Rugpjūčio 24-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos – Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo apie 35-ąsias Ukrainos nepriklausomybės metines ir pagrindinę tos dienos suvokimo problemą; smūgius visai eilei „Ozon“ sandėlių ir kitiems įdomiems taikiniams; apie ukrainietiškų dronų raidą, drono „Liutyj“ evoliuciją ir vis didesnes jo smūgines galimybes prieš rusiją; apie Zelenskio pareiškimą dėl okupuotų Ukrainos teritorijų išlaisvinimo; sudėtingą taktinę padėtį Donecko srityje taip pat apie rusijos okupantams pasibaigusią „prabangą“ disponuoti didžiuliais žmogiškųjų išteklių rezervais; bei Jungtinės Karalystės Ukrainai perduotą įslaptintą informaciją apie raketų gamybą.
1 skyrius. Įžanga
– Su Nepriklausomybės diena, mielieji, su Ukrainos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Šis reikšmingas įvykis įvyko prieš 35 metus.
O dabar pradedame rytinę „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikovas. Būsiu su jumis nuo 8 iki 10 valandos; nors ir šventinė diena, laikomės įprasto tvarkaraščio.
Ir, mielieji, […] kviečiame balsuoti „Radio NV“ YouTube bendruomenėje bei svetainėje radio.nv.ua. Šiandienos klausimas toks: kaip vertinate aplinkybes, kuriomis minime 35-ąsias Nepriklausomybės metines? Taigi, kokie galimi variantai? Pirma – tai sunkūs išbandymai, tačiau jie neišvengiami grūdinantys tautai. Tai pirmasis variantas. Antrasis – sunkus procesas formuojant tikrąjį suverenios valstybės elitą. Ir trečiasis variantas – tai pasekmės, kad gyvenome greta „rašizmo“ ir nenorėjome jo pripažinti. Balsuokite svetainėje radio.nv.ua. Rezultatus apibendrinsime apie 10 val.
Na, pradėkime, žinoma, nuo situacijos kare analizės. Negaliu ignoruoti naujausių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo duomenų. Taigi, vakar okupantų nuostoliai: 1490 personalo, 1 tankas, 9 šarvuoti automobiliai, 68 artilerijos sistemos, 1 oro gynybos sistema. Kaip suprantu, tai papildomai prie to, ką vakar pranešė Bepiločių sistemų pajėgos. Ir, pavyzdžiui, 554 automobiliai bei autocisternos. Ir, žinoma, tai dar ne viskas. Naujienose jau girdėjome apie įdomius įvykius, nutikusius ir vis dar vykstančius trijuose „Ozon“ kompanijos objektuose rusijos teritorijoje. Ten taip pat prasidėjo sistemingas darbas po to, kai jie buvo sunaikinti – t. y. 19 buvo atakuota, iš kurių 15 visiškai sudegė. Jei buvo „Wildberries“, tai dabar imtasi ir šiek tiek „Ozon“.
Užmezgėme ryšį su svečiu – rusijos–Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar nacionalinio Antarktidos mokslinio centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
2 skyrius. Apie Nepriklausomybės dieną
Pone Evgenai, sveikinu su Nepriklausomybės diena. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Su švente, pone Pavlo. Ir iš karto noriu padėkoti jums už labai tikslią formuluotę įžangoje. Išties jūsų suvestinėje mūsų nepriklausomybės atkūrimo dieną. Tai tiesiog labai svarbus naratyvas, kurio negalima pamiršti, nes visus tuos, na, tikriausiai 30 iš šių 35 metų mums kruopščiai buvo stengiamasi primesti faktą, kad dabartinė nepriklausoma Ukraina yra tik pasekmė to, jog Ukrainos SSR keistomis aplinkybėmis, beveik atsitiktinai atsiskyrė. sovietų sąjunga iširo, na, kažkaip savaime, taip. Ir viskas subyrėjo. Taigi, ir tas naratyvas apie beveik atsitiktinę mūsų nepriklausomybės prigimtį mums nuolat buvo primetinėjamas.
