Balandžio 20-osios rytą „Radio NV „ eteryje rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo apie smūgius Tuapsės uostui ir kaip rusai radikaliai pakeitė savo požiūrį į Ukrainą, taip pat apie antrojo puolimo iš Gudijos teritorijos grėsmę ir putino spaudimą Lukašenkai.
Mielieji, labą rytą visiems. Esu Dmytro Tudzevas. Šiandien esu vietoj Pavlo Novikovo, bet nesiruošiu jį pakeisti. Labai greitai vėl išgirsite Pavlo balsą eteryje. O šiandien mes visi kartu linkime Pavlui ir jo šeimai, kad viskas būtų gerai. Nes Pavlas šiandien vykdo svarbią misiją ir norime, kad ji būtų kuo sėkmingesnė. Taigi šiandien, mielieji, dirbsiu su jumis artimiausias dvi valandas.
Ir šiandien mūsų komanda aiškinasi, kaip vertinate valdžios reakciją į teroristinį išpuolį Kyjive, kuris, deja, vakar sukrėtė šalį. Taigi, mūsų balsavimas šiandien. Ar esate patenkinti valdžios reakcija į teroristinį išpuolį: šaudynes Kyjive? Variantai tokie: pirma: patenkinti, nes atsistatydinimai viršuje yra teisinga reakcija. Antrasis variantas –nevisiškai paveikė tuos, kurie išdavinėjo leidimus ginklams. Ir trečiasis variantas –netenkina, nėra jausmo, kad tai negalėtų pasikartoti.
Taigi, galbūt matėte, kad rytas prasidėjo didelio masto gaisrais rusijoje. Ir mes iš tikrųjų pradedame savo diskusiją nuo to.
Su mumis Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius. Sveiki, Evgenai.
– Labą rytą. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Taigi, Tuapsėje tikrai karšta. Manau, kad matėte tą nuotrauką, kaip viskas ten dega. Ir sprendžiant iš tos nuotraukos, kaip suprantu, jie stipriai, bet tvarkingai atakavo naftos uostą. Ir su meile širdyje, sakyčiau. Ir žinote, aš tik galvoju, kaip dega rusijos naftos eksporto į užsienio rinką galimybės. Nors Donaldas Trumpas lyg ir leido eksportuoti rusišką naftą tanklaiviais. Manau, kad rusija pasirodė labai pažeidžiama, nes tą naftą dar reikia pristatyti į užsienio rinkas. Taigi, išties pradėkime nuo to paveikslėlio. Degantis Tuapsės uostas ir kaip visa tai veikia rusijos gebėjimą kariauti prieš Ukrainą. Evgenai, žodis jums.
– Na, išties, mano nuomone, labai teisinga pradėti nuo tos nuotraukos, nes tai iš tikrųjų svarbu. Faktas yra tas, kad Donaldas Trumpas, na, tiesą sakant, padeda putinui kiek tik gali. Taigi. Tačiau jo galimybės atsiremia į tai, kad mūsų galimybės, ačiū Dievui, auga. Donaldas Trumpas gali atšaukti sankcijas rusiškai naftai. Jis gali leisti ją parduoti.
Tuo pačiu metu, naftos kainos drastiškai šoktelėjo dėl to, kad Donaldas Trumpas įsitraukė į savo specialiosios karinės operacijos versiją – Teheraną per tris dienas. Taigi.
Betgi kiek bekainuotų nafta pasaulinėje rinkoje ir kiek sankcijų bebūtų panaikinta, tačiau jei fiziškai negalite jos išsiųsti, tai jums nepadės. Ir jau dabar matome, kad rusija negali pilnai pasinaudoti galimybėmis, kurias jai dabar suteikia Trumpas. Ne visiškai.
Na, remiantis apytiksliais skaičiavimais, dabar jie išnaudoja daugiausiai ketvirtadalį naujų galimybių, kurios jiems atsiveria. Tai reiškia, kad vietoj naftos dolerių srauto, kurį jiems leido Trumpas ir dėl kurio jie jau pradėjo varvinti seilę, jie vis tiek gauna maždaug vieną dolerį iš keturių, kurių tikėjosi.
