Nuoširdžiai sveikiname Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus garbės narį su garbingu įvertinimu ir linkime jam ilgiausių metų!
Pirmadienį, sausio 13-ąją, Seime minint Laisvės gynėjų dieną atsiimdamas apdovanojimą A. Kentra-Aušra sakė jį skiriantis savo seserims, broliams, šeimai, Šilalei, Vilniaus universitetui, Žemaitijai ir visai Lietuvai. „Mūsų šeimos kova už laisvę prasidėjo tada, kai brolis Jonas per savo sukonstruotą radiją išgirdo ir graudžiai pasakė: ,„Albinuk, nebėra Lietuvos“. Tuomet reikėjo apsispręsti: trauktis į Vakarus ar pasilikti Lietuvoje ir ginti ją nuo priešų žodžiu – žodžiu, raštu, o prireikus ir ginklu“. „Dėl laisvės aukojosi daug kilnių žmonių, ypač kaimo žmonių, kurie visomis išgalėmis rėmė laisvės kovotojus. Dėl to jiems teko patirti tardymus, kalėjimus. Laisvės kovotojai gynė kiekvieną žemės pėdą, dėl jos aukota daug gyvybių, ir šiandien, kur mes beriam pavasario grūdą, jiems numirt reikėjo“, – kalbėjo premijos laureatas. A. Kentra-Aušra prisiminė, kaip jo šeima buvo ištremta, kaip grįžęs iš Sibiro dėl dokumentuose iškreiptos pavardės, nepaisant tremties, galėjo studijuoti Vilniaus universitete. Laisvės kovotojai gynė kiekvieną žemės pėdą, dėl jos aukota daug gyvybių, ir šiandien, kur mes beriam pavasario grūdą, jiems numirt reikėjo. Čia jau dėstytojaudamas jis įkūrė audiovizualinį centrą, kad studentai galėtų išmokti šnekamosios anglų kalbos.„Laiminga valstybė, kurioje yra tokių žmonių kaip A. Kentra – drąsus, po išbandymų atsitiesęs, atradęs savo pašaukimą, darbštus. Jo pasirinkimas skirti savo laiką Lietuvai nebuvo vienkartinis projektas, tai yra jo gyvenimo kasdienybė“, – apie šiemetinį laureatą sakė Laisvės premijos komisijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
A. Kentra gimė 1929 metais, 1946 metais už aktyvius ryšius su partizanais suimtas, kalėjo Šilutės ir Vilniaus kalėjimuose, o nuo 1949 metų – Spasko lageryje. 1954 metais jis grįžo į Lietuvą, baigė keturias vidurinės mokyklos klases Kaune. 1955–1960 metais A. Kentra studijavo Vilniaus universitete anglų kalbą ir literatūrą, 1962–1965 metais jis mokėsi Leningrado (Sankt Peterburgo) aukštuosiuose užsienio kalbų kursuose. A. Kentra yra dirbęs mokytoju, 1965–1991 metais jis buvo Vilniaus universiteto filologijos fakulteto anglų kalbos dėstytojas.Laisvės gynėjų dienos minėjimą pradėjęs Seimo pirmininkas Viktoras Prackietis akcentavo, jog Sausio 13-osios naktis, kai už Lietuvos nepriklausomybę žuvo žmonės, tapo lūžiu šalies istorijoje.
