rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyi, spalio 6-osios rytą „Radio NV“ eteryje apžvelgė į kokius objektus Ukraina smogė tą naktį, su kokiais ginklais jai tai pavyksta, kur kol kas vyrauja tik rusija, kur dar Ukraina turėtų smogti.
– Sveiki visi. Pradėkime naują savaitę. Šiandien spalio 6-oji. Pradedame specialią „Radio NV“ laidą. Esu Pavlo Novikov. […]. Kiekvieną laidą pradedame nuo situacijos kare, padėties Ukrainos frontuose analizės. Štai naujausios Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo suvestinės duomenys. Okupantų gyvosios jėgos nuostoliai – minus 1090. Retas atvejis pastaruoju metu, kai per parą minus 5 tankai. Taip pat minus 14 šarvuotų kovos mašinų, minus 18 artilerijos sistemų, minus 1 oro gynybos sistema. Na ir dar keli minusai. Galite su informacija susipažinti, nes ji jau paviešinta.
Jau turime ryšį su svečiu – rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgen Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Taigi, pradėkime nuo rusijos gilumos. Man atrodo, kad pastaruoju metu, be visų rūšių naftos saugyklų, perdavimo ir perdirbimo objektų, šįryt buvo pranešta apie labai įdomų taikinį Dzeržinske Nižnij Novgorodo srityje vieną didžiausių sprogmenis gaminančių įmonių, Sverdlovo gamyklą. rusijos gynybos ministerija, tiksliau agresijos ministerija, pranešė, kad per naktį jų pajėgoms pavyko numušti daugiau nei 250 nežinomų dronų. Taip pat pranešta apie raketų atakas. Bet pakalbėkime apie šį taikinį.
Praėjusį kartą su jumis minėjome Toropecą, šį kartą – vieta, kur gaminama absoliučiai visų rūšių amunicija: aviacijai, artilerijai ir visokios įvairios bombos. Kaip tai buvo įmanoma pasiekti. Na, tikriausiai tie, kam tai buvo pavesta, papasakos apie tai kada nors, po daugelio metų. Bet kaip tai nebuvo uždengta? Šis klausimas yra įdomesnis. Ką apie tai manote?
– Na, na, berods apie tai kalbėjome jau ne kartą. Sakykim taip. Čia yra du aspektai. Pirmasis aspektas, na, mes nežinome, ar jie bandė tai nuslėpti. Juk rusijos oro gynyba vis dar egzistuoja. O mes, sakykim taip, žiūrim į kiekvieną antskrydį prieš mus, kiek procentų dronų, kiek procentų raketų perėmė mūsų gynėjai. Na, mes suprantame, jog, deja, gamtoje taip nebūna. Na, niekur gamtoje niekas neperima viso 100 procentų. Ypač kai vyksta dideli masiniai smūgiai. Kažkas atskrenda iki tikslo.
Taigi, rusijoje susiklostė veidrodinė situacija. Dalį mūsų dronų jie perima, beje perima, būkime sąžiningi, gana didelę dalį. Bet kadangi mes jau praktiškai susilyginome su jais pagal masinę gamybą, mes vis tik sugebėjome sukurti, taip sakant, savo sąlyginę Alabugą. Tik jei jų ta Alabugą yra susieta su konkrečiu geografiniu pavadinimu, nors iš tikrųjų jie taip pat tai daro ne tik ten, bet svarbiausia, kad jie tai daro apskritai Kinijoje, tačiau galutinis surinkimas rusijoje ir lipduko užklijavimas yra labai svarbus. Pas juos ta „geran“ asocijuojasi su Alabuga.
Laimei, mes nesame prisirišę prie kažkokio vieno punkto, kažkokios vienos gyvenvietės. Tai pas mus išskaidyta. Bet faktiškai mes jau padarėme tokią išsibarsčiusią po visą šalį sąlyginę Alabuga.
