Rugsėjo 22-osios rytą „Radio NV“ eteryje Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius, kalbėjo apie sraigtasparnių ir „Nebu-U“ radarų sunaikinimą Kryme ir Foroso objektą, kas ten galėjo būti, ką reiškia dirbti geležinkelio pastotėse okupuotose teritorijose ir rusiškos naftos perpumpavimo objektuose, apie rusijos federacijos Gynybos ministerijos Vyriausiosios raketų-artilerijos valdybos arsenalo Toropece atakavimo dronais istoriją, kad jie atskrido iš rusijos teritorijos užnugario, apie situaciją prie Kupjansko, rusų bandymus įsibrauti į miestą, Ukrainos didžiąją nesėkmę ir kaip galėjo nutikti, kad rašistai forsavo Oskolo upę ir įsitvirtino mieste, taip pat apie tai, kokia kryptis tapo pavojingesnė už Pokrovsko ir kuo tai gresia.
– Sveikinu visus. Pirmadienis, rugsėjo 22-oji. Pradedame specialią „Radio NV“ laidą. Esu Pavlo Novikov. […].
Kiekvieną tokią laidą pradedame karo situacijos analize. Jau yra naujausia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo suvestinė. Taigi, okupantų nuostoliai vakar – 960 personalo, vienas tankas ir šarvuotis, 47 artilerijos sistemos, minus viena reaktyvinių raketų salvinio paleidimo sistema, minus 403 operatyviniai-taktiniai dronai, na ir dar keletas minusų. Prašom susipažinti. Pavyzdžiui, sraigtasparniai. Turbūt sunaikinti laikinai okupuotame Kryme.
Mes pradedame pokalbį su svečiu. Su mumis Evgen Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Taigi, trys sraigtasparniai Mi-8 ir įdomiausia – radiolokacinė stotis „Nebo“ Kryme. Tokie Vyriausiosios žvalgybos valdybos reido rezultatai. Tai, ką citavau, jau yra išvardyta Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo suvestinėje. Tačiau tai ne vienintelis įdomus dalykas Kryme. Foroso sanatorija – uždaras objektas su spec. aptarnavimu. Kanalas „Krymskij viter“ rašo, kad sanatorijoje buvo labai svarbių svečių. Vietiniai gyventojai taip pat rašo, kad tai FSB objektas. Ten kelis kartus buvo apsistojęs vadimiras putinas. Na, tai įdomi vieta, ten lankosi labai svarbių svečių. Ir dabar nesakoma, kas tiksliai, bet net gauleiteris Aksionovas jau patvirtino, kad trys žmonės žuvo ir keli buvo sužeisti. Man atrodo, kad ir objekto pasirinkimas, ir kažko įdomaus pritaikymo laikas taip pat yra svarbi veiklos dalis. Na, prisiminkime, kad šiandien yra partizanų šlovės diena. Ar galima tai priskirti?
– Taip, šiek tiek įmanoma, nes tokia operacija tikrai nebūtų apsiėjusi be vietinių partizanų, nes suprantama, kad dronai nesiteleportuoja. Iki Foroso dronas faktiškai turi atskristi iš žemyninės Ukrainos dalies. Ir tai užtrunka ilgokai. Taigi, jie iš anksto žinojo, kas būtent ten bus aptarnaujami. Jie iš anksto žinojo pakankamai, kad paruoštų atskirą operaciją. Ir kas ten buvo? Išties labai įdomu. Nes Forosas ne šiaip sau toks [pakrantės paplūdimys]. Reikalas tas, kad jūs sakote, jog tai FSB objektas. Na, globaliai, tikriausiai galima taip sakyti, nes visa dabartinė rusijos valdžia – tai FSB. Bet formaliu administraciniu požiūriu tai tas objektas tiesiogiai priklauso rusijos prezidento administracijai. Ir tai vienintelis objektas Kryme, tiesiogiai priklausantis rusijos federacijos prezidento administracijai.
Taigi, kas ten bebuvo, bet galime sakyti, kad tai buvo asmeniniai vladimiro vladimirovičiaus svečiai. Taigi, tiems svečiams vakarienė nenusisekė. O tai reiškia, kad iš anksto buvo žinoma, kas ten bus. [Ukrainos žvalgyba] iš anksto žinojo, manau, jie net žinojo meniu, kuo tie svečiai bus maitinami. Nors tai nėra taip svarbu planuojant dronų antskrydį, bet, iš visko sprendžiant, jie tikrai tiesiog viską žinojo.
Ir būtent todėl neapsieita be partizanų šlovės. Ir tai dar kartą primena, kieno Krymas iš tikrųjų yra. Va čia kaip tik tai matyti iš visų pusių.
Viena vertus, matom, kad vienos kviestinės vakarienės rėmuose mes suspėjame atskristi. Na, Krymas vis tik yra arčiau mūsų nei jų. Kita vertus matome, kad net ir tokio ypatingo renginio su ypatingais svečiais objekte, na, beveik asmeniškai priklausančiame prezidentui, jie nesugeba jo apsaugoti iš dangaus. Jie tiesiog nesugeba užtikrinti oro gynybos net tokiam objektui. Na, nes vėlgi, mes tai užtikrintume. Taigi, Krymas kaip tik ir parodo, kieno jis yra. Bet vis dėlto svarbiausia, kad po tiek metų okupacijos ten vis dar gyvena žmonės, kurie padeda mums taip „pasveikinti“, sakykim, papuošti vakarienę fejerverkais. Tai taip pat rodiklis. Tai parodo, kas išties yra Krymas ir ko ten iš tikrųjų jau labai užsilaukta kaip išvaduotojų.
– Na, taip, Krymas laukia. Išties partizaninis judėjimas ten vis dar aktyvus. Dar būtų galima prisiminti 1991-ųjų įvykius, kai tame objekte buvo Michailas Sergejevičius Gorbačiovas ir įvyko pučas, o paskui griuvo Sovietų Sąjunga. Tai iš tikrųjų tas pats objektas. Tuo metu pučistai išties uždarė [Gorbačiovą] Forose, toje Foroso bazėje. Ir dabar matome, kad ją pasiekia Ukrainos fejerverkų signalai.
Dar šiek tiek apie partizanų šlovę. Dieną prieš tai pasirodė keletas įdomių vaizdo įrašų. Apie smūgį ne kažkokiam dideliam objektui, o į laikinai okupuotą Luhansko srities teritoriją. Kažkodėl beveik sinchroniškai dviejuose skirtinguose miestuose, Kadijivkoje ir kaimyniniame, tiesiog nebeprisimenu pavadinimo. Užsidegė degalinės. Tęsiasi veikla traukos pastotėse. Taip pat šiąnakt pranešta apie smūgius Kanevskos traukos pastotei. Krasnodaro srities Starodereviankos stotyje užfiksuoti mažiausiai penki smūgiai. Na, dar kažkas skrido virš Jaroslavlio. Kaip suprantu, vyksta veikla ir taip vadinamose kanoninėse rusijos teritorijose. Ir veikiama prieš traukos pastotes. Beje, Krymo gauleiteriai taip pat rašė, kad ten turėjo problemų dėl [to, kad trūksta] benzino, tačiau tai siejo su oro sąlygomis Kerčės perkėloje, todėl darome išvadą, kad tiltu dideli degalų kiekiai nevežiojami. Veikiama ir laikinai okupuotose teritorijose, na, ir rusijos teritorijose. Kur link visa tai krypsta?
– Na, judama, sakykim, ten, kur reikia, ir judama absoliučiai sistemingai. Na, būtent dar teks nemažai benzino degalinių padeginti, nes kol kas tose degalinėse dar būna degalų. Bet manau, kad po kurio laiko degalinių savininkai galės būti ramūs. Jų nereikės deginti vien todėl, kad jos bus uždarytos laukiant degalų.
