Penkeri Ukrainoje vykstančio karo metai, regis, mūsų dar neišmokė tiek, kiek norėtųsi. Klausimų nemažėja – jų tik daugėja. Visuotinė gynyba, bepiločių orlaivių pajėgumų vystymas, privalomoji karinė tarnyba, gynybos finansavimas ir daugybė kitų temų vis dar kelia diskusijų.
Arūnas Degutis
Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris
Padidinę gynybos biudžetą iki istorinių aukštumų ir pretenduodami būti vienu iš geriausių NATO pavyzdžių, vis dar ginčijamės, kokią ginkluotę, iš ko ir už kokią kainą turėtume įsigyti.
Tačiau ar gynyba iš tiesų apsiriboja vien tuo?
Daugeliui skaitytojų gali būti netikėta sužinoti, kad kariuomenė, politikai ir visuomenė dažnai skirtingai supranta tiek karo pobūdį, tiek gynybos funkcijas. Susipažinus su šiuolaikinėmis gynybos doktrinomis nesunku pastebėti, kad didžioji dalis gynybai skirtų lėšų nukreipiama gana siaurai sričiai – mūsų atveju motorizuotai divizijai kurti. Tai svarbus ir būtinas projektas, tačiau jis apima tik vieną nacionalinės gynybos sistemos dalį – karinius pajėgumus.
O kaip sekasi su visuotine gynyba, atsparumu hibridinėms grėsmėms, informaciniu saugumu, strateginių objektų apsauga ar visuomenės pasirengimu krizėms?
Čia prasideda nesusikalbėjimas.
Lietuvos kariuomenės pagrindinė paskirtis yra rengti ir vykdyti ginkluotą valstybės gynybą. Karo metu ji kariauja, o taikos metu ruošiasi karui. Net karo sąlygomis kariuomenė pirmiausia užtikrina savo pajėgumų veikimą ir apsaugą, kad galėtų vykdyti jai pavestas užduotis. Tuo tarpu civilinės infrastruktūros apsauga, viešasis saugumas, sienų apsauga, kova su hibridinėmis grėsmėmis ir daugelis kitų funkcijų yra priskirtos kitoms institucijoms.
Tai puikiai supranta pati kariuomenė.
Tačiau ar taip gynybą supranta eiliniai piliečiai ir jų išrinkti politikai?
Deja, dažnai ne.
Dauguma žmonių yra įsitikinę, kad rekordines aukštumas pasiekęs gynybos biudžetas automatiškai apima visas valstybės saugumo sritis – tiek karo, tiek sąlyginės taikos metu. Todėl daliai visuomenės buvo netikėta išgirsti 2026 m. birželio 18 d. paskelbtą informaciją, kad kariuomenė strateginių objektų apsaugai skiria iki 30 karių ir vieną mėnesį teiks pagalbą Viešojo saugumo tarnybai.
Pagal priimtą sprendimą kariai padės saugoti suskystintųjų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje, „LitPol Link“ infrastruktūrą, transformatorių pastotę Alytaus rajone, Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę ir Klaipėdos skystųjų energijos produktų terminalą. Kitaip tariant, kalbame apie labai ribotą ir laikiną kariuomenės įsitraukimą, t. y. po 6 karius vienam objektui mėnesio laikotarpiui.
Kodėl?
Todėl, kad pagal dabar galiojančią teisinę sistemą gyvename taikos metu. Kariuomenė nėra pagrindinė institucija, atsakinga už civilinės infrastruktūros apsaugą. Jos įtraukimas į tokių objektų apsaugą yra išimtis, o ne taisyklė. Deja, įstatymo raidė jau seniai neatitinka laikmečio dvasios.
Čia slypi antrasis svarbus nesusikalbėjimas.
Viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie augančias grėsmes, hibridines atakas ir būtinybę stiprinti valstybės atsparumą. Tačiau praktikoje daugelis šių funkcijų tenka ne kariuomenei, o kitoms institucijoms – Viešojo saugumo tarnybai, Valstybės sienos apsaugos tarnybai, policijai, savivaldybėms, Lietuvos šaulių sąjungai ir kitiems nacionalinio saugumo sistemos dalyviams.
Būtent šios institucijos pirmosios susiduria su daugeliu šiuolaikinių grėsmių, tačiau jų vaidmuo dažnai lieka visuomenės dėmesio paraštėse. Dar svarbiau – jos negali pretenduoti į tokią gynybos finansavimo dalį, kokia skiriama kariniams pajėgumams.
Todėl susidaro paradoksali situacija. Kalbėdami apie visuotinę gynybą dažnai manome, kad ji jau sukurta arba bent jau beveik veikia. Tačiau iš tiesų didžioji dalis investicijų nukreipiama į vieną, nors ir labai svarbią, gynybos grandį –kariuomenės pajėgumus.
Visuotinė gynyba nėra vien kariuomenė. Tai valstybės institucijos, savivalda, verslas, nevyriausybinis sektorius ir piliečiai, veikiantys kaip viena sistema. Kol nesusitarsime dėl bendro supratimo, kas už ką atsako ir kokių pajėgumų iš tikrųjų reikia kiekvienai grandžiai, tol ir toliau gyvensime brangaus nesusikalbėjimo sąlygomis.
O tokio nesusikalbėjimo kaina krizės metu gali būti gerokai didesnė nei bet kuris gynybos biudžetas.
Gediminas Juškevičius
Ačiū Arūnui už aktualų ir savalaikį straipsnį. Esu visuomenės atstovas, turintis Įstatymais suteiktus kario gynėjo ir kario veterano statusus. Todėl man rūpi ir straipsnio autoriaus klausimas „o kaip sekasi su visuotine gynyba, atsparumu hibridinėms grėsmėms, informaciniu saugumu“… Manau, kad jis skirtas ir man, nors jau daug metų esu dimisijoje. Aš esu pesimistas ir pesimistinė nuomonė dėl visuomenės dalyvavimo visuotinėje gynyboje eilinį kartą pasitvirtino. Štai į mane kreipėsi vienas bendražygis, kuris paklausė ar aš sutikčiau dalyvauti valstybės numatytoje jos gynimo struktūroje, jei ateitų „diena x“. Jo paklausiau ar ir man, jau daug metų esant dimisijoje, turinčiam sveikatos problemų, ten atsirastų pareigos. Jis pasakė, kad taip, nes tai visuotinė gynyba. Manau, kad priešo žvalgyba jau seniausiai žino kaip elgtųsi visuomenė atėjus „dienai x“. Manau šitai matyti ir iš to, kad vykstant LKKSS visuotiniam susirinkimui, Valdyba buvo priversta jį organizuoti 2 kartus, o jį organizavus antrą kartą (pirmame nebuvo kvorumo) jame dalyvavusių narių skaičius buvo mažiesnis negu pvz. yra viename Vilniaus skyriuje. Todėl manu, kad jei reiktų kare gintis, iš visuotinės gynybos išeitų tik pššš. Jau nekalbant apie civilius, kai toksai atsiprašant aktyvumas- tarp buvusių karių ir nepriklausomybės gynėjų net taikos metu.