Taigi, ir buvo siekiama, kad mes neprisimintume, jog kažkada ją turėjome, kad ji buvo iš mūsų atimta ir kad dėl jos kovojo ištisos kartos, – kad vėliau atrodytų, jog sovietų sąjunga žlugo staiga ir beveik atsitiktinai, ir mes prieš 35 metus ją tiesiog gavome.
Labai svarbu prisiminti, kad, beje, mūsų Baltijos broliai oficialiai šią dieną taip ir vadina. Jų nepriklausomybės paskelbimo dienos siejamos su 1917–1918 metų datomis, kai ant rusijos imperijos griuvėsių išties pirmą kartą XX amžiuje buvo paskelbta valstybių nepriklausomybė. O su 1990-1991-aisiais siejamos datos išties oficialiai vadinamos nepriklausomybės atkūrimo dienomis. Taigi.
Na, oficialiai jos nepervadinsime, bet labai svarbu tai prisiminti. Labai dėkoju, kad iš karto uždavėte tokį toną.
– Na, išties, nes rusijos propaganda ir netgi tas rusijos kremliaus kurdupelis putinas iki šiol nesiliauja tvirtinęs, jog Ukraina yra kažkoks dirbtinis darinys, kad jos apskritai nėra ir neturėtų būti. Tai jiems tikrai neduoda ramybės.
3 skyrius. Bepiločių kontroliuojamos ugnies zonos plėtra
Pereikime prie konkrečių karinių reikalų. Šiandien trys „Ozon“ logistikos centrai ir dar keli įvairūs objektai rusijos teritorijoje.
– Betgi ką bedarysi, jei „Wildberries“ pasibaigė? Na, dabar tenka pereiti prie „Oozon“.
– Taip. Tačiau dar viena įdomi istorija. Kažkoks objektas Urale, kur jau ten ta pamaksvė. Ir, kiek suprantu, netgi pati geografija, kur nuskrenda Ukrainos bepiločiai, taip pat jau labai įdomi. Tiesą sakant netgi per vieną naktį, eteryje jau atkreipėme dėmesį, grynai pagal skaičių, pagal kiekybinį paritetą, jeigu jau lyginant, Ukraina jau pajėgi paleisti į rusiją daugiau bepiločių, nei jų kasnakt paleidžia rusija. Na, taip, vidutiniškai, vertinant savaitės rodiklius, veiksmas vyksta ištisą parą.
– Na, išties tą klasikinį šūkį „pasivyti ir aplenkti“ mes jau tikrai įgyvendinome. Nepaisant to, kad jie pradėjo su dideliu pranašumu. Tai buvo 15 metų kurtas pranašumas. Lygiai tiek, kiek Iranas kadaise užtruko projektuodamas ir paleisdamas serijinę „šached“ų gamybą. Ir visa tai jiems buvo perduota „ant lėkštutės“. Buvo pastatytas kompleksas. Tiesiog tereikėjo paimti atsuktuvus ir surinkinėti. Taigi. Jie turėjo tokį pranašumą.
Mes tokio pranašumo neturėjome. Niekas mums nedavė kredito, kad galėtume pradėti gamybą tiesiog „nuo lėkštutės“. Ir taip, išties mūsų sąjungininkai to neturėjo. Mūsų sąjungininkai dabar, priešingai, to prašo iš mūsų.
Taigi, išties teko nueiti tą kelią „nuo visiško nulio“ savarankiškai, nuo pat pagrindų. Ir štai mes čia, ir dabar visiškai aplenkėme visas jų jelabugas.
– O, taip. Kalbant apie tam tikrų dronų technologijų plėtrą – Ukrainos gynybos ministerija jau oficialiai pristatė An-196 Lutyj, tačiau dabar jau smogiamojoje versijoje, ginkluotoje mažomis raketomis. Kaip rašo Ivanas Kyryčevskis – „Defense Express“ analitikas ir Bepiločių sistemų pajėgų 413-ojo pulko „Reid“ karys, – šis dronas skirtas būtent rusijos aerodromų presingavimui. Jis apie tai parašė prieš dieną. Ir išties ką čia bepridursi. Nemanau, kad tai tik sutapimas.