Mes jau paveikėme 25 procentų rusijos naftos perdirbimo. Tiek mes sumažinome. Mes jau atėmėme 25 proc. naftos perdirbimo, 20 proc. rusijos užsienio valiutos pajamų, iš esmės, iš naftos produktų. Tai yra, kas penktas doleris jau susidūrė su tomis sankcijomis, kurios išties pasirodo besančios vienintelės tikrai veiksmingos.
Šiek tiek nedaug visiškai „ne į temą“. Vienaip ar kitaip mes išties privalome tapti laisvojo pasaulio lyderiais tam tikra prasme. Mes pradėjome šį karą su krūva kompleksų, tada mes jautėmės daugeliu atžvilgių gremėzdiškais, netobulais. Na gerai, nepulkime į kompleksą, kad esame supertobuli, bet vis tiek kažkaip pasiseka, kad daug dalykų turime pramokti geriau nei kiti. O dabar paaiškėja, kad mes jau taikome sankcijas rusijai daug geriau, nei bet kuri kita pasaulio šalis. Na, žiūrint į tikrąjį jų rezultatą, mes vieninteliai supratome, kokios sankcijos turėtų būti taikomos rusijai. Tai tos sankcijos, kurios pirmiausia dega, paskui rūksta, o paskui tampa ramu. Tai yra tai, kas iš tikrųjų veikia.
Na, bet gerai, mažiau apie tai. Akimirkai, jums leidus, grįžtu prie partizanų šlovės klausimo. Tai vis dar buvo jubiliejus. Prieš metus, tiesą sakant, prieš metus rusijoje Toropece buvo [bum]. Čia ir dabar gyvename tokiame įvykių sraute, kad daug ką pamirštame. Na, „Pavutinią“ mes vis dar prisimename. Taigi, tą faktą, kai lygiai prieš metus sprogo, vienas didžiausių Vyriausiosios raketų-artilerijos valdybos arsenalų. Jei pamenate, tada pirmą kartą buvo iškeltas klausimas, ar tai, ko gero, nebuvo branduolinis sprogimas, nes iš tolo sprogimas išrodė lygiai kaip atominis sprogimas. Na, išties ten paprasčiausiai sudetonavo didžiulis sprogmenų kiekis.
Tada ten sėkmingai per vieną operaciją pavyko sunaikinti dešimtadalį rusijos aviacinių bombų ir apie 30 proc. vieno kalibro artilerijos sviedinių. Tai yra, kas trečias vieno iš kalibrų sviedinys tiesiog tapo to didelio, beveik atominio sprogimo dalimi.
Taigi, tik dabar, po metų, jie atskleidė, kaip tai buvo padaryta, tai yra, jie atskleidė, kas tada atskrido. Ir paaiškėjo, kad visa tą į branduolinio sprogimo grybą panašų grybą sukėlė senas ukrainietiškas dronas FP-1. Tada vyko vienas iš pirmųjų jo bandymų. Tačiau būtent tas dronas šiandien yra masyviausias, serijiškiausias iš visų mūsų tolimojo nuotolio dronų. Ir tai išties buvo toks FP-1 ugnies krikštas.
Tuo užsiima ta pati kompanija, kuri dabar įvaldė sparnuotųjų raketų „Kalibri“. Ne, ne, atleiskit, ne „Kalibri“ o „Flamingo“. Taip gerai nusikalbėjau. „Kalibri“ taip pat yra įdomus dalykas, bet kitoje dydžio klasėje. Taip. Taigi, ta pati kompanija, kuri dabar žinoma dėl „Flamingo“, tada išbandė savo pirmąjį produktą.
Tačiau įdomiausia yra kas kita. Įdomiausia tai, kad tas gaminys, o tai gana didelis tolimojo nuotolio dronas, buvo paleistas iš rusijos vidaus. Būtent todėl, kad Vyriausios raketų-artilerijos valdybos arsenalą vis dar gana gerai dengia oro gynyba. Na, rusai vis dar supranta, kad toks objektas turėtų mus dominti. Ir jie nuo mūsų prisidengė. Jie iš tikrųjų pridengė tą savo objektą iš tos pusės, iš kurios į jį turėjo būti skrendama. O dronas atskrido iš priešingos pusės, jis atskrido iš rusijos gelmių. Ir išties drąsos ir pasirengimo požiūriu, galima sakyti, ta operacija tapo „Pavutinios“pranašu. Ji, beje, tiesiogine prasme yra „Pavutinios“ pranašas, nes ją surengė ir įvykdė tas pats Ukrainos saugumo tarnybos padalinys. Po metų jie pagaliau tai pripažino. Po metų sužinojome, ką rusijoj ištiko visiškas Toropecas. Taip vadinasi gyvenvietė, kurią reikėjo visiškai perkelti. Tai tarsi gyvenvietė, kuriai nepasisekė būti Vyriausiosios raketų-artilerijos valdybos arsenalo kaimyne. Taigi.
Betgi vėl, tai, kad Ukrainos saugumo tarnyba surengė superoperaciją, na, tai yra viena istorija, bet jie nebūtų galėję jos įvykdyti, jei nebūtų buvę žmonių, kurie rusijos viduje, toje rusijos gilumoje, padėjo į ten atgabenti tą droną, jį ten paruošti ir iš ten paleisti į tą Toropecą. Tai yra partizanų šlovė, ji plečiasi netgi ne tik okupuotose teritorijose. Vis dėlto, taip, jų yra nedaug, tokių žmonių yra labai mažai, bet net ir putino rusijoje yra ne putino žmonių. Ir tie labai pavieniai ne putino žmonės kartais pasireiškia kaip labai sėkmingi partizanai.
Taigi taip, partizanų šlovės diena yra mūsų diena. Nemanau, kad kas nors iš tų, kurie dabar yra partizanai, dažnai turi galimybę mus išgirsti. Taigi jiems toli gražu ne tas rūpi ir konspiracija neleidžia, bet jei jie mus išgirdo, tada sveikinu juos visus. Mes visada prisimename, kad net ir okupacijos sąlygomis ir net pačioje rusijoje vis dar yra žmonių.
– Yra žmonių, kurie kovoja už laisvo pasaulio egzistavimą ir už laisvos nepriklausomos Ukrainos egzistavimą.
Dabar šiek tiek priartėkime prie padėties vietose. Operatyvinės-strateginės karių grupės „Dnipro“ atstovas spaudai Viktoras Trigubov apibūdino, kokia yra situacija vykstant išpuoliams Kupjanske, Charkivo srityje. Daugiausia ten veikia diversinės grupės. Vėl buvo pranešimų, na, ir praėjusią savaitę buvo pranešta apie dar vieną bandymą vamzdžiais prasmukti į tą patį Kupjanską. Priemiesčiuose jau vyksta mūšiai. rusai, kaip suprantu, vis dar stengiasi ten patekti. Na, o šiek tiek piečiau ten kaip tik svarbus objektas – Kupjansko mazginė geležinkelio stotis. Mūšiai Charkivo srityje. Ką turime suprasti apie situaciją ten?
– Na, deja, čia nieko gero nepasakysiu. Nebent tai, kad grafų trubeckojų istorija lyg ir pasibaigė, nes vamzdynai užtvindyti, vamzdžiai paskandinti. Dabar, norint toliau juos išnaudoti, nebent reiktų permesti povandenines specialiąsias pajėgas iš kokio nors Šiaurės laivyno. Jei tokios vis dar ten yra ir saugo rūdijantį lėktuvnešį maršalą Kuznecovą, tai kaip tik pats laikas atšaukti juos nuo Kuznecovo sargybos ir pasiųsti plaukioti vamzdžiais.
