Birželio 26-osios „Novynarnia“ laikinosios vyriausiosios redaktorės Lesia Šovkun pokalbio su kariniu ir politikos analitiku, ATO veteranu, 2014-2015 metais buvusiu „Aidar“ bataliono kariu Evgenu Dykyj antroji dalis.
Pirmąją pokalbio dalį skaitykite čia—>
Situacija fronte: karštosios kryptys, Pokrovsko užgrobimo rizika, o kaip dėl placdarmo kairiajame Chersono regiono krante?
– Jeigu kalbėtume apie konkrečias kryptis. Pirmiausia, jei jau priminei rusijos puolimo Charkivo srityje nesėkmę, prisiminkime ir tos pačios VŽV įspėjimą dėl priešo ruošimosi puolimui Sumų srityje. Kuris turėjo prasidėti netrukus po Charkivo puolimo, bet taip ir neprasidėjo. Ar tai reiškia, kad bent šia prasme Sumų regiono gyventojai kol kas gali lengviau atsikvėpti?
– Būtent. Sumų puolimas žlugo, nes rusai neturėjo pakankamai rezervų. Visa tai, kas pagal planą gegužės 20 d. turėjo eiti į Sumus, jiems teko mesti į Lypcus ir Vovčanską, kad bent kažkaip ten įsitvirtintų.
Žinoma, jie ir toliau bandys terorizuoti Sumų srities pasienio regionus diversinių žvalgybinių grupių proveržiais. Galbūt bus tokių „operacijų“ kaip „atbėgti, pakabinti trispalvę tuščiame kaime ir pabėgti“. Tačiau ten fiziškai nėra kam rimtai vykdyti puolimą – viskas persikėlė į Charkivo sritį.
– Paminėjus Sumų sritį, negaliu nepaklausti apie kitą šiaurinę kryptį – Černobylį. Mūsų redakcija nuolat sulaukia klausimų, ar rusai ruošiasi naujam puolimui per Černobylio zoną, ar iš Baltarusijos, nes „sesers kaimynė, kurios vyras dirba Ukrainos saugumo tarnyboje, perspėjo, kad iš ten vėl pradės brautis.“.
– Sąžiningai? Tiesiog atsibodo. Na, nėra kam ten pulti! Jei prieš puolimą Charkivo srityje buvo suburta 50 000 grupuotė, kurią matėme ir apkalbėjome, tai čia nieko panašaus nėra. O paslapčia dabar tokios grupuotės surinkti tiesiog neįmanoma!
Tai, kad baltarusiai kažkokius savo mokymus-treniruotes vykdo (beje, ne pirmą kartą), tėra dar viena audringos veiklos imitacija. Rusai juos jau ir taip ir kitaip spaudžia stoti į karą, o jie jau pustrečių metų išsisukinėja.
Ir nėra pagrindo manyti, kad ši Lukašenkos pozicija pasikeis dabar, kai rusams vėl nepasisekė. Jis padarys viską, ką gali, kad į šį karą neįsiveltų tiesiogiai. Nebent Baltarusijoje įvyktų rusų inspiruotas perversmas tai pakeisti – na, bet tada apie tai ir pakalbėtume.
– Tada apie tikrai karštas kryptis. Pokrovskas išlieka vienas labiausiai įtemptų, o štai vos prieš kelias dienas Generalinio štabo ataskaitose staiga pasirodė Toreckio kryptis. O ten mums tikrai labai sunku: po gana didelių nuostolių teko „trauktis į palankesnes pozicijas“, kalbant Generalinio štabo kalba. Ar yra rizika, kad rusai toliau puls ir rusijos kariuomenė užims Pokrovską, Mirnogradą, Kostiantynivką?..
– Deja, tokia įvykių raida yra gana reali. Po nesėkmės Charkivo srityje ir atsisakymo pulti Sumus, jie pradėjo ieškoti, kur dar tikrai galėtų ką nors paspausti ir išspausti. Ir, žinoma, pirmiausia tokiu regionu pasirodė besąs Donbasas, kur jie ir anksčiau visą laiką labai sėkmingai puolė.
