Sausio 13-osios – Laisvės gynėjų dienos minėjimą Nepriklausomybės aikštėje aptemdė valdžios veiksmais nepatenkinti protestuotojai. Seimo pirmininkei, premjerei, Laisvės premijos laureatei sakant kalbas, jie kėlė triukšmą, ignoravo renginio vedėjo prašymą gerbti laisvės gynėjų atminimą.
Apie šią situaciją sausio 13 d. vakare LRT laidos „Svarbi valanda“ vedėjas Devidas Jursevičius kalbėjosi su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Sauliumi Pečeliūnu.
Vakar vakare jūs prie Seimo stovėjote iškilmingoje Lietuvos gynėjų rikiuotėje ir šiandien buvote prie Seimo, kai vyko iškilmingas renginys ir girdėjote tą minią, kuri skandavo, triukšmavo sakant kalbas Laisvės gynėjams. Jūs, kaip Laisvės gynėjas, kaip tada jautėtės?
Ne aš vienas, mūsų ten daug buvo, atvirai pasakius, jautėmės labai bjauriai. Gali nepatikti valdžia, vienas kitas atstovas iš valdžios, bet šiandien yra ne ta diena, kai reikštume kažkokį nepasitikėjimą vienu ar kitu asmeniu, vienu ar kitu pareigūnu. Šiandien yra Laisvės diena, aukų prisiminimo diena, kitaip sakant, savo galvose susidėliojimo – kiek kainuoja Laisvė, kad jinai yra nuperkama krauju, o ne riksmais ir žodžiais. Ir staiga… Dar pradžioje aš kenčiau viduj, kai vieniems valstybės vadovams buvo plojama, kitiems švilpiama, bet kai pradėjo skanduoti labai artikuliuotai, kalbant Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjai, vienuolei, Laisvės premijos laureatei buvo pradėta artikuliuotai rėkti „gėda“, tai šitai jau yra totalus užribis. Kitaip sakant, mes per trisdešimt metų užsiauginom Lietuvoj naująją „Jedinstvo“, nes jie elgiasi būtent šitaip, tiktai į rankas jie pasiėmė ne kūjį su pjautuvu, o tautinius simbolius ir jais prisidengdami griauna valstybę. Šitai yra visiškai netoleruotina. Aš nemanau, kaip kad kažkas sakė, jog jie nesusipratėliai, gal ko nesuprato, kažkokią klaidą padarė… Juk tarp jų yra daug tų, kurie yra jų vadai. Galiausiai, jeigu mūsų laikais kažkas panašaus būtų vykę iš taip vadinamų Lietuvos mylėtojų (galima taip pasakyti, jie tokiais dedasi), tai tas iš vadovų, kuris laiko save jų autoritetu, būtų priėjęs prie mikrofono ir labai griežtai pasakęs, kad jie liautųsi šitaip elgtis. Deja, vienintelis asmuo, pagrindinis Lietuvos pareigūnas, kuriam vieninteliam šita minia plojo, nerado savy nei drąsos, nei suvokimo šitaip pasielgti. Dar geriau, po to, kai žurnalistai norėjo sužinoti Prezidento nuomonę apie visa tai, kas įvyko, pirmas atsakymas buvo „nebus jokių komentarų“. Po to, kai visas feisbukas buvo pilnas vertinimų, būtent Prezidento vertinimų, tada jau išdrįso apgailestauti.
Taip, prieš gerą valandą gavome iš prezidentūros pranešimą. Prezidento pozicija išsakyta.
Tai visuomenė privertė pirmąjį asmenį bent kelis žodžius pasakyti ne jo mylėtojų naudai.
Mes turim susivokti, kaip mes gyvename šitoje valstybėje, kaip mes reaguojame į kiekvieną patinkantį ar nepatinkantį pasireiškimą ir kaip mes suvokiam garbę, sąžinę, laisvę, pareigą ir kas mums yra valstybė.
Tiek profesorius Vytautas Landsbergis, tiek jūs čia dabar prilyginote šią minią jedinstvininkams – tiems, kurie prieš trisdešimt metų prieštaravo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. Jūs matote grėsmę, kad iš šitos minios gali kilti reali grėsmė?
Gali, jeigu mes nieko nedarysim. Sakydamas „mes“ turiu omenyje Lietuvos politikus ir žiniasklaidą. Atsiprašau, po vieną nebūna. Reikia čia sutelktinių jėgų aiškinant, kalbantis su tais žmonėmis, kad tas suvokimas jų galvose vis dėlto atsirastų. Nesakau, kad visiems atsiras. Jeigu žmogus yra angažuotas ir nupirktas ir dirba, kaip sakoma, ne valstybės labui, o kitam labui, tai jam gali aiškint neaiškinęs, jis žino, ko jis siekia ir pasirenka tuos metodus. Bet aš vis esu optimistas, kad toje minioje, kuri ten buvo (ne tokia ji didelė Lietuvos masteliais) du trečdaliai žmonių tiesiog nesuvokia, ką jie daro. Padėkime jiems suvokti, kad šitaip elgtis nevalia, kad reikia labai aiškiai pasirinkti protestui dienas ir protesto formas. Nes tai, kas atsitiko šiandien, tai kitą dieną jie aiškinsis, kad jie prieš kaukes ar prieš skiepijimus dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nesiginčykim – teisingų ar neteisingų, bet kaip su tokiu žmogumi kalbėtis, jeigu jis tik ką elementariais savo veiksmais paniekino pačią Valstybę, pačią Laisvę ir aukas, sudėtas už tą Laisvę.
Buvo dvi minios – laisvės gynėjai, kurie atėjo tiesiog į renginį, ir buvo ta dalis, kuri triukšmavo ir trikdė visą ramybę. Kaip ten buvęs gal galėtumėt pasakyti, kokios proporcijos buvo, kurių žmonių buvo daugiau?
Tų, kurie elgėsi garbingai ir oriai buvo nepalyginamai daugiau. Bet jeigu sueis čia kad ir šimtas, ir devyniasdešimt devyni tylės, o vienas garsiai plyšaus, tai vaizdelis atrodys nelabai koks. Tas pats vaizdelis buvo ir aikštėje. Jie atsinešė visokių techninių įrenginių, kad tą garsą sustiprintų. Pats įgarsinimas, vėlgi turim pasakyti garso operatoriams, kurie garsą tvarkė, buvo tikrai prastas. Net mums ten šalia būnant, tų kalbų, net kai ir pritildavo ta triukšmautojų gauja, ar kaip ją pavadinti, nelabai girdėjosi. Reiškia, garso operatoriai nesutvarkė techninių dalykų. Jeigu būtų gerai įgarsinta, tai ar jie būtų triukšmavę ar ne, garsas būtų normalus. Visi būtų girdėję. Tad jie savo tikslą pasiekė ir dėl mūsų pareigūnų kaltės, kad pastarieji neatliko savo darbo.
Laidos įrašas:
Antanas Krušnauskas. Kariuomenėįs kūrėjas, AT gynėjas.
Žiūrėjau tą minėjimo reportažą, nors ir gana skeptiškai. Užsiutino mane neparlamentinių opozicionierių elgesys. Juk tai ne Vyriausybę palaikantis mitingas, kuriam būtų galima oponuoti. Tam, kritusiųjų pagerbimo renginio laikui aikštė etiškai prilygsta kapinėms, arba bent jau pašarvojimo salei. Nedelsiant aštriai išdėjau juos „Dienos” portale.
Negaliu nesutikti su, net nežinau kurio mastytojo, žodžiais: „Perversmus organizuoja inteligentai, vykdo fanatikai, o rezultatais pasinaudoja – niekšai”.
Jau dešimtį metų ilgiau esame laisvi, nei buvome tarpukaryje, o kokią per tą laiką Lietuvą padarėme? Tačiau čia jau tema kitai, daugiau ūkinei diskusijai.
Antanas.