Na, bet, deja, jie buvo užtvindyti tik dabar. Ir kyla didelis klausimas, kodėl tai nebuvo padaryta laiku. Kyla didelis klausimas, kodėl mes dar kartą iliustruojame vieno pagrindinių orkų žodžius? Pamenate, jie vienu metu turėjo tokį Čiornomirdiną, kuris pasakė: „Taip niekada nebuvo ir štai vėl“. Kodėl būtent po Avdijivkos ir po Sunžos mes vis tiek vėl leidome įvykti visai tai vamzdžių istorijai Kupjanske?
Bet svarbiausia, kad dabar tai nebėra vamzdžių istorija. Tiesą sakant, kai mes čia kalbamės, tuo pačiu metu Kupjansko priemiestyje vyksta mūšiai. Ir tai labai blogai. Tai reiškia, kad orkai sugebėjo įsitvirtinti palei vakarinį Oskolo upės krantą. Tiesą sakant, jie bando prasiskverbti į miestą, bando jame įsitvirtinti.
Taip, jie ten išmušti, todėl ir atvyko rezervai. Tikiuosi, kad pavyks miestą išlaikyti. Na, bet tai, kad prisižaidėme iki orkų vakariniame Oskolo krante ir mūšių pačiame Kupjanske, na, būkime sąžiningi, tai yra mūsų didelė nesėkmė. To neturėjo nutikti, nes tai, kad orkams reikia Kupjansko mazgo, švelniai tariant, nėra naujiena beveik nuo to momento, kai Kupjanskas buvo išlaisvintas iš okupacijos 2022-ųjų lapkritį, kai tik orkai atsigavo po pralaimėjimo tada ir išvis pradėjo bet kokius aktyvius veiksmus. Nuo to laiko jie kiekviena proga stengiasi užgrobti Kupjanską. Jiems tai tikrai labai svarbu. Na, ir visa logistika yra susieta su geležinkeliu. O jei jie užims mazginį Kupjanską, jie iš esmės pagerins gebėjimą pristatyti personalą, amuniciją ir įrangą visai savo Slobožanščinos grupei. Todėl jie labai ilgai kabinosi į tą mazginį Kupjanską. Taigi mums, švelniai tariant, tai nėra naujiena.
Tačiau didžiąją pastarųjų trejų metų dalį Kupjanskas gyveno kaip artimos pafrontės miestas. Dabar tai miestas, per kurį eina frontas, tai yra, miestas jau nebetinkamas gyventi. Miestas yra visiškai evakuojamas. Ir atleiskit, iki to prisižaidėme mes patys. Po to, kai mes taip džiaugėmės Kupjansko išlaisvinimu 2022-aisiais, būtent mes atvedėme jį iki to, kad orkai dabar vėl į jį grįžo. Ar jie sugebės jame įsitvirtinti, ar net išspaus, ar mes juos išmušime, jei sąžiningai – 50 prieš 50. Tai yra pagrindinis raktas, o raktas – pagrindinė priežastis, kodėl taip atsitiko.
Na, pirma, yra vadovavimo klaidos. Aš jau uždaviau klausimą, kodėl vamzdžiai tik dabar buvo užtvindyti. Tačiau vis tiek pagrindinė priežastis yra kitur. Pagrindinė priežastis yra tame, kad mums fiziškai nepakanka žmonių fronte. Na, o Kupjanske tiesiog neužteko. Pokrovskui užteko, nes atitinkamai juos ten surinko iš kitų vietų. Ir vienoje tų vietų, iš kur jie buvo renkami, kažkas turėjo įvykti. Ir taip nutiko, kad tai Kupjanskas.
Taigi, pasirodo Kupjanskas. Orkai puikiai žino mūsų mobilizacijos problemas. Orkai puikiai žino, kad mums fiziškai trūksta žmonių. Ir jie visą laiką tai bando. Žinote patarlę – kur plona, ten trūksta. Kiekvieną dieną jie jaučia, kur esame silpni. Taigi, deja, Kupjanskas pasirodė besąs ta vieta, kur į tą mūsų silpnumą buvo pirmą kartą įkirpta, na, labai, labai aštriai.