Dabar gaminame savo tolimojo nuotolio dronus pagal taktines technines charakteristikas, gana panašius į jų „šachedus“. Pavyzdžiui, mūsų FP-1 dronai šiuo metu ir masiškiausiai gaminami, ir šiandien efektyviausiai naudojami, būtent pagal visų jų savybių derinį. Tačiau tai nėra vienintelis masiškiausias, sėkmingiausias modelis, o yra ir keli konkuruojantys modeliai. Taigi, visa tai kartu su FP-1 ir visais kitais dronais jau gaminama maždaug tokiais kiekiais, kaip ir jų „geran“.
Tokiu būdu jų oro gynyba išties sąžiningai stengiasi ir perėmimų procentą laiko gana padorų, tačiau to, kas atskrenda, vis tiek pakanka. Ir, žinoma, jie susiduria su problema, jog laikai keičiasi, pasaulis keičiasi, ir kas anksčiau buvo jų pranašumas, tos didžiulės teritorijos, per klasikinius karus, kai ten traukdavo kavalerija ar net šarvuota kavalerija su tankais, priešas tiesiog pasiklysdavo tose erdvėse. Ir rusai visada tuo labai didžiavosi. Ir, sakykim, nuo Napoleono iki Gudarjano, jie tuo naudojosi. Bet kai priešas pirmiausia atskrenda dangum, tada tos labai didelės erdvės tampa ne stipriąja puse, o labai, labai silpna.
Na, net labai norint, neįmanoma uždengti tokių didžiulių erdvių. Niekas tose platybėse nepastatys geležinio kupolo. Ir išties jiems vis dar lieka vienintelis būdas kažkaip apsaugoti savo objektus nuo mūsų. Na, vienintelis toks daugmaž patikimas būdas tai… Prisiminkite, po operacijos „Pavutina“, kai jų strateginė aviacija, kaip sakoma, „pakilo į amžiną brolių skrydį“, ir tiesiog didžiąja dalimi liko aerodromuose amžinai. Taigi, kai broliams nebebuvo kuo pakilti nuo pakilimo tako, tie per „Pavutiną“ išlikę strateginės aviacijos likučiai buvo užrakinti Čiukotkos aerodrome. Taigi, jie buvo perkelti į Čiukotkos aerodromą, kur galima patekti tik oru, į kur kelių iš vis tiesiog nėra.
Na, bet su visa savo pramone jie taip pasielgti negali. O paaiškėja, kad tai vienintelis patikimas būdas. Dabar jie turėtų slėpti savo gamyklas kažkur toli už Uralo. Na, kur vis dar nepasiekiame bent jau masiniais modeliais. Nes europinėje rusijos dalyje ir Uralo teritorijoje, na, mes jau beveik visur pasiekiame.
Beje, neseniai mes jiems tai labai gražiai pademonstravome, kai pataikėme į raketinį katerį kažkur Onegos ežero rajone. Taigi, pamanykit, rusijos Karelijoje, okupuotoje, išspaustoje iš Suomijos faktiškai neteisėtai aneksuotoje Karelijoje. Tai labai toli į šiaurę nuo mūsų. Bet paaiškėjo, jog ne taip ir toli, kad neaptiktume laivo, iš kurio buvome apšaudomi „kalibrais“. Daugiau nebešaudys.
Na, tai labai daug ką parodo. Tai yra, jei pasiekiame Kareliją, tai išties europinėje rusijos dalyje iki Uralo jiems neliko jokių teritorijų, kurios būtų grynai erdviškai apsaugotos. Jie buvo pakankamai nutolę, kad būtų saugūs.
Dabar dar reikia pastatyti oro gynybą kiekvienam objektui, o tos oro gynybos ne vagonai, jos daug sunaudoja frontas, daug jos reikia ir Maskvai. O Maskvoje ji kritiškai reikalinga, nes būtų pernelyg akivaizdu, jog kažkas negerai, kad speciali karinė operacija užsitęsė, jei Ukrainos dronai skraidytų, na, tiesiog Maskvos gatvėse. Todėl jie stengiasi sostinę uždengti kuo greičiau. Vadinasi, sostinę, taigi ir frontą, na ir, žinoma, Krymo pusiasalį su sakraliniu, šventu tiltu.