Išlindo įdomių duomenų apie Nepilotuojamųjų sistemų pajėgų veiklą per vieną parą – konkrečiai, per praėjusią. Taigi trys aviacijos vienetai (Su-33, MiG-29 ir smogiamas-žvalgybinis dronas Orion). Taip pat aštuoni radiolokacinių sistemų kompleksai, S-400 pozicija Gelendžike, dvi sistemos „Tor“ ir „Pancir“. Ir visa tai vos per vieną parą. Jei maždaug prieš pusmetį dar kalbėjome apie rusijos radarų ir oro gynybos objektų „medžioklės sezoną“ Kryme, na tas sezonas labai rimtai įsibėgėjo ir daug kas ten sunaikinta. Dabar matau, kad grynai statistiškai, jau Rostovo sritis, Krasnodaro kraštas, ta pati jau šiandien paminėta Adygėja; kitaip sakant, jau rytinė Juodosios jūros pakrantė ir būtent rusijos teritorijos.
Įdomu, ar ši – pavadinkime ją „kontrolė ugnimi pasitelkiant dronus“ konkrečioje teritorijoje – veikla pamažu plėsis. Viskas prasidėjo nuo „novorosijos“ greitkelio ir oro gynybos sistemų Kryme. Dabar aprėptis išsiplėtė ir apima Krasnodaro kraštą, Adygėją bei Rostovo sritį. Kaip, jūsų manymu, ši situacija klostysis toliau?
– Tikrai taip. Jūs absoliučiai teisus. Tam netgi yra speciali terminologija.
4 skyrius. Dangaus virš rusijos federacijos atvėrimo strategija
Tai vadinama, na, tiesa, tačiau tik rusakalbių šaltiniuose, mūsų šalyje tai dar neišplito. Rusakalbiuose šaltiniuose tai vadinama „dangaus atvėrimu”. Tai yra pirmasis etapas prieš įvedant kontrolę ugnimi. Tai reiškia, kad pirmiausia atsiveria dangus, t. y. visiškai sistemingai naikinama ir naikinama oro gynyba, kol visiškai sunaikinama.
Na, taip nedažnai nutinka. Gal tik arabų-Izraelio karų istorijoje buvo momentų, kai priešo oro gynyba buvo visiškai sunaikinta. Tačiau svarbiausia, kad ta oro gynyba tampa tokia silpna, jog nebegali efektyviai susidoroti su didelėmis oro antskrydžių bangomis. Na, dabartiniame kare daugiausia skraido bepiločiai.
Taigi, pirmasis etapas yra priešo oro gynybos slopinimas, dangaus atvėrimas. Antrasis etapas išties yra to dangaus kontrolė. Ir faktiškai tai yra kontrolė ugnimi. Žinoma, mes to nesupainiojame su sakykim okupacine kontrole. Taigi. Tačiau tai yra tam tikros teritorijos kontrolė ugnimi.
Jei Azovo pajūrio regionas, taip vadinama „novorosijos“ trasa yra absoliučiai kontroliuojama mūsų ugnimi, praktiškai ir Krymas, tai dabar stebime pirmąjį etapą, t. y. dangaus atvėrimą virš… Na, atkreipkite dėmesį, aišku, taip, žinote, ta zona plečiama koncentriniais ratais. Pirmiausia Azovo regionas, tada pusiasalis, o dabar – pati Krasnodaro teritorija, buvusi ir galbūt ateityje būsima Ukrainos Kubanė, kaimyninė Adygėja, ir Rostovo sritis, išties besiribojanti su mūsų okupuotomis teritorijomis.
Tai yra, aiškiai taip, sluoksnis po sluoksnio, sakykim, statoma kontrolės ugnimi zona. Taip, ji vis labiau tolsta nuo mūsų faktiškai kontroliuojamos teritorijos. Tai absoliučiai aiškiai suplanuotas strateginis dalykas. Kitaip tariant, šiuo metu galime, kaip sakoma, išties duoti valią veiksmams. Šiuo metu esame „dangaus atvėrimo“ etape, kurio metu slopinama priešo oro gynyba.
Galėtume lažintis, per kiek laiko Rostovo ir Krasnodaro sritys atsidurs tokios pat intensyvios kontrolės ugnimi zonoje, kokioje šiuo metu yra Krymas. Mano spėjimu – per vieną ar du mėnesius; maždaug per tiek, daugiau ar mažiau.
5 skyrius. Nauja drono „Liutyj“ paskirtis
O, jums leidus trumpam grįšiu prie „Liutyj“ istorijos.
–Taip, taip, taip, taip. Tai svarbus dalykas. Tai atskiras reikalas. Apie juos mažai kalbama, bet jie daug daro.
–Na taip. Žinot, apie juos mažai kalbama, jie daug nuveikia. Tačiau tai, ką šiandien pasakėt, – kad jie galiausiai buvo pritaikyti kaip kitų dronų bei raketų nešėjai, – yra labai svarbu. Pagaliau nustojome mikroskopu kalti vinis. Mat problema buvo tokia: „Liutyj“ – na, iš esmės tai buvo pirmasis mūsų tolimojo nuotolio dronas. Tačiau esmė ta, kad iš pradžių tai buvo daugkartinio naudojimo sunkusis žvalgybinis bepilotis orlaivis, kuris buvo perdarytas tolimiesiems smūgiams. Na taip, tuo metu, kai nieko kito nebuvo, tai buvo vienintelis įmanomas sprendimas. Tačiau iš esmės toks požiūris netinkamas.
Reikalas tas, kad vienkartinio tolimojo smūgio drono filosofija ir daugkartinio naudojimo žvalgybinio drono filosofija yra visiškai skirtingos filosofijos. Kaip ir viskas, kas gali būti pakartotinai naudojama, žvalgybinis dronas turėtų būti taip vadinamu nesunaikinamu kariuomenes daiktu. Jis turėtų būti, atleiskit, pagamintas iš brangių medžiagų. Jis turėtų būti didelio resurso ir atitinkamos kainos. O tolimojo smūgio dronas pagal apibrėžimą yra vienkartinis. Ir kuo labiau jį galima sulipdyti, atsiprašau, iš šūdo ir pagaliukų, tuo geriau. Jis turėtų būti vienkartinis ir kuo pigesnis. Tai dvi išvis tarpusavyje nesuderinamos filosofijos.
O kai daugkartinio naudojimo ilgų nuotolių žvalgybinį lėktuvą perdarėme į tolimųjų smūgių, na, tie tolimieji smūgiai, tiesą sakant, pasirodė besantys gana brangūs. O, pirmosios versijos, jau dabar galime apie tai kalbėti, tai neuždrausta, pirmosios „Liutyj“ versijos kainavo, atleiskit, 250 000 dolerių už vienetą. Na, tolimiesiems smūgiams tai visiškai nepriimtina kaina.
Suprantu, kad tuo metu nieko kito nebuvo. Aš nekalbu apie kažkokią klaidą, kalbu apie tai, kad buvo lipdoma iš to, kas buvo. Taigi. Bet tada pasirodė [kampanija] „Fire Point“, kuri iškart sukūrė produktą „nuo nulio“ pagal vienkartinio masinio serijinio produkto filosofiją, o ne perdirbo iš brangaus, šaunaus elitinio produkto. Ir kai, atleiskit, FP1 kainavo 50 000 dolerių, buvo visiškai aišku, kad, sakykim „Liutyj“ charakteristikos geriausios, bet lemiami veiksniai buvo masinė gamyba ir kaina.
Ir dabar, pagaliau, žmonės pradeda jį naudoti daug tinkamesniam tikslui. Tai mus grąžina prie to, ką minėjote anksčiau – tinkamo vaidmenų pasiskirstymo. Brangus, daugkartinio naudojimo aparatas tampa nešėju kitiems, pigiems įrenginiams, o FP1 (bei kiti dronai, sukurti remiantis ta pačia masinės karo meto technikos gamybos filosofija) ir toliau naudojami kaip vienkartinės priemonės smūgiams į gilų priešo užnugarį.
– Na, išties, „Orion“as jau paminėtas šiandien, tai taip pat didelis žvalgybinis ir smogiamasis dronas, kuris, pavyzdžiui, gali paleisti „Banderol“. Iš esmės, tai…
– Jų filosofijos kaip tik labai artimos. Iš esmės bazinis „Liutyj“, prie kurio mes spirale sugrįžome, ir „Orion“ – labai artimi produktų filosofijos atžvilgiu.