– Kostiantynas Mašovecas išvakarėse tik apibūdino Kupjansko situaciją, ir pažymi, kad dabar vyksta karo veiksmai dešiniajame Oskolo krante, tai yra vakaruose, na, o priešas daugiausia yra pėstininkai, nes sunkiąją ginkluotę perkelti iš kairiojo kranto jam vis dar yra sunki logistinė užduotis, skirtingai nei gyvąją jėgą. Tiesą sakant, dėl to ir yra pagrindo manyti, kad šansai yra 50 prieš 50 išlaikyti Kupjanską, ar jo neišlaikyti. Vis tik vandens kliūtis kol kas neleidžia ar kelia labai didelių sunkumų sunkiosios ginkluotės permetimui. Štai tai, kas kol kas veikia mūsų naudai.
– Na, mes nesugebėjome normaliai išnaudoti vandens barjero. Jie iš principo neturėjo jo forsuoti, o mes leidome forsuoti. Mes leidome jiems įsitvirtinti tik dėl šios priežasties. Tiesiog neužteko žmonių, kad būtų galima suorganizuoti normalią gynybą net palei upės krantą. Tai yra, net turint gerą ir tokią kokybišką vandens kliūtį. Na, bet paprasta vandens kliūtis su tuščiais krantais, tai savotiška kliūtis. Tai labai laikina kliūtis. Žmonių tiesiog neužteko, kad būtų galima organizuoti gynybą net palei upę.
O todėl ir tai, kad jie nepermetinėja sunkiosios technikos… Na, priminsiu, kad dabar jų pagrindinė taktika visame fronte, jie sunkiosios technikos šiame kare apskritai, na, praktiškai nenaudoja. Na, dar nėra taip, kad jos nebeturėtų. Taigi mes ją labai efektyviai deginame. Tai vienas iš didžiausių mūsų pasiekimų šiame kare. Ir iki šiol jie minimizavo jos naudojimą. Ir jie turi gana daug pigios gyvosios jėgos, kurios niekas nesigaili, kurią galima panaudoti tikintis, kad iš 10 pasiųstų į ataką, vienas pasieks tikslą. Štai ką jie naudoja. Beveik visur jie dabar vykdo tą šliaužiantį puolimą be ypatingo technikos panaudojimo. Bet to būtent net mėsos šturmais netinka vadinti. Tai greičiau tarakonų taktika. Krūva mažų grupių, šliaužiančių tuo pačiu metu pagal principą, kad devynios iš dešimties bus sunaikintos, tačiau dešimtoji įsitvirtins.
– Kažkas panašaus. Ir vis dėlto, jei cituotume Konstantyną Mašovecą, jis rašo, kad situacija dabar, pavyzdžiui, pietinėje Donbaso kryptyje, atrodo daug pavojingesnė nei net Pokrovsko, Kupjansko ar Lymano kryptyse. Kad būtų aišku, pacituosiu apie vieno iš mūsų batalionų gynybos zoną. Ir tai iš tikrųjų yra temos, kad neturime pakankamai žmonių, tęsinys.
Taigi vieno iš mūsų batalionų gynybos zonoje yra iki trijų ar keturių, o kai kuriose kryptyse ir kai kuriuose sektoriuose iki penkių ar šešių priešo batalionų. Be to, mūsų batalionams tenka gintis toli gražu ne pilna sudėtimi, o nesukomplektuotiems. Tiesiog, tiesą sakant, dabar mes sulaukėme rudens, pilno grėsmingų situacijų. Na, iš principo, visur, na ir šiaurėje ir rytuose, va kaip tai atrodo.