„Visi, kurie suprato Sausio 13-ąją, gali liudyti, kad gyvenimas skyrėsi iki tos nakties ir po jos. Tai buvo riba, tai buvo lūžis. Lūžis mūsų tautos istorijoje, tai buvo virsmas mūsų savimonėje“. Jis pabrėžė, kad nereikalingų aukų nebuvo, o visų kartų laisvės kovotojai mus moko ir dabar. „Visada yra kitas pasirinkimas. Visada yra lygesnis kelias. Bet už tai mes ir dėkojame gynėjams, kad jie rinkosi prasmingą kryptį, prasmingą gyvenimą ir prasmingą būtį tomis dienomis ir tą naktį“, – teigė parlamento vadovas. Visi, kurie suprato Sausio 13-ąją, gali liudyti, kad gyvenimas skyrėsi iki tos nakties ir po jos. „Tegul ši diena būna taip vertinga mūsų kalendoriuose, kaip Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Tegul ši diena būna laisva, kai pasakojame augantiems apie amžininkus didvyrius, kad kiekvieno lietuvio meilė Tėvynei taptų šakele tvirtai suaugusio vainiko, kuris vadinasi Lietuva“.Laisvės gynėjas Robertas Gradauskas kvietė pasitikėti šiuolaikiniu jaunimu, kad jis, kaip ir prieš 29 metus, apgins savo šalį.
Pats prieš sovietų tankus 1991-ųjų sausio 13-osios naktį stovėjęs vyras priminė, kad jam tuomet buvo 21 metai, ir atkreipė dėmesį, jog panašaus amžiaus buvo ir tuomet žuvusieji – 17, 20, 21, 22, 24, 28 metų. „Mes stovėjome taip, tarsi vienas kitą jaustume taip, kaip savo kūno dalį, susikibome rankomis ir minties pasitraukti kur nors į šoną nebuvo. Atvažiavo tankai, išsirikiavo prieš mus, didelis variklių gausmas užmušė visas mintis. Jauti, kaip po kojomis dreba žemė, matai išsirikiavusius kareivius ir neturi jokių minčių, kad iš čia gali išeiti sveikas ar dar kaip nors pasitraukti. Priekyje tavęs priešas, už tavęs – žmonių viltis, kurią tau suteikė visi Lietuvos žmonės“, – prisiminė R. Gradauskas. „Mumis tuo metu pasitikėjo […] Pasakyčiau jaunuoliui arba sūnui, kuriam dabar irgi 21 metai, aš pasitikiu tavimi, pasitikiu, kad tu apginsi Lietuvą, tu ją kursi, ją puoselėsi, vystysi taip, kad mes jumis, jaunoji karta, galėtume didžiuotis“.2013 m. Laisvės premijos laureatas kardinolas Sigitas Tamkevičius priminė, jog laisvas yra tas, kuris į žmones žiūri ne kaip į konkurentus ar daiktus, bet kaip į brolius ir seseris.
Per 29 atkurtos nepriklausomybės metus Lietuvos žmonės šitokį suvokimą „šiek tiek prarado, o pinigas bei turtas daug kam yra tapęs tiesiog stabu, kuriam meldžiamasi“. Savo artimo nemylintys žmonės atsirado neatsitiktinai. „Mes patys juos išsiugdėme“, – pastebėjo dvasininkas. „Daugelis linkę dejuoti dėl valdininkų nesąžiningumo, korupcijos ir abejingumo paprastam žmogui, tačiau Dievo nebijantys ir savo artimo nemylintys žmonės atsirado neatsitiktinai. Mes patys juos išsiugdėme. Savo jaunystėje jie matė, kaip tėvai vogė iš kolūkių ir gamyklų, matė kaip jie veidmainiavo, net kolaboravo su Lietuvos pavergėjais“. „Todėl daugeliui tėvų ir senelių reikėtų daryti atgailą už vaikus ir anūkus, kurie šiandien garbina ne Dievą, bet pinigus ir savo interesus iškelia aukščiau už bendrąjį visuomenės gėrį “. Lietuvoje tik tuomet taps šviesiau, kai visi, „dvasiškiai ir pasauliečiai, valdžios žmonės ir eiliniai piliečiai prisiimsime atsakomybę už Tėvynės ateitį, kai bent bandysime keistis į gera, šalindami iš savo širdžių pyktį ir vieni kitų niekinimą“ pagal lrytas.lt, KaunoDiena.lt Fotoreportažas ir renginio ir video įrašas publikuojami skiltyje FOTOGALERIJA–>2020 METAI