Na, mes toliau dirbame. Tai vienas doleris iš keturių. Tai vis dar buvo iki Tuapsės. Na, tiesą sakant, kiekvieną rytą mes pataikome į vieną iš tų likusių. Tai yra, mes aiškiai supratome…O mes su tavim, Dmytro, esame tokio amžiaus, jog mokykloje dar buvome verčiami išmokti internacionalą. Ar pameni? Ukrainietiškame vertime tai skambėjo nuostabiai: „Nesitikėkite išgelbėjimo iš nieko, nei iš dievų, nei iš karalių”. Mes puikiai supratome, kad partneriai yra partneriai, o tikrasis sankcijų režimas yra tik tas, kurį mes patys galime suteikti.
Tikrasis sankcijų režimas tai mūsų dronai, tai mūsų raketos. Tad ir matome, kad šis režimas jau duoda daug daugiau nei visos Vakarų partnerių pastangos kartu sudėjus. Aš nevertinsiu už ketverius metus. Jokiu būdu. Tai būtų nesąmonė. Bet jei paimtume 2026 metus, tai šiandien mes turime daug didesnę įtaką rusijos gebėjimui kariauti šį karą savo pačių pastangomis nei visi mūsų partneriai kartu sudėjus. Ir tai iš tikrųjų labai gerai.
Čia aš apie tai, kad kuo toliau, tuo mažiau šiame kare tampame priklausomi nuo to, kas kur ten buvo išrinktas, kur Viktoras Orbanas, kur Rumenas Radevas, kur dar kokia laimė šyptelėjo putinui. Taigi. Na tai vienas kelias.
O mūsų raketų ir dronų kelias klostosi absoliučiai sava kryptimi ir kuo toliau, tuo labiau neutralizuoja tą jų šventąjį angliavandenilį.
– Taip, Evgenai, bet mes viską atsimename, viską matome. Žinoma. Klausyk, na aš žiūriu žinutę, kad Tuapsėje yra apie 10 gaisro židinių dėl dronų smūgių. Ir iš tikrųjų 10. Tai jau išties mastas. 10 gaisro židinių. Ir aš galvoju apie tai, kad, klausyk, maskvėnai šiaip ar taip supranta, kad fiziškai negali uždengti tų naftos perdirbimo gamyklų, nes tai didžiulės daugelio dešimčių hektarų teritorijos. Ir tas…
– Taip, atleisk, pertrauksiu. Tai jiems ne Valdajų uždengti.
– Na, taip, tai jiems ne Valdajų uždengti. Tokio kiekio oro gynybos, na, praktiškai neįmanoma surinkti, kad būtų uždengta ta rusijos naftos ir dujų pramonė. Ir tuo pačiu metu tokių karinių galimybių iš principo nėra.
Evgenai, kas link Ukrainos technologijų plėtros, girdėjome, kad iš principo mūsų partneriai ketina tiekti Ukrainai daugiau dronų, ir suprantame, kad sankcijos iš Ukrainos bus sugriežtintos, tiesa?
– Tikrai taip. Tai išties pats strategiškiausias dalykas, kurį dabar darome šiame kare. Taigi mes malame to monstro kraują, nes kai santykis yra toks kaip Dovydo su Galijotu, tai išties nėra tokio stebuklingo diržo kaip Šventajame Rašte. O realybėje veikia tai, ką draugas Mao pavadino tūkstančio įpjovimų taktika. Va nuo tūkstančio įpjovimų jis tiesiog paplūs krauju.
Tas kolosas iš molio, o tiksliau, rusijos atveju, ant angliavandenilio kojų. Ir su kiekvienu tos naftos lašu išteka iš vis tas visos imperijos kraujas. Pas juos viskas laikosi ant naftos pinigų. Taip, yra taip. Nežinau kaip toliau bus, na, bet kiek jau mes gyvename ir netgi ilgiau. Tas atsilikimas visada toks.
Pameni dar mūsų vaikystės metais Margaret Thatcher kalbėjo, kad rusija – tai Nigerija. Nigerija sniege. Nigerija ta prasme, kad viskas priklauso išimtinai tik nuo naftos gręžinių. Na, nuo tų laikų putino rusija tapo daug labiau Nigerija sniege, lyginant su sovietų sąjunga. Tai išties tik beprotiška degalinė. Taigi. Ir kad ir kokie jie ten bebūtų, kad ir kaip jie ten besisuktų, bet be tų pinigų jie daugiau nieko neturi. Ir tie pinigai pamažu baiginėjasi.