– O, teisingai. Na, tiesą sakant, Mašovecas, baigdamas, formuluotę sušvelnino. Kai rašoma, kad vienam mūsų batalionui yra penki ar šeši jų batalionai, na, iš tikrųjų tai labai sunku, bet vis tiek įmanoma gynyboje. Bet prie to pridūrus, jog tas mūsų vienas batalionas, jeigu fronte, greičiausiai tėra sukomplektuotas 30 proc. Vėlgi, kaip suprasti tuos 30 proc.? Dar kartą, norint teisingai suprasti, ne 30 proc. deficitas, o tesukomplektuota tik 30 proc. personalo. Bet tada išrodo šiek tiek kitaip, nes vienas batalionas prieš 5-6 yra vienas karys prieš penkis ar šešis jų. Gynyboje galima taip gyventi, nors jau sunkiai. Bet kai dar reikia padalinti iš trijų, tada atitinkamai vienam mūsų kovotojui tenka 15 vienetų. O tai jau visiškai kitokia aritmetika. Kad prie tokios aritmetikos frontas vis dar laikosi, yra fantastiškas nuopelnas būtent tų vyrų ir moterų, kurie dabar jį laiko.
Mūsų gynėjai ir gynėjos daro tai, kas neįmanoma pagal karo mokslo kanonus. Bet ir tai, kas neįmanoma, turi savo ribą. Tam tikru momentu galima daryti stebuklus, galima slėptis už to, kad tie mūsų žmonės, esantys ten, visi dabar yra didvyriai. Bet yra tam tikra aritmetika, kurios ilgainiui apgauti nepavyks. Ir dabar ta aritmetika išties yra tokia grėsminga, kad yra ties katastrofos slenksčiu.
Pavargau apie tai kalbėti. Suprantu, kaip įdomu tai girdėti tūkstantąjį kartą, kaip įgriso tai sakyti, bet įsivaizduoju, kaip klausytojams įgriso to klausytis. Taigi. Bet ką padarysi, kai iš tikrųjų…
Na, atvirai kalbant, kartais jaučiuosi lyg kaip 2022-ųjų sausį–vasarį, kai laukei, kol kažkas įvyks, o aplink tave dauguma buvo tokie patys kaip tu – kontūzyti antiteroristinės operacijos veteranai, irgi belaukiantys kol kažkas įvyks ir kas kaip savo lygiu tam besiruošiantys, o kiti aplink rengėsi kepti šašlykus gegužinej.
Dabar mane apima toks déjàvu. Dabar toks jausmas, kad patys riedame [žemyn]. Būtent dėl šios priežasties, tiesą sakant, dėl absoliučios mobilizacijos nesėkmės ir personalo trūkumo fronte, mes tiesiog riedame link absoliučiai neišvengiamos katastrofos.
Nesiimu įvardinti, kur tai įvyks, ar tai bus Kupjanskas, ar tai bus kur nors Zaporižėje, ar tai bus kažkur Donbase. Negaliu to pasakyti iš anksto. Aš tiesiog matau tą absoliučiai baisią aritmetiką fronte ir suprantu, kad jei skubiai nepradėsime rimtos brandžios mobilizacijos, tai po mėnesio, dviejų ar trijų, tikslios dienos nepasakysiu, bet mūsų laukia kažkas, ko nesame pratę įsivaizduoti. Mes pamiršome, kaip iš tikrųjų atrodo fronto griūtis. Ir mes link to einame.
Aš sakau: „Nežinau kur, tiksliai nežinau kurią dieną, bet tokia aritmetika negali nesuveikti“. Na, Ukrainos užnugaris užsispyrusiai nenori to matyti. Gaila, kad tenka baigti tokia nata, bet galbūt kada nors dar bus suspėta mus išgirsti, kol tai neįvyko.
– Aš taip pat labai tikiuosi, nes taipogi nė vienas nenorime, kad frontas griūtų.
Ačiū, kad prisijungėte. Karti tiesa. Bet kažkas turi perduoti šią karčią tiesą protingai auditorijai.
Priminsiu, kad su mumis buvo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgenas Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.