– Būtent. O kalbant apie tai, ką rašo Ivanas Kyryčevskis – kad bazinis „Liutyi“ modelis kainuoja vos 150 000 dolerių, jis netgi lygina jį pagal tam tikras charakteristikas su amerikietiškuoju „MQ Reaper“. Žinoma, vienas „Reaper“ kainuoja 50 000 000 dolerių. Tačiau nemanau, kad juos reikėtų lyginti, nes tai vis dėlto skirtingos svorio kategorijos.
– Iš dalies taip, žinot, jie skirtingi, tai tiesa, nes jie tikrai skirtingi. Na, galbūt dešimteriopai. Tačiau kiek nulių skiriasi jų kaina? Štai ir prieiname prie kainos ir kokybės santykio klausimo, tiesa? „Reaper“, grubiai tariant, yra dešimt kartų geresnis, viena eile pranašesnis už „Liutyi“, tačiau kainų skirtumas siekia tris eiles. Štai koks skirtumas tarp mūsų dabartinės gynybos pramonės ir Vakarų pramonės, kuri, deja, yra pernelyg brangi ir pernelyg lėta.
6 skyrius. Padėtis Donecko srityje ir Slovjansko kryptyje
– Būtent. Be to, dar vienas svarbus aspektas, kurį norėjau su jumis aptarti, – padėtis fronto linijoje. Prezidentas Zelenskis neseniai pareiškė, kad Dnipropetrovsko srityje, konkrečiai pietinėje sąlyčio linijos atkarpoje, liko susigrąžinti vos 10 kvadratinių kilometrų teritorijos. Esu įsitikinęs, kad tai tiesiogiai susiję su vidutinių nuotolių smūgiais ir rusijos logistikos sutrikdymu pietuose; Ukrainos kariuomenė ten pasiekia sėkmės. Kita vertus, turime pripažinti, kad pastarosiomis dienomis vis dažniau pasirodo nerimą keliančių pranešimų, jog Slovjansko kryptimi okupantai vis tik veržiasi. Ten sutelktos didžiausios jų pajėgos. Na ir, žinoma, niekas neatleido rusijos kariuomenės nuo užduoties visiškai užimti Donecko sritį. Tad šie įvairūs…
– ir, sakyčiau, dėkui Dievui…
– Taigi, ką turime suprasti tose istorijose? Kalbėdamas apie pasienį su Briansko sritimi, Zelenskis pažymėjo, kad šiuo metu ten nėra pakankamai didelės priešo pajėgų koncentracijos, kad atsivertų naujas aktyvių kovos veiksmų sektorius. Vis dėlto sudėtingiausia padėtis susiklosčiusi Donecko srityje, ji išlieka sunkiausia jau maždaug trejus metus.
– Na, na, neskaitant 2014 metų, ar ne? Žinoma. Na, taip.
– Taip.
7 skyrius: rusijos strategija Donbase ir jos pasekmės
– Žinot, tai komentuoti jau darosi kiek nuobodu. Tikrai norisi cituoti Remarką – „Vakarų fronte nieko naujo“. Na, o mūsų atveju – „Rytų fronte nieko naujo“. Tai nereiškia, kad ten lengva – neduok Dieve; kasdien ten tikras pragaras. Tačiau strategiškai niekas nesikeičia. Ir tai gerai. Strategiškai – nuo tada, kai Dievulis atėmė iš vladimirovladimirovičiaus sveiką nuovoką ir įkalė jam į galvą mintį užgrobti Donbasą – niekas nepasikeitė. Ir šiuo metu aiškiai matome konfliktą tarp generolų vizijos ir „caro-tėvelio“ vizijos.
Vis dėlto generalitetas nedrįsta prieštarauti. Matot, generalitetas mielai sustabdytų operacijas Donbase ir vietoj to sustiprintų gynybą pietuose – kur mes juos pamažu stumiame atgal, – permesdami ten rezervus iš Donbaso; tačiau problema ta, kad jie nebeturi jokių laisvų rezervų. Tai būtina suprasti.