Beje, tu paminėjai žodžius „naftos perdirbimas“, nes taip, kai dabar atakuojame Tuapsę, pirmiausia kalbama apie žalios naftos perkrovimą. Bet, be žalios naftos yra ir naftos produktai. Taigi, mes jau sumažinome naftos produktų gamybą 40 proc. Na, tai yra, beveik pusė rusijos naftos perdirbimo gamyklų jau nebeveikia.
Taigi, aš nekartosiu jų frazės: „Mes iš ties dar nepradėjome“. Ne, mes dar nepradėjome. Bet iš tikrųjų žodis „pradėjome“ yra teisingas. Mes tikrai tai išjudinome. Tik mes iš tikrųjų pradėjome daužyti naftos perdirbimo gamyklas tik praėjusią vasarą. Ir tai kurį laiką bandėme prisišaudyti ir organizuoti eigą. Mes tai atiderinome per žiemą ir pavasarį. Bet kai organizavome eigą ir jau minus 40 proc. Na, tai yra, perspektyvos šia prasme mums yra labai geros, o raškai – gana niūrios.
– Na, taip pat ir tu, tu jauti tokią nostalgiją praeičiai. Taip, aš…
– Ne, atsiprašau, tai ne nostalgija. Tiesiog kai kalbi apie putino rusiją, turi omenyje šalį, kuri iš tikrųjų gyvena praeityje. Ir būtent todėl tos nuorodos nuolat iškyla. Tai šalis, kurios galvoje net nėra ateities vaizdo. Visiškai kitaip nei mūsų.
Taigi jie visiškai viską pastatė išimtinai tik ant savo nostalgijos iš pažiūros didingos, bet iš tikrųjų visiškai ne didingos, bet labai primityvios praeities. Iš esmės jie viską stato būtent ant to, jog reikėtų kažkur sugrįžti. Padarykime vėl puikią („Make, make great again“) ir esmė „vėl padarykime“. Lygtai būtų buvęs kažkoks aukso amžius, kada jie buvę tokie dideli, dideli, dideli ir tiesiog laiko mašina reikia grįžti atgal. Todėl, kai kalbama apie rašką, be nuorodų į praeitį neišsisuksi.
– Na, tu priminei Margaret Thatcher frazę. Tada priminsiu Ronaldo Reagano frazę, kad rusija – blogio imperija. Na, tada rusija buvo vadinama sovietų sąjunga ir rusijos imperija. Bet nuotraukoje iš Tuapsė, Evgenai, pastebėjau, kad dega tik tai, kas finansuoja karą. Kažkaip nemačiau gyvenamųjų rajonų, kokius rusai Ukrainoje atakuoja beveik kiekvieną dieną. Ir būtent tai, man atrodo, radikaliai atskiria Ukrainos smūgius rusijai nuo smūgių priešinga kryptimi.
– Tai dvi visiškai skirtingos karo strategijos, atspindinčios dvi visiškai skirtingas pasaulėžiūras. rusija kariauja genocidinį karą, ir teroras prieš civilius gyventojus laikomas absoliučiai normaliu būdu jiems laimėti šį karą. Ir jie visada tokie. Prisiminkime Afganistaną, prisiminkime Čečėniją, jiems paprasčiausiai griauti gyvenamuosius pastatus kiliminiais bombardavimais – tai jiems yra taip pat normalu, kaip smogti kariniam objektui.
Tai yra, jie mano, kad jie, beje, logiškai tiki, kad pasipriešinimą vykdo visa Ukrainos tauta, visa nacija, bet iš to jie daro išvadą, jog jiems reikalinga teritorija be šios tautos. Tai absoliučiai klasikinis genocidas. Na, jie išties tiesiogiai vartoja frazę „galutinis Ukrainos klausimo sprendimas“. Dar daugiau, būtent ta prasme, kuria Hitleris vartojo šią frazę.
Štai kodėl jiems civilių gyventojų teroras, tėra karinė operacija… Na jiems smogti į Ochmaditą (vaikų ligoninę) yra lygiai tokia pati karinė operacija, kaip pataikyti, pavyzdžiui, į kokį nors raketų paleidimo įrenginį.