O nuolat sutraukiant oro gynybą į Maskvą, į frontą ir Krymą, kai fronte ir Kryme ji ilgai neišgyvena. Fronte ir Kryme ta oro gynyba, na, duok Dieve, kaip sakoma, lai pati apsisaugo, ir tik po to teuždengia karius ir objektus, nes fronte ir Kryme ta oro gynyba susitinka su specialiai „užgaląstais“ Ukrainos dronais ir karts nuo karto su raketomis. Tiesą sakant, specialiosios pajėgos yra specialiai apmokytos kovoti su rusijos oro gynyba. Todėl, kai nuolat tenka papildyti sunaikintą oro gynybą fronte ir Kryme, na, iš kažkur ją reikia paimti, pagaminti. Dabar ji visai negaminama. Ir atitinkamai išlikusius likučius visą laiką tenka kažkaip perkėlinėti nuo vieno objekto prie kito. Ir ką, taip, kuo toliau, tuo mažiau jos lieka. O mūsų dronų, priešingai, vis daugiau ir daugiau.
Tiesą sakant, vienintelis dalykas, ką galime pasakyti, jog mes jų dar nepasivijome, yra tai, kad jie suderino smūgius dronais, sparnuotosiomis raketomis ir balistinėmis raketomis tuo pačiu metu. Mes naudojame dronus, kad pasiektume beveik paritetą su jais. Na, sparnuotosiomis raketomis dar nepasivijome. Tai yra, mes jas jau turime, mes jau gaminame, bet kiekiu dar nepasivijome. Taigi. Ir dar balistika. Laukiame, vis laukiame pirmojo paleidimo. Na, tiesą sakant, turiu pagrindo manyti, kad netrukus sulauksime. Net yra vilčių, kad dar šiais kalendoriniais 2025-aisiais metais sulauksime. Bet vis dėlto būtent to pirmojo paleidimo ir laukiame.
Labai tikiuosi, kad pirmajame 2026-ųjų pusmetyje į jų kombinuotus smūgius galėsime atsakyti savo kombinuotais smūgiais, kurie jau turės tris komponentus: masinį dronų smūgį, pakankamai masinį smūgį sparnuotosiomis raketomis ir galiausiai mūsų balistiką. Būtent kaip tik to mums trūksta, kad pasiektume visišką paritetą smūgiuojant iš oro.
– Tiesą sakant, įdomus tekstas per tris dienas, kurį, na išties, dar vakar parašė karinis apžvalgininkas Kyrylo Danylčenko. O dabar tiesiog pateiksiu porą citatų.
„Ir turime vertinti tai, ką vis dar turime po 11 metų tokio sunkaus gynybinio karo. Juk rusai galėjo protingai panaudoti kelis tūkstančius raketų, tiesiog paleisti šimtus jų į tiltus per Dnieprą, daužyti juos tonas sveriančiomis kovinėmis galvutėmis, pergraužti mūsų geležinkelio susisiekimą su kairiuoju krantu ir apskritai iš principo nuslopinti bet kokią oro gynybą, nuslopinti oro gynybą kairiajame krante. Kaip tik galėjo užgulti taip vadinamą Jungtinių pajėgų operacijos, antiteroristinės operacijos veikimo zoną, bet jie įsiveržė į Kyjivą, padarė daug klaidų. Na, atrodo, sviedinių, pavyzdžiui, turėjo 10 kartų daugiau, o dabar tik dukart.“
Ir tai, kad mes dabar laikomės, taip, dėl savo problemų (na, tai aš sakau jau savo vardu), taip, dėl mūsų problemų ir dėl didžiulio žmonių trūkumo kariuomenėje. Vis dėlto negalima atmesti ir to, kokiomis sąlygomis iš tikrųjų gyvename, ir kaip viskas galėjo būti blogiau. Jis netgi čia įžvelgia tokį dalyką, kad, na, rusai galėjo tiek paspausti, kad aptikti kur nors Ukrainoje džinsus [įpakuotus] kartone būtų buvusi didelė sėkmė.
