Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Arūno Degučio ir gynybos bei saugumo eksperto Aurimo Navio viešas kreipimasis
J.E. Prezidente, gerbiama Premjere, mieli ir brangūs Lietuvos piliečiai, visi, kam iš tiesų rūpi mūsų valstybė,
Akivaizdi Rusijos agresija Ukrainoje tęsiasi daugiau nei dešimt metų. „Žalieji žmogeliukai“, tankai ir aviacinės bombos, krintančios ant ukrainiečių ligoninių ir gyvenamųjų namų, yra tik paskutinė nepaskelbto karo šiai šaliai stadija.
Rusų ideologo A. Selivanovo suformuluota „netradicinė okupacija“, kai visais būdais siekiama užvaldyti kitos šalies visuomenės sąmonę, pasitelkiant informacines priemones, vykdant psichologines ir įtakos operacijas, visada baigiama taip vadinamu konvenciniu puolimu. Įvedamos pajėgos į teritorijas, kuriose gyvenantys žmonės neturi valios priešintis okupantui. Nebenori ir nebegali.
Toks yra informacinio karo tikslas ir būtent tokį karą Rusija jau seniai kariauja Lietuvoje. Atrodytų, kad apie informacinį karą kalbama daug. Deja, be pavienių iniciatyvų, dėmesio instituciniu, valstybės mastu jam skiriama itin mažai, o pavadinime esanti sąvoka – karas – mažai akcentuojama. Mes ruošiamės įprastiniam, suprantamam karui, Maskvos ordų antplūdžiui po penkerių ar septynerių metų, kurio gal ir nebus, tačiau atsisakome suvokti, kad jo parengiamosios stadijos jau vykdomos dabar.
Privalome aiškiai įvardinti: informacinis karas vyks VISADA, nes rytuose turime teroristus kaimynus, kurie linkę savintis svetimas teritorijas, pažangesnes technologijas, resursus, žmonių protus ir širdis. Deja, tenka pripažinti, kad jie tai daro geriausiai visame pasaulyje, nes „treniravosi“ šimtmečiais. Todėl šis nuolat vykdomas procesas, puoselėjant planus mus okupuoti, t. y. eilinį kartą apvogti, privalo būti rimtai įvertintas ir sulaukti deramo atsako. Sabotažai, padegimai, nuodijimai, sprogimai, žudymai demokratinėse Europos šalyse aiškiai rodo, kad Maskvos vykdomas fizinis ir psichologinis teroras stiprėja, o pastangos užvaldyti visuomenes didėja.
Stebėdami Rusijos įtakos operacijas Lietuvos informacinėje erdvėje matome, kad padėtis blogėja itin sparčiai. Prognozuodami būsimų Seimo rinkimų rezultatus, vertindami marginalių, teistų, Konstituciją pamynusių ir priesaiką Lietuvai sulaužiusių asmenų naujai kuriamus politinius darinius, nesunkiai galime įvardinti būsimos koalicijos sudėtį. Ją, Maskvos skaičiavimu, turėtų atnešti nusivylusių ir kerštaujančių „valdžiai“ rinkėjų banga.
Blogiausiu Lietuvai ir idealiu agresoriui rytuose atveju gali susidaryti be ryškesnių idėjų ir lyderių, Kremliaus naratyvus ar net propagandą transliuojanti kraštutinės kairės koalicija, o valstybės valdymo kompetenciją turinčios partijos – konservatoriai, socialdemokratai ir liberalai – likti politikos užribyje. Neabejojame, kad tokiai veiksmų eigai kruopščiai ruošiamasi. Profesionalūs polit-technologai ir psichologinių operacijų asai, gavę reikiamą finansavimą, nesunkiai mobilizuos tą dalį valstybės piliečių, kurie mažai ar visai nedalyvaudavo rinkimuose tam, kad į Seimą patektų jau minėta, ant ardomosios valstybės veiklos balansuojanti, marginalų dauguma.
Pastarieji prezidento rinkimai, įprastai pritraukiantys daugiau rinkėjų, parodė skaudžias Vyriausybės strateginės komunikacijos ir pilietinio auklėjimo švietimo sistemoje spragas: virš šimto tūkstančių piliečių, turinčių balsavimo teisę, pasidavė Maskvos naratyvų sklaidai. Atkreipiame dėmesį, kad tai įvyko abiems mūsų rytų kaimynams tęsiant invaziją Ukrainos teritorijoje. Nemaža dalis mūsų visuomenės taip pat pritaria skleidžiamoms antisemitizmo, homofobijos, euroatlantinės dezintegracijos idėjoms. Pridėkime didelę dalį piliečių, kurių veiksmus agresijos ar okupacijos atveju galime nesunkiai nuspėti ir pamatysime blogiausią mums Rytų kaimynų vykdomų informacinių operacijų nedovanotino ignoravimo rezultatą.
Vien pasyvi įvairiausių valstybinių institucijų vykdoma nedraugiškų mums valstybių skleidžiamų naratyvų stebėsena be profesionalaus veikimo yra ir visiškai nepakankama, ir sunkiai suprantama. Deja, bet, geriausiu atveju, apsiribojama tarpusavyje dalinantis įslaptintomis apžvalgomis. Visa tai demonstruoja adekvataus atsako nebuvimą. Problema lyg ir matoma, tačiau neveikiama iš esmės.
Todėl, suvokdami didžiulę grėsmę valstybei, siūlome:
1. Informacinio karo ir įtakos operacijų tematiką iškelti į strateginį lygmenį, viename centre koordinuojant visas Rusijos hibridines, tame tarpe ir informacines grėsmes stebinčias institucijas bei nevyriausybines organizacijas.
2. Sustiprinti Vyriausybės/Prezidentūros kanceliarijose esančias struktūras krizių, sukeliamų informacinėje aplinkoje, užkardymo ir valdymo tikslais.
3. Skirti lėšas iš gynybos biudžeto įvardintoms grėsmėms atremti, vertinant Rusijos veiklą kaip nepaskelbtą nekonvencinį karą Lietuvai (jei įvardiname tai karu, tai ir lėšos turi būti skiriamos iš gynybos biudžeto).
4. Paruošti planus Vyriausybės veiksmams artimoje ir tolimoje ateityje numatant tris etapus:
a. operatyvų reagavimą neutralizuojant Kremliaus naratyvų poveikį visuomenėje;
b. valstybės naratyvų sistemos kūrimą ir palaikymą, didinant visuomenės atsparumą bei susitelkimą esamoms ir galimoms krizėms įveikti;
c. aktyvių informacinių priemonių ruošimą bei sklaidą Rusijos okupuotose teritorijose, ypač Baltarusijoje ir Karaliaučiaus srityje, kuriant palankų, taikų mūsų valstybės atžvilgiu psichologinį klimatą, mažinant jų visuomenės įtraukimą į grobikišką karą Ukrainoje.
5. Informacinių ir kovos su propaganda priemonių bei produktų kūrimui pasitelkti profesionalus, sėkmingiausiai ir efektyviausiai dirbančius komercinėse rinkodaros ir komunikacijos srityse, akademikus ir taikomosios praktikos mokslininkus, medijas bei nevyriausybines organizacijas.
Privalome veikti nedelsiant, nes jei ir toliau nieko nedarysime, ošiant penktai kolonai, Kremliaus užvaldytomis sąmonėmis piliečiai patys ims kelti Rusijos vėliavas.
Labai pagarbiai,
Arūnas Degutis, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras
Aurimas Navys, VšĮ „Visuomenės informacinio saugumo agentūra“ bendraįkūrėjas, Vilniaus miesto tarybos narys
Gediminas
Jau net devynios dienos praėjo kai LKKSS internetiniame tinklalapyje išspausdintas dviejų patriotų kreipimasis. Jokios reakcijos iš mūsų narių. Ta proga prisiminiau istoriją iš kur kilo posakis „vokiška tvarka”. Viduramžiais Švabijoje, kaip ir kitose Vokietijos srityse, žmonės turėjo gyvuliškų požymių, nes gyveno pagal principą: „kur nusilengvino, ten ir paliko”. Miestų gatvės buvo prišiukšlintos, pamazgos buvo pilamos kiemuose, o tai ir pro langą į gatvę. Švabijos valdovas grafas Viurtenburgietis, išleisdamas įsakymą šiukšles išvežinėti, nutarė padaryti tvarką. Įsakymas buvo ignoruojamas. Tada jis jį papildė, įsakydamas, kad už įsakymo nevykdymą bus mokamos baudos, o tas, kas jo laikosi, jei praneš apie kaimyną, kuris įsakymo nevykdo, gaus to kaimyno turto dalį. Šitokiu būdu švabai tapo drausmingais, tvarkingais, o šis judėjimas išplito visose vokiečių gyvenamose žemėse. Aš ir galvoju, kai mūsų nariai valdžion renka tuos, kurie virš 30 metų naikino pilietiškumą, tautiškumą, patriotizmą, religiją, papročius, šeimos sampratą, savo veiksmais skatino žmonių abejingumą, ir galų gale patys abejingi viskam, dėl ko reikalinga ta mūsų sąjunga, dėl ko reikalingas tas mūsų internetinis puslapis? Dėl ko Valdyba turi skirti lėšas internetinio puslapio išlaikymui, jei nariai, turintys viduramžių švabų požymių, viskam abejingi? Neturim grafo, kuris priverstų būti patriotiškais žmonėmis. Dėl ko puslapio redaktorius turi aukoti savo asmeninį laiką? Juk dar Erich von Manschtein knygoje “Stalingrado tragedija“ yra padaręs išvadą, kad “auka bereikalinga, jeigu ji atiduota pralaimètam reikalui, ištikimybė beprasmiška, jeigu ji skirta rėžimui, kuris nesugebėjo jos vertinti.“