Mūsų istorija visiškai kitokia. Mes naikiname arba tai, kas tiesiogiai priklauso rusijos kariuomenei, arba tai, kas tiesiogiai maitina tą rusijos kariuomenę. Tai yra, mes netgi dabar, penktaisiais karo metais, nekovojame prieš rusijos žmones. Mes kovojame tik prieš rusijos valstybę ir jos represinį aparatą. Na, atitinkamai, jos finansinis aparatas yra tas pats. Bet tai yra visiškai kas kita. Mes kovojame ne tam, kad sunaikintume rusus kaip etninę grupę, bet kad tiesiog atimtume iš jų galimybę kariauti agresyviai. Tai tikrai visiškai skirtingos pasaulėžiūros.
– Betgi turėjai atkreipti dėmesį kaip pasikeitė rusų požiūris į šį karą? Nes pradžioje (turiu omenyje didelį karą, invaziją), taip, putinas pareiškė, kad Ukrainoje reikia užmušti 30 – 40 tūkstančių nacionalistų ir rusijos požiūriu bus viskas, iki suvokimo, kad visa ukrainiečių tauta priešinasi. Dabar mes apsvarstysime pavojų iš šiaurės, nes buvo tam tikrų nerimą keliančių signalų, ypač iš to, ką tik ką mačiau…
– Bet jei galima, pirmiausia užbaigčiau šią temą, nes tu visiškai teisus. Taip. Tu esi visiškai teisus, jog radikaliai pasikeitė maskolių požiūris į mus. Tie pokyčiai yra dvimačiai. Pirma, jie suprato, kad priešinasi iš tikrųjų visa ukrainiečių nacija, o ne krūva apšalusių nacionalistų. Štai kodėl jie visiškai sąmoningai perėjo į genocidinį karą. Ir tas suvokimas vyksta ne tik kremliuje.
Būkime sąžiningi, dauguma rusų bent jau neprieštarauja, jau jie bent tuo patenkinti. Ir tai taip pat yra klausimas, kiek jie iš tikrųjų yra apnuodyti tos imperinės savimonės.
Tačiau, kita vertus, kiek pasikeitė mūsų vertinimas? Taigi pradėjo nuo „juokingų chocholų“, „šalies 404“, užsimenant, kai tai vis tik „failed state“ (žlugusi valstybė).
O dabar, pavyzdžiui, matei reakciją į rinkimus Vengrijoje? Taip, „mes „prakochalinom“ (pramylėjom) chocholams Vengriją“. Maždaug taip išverskim, gerai? „Mes ką tik „prakochalinom“ chocholams Vengriją, Ką tik chocholai atėmė iš mūsų pradžioj arabus, dabar Vengriją, rytoj dar Ameriką su Trumpu atims“.
Na, aš jau tyliu apie jų riksmus, kad mes sprogdiname jų gamyklas, kaip jiems sunku, kaip jiems sunku sėdėti be šviesos. Tai yra, jų akyse mes iš apgailėtinų chocholų virtome kažkokiu baisiu geopolitiniu monstru, kuris išmušinėja ištisas šalis iš rusijos imperijos ir paima jas į savo įtakos sferą. Ir plius su karine galia, kuri absoliučiai realiai kelia grėsmę maksvai, nuo kurios bent Valdajus turi būti uždengtas, kad bent jau pats tėvelis caras būtų pridengtas. Na, pripažinkime, mes privertėme juos mus gerbti.
– Klausyk, na, štai kas yra subjektyvumas. Būtent, taip gimsta globalios nacijos ir taip atsiranda globalios nacijos. Be to, būtina pasiekti, kad maksva „prakochalintų“ Ukrainai visą Europą. Prie to reikia padirbėti. O mes…
– Ne tik Europą, pasakysiu ir pasveikinsiu mūsų vaikinus, kurie vykdo operacijas Afrikoje. Taigi. O, taip išties gimsta globalios nacijos. Tu labai teisingai tai suformulavai. Ir taip, mes už tai mokame siaubingą kainą. Bet jei vis tiek tenka sumokėti tą baisią kainą, tai už tai turime gauti maksimumą. Turime išeiti iš šio karo kaip absoliučiai subjektyvūs ir absoliučiai globalūs žaidėjai.
– Ar ką nors žinai apie operaciją Afrikoje? Na, beje, pamenu tą plūduriuojantį rusų tanklaivį, tą, kuris ten kažkur dreifuoja. Bet maniau, kad prisiminsi savo gimtąją Antarktidą. Gerai, eikime toliau. O dabar pereikim prie šiaurės, nes iš Gudijos sklinda tam tikri nerimą keliantys signalai.
Taigi, Kovos su dezinformacija centro vadovas Andrijus Kovalenko pareiškė, jog šiuo metu nėra grėsmės, kad būtų antras puolimas iš Gudijos teritorijos, nepaisant rusijos rengimosi galimai eskalacijai. Pasak Kovalenko, situaciją pasienyje visiškai kontroliuoja gynybos pajėgos, nors neatmetama, jog galėtų būti kažkokių provokacijų. Jis taip pat perspėjo, kad bet kokie agresyvūs veiksmai būtų rimta Lukašenkos režimo klaida.
Na, ką manai? Visa ši istorija yra tam tikra įtampa, kad ukrainiečių dėmesys būtų nukreiptas ir į šiaurę.
– Būtent to reikia rusijai. rusija fronte jau atsidūrė visiškoje aklavietėje. Jie nebepastumia pirmyn. Jie užsispyrę. Na, pasistūmėjimas minimalus, bet jų pasistūmėjimas yra dar mažesnis nei mūsų kontratakos. Nepaisant to, kad mes nevykdome jokių didesnių kontrpuolimų. Kontrpuolimai jau vyko tokioje fronto dalyje, kad netgi nusveria rusų spaudimą Donecko srityje, vienintelėje kryptyje, kur jie išties tęsia puolimą.
Bet jiems tikrai reikia, kad mūsų rezervai būtų nukreipti dar kažkur.
Taigi dėl to bandoma šią istoriją pradėti nuo Padniestrės. Pameni, kai buvo kalbama, jog jie spaudžia padniestriečius sukurti kažkokią buferinę zoną mūsų Vinicos srityje? Na, o padniestriečiai pasirodė ne tokiais jau savižudžiais. O dėl jiems iškeltos užduoties tai manau, jog mūsų žvalgyba buvo teisi. Užduotis greičiausiai buvo nuleista iš maksvos. Na, jie tiesiog vietoje realiai įvertino, kiek valandų jie išgyventų po to. Tiesiog tik kelias valandas. Taigi. Ir štai kodėl tie įsakymai buvo aiškiai sabotuoti.
Ir štai labai panaši istorija su Lukašenka, bet daug didesniu mastu, jau ketverius metus. Priminsiu, kad Lukašenka suteikė rusams teritoriją mus pulti, suteikė daug ginklų ir šaudmenų. Gudijos kariuomenės sandėliai faktiškai buvo išvežti į rusiją, visi išgraibstyti. Tačiau tuo pat metu nė vienas gudų karys nekirto mūsų sienos. Ir ne šiaip sau.
Viso šio karo metu putinas bando įtraukti Lukašenką, kad jis taptų tiesioginiu agresijos bendrininku, lygiaverčiu Korėjai. Ir Lukašenka uoliai išsisukinėjo visus ketverius metus. Kaip tame sename mūsų pokšte, tarp lašelių. Ir man atrodo, kad dabar mes stebime dar vieną raundą ir, galbūt, dar vieną šios konkrečios istorijos eskalaciją, kai putinas daro didelį spaudimą Lukašenkai, reikalaudamas pagaliau įsitraukti į šį karą ir užtikrinti Šiaurės frontą, o Lukašenka, būdamas visiškai netoli to, jog būtų panaikintos Vakarų sankcijos kaliui, o tai būtų labai reikšminga Gudijos biudžeto dalis apskritai, ir Lukašenka, žinoma, tęsia tuos pačius šokius, kad demonstruotų putinui kažkokią klasikinę energingos veiklos imitaciją, tačiau tuo pačiu metu, neduok Dieve, kad tik neperžengtų tos raudonos linijos.
Na, žinoma, mes visus šiuos ketverius metus dalyvaujame tame žaidime, nes mums nereikia Šiaurės fronto. Priminsiu, kad net tada, kai mūsų Vakarų partneriai gana stipriai mus spaudė, mes vis tiek savo laiku nepripažinome Cichanouskajos teisėta prezidente. Mes taip pat nepripažįstame Lukašenkos, vadiname vadovu de facto, bet neužmezgėme diplomatinių santykių su alternatyvia vyriausybe. Na, o didvyriai, Kosto Kalinausko pulko savanoriai yra dislokuoti ne Gudijos pasienyje, o rytuose, fronte. Tai yra, mes taip pat, sakykim, darome tam tikrus dalykus. Mes žaidžiame tą žaidimą.