Dabar jie susiduria su didžiuliais sunkumais papildant jų kariuomenę. Ir laisvus rezervus jie tegali tik prisiminti kaip buvusią prabangą. Va tas – tai dalykas, apie kurį dabar jie gali tik prisiminti kaip praėjusią prabangą. Ta prabanga baigėsi. Tad natūralu, kad generalitetas labai norėtų pradėti puolimą iš Briansko srities Černhivo kryptimi. Na, tai suteiktų jiems didžiulį pranašumą. Tai maždaug 150 kilometrų pailgintų aktyvią, intensyvių kovų fronto liniją. O tai reikštų, kad mums kritiškai prireiktų rezervų – ir, kaip jau ne kartą aptarėme, su tuo turime didžiulių problemų.
Taigi, jie elgtųsi taip. Siekdami užimti Donbasą, šiuo metu jie tiesiog neturi pakankamai pajėgų vienu metu kovoti ir Donbase, ir Černihivo srityje.
Be to, nepakanka pajėgų vienu metu pulti Donbase ir užtikrinti tinkamą gynybą pietuose. Tad tenka rinktis. Ir „caras tėvelis“ tą pasirinkimą padarė – pasirinko Donbasą. Ir todėl taip, jie ten stumiasi pirmyn ir stumsis.
Neatmesčiau, kad po daugelio mėnesių įnirtingų mūšių jie išsekins savo paskutinius kovai tinkamus dalinius ir galiausiai užgrobs tą mums ten likusią keturių miestų aglomeraciją: Kostiantinovką, Slavjanską, Družkivką ir Kramatorską. Tikrai neatmetu tikimybės, kad jie pajėgūs tai padaryti.
Kitas reikalas, kad tą užduotį jiems pavesta atlikti iki vasaros pabaigos. Na, pardon, vasara pasibaigė. Dabar jiems liepiama tai užbaigti iki rudens pabaigos – arba, anot kitų šaltinių, iki metų pabaigos. Tai lygiai tokia pat nereali užduotis. Tikriausiai jie įstengtų tai įgyvendinti per laikotarpį nuo pusmečio iki metų, tačiau tai tiesiog reikštų jų kariuomenės, kaip kovinės jėgos, pabaigą.
Ir, žinoma, mums geriausia žinia ta, kad jie neatsisako šios strategijos – kuri jiems yra visiškai savižudiška – ir kad caras neapsigalvojo. Va praktiškai vyksta apsikeitimas: jie pamažu – metras po metro, vėžlio tempu ir patirdami bet kuriai kitai kariuomenei visiškai nepriimtinus nuostolius, – perima tos paskutinės Donbaso aglomeracijos kontrolę. Tuo pat metu jų kariuomenė faktiškai praranda jėgas arba bent jau nustoja būti tinkamai pasirengusi kovai.
Mes gi tuo metu aktyviai ginamės. Mes ten lėtai traukiamės, versdami priešą už kiekvieną metrą mokėti absoliučiai siaubingą kainą. Kartu pagrindines pastangas sutelkiame kitur – būtent tose kryptyse, kur jiems jau ima stigti pajėgų.
Štai kodėl tas jų „Donecko beprotybės“ scenarijus mums yra pats palankiausias; geriausia, jei jie ir toliau taip elgsis. Kol kas nematyti jokių ženklų, kad caras atsitokėtų. Tačiau jei, neduok Dieve, jis visgi atsitokėtų, atrištų rankas savo generolams ir leistų jiems patiems spręsti, kur pulti, kur įsitvirtinti ir t. t., tuomet mums taptų kur kas sunkiau.
Tačiau kol vienas žmogus, pasižymintis labai, labai keista pasaulėžiūra, duoda įsakymus visai savo kariaujančiai armijai, mums tai išlieka geriausias įmanomas scenarijus.