Taigi mes turime gana stabilią griviną, gana stabilią ekonomiką. Taip, kažkas sunaikinama. Naujienose girdėjome apie naują pašto skyrių, kuriame sudegė milijono grivinų vertės siuntiniai. Bet tai nėra kažkas, kas priverstų mus palūžti.
Tokia vienuolikos metų karo logika, ir kas galėjo nutikti, jei rusai būtų patraukę kitu keliu. Kaip jūs tai vertinate?
– Na, sakykime taip, tekstas optimistiškas. taip sakant, pakylėjantis. Na, aš šiek tiek, sakykime, atsargesnis kai kuriuose vertinimuose, nes čia, na, bent jau aš pats to neskaičiau, sprendžiu tik iš to, ką jūs ką tik perskaitėte. Tai toks iš karto reikšmingas patikslinimas.
Na, galbūt ir ne visai taip, bet iš to, kaip jūs skaitėte, pone Pavlo, atrodo, kad yra sumaišyti mūsų pasiekimai ir ne mūsų.
Dėl stabilios grivinos ir veikiančios ekonomikos, na, būkime realistai. Na, ekonomika veikia. Yra kažkoks realus sektorius, kuris kažką gamina, surenka tam tikrus mokesčius, bet vis tiek mūsų ekonominis stabilumas, valiutos stabilumas ir t.t., tai yra nuopelnas, jei to ieškome savyje, tai pirmiausia yra mūsų diplomatijos nuopelnas. Na, būkime sąžiningi, mes visiškai laikomės… Su visa ta stabilia karo ekonomika ir tuo, kad tokio didelio masto karo metu mes išlaikome pakankamai aukštą pragyvenimo lygį, bet išties pragyvenimo lygiu mūsų užnugaris nedaug skiriasi nuo prieškario gyvenimo.
Na, tai nėra mūsų nuopelnas. Už tai dėkojame savo sąjungininkams. Tai visiškai priklauso nuo didžiulių finansinių injekcijų, kurias Vakarai faktiškai mums suteikia. Ir apskritai daug kas paremta tuo, kad jei rusija turi užnugarį iki Uralo, ir dar toliau kažkur Sibire, tai mūsų užnugaris tiek ekonomine, tiek iš dalies net karine prasme, jei paimsime, pavyzdžiui, logistiką, tai kaip mūsų užnugaris veikia visa Europa. Na, jei ne tai, vaizdas būtų radikaliai kitoks. Todėl čia sau neturėtume prisiskirinėti, na, nieko panašaus. Kai kas iš jų taip pat prie to prisidėjo. Tai visa eilė šalių, visų pirma Europos Sąjunga. Na, atitinkamu metu iki Trumpo, Jungtinės Valstijos.
Tačiau tai nereiškia, kad mes ir blogi, nes jei mūsų ekonominis stabilumas yra mūsų sąjungininkų nuopelnas ir tai, kad ES tapo mūsų dideliu užnugariu, atsiprašau, bet kariauti už mus niekas neatėjo. Tiksliau, atvyko savanoriai, pavieniai asmenys iš daugelio šalių, bet tai yra asmenys. Nė viena šalis nesuteikė mums tokios pagalbos, kokią, pavyzdžiui, Šiaurės Korėja suteikė rusijai. Nė viena šalis nepasiuntė savo karių kariauti už mus.
Todėl visi tie faktiniai pasiekimai fronte – tai mūsų žmonių pasiekimai, tai mūsų tautos, mūsų gynėjų pasiekimai. Ir čia iš tikrųjų tai, ką mes pasiekėme, išties yra įspūdinga. Na, ne todėl, kad norime didžiuotis savimi, priešingai, norėtume dar geriau, norėtume dar daugiau. Ir dabar labai dažnai nuoširdžiai kalbame apie tai, prie ko nedirbame, ypač apie tai, kaip prastai užnugaris papildo mūsų kariuomenę ir kokios problemos dėl to kyla.
Bet faktas yra faktas. Ir niekas pasaulyje iš principo net nesitikėjo, kad sugebėsime pasipriešinti rusijai, rusijos karinei mašinai. Niekas pasaulyje nesitikėjo, kad mūsų apskritai neokupuos. Na, mums davė daugiausiai tris savaites. Nepamirškime to. Ir jie tai įvertino, na, tai nebuvo kažkokios emocijos. Sėdėjo rimti kariniai analitikai, prasukinėjo ten kažkokias kompiuterines simuliacijas. Ir pagal visas jų komandos simuliacijas kažkaip pasirodė, kad turime daugiausia tris savaites, o jau eina ketvirti metai.
Ir mes kaip tik kalbame ne apie tai, kur mes ten riedame, kur puola orkai, o mes kalbame apie tai, kad mes čia planuojame oro smūgius į rusijos gilumą, o dronais mes jau pasiekėme su jais paritetą. Va raketų kol kas dar nėra, raketų vis dar trūksta. Na, ar galėjome anksčiau įsivaizduoti, kad turėsime tokį dialogą ketvirtaisiais didelio, alinančio karo metais, į kurį rusija jau meta visus savo išteklius. Tiesą sakant, ta šalis jau perėjo ant karinių bėgių dar 2023 metais, skirtingai nei, beje, mes. Na, didžiulė imperija meta visus savo išteklius į šį karą. Didžiulė imperija surinko didžiausią kariuomenę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Didžiulė imperija naudoja visas nuo Sovietų Sąjungos laikų likusias ginklų atsargas, be to, ji taip pat kaulija iš savo kaimynų, o kaimynai, deja, prisideda. Va kaip Šiaurės Korėja.
Na, tiesą sakant, didžiulė imperija panaudojo viską, išskyrus branduolinį ginklą ir nieko. Taigi jie panaudojo viską, išskyrus branduolinį ginklą, ir jokių didelių laimėjimų, išskyrus tai, ką jiems pavyko užgrobti pirmosiomis didžiosios invazijos dienomis. Kol kas mes dar nesukaupėme jėgų, o mes, na, gana chaotiškai statėme, sakykim, savo pirmąją didvyrišką gynybą, bet faktiškai, be teritorijų, kurias jie tada užgrobė, na, praktiškai nieko daugiau nėra. Per visą laikotarpį po 2022-ųjų rudens jie įstengė užimti tik maždaug vieną šimtąją Ukrainos ploto. Per trejus metus alinančio karo, į kurį rusija jau meta viską, per tuos trejus metus buvo prarastas 1 procentas mūsų teritorijos.
Na, tai visiškai nepanašu į tai, sakykime taip, jog kare jų nugalėti neįmanoma. Tai karas, kuriame rusija galutinai apsigėdino. Tai karas, po kurio iš tikrųjų rimtą, sakykim, karinį potencialą turinčios šalys gali iš vis nebelaikyti rusijos rimta varžove. Tai karas, kuriame rusijos kariuomenė nustojo būti antrąja pasaulio armija ir amžiams tapo antrąja armija Ukrainoje.
Taigi, iš tikrųjų, mūsų pasiekimų nereikėtų nuvertinti. Mes padarėme tai, kas buvo laikoma visiškai neįmanoma, bet mums to tiesiog nepakanka. Mums reikia kažko visiškai kito.
Tiesą sakant, mums to vėl reikia dėl to, ko man trūksta, lyginant su 2022-aisiais metais, tada veikėme dėl pergalės, o dabar atrodo, kad pradėjome kaip tikslą kelti ne pergalę, o kažkokį… Mes tiesiog sakome, ir net mūsų lyderiai įgarsina, kad mes veikiame, jog užbaigtume šį karą šiais metais. Toks tikslo nusistatymas klaidingas. Mes tokie pavargę, taip norime taikos, kad pradėjome kelti kompromisą kaip tikslą kare, bet tai neveikia. Jei vėl išsikelsime tikslą visiškai nugalėti priešą, visišką pergalę prieš rusiją, išlaisvinti visą teritoriją, pasiekti visišką rusijos kariuomenės kovinį nepajėgumą, santykinai kalbant, padaryti tą patį ir dėl mūsų pergalingos kariuomenės parado Raudonojoje aikštėje. Jei veiksime dėl tokio tikslo, galų gale gali būti kažkoks kompromisas.
Taip, gali būti neįmanoma pasiekti maksimumo, bet jei iš karto nustatomas kompromisas kaip tikslas, tada jo nebus. Tikslas turėtų būti pergalė ir tada, galbūt, tam tikru momentu teks tartis. Bet jei iš karto kaip tikslas bus išsikeltos derybos, tada ne, tada priešas atlaikys visus mūsų reidus ir savo nuostolius fronte. Tada priešas supras, kad jam tiesiog reikia ištverti, laukti ir tęsti.
Man šiek tiek trūksta to tikslo nustatymo kaip 2022-aisiais, kai buvo akivaizdu, jog mūsų tikslas buvo visiškai nugalėti priešą. Suprantu, kad nuo to laiko tapome realistais ir gali būti, kad karas baigsis kažkokiu skausmingu kompromisu. Bet kad net ir tai įvyktų, mes visi turime dabar dirbti dėl visiškos pergalės. Taigi, labai tikiuosi, kad priaugsime arčiau šio supratimo, susirgsime šia liga ir vėl pradėsime kovoti iki pergalės. Ir tada taika bus daug greitesnė.
Na, grįžtant prie mūsų pokalbio pradžios, prie to, ką šiuo metu darome, būtent tolimų smūgių, tie smūgiai į rusijos gilumą, tiek prieš jų naftos pramonę, tiek prieš jų gynybos pajėgas, būtent tai šiandien priartina taiką.
– Na, taip, tai, pirma, gali priartinti taiką. Ir, antra, tai gali tiesiog taip padaryti, kad rusijai liktų mažiau galimybių kariauti.
Beje, vakar ryte eteryje turėjau vieną iš blokų, išties skirtų Krymo pusiasaliui. Na, jie dar kalbėjo, kad jų vietinė okupacinė vadovybė sako: „Viskas, mes padidinsime degalinių, turinčių benziną, skaičių“. O šį rytą Feodosijoje didžiausias naftos terminalas laikinai okupuotame Kryme, na, manau, kad artimiausioms kelioms savaitėms bent jau nutraukė tokius rusijos gauleiterių pareiškimus. Krymas kaip labai siaura vieta. Tai turėtų dabar suveikti, nes tai simboliška, tai šventa putinui.
–Būtent. Ir ypač, sakau, jie dreba dėl tilto. Na, matyt, tai yra antras objektas po kremliaus pagal tai, kiek jie dėl to dreba. Ir mes juo labai kompetentingai naudojamės. Būtent šio tilto rajone sudegė daugiausia rusijos oro gynybos nei bet kur kitur.
– Žinoma, suprantama. Labai ačiū už pokalbį. Labai ačiū, kad prisijungėte prie transliacijos.
Su mumis bendravo Evgen Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius. Kalbėjome apie Ukrainos tolimus smūgius, apie pažangą tose istorijose.
Na, iš principo pateiksiu tam tikrą statistiką apie tai, kas įvyko praeitą vakarą laikinai okupuotame Kryme ir daugelyje rusijos regionų. Buvo paminėta Feodosija. Dega didžiausias Kryme naftos terminalas. Ten jau pradėjo sproginėti degalų talpos. Dzeržinskas Nižnij Novgorodo srityje taip pat prisimintas. Sverdlovo gamykla yra viena didžiausių sprogmenų gamintojų Krasnodaro krašte. Sprogimai tęsiasi jau daugiau nei tris valandas. Iš Juodosios jūros pusės Tuapse rajone buvo uždarytas Gelendžiko oro uostas, uždarytas Sočio oro uostas. Tai reiškia, kad Sočyje, Nižnij Novgorode ir Gelendžike aktyvuotas planas „Kovior“. Netgi į Maskvą ir Maskvos sritį, pasak Maskvos mero, ten vis tiek kažkas atskrido ir, o tai reiškia, kad prie Maskvos buvo numušti keli nežinomi nepilotuojami orlaiviai.