Mums svarbu padėti Lukašenkai įsiterpti tarp lašelių ir toliau kvailinti putiną, o ne daryti tai, ko tas iš jo nori. Bet, matyt, dabar spaudimas gerokai didesnis. Ir tai gali būti susiję su tuo, jog rusija, na, bent jau tikrai rimtai svarsto, ar dabar nepulti Baltijos šalių. O tai be tiesioginio Gudijos dalyvavimo tikrai neįmanoma grynai geografiškai. Todėl gali būti, kad Minskas dabar patiria daug didesnį spaudimą nei anksčiau, kad kremlius reikalauja galiausiai baigti energingos veiklos imitavimą ir iš tikrųjų užtikrinti šiaurinio fronto atidarymą.
Na, o mes taip pat viešai priminėme Lukašenkai, kad mūsų karas su rusais tęsiasi, tačiau jo likimas gali labai radikaliai pasikeisti. Šioje situacijoje negalima jam pavydėti, kaip sakoma, bet tai jo paties kaltė. Nereikėjo paversti savo šalies sąjungine valstybe. Na, bet dabar, manau, stebime eilinį tos didelės scenos veiksmą. Ir batka visaip kilpinėja, kad dar kartą neįvykdytų vladimirovladimirovičiaus reikalavimų.
– Kaip, klausyk, kaip įdomiai pasakei, kad Ukraina padeda Lukašenkai kilpinėti. Taigi, beje, Evgenai, tai, kad Gudijos naftos perdirbimo gamyklos dirba, ir nors tai labai daug ką pasako ir tai svarbus rodiklis. Absoliučiai parodomasis.
Mums beliko kelios minutės ir negalime neatsigręžti į padėtį Rytuose. Sutinku. Informacija yra tokia. 24-osios atskirosios mechanizuotosios brigados kariai papasakojo ir paskelbė vaizdo įrašą, kaip jie atrėmė okupantų mechanizuotą ataką Časiv Jaro mieste, dėl kurio kovos vyksta daugiau nei dvejus metus. Evgenai, mums liko stačiai tik po 2 minutes eterio kiekvienam. Ar tavo nuomone, kiek padidėja rizika šioje pavasario-vasaros kampanijoje, kad priešas aktyviau naudos mechanizuotas atakas?
– Nesakyčiau, kad tai rizika. Mane taip pat labai sudomino ši naujiena. Atkreipiau į tai ypatingą dėmesį, nesgi, kaip yra, kad vėlgi, na, jie nesigydo, aš nesuprantu, kodėl jie vėl pabandė veržtis šarvuota technika. Rezultatas kaip tik absoliučiai lauktas.
Na, mes kol kas neturime jokių problemų su dronų gamyba. Kol turime tiek daug dronų, na, jų šarvuotai technikai mūšio lauke nėra ką veikti. Tad kodėl gi jie nusprendė tai patikrinti dar kartą? Tai man vienintelė paslaptis šioje istorijoje.
Na, kadangi mums tiesiog beliko sekundės, priminkime, jog Časiv Jaras yra mažas miestelis, kuriame prieš karą gyveno 16 000 gyventojų. Tai buvo prieš karą. Taigi, rusai prie jo prisikapstė daugiau nei prieš dvejus metus ir per dvejus metus neįstengė per jį pereiti.
Tai tikrai miestas tvirtovė, kurio kažkodėl mūsų žiniasklaida dažnai nemini bet jis yra to vertas. Tai iš tikrųjų yra tvirtovė, kurios neužgrobę jie negali „sužibėti“. Tiesą sakant, jų užduotis yra užimti Slavjansko-Kramatorsko-Družkivkos-Kostiantynivkos aglomeraciją. Todėl, kaip sakoma, tikrai paprasta dar kartą nusilenkti gynėjams to miesto. Kaip mes tarpusavyje vadiname, Časikas laikosi ir tai puiku.
– Klausyk, todėl Ukrainos dronų operatoriai entuziastingai vertina galimybę sudeginti kažką daugiau nei…
– Taip, kam gi vaikytis kiekvieną pavienį orką, jei galiausiai vėl išplaukė kažkas stambesnio. Na, tai šaunu.
– Ačiū. Ačiū už tokį rytinį entuziazmą.
Brangieji, su mumis buvo Evgen Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius ir karo ekspertas.
Ačiū, Evgenai.
Parengė LL, redagavo VK.