8 skyrius. Britanija perduoda „Storm Shadow“ surinkimo dokumentaciją
– Taip. Na ir pabaigai apie perspektyvas, apie tokį, žinot, platų, lėtą, bet vis tik mūsų užnugarį. Turiu omenyje mūsų Vakarų partnerius. Jungtinė Karalystė šiandien oficialiai paskelbs apie kai kurios slaptos informacijos perdavimą Ukrainai, siekiant padėti suorganizuoti „Storm Shadow“ raketų surinkimą Ukrainos teritorijoje. Tai jau oficialiai paskelbė Didžiosios Britanijos Ministro Pirmininko kanceliarija.
Be to, vakar pasirodė keletas naujienų apie „Drone Deal“ (ES ir Ukrainos bendradarbiavimo programa). Taip pat apie raktų kietojo kuro gamyklos Danijoje statybą. Tiesa, apie pačią paleidimo datą, be kita ko, dėl biurokratijos. Vis dėlto danai pakeitė apie 20 įstatymų, kad pagreitintų gamybą. Vis dėlto tai nevyksta taip greitai.
Taigi, mūsų užnugaris Vakaruose dažnai būna lėtas, mes dažnai tuo skundžiamės. Na, bet išties, atsiprašau, puspenktų metų karo, kas pradžioj susigaudė kokios ten „Storm Shadow“. Jūs ką? Juk neturime nieko, kas su jomis galėtų pradėti dirbti. Ne, ne, ne. Niekas nemoka su jomis elgtis. Gabalai turi būti surenkami arba Paryžiuje, arba Londone. Ir dabar jau kalbame apie tai, kad Britanija perduoda kažkokius brėžinius ir tą inžinerinę dokumentaciją lokaliam tų raketų surinkimui.
– Kad patys gamintume, taip, kad paprasčiausiai patys pasidarytume. Taip. Tai, na, iš tiesų labai daug pasako, ir pasako dar apie vieną dalyką.
9 skyrius. Ukraina kaip saugumo technologijų donorė
Karo pradžioje mes tik gaudavome pagalbą, noriu pasakyti, kaip kovojo mūsų žmonės. Mes gynėme, na, savo kūnais ir krauju; ukrainiečiai gynė visą Europą ir, išties, sakyčiau, visą Vakarų civilizaciją savo kūnais ir krauju. O technologijų tai ne, ne, ne. Mums tiesiog tiekė jau pagamintus, naudojimui paruoštus gaminius.
Dabar atkreipkit dėmesį, kaip pasikeitė situacija. Mums taip pat tiekiami gatavi gaminiai, duodamos licencijos jiems gaminti. Ir iš mūsų perkamos licencijos gamybai mūsų gaminių, kuriuos sukūrėme „nuo nulio“ šio karo metu.
Matot, mes su jais susilyginome, o pagal kai kuriuos parametrus – ne visus, bet kai kuriuos – šio karo metu netgi pralenkėme ir dabar tapome saugumo donorais daugeliui valstybių, o ne vien tik recipientais. Būtent tai kelias į subjektiškumą, kurį mes nuėjome šiame baisiame kare ir kuris dar nesibaigė.
Ar galite bent įsivaizduoti, kokie būsime, kai iš šio karo išeisime? Būsime, kaip sako viena mano kolegė, smarkiai „apgraužti“ (man labai patinka tas jos terminas „smarkiai apgraužti“), – tačiau kartu tokie stiprūs ir tokie subjektiški, kad, tikiu, menkavertiškumo ar nelygiavertės partnerystės klausimai daugiau niekada neiškils.
– Būtent apie tai ir kalba rusiją tyrinėjantys žmonės. Pagrindinė mūsų užduotis – ne ta, ar rusija žlugs, ar ne, ir kas ten vyks. Pagrindinė mūsų užduotis , kad jie tiesiog bijotų net pažvelgti į mūsų pusę. Tiesiog: „Ukrainiečiai! Viską mesti ir bėgti, bėgti“. Manau, kad tai yra viena svarbiausių mūsų užduočių, nes tai būtų geriausia mūsų saugumo garantija. Mūsų stiprybė garantuos mūsų saugumą.
Labai dėkojame, kad vėl prisijungėte prie mūsų Nepriklausomybės dieną, Ukrainos nepriklausomybės atkūrimo dieną.
Primenu auditorijai, kad su mumis bendravo rusijos–Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.