Be to, ten kaunasi visai kitokie daliniai. Ne „žalia“ „mėsa“ iš kariuomenės mokomojo dalinio, o jau prisišaudę, toli gražu ne pirmą mėnesį šiame kare. Todėl šiose kryptyse, deja, viskas labai sunku ir rimta. Būtent ten jie pradėjo telkti kariuomenę ir ten nuolat smūgiuoja KAB-ais –FAB-ais. Bando pralaužti mūsų gynybą, perkirsti greitkelį.
Tiesa, ten tai visai ne „gyvybės kelias“, kurį perkirsi – ir viskas, daugiau niekas, nei daiktai, nei žmonės niekur nepateks. Toje vietoje yra daug atsarginių, lauko kelių. Bet, žinoma, tų šalutinių kelių ir greitkelio pralaidumas labai skiriasi. Todėl jei jie išeis prie greitkelio, tai mums tikrai labai pakenks logistikos prasme.
Ir taip, grėsmė vis dar kybo virš visos šios didelės aglomeracijos – Pokrovsko, Myrnogrado, Kostantinivkos, Družkivkos, Kramatorsko, Slovjansko. Jei, neduok Dieve, jie vis tik priartės prie jų ir teks evakuoti iš ten gyventojus, tai jų yra dešimtys tūkstančių žmonių!
Tačiau nepaisant to, kad grėsmė yra gana reali, tai nekeičia to, apie ką kalbėjome. Jie vis dar puolime, inercija yra labai galinga, bet tai yra inercija. Reikšmingą pranašumą jie turėjo visus metus! O mes turėjome pusantrų metų nesėkmingos mobilizacijos ir daugiau nei septynis mėnesius Trumpas blokavo Amerikos pagalbą. Aišku, kad per mėnesį to nekompensuosi.
Tuo tarpu jie vis dar realizuoja savo pranašumą – beje, čia įsipaišo ir anonsuotas Borovo puolimas. Ten suburtą smogiamąją grupuotę sudaro apie 10 tūkstančių, ir tai yra gana rimta tokiam mastui.
Kas stebina – tai technikos koncentracija ten. Nepaisant to, kad apskritai šiuo metu jiems trūksta technikos, ta kryptimi jie yra sukaupę maždaug virš 400 vnt. Nepaisant to, kad visi didelių technikos kolonų žygiai jiems iki šiol baigėsi labai blogai. Ne veltui jie nuo pernai iš mūsų perėmė mažų pėstininkų grupių puolimo su nedidele šarvuočių priedanga taktiką, kuri pasirodė gana sėkminga. Net sėkmingesnė nei mūsų, nes jie negaili žmonių.
Kodėl tokiomis aplinkybėmis jie staiga nusprendė grįžti prie šarvuotos technikos panaudojimo dideliu mastu, sunku suprasti. Pamatysime.
Aišku viena: jiems labai svarbu pasiekti Oskilo up. Ir jau tada realizuoti mums mirtinai pavojingą „užšaldymo“ scenarijų, ko jie labai tikisi. Juk pravesti demarkacinę liniją palei upę visai ne tas pats, kas palei miško juostas ir kalvas, kaip dabar.
Jie ilgai bandė prasimušti prie Oskilo per Kupjanską, bet kai ten galutinai užsivertė, suprato, kad reikia elgtis kitaip. Ir dabar, akivaizdu, jie bandys ten išeiti per Borovą. Toks sumanymas kaip tik išrodytų labai logiškas.
– Dar viena kryptis, apie kurią klausia mūsų skaitytojai, tai kairysis Chersono srities krantas. Krynky, iš kurių mūsiškiai lyg tai pasitraukė, vadinamasis „placdarmas“… Kas ten dabar darosi?
– Pradėkime nuo to, kad Krynkų, deja, tiesiog nebėra. Pats kaimas jau visiškai sunaikintas, ten kvailai duobėmis išvarpyta žemė. Ir Krynkus „laikyti“ fiziškai neįmanoma, nes tiesiog nėra už ko užsikabinti.
Bet tai nereiškia, kad mūsiškiai iš kairiojo kranto atsitraukė. Atsirado naujos pozicijos, nauji taškai. Dabar juos laiko nedaug žmonių – šio kontingento kiekis tikrai sumažėjo, nes nežinia, kiek laiko teks laikytis.
– O kokia prasmė laikyti, kaip tu sakai, suraustą lauką, kur dar ir be galo sunku pristatyti amuniciją, reikalingus vaistus, vandenį… tiesą sakant, išvis ką nors?
– Prasmės yra. Nes, nepaisant visko, ta juosta išlieka mūsų vilties placdarmu. „Paruoša“ tam momentui, kai situacija iš esmės keisis ir ypač rusijos aviacija pagaliau dings iš dangaus. Tada būtų vilties grįžti prie to plano „A“, kuris buvo dar 2023 metų pavasarį. Priminsiu, kad tai Dniepro forsavimas, didelis išsodinimas kairiajame krante ir smūgis į „Surovikino linijos“ užnugarį, o toliau – išėjimas į Perekopą.
Mes paliekame ten žmones būtent todėl, kad ši galimybė vis dar egzistuoja. Jie kontroliuoja pakrantės juostą, tai stacionarios pozicijos, kurios „driekiasi“ palei Dnieprą į pietus. Konkrečiai, informacinėje erdvėje jau buvo nutekinta, kad Oleškų rajone vyksta aktyvus darbas.
Pasakysiu taip: tada, kaip visada, visi bus labai protingi po laiko. Ir jei mums nepavyks to sumanymo realizuoti, tada atsiras daug išminčių, kurie verks „kodėl jie ten tiek vaikinų paguldė“, „šis planas iškart buvo pasmerktas“ ir pan.
Ne, jis nebuvo iš karto pasmerktas ir vis dar nėra pasmerktas. Bet tai yra karinis sumanymas, kuris gali išsipildyti arba neišsipildyti. Nes tai, po šimts, yra karas. Kiekviena jo pusė turi daug savo sumanymų, ir tik tikras mūšis, tikra akistata parodys, kieno sumanymas bus įgyvendintas.
Asmeniškai manau, kad ši operacija yra pagrįsta, nepaisant to, kad joje dalyvauja artimi draugai. Ar tai duos rezultatą, kurio tikisi vadovybė? Nežinau. Nes dar kartą pabrėšiu: tai, deja, yra karas.
Taip pat skaitykite:
Evgen Dykyj: Ruoškimės, kad iki karo pabaigos bus tik blogiau
„Kerčės tilto dėka Krymas virto tokia didele rusijos oro gynybos „Čornobajevka“
– Dar vienas mūsų skaitytojų klausimas: kodėl Ukraina taip ilgai neatakuoja Kerčės tilto, jei VŽV ir kitų kariuomenės rūšių atstovai dažnai tiesiogiai užsimena, kad jam jau neilgai liko stovėti ?
– O, tai atskira istorija. Pradėsiu nuo to, kad per tą laiką, kol nesusitikome studijoje, Ukrainos gynybos pajėgos labai aktyviai dirbo su rusijos oro gynyba ir jau sunaikino daugiau nei dvi dešimtis kompleksų S-300 ir S-400 . Ir ne šiaip sau. Tai absoliučiai aiški, kryptinga kampanija, kurioje dalyvauja praktiškai visos kariuomenės rūšys, koordinuojamos VŽV.
Aš tai pavadinčiau strategine raškos nuginklavimo operacija. Apie ką iš tikrųjų kalbama. Pernai eksperimentiškai išsiaiškinome, kad, pasirodo, oro gynybos sistemų rusai daug neturi. Jų pakanka gerai pridengti Maskvą, fronto liniją (deja, labai tankiai) ir Krymo pusiasalį.
Ir viskas. Netgi tam, kad įvykdytų tas užduotis, jie paėmė oro gynybą iš Arktikos, iš Kurilų salų ir t.t. Sovietijoje net įsivaizduoti nebūtų buvę įmanoma, kad būtų atidengti Tolimieji Rytai!
Ir štai jie turi šventą objektą – vadinamąjį Krymo tiltą. Tiesą sakant, jiems jis svarbus ir strategiškai, nes net ir Ukrainos smūgiams gerokai sumažinus jo pralaidumą, jis vis tiek išlieka gana reikšmingas.
Bet svarbiausia, žinoma, kad jiems tai yra politiškai svarbus objektas. Ne tik „rusiškojo Krymo“ sakralinis simbolis, bet apskritai visos tos putino raškos su visais „krymnnašais“ ir panašiai. Jie labai bijo, kad mes jį pribaigsime…
O mes to nedarome. Nes mes jį naudojame kaip masalą. Dėl to Krymas tapo savotiška didele rusijos oro gynybos „Černobajevka“. Sunaikiname tuos tiltą dengiančius zenitinius raketinius kompleksus ir pačiam tiltui nesmogiame, o laukiame, kol atveš kitus. Nes jau kur ne kur, bet tenai jie būtinai vėl atveš, beje, ir labai greitai.
Jie atveža naujus S-300, S-400 – mes vėl į juos trenkiame. O ką jie? Jie pareiškią, kad dabar jie ten atveš S-500. Tai primena seną anekdotą apie straubliuką: „o šiemet pasėsime 500 hektarų, tegul užspringsta!“.
Akivaizdu, kad kai jie atveš S-500, tai ir tą sistemą greičiausiai ištiks S-300, S-400 likimas. O vėliau taip nutiks ir kitai, ir dar kitai.
O tuo tarpu pas juos atsiveria plačios teritorijos, virš kurių skrenda mūsų pigūs, paprasti dronai. Skrenda į aerodromus, kur sunaikina net strategiškai svarbius jiems lėktuvus – ko verta iš karto sunaikinti du Su-57, kurių iš viso buvo išleista 10 vienetų. Ir daugiau nebus, nes paaiškėjo, kad importo pakeitimo sąlygomis tas paskutinis rusiškų lėktuvų konstravimo žodis kažkodėl nesusirenka. Gal todėl, kad ten buvo 40 procentų vakarietiškų komponentų?
Ir štai mes naikiname juos pigiais dronais, smogiame jais rusijos naftos perdirbimo gamykloms, o oro gynyba atmušinėja tas atakas… iš kalašnikovų. Nes daugiau neturi kuo. Netgi uždengti strategiškai svarbų aerodromą ar dideles naftos perdirbimo gamyklas, kur išlaikomas toks režimas! Taigi ši Budanovo „sankcijų“ kampanija pasirodė daug veiksmingesnė nei Bideno sankcijos.
Nors, tiesą sakant, po to, kai prieš kelias dienas vakarų sankcijos pasiekė visai kitą lygį, kuris jau realiai muša kaip tik per rusijos federacijos naftos ir dujų piniginę, pagaliau ta sankcijų kampanija „suaugo“. Kas trukdė tai padaryti anksčiau?
Tačiau iki to laiko Ukrainos dronai jau nuleido kraują raškai. Taip, ji vis dar didžiulė, ir mes tebesame Dovydu, o jie Galijotu. Bet tas Galijotas jau patyrė pirmąją pusę iš to tūkstančio įpjovimų, nuo kurių galiausiai nusibaigė. Jie taip pat tai puikiai supranta ir negali nematyti, kad dar šiek tiek ir laikas kategoriškai atsisuks prieš juos. Galbūt tas lūžis įvyks net kada nors rudenį. Žinoma, jei spausime ir nepraleisime šios galimybės…
„Mobilizacijos įstatymas vis dėlto veikia, bet verta ruoštis teritorinių komplektavimo centrų padeginėjimams“
– …O kad jos neprarastume, ko reikia?
– Čia grįžtame prie to, apie ką visą laiką kalbame. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, labai greitai rusija beturės iš esmės vienintelį pranašumą – žmogiškuosius išteklius. Todėl turime šansų pasiekti paritetą, jei tinkamai pastūmėsime tuos mobilizacijos procesus, kurie pagaliau pajudėjo. Jei visa tai būtų prasidėję anksčiau – kai pradėjome apie tai kalbėti, Ukraina karo eigą būtų galėjusi visiškai pakreipti savo naudai jau šią vasarą.
Deja, tai nebuvo padaryta. Tačiau net ir tame priimtame silpname įstatyme, yra pokyčių, ir jie yra gana geri.
– Pasirodo, net tas įstatymas, kurį pavadinote „išromytu“ ir „įskaitos sutvarkymo, o ne mobilizacijos įstatymas“ vis tiek kažkaip veikia?
– Tiesą sakant, buvau šokiruotas, kad net toks paprastas įstatymas, reglamentuojantis tik karinę įskaitą, turėjo tokį pastebimą poveikį. Ir tai tik pirmas iš mažiausiai dešimties žingsnių, kuriuos reikia žengti ta kryptimi.
Galiu patvirtinti iš tiesioginių šaltinių, iš tų pačių demonizuotų, visų nekenčiamų teritorinių komplektavimo centrų (TKC), kad per pastarąjį mėnesį buvo pririnkta daugiau žmonių nei per ankstesnius šešis. Kitaip tariant, jau per mėnesį viršijome tai, kas buvo sutelkta per ankstesnius šešis mėnesius! O jei tai būtų padaryta anksčiau? O jei įstatymas būtų ne dėl įskaitos, o tikrai dėl mobilizacijos?…
Pasirodo, jog mūsuose nėra jau tokia baisi mobilizacinio rezervo situacija – problema buvo ne jame, o dėl visiškai nevykusios Ukrainos komunikacijos ir labai sėkmingos informacinės specialiosios priešo operacijos. Na, ir žinoma, tai, kad mūsų civilinė valdžia pusantrų metų tiesiog „užsišaldinėjo“ nuo bet kokių labai reikalingų žingsnių.
O tuo tarpu rusija beprotiškai investavo į antimobilizacinę kampaniją. Ir kad įstatymas pasiteisino, liudija ta beprotiška panika, su kuria rusai tiesiog pašėliškai metė visus savo resursus, kad sužlugdytų mūsų mobilizaciją. Dabar tiesiog vyksta to proceso kulminacija, nes jie suprato: yra pavojus, kad jiems nepavyks galutinai sutrikdyti mobilizacijos proceso Ukrainoje. O jei mes mobilizuosime pakankamai žmonių, tada jiems reikalai galutinai pablogės, ir jie tai puikiai supranta.
Todėl tai, kas vyksta dabar, yra tiesiog apogėjus. Turiu omenyje visas šviežias naujienas apie TKC pareigūnų automobilių padeginėjimus, fizinius išpuolius prieš TKC kariškius ir kt.
Rizikuosiu čia būti blogu pranašu, bet pasakysiu, kad artimiausiu metu bus dar blogiau.
Greičiausiai prasidės pačių TKC padeginėjimai, į TKC lėks „kokteiliai“, galimos ir kitokios nešvarios provokacijos.
Aš, pavyzdžiui, nenustebčiau, jei rytoj pamatytume kažkokį video vaizdelį, kur, pavyzdžiui, kažkokia tamsuoliška moteris metasi ant TKC pareigūnų, ir kažkuris iš jų paprasčiausiai trenkia jai per marmūzę. Ir pasirodytų, kad visa tai buvo nufilmuota trimis kameromis trimis skirtingais rakursais. Ir milijonais telegramų kanalų būtų ištransliuojamas būtent tas momentas, kai pareigūnas ją muša, o kas nutiko anksčiau, rodoma nebus.
Deja, viskas veda link to, bet tai kaip tik ir būtų rusijos pastangų sužlugdyti mūsų mobilizaciją agonijos liudijimas. Jie neturi fizinių galimybių iš rusijos sugriauti mūsų mobilizacijos sistemą, todėl gali tai padaryti tik pačių ukrainiečių rankomis.
Ir čia noriu kreiptis į tuos kariškius, kurie ant savo automobilių klijuoja lipdukus „Aš ne iš TKC“, kad jų neliestų. Atsiprašau, bet didesnės gėdos nesu matęs. Būtų mano valia, už tai tiesiog nuplėšinėčiau epoletus. Nes šioje situacijoje kaip tik priešingai, reikėtų klijuoti lipdukus „Mes visi TKC“, taip pat kaip ir „Mes visi UGP“ (Ukrainos ginkluotosios pajėgos).
Dabar visiems kariams svarbu pabrėžti, kad TKC yra ne kažkas atskiro, o kariuomenės dalis. Ir bet koks padaras, kuris priešinasi TKC, priešinasi UGP!
O bet kokie veiksmai prieš mūsų kariuomenę karo metu pirmiausia turi būti kvalifikuojami ir baudžiami kaip valstybės išdavimas. Jei dabar laikysimės šios absoliučiai tvirtos, aiškios pozicijos ir bus pavyzdiniai areštai, bausmės ir panašiai, tuomet mes pakeisime situaciją. Dabar yra lemiamas momentas, kai turime užspausti, ir tada viskas bus gerai.
– Bet tu pats sakei, kad vien tokio įstatymo neužtenka, o norint pasiekti tikrą proveržį, reikia dar daug nuveikti.
– Be jokios abejonės: sulaužius rusų planus sužlugdyti mobilizaciją, būtina toliau tobulinti savo teisės aktus. Nes jei mes visą tą laiką, tai yra per praėjusius pusantrų metų, kas mėnesį būtume sutelkę tiek žmonių, kiek per praėjusį mėnesį, to būtų visiškai pakakę. Bet, deja, taip nebuvo. Štai kodėl dabar susiduriame su būtinybe visų pirma kompensuoti ankstesnių pusantrų metų skylę, o tada pereiti prie įprasto kasmėnesinio tempo.
Ir čia – apie skaičius. Neseniai, regis, vienas iš liaudies deputatų vėl paskelbė, kad iš tikrųjų mums nereikia to pusės milijono žmonių, apie kuriuos buvo kalbama Zalužno laikais, o užtenka mobilizuoti 120 tūkstančių.
Deja, taip nėra. 120 tūkstančių reikia skylių užkamšymui, vien tik tam, kad frontas bent jau nustotų išsilenkinėti, kaip dabar. O jei kalbame apie karo eigos perlaužimą, tai atsiprašau, bet niekas nepasikeitė: per vieną didelį telkimą reikėtų tų pačių 450-500 tūkstančių, stačiai per šią vasarą.
Tuomet jau rudenį situacija pasikeistų būtent mūsų naudai, ir vėliau jau pakaktų žymiai mažesnių tempų. Kitaip, deja, nepavyks.
Taip pat skaitykite:
E.Dykyj: Negalime būti tikri, kad mes laimėsime
„Vadinamasis „ekonominis rezervavimas“ yra nepriimtinas ir labai pavojingas dalykas“
– Pradėjai nuo to, kad tam reikia tobulinti teisės aktus. Apie kokius patobulinimus eitų kalba?
– Čia yra du pagrindiniai dalykai.
Pats svarbiausias – nustatyti aiškų ilgiausią tarnybos laiką.
Be to nieko nebus. Ir kad ir kaip man skaudu tai sakyti dabar, bet dabar tam prireiks jau bent 48 mėnesių. Nes, deja, praleidome laiką, kai buvo galima priimti 36 mėnesius. Jeigu tai būtų padaryta iš karto 2024 metų pradžioje, tai jau 2025 metų pavasarį galėjo būti paleista daug žmonių. Dabar tai nebeįmanoma ir turime kalbėti apie 48 mėnesius, kaip apie maksimalų tarnavimo laiką. Tačiau būtinai su taisykle, kad diena kovinėse pozicijose skaičiuojama kaip trys dienos toliau nuo fronto.
O antra būtina norma – tai, atleiskite, įskaitos vengimo kriminalizavimas. Pirmą kartą turėtų būti skirta bauda (ir daug didesnė nei dabar – nes kas trukdė užsiregistruoti per trejus metus!). O jei ir tai nepaveikė – tada baudžiamoji bausmė.
Nes šiuo metu žmogus susiduria su labai neteisingu pasirinkimu: arba užsivilkti uniformą visam laikui, arba atsipirkti bauda. Tai nenormalu! Turėtų būti taip, kad arba valstybei atiduodi, pavyzdžiui, ketverius savo gyvenimo metus (tai yra, jei visai nekovojai „nulinėje“ zonoje), arba sėdi už grotų. Ketveri metai herojumi arba kaliniu – pasirink pats. Ir tai būtų daug teisingesnis pasirinkimas.
Ir dar yra, priešingai, dalykų, kuriuos dabar neva planuojama įgyvendinti, o to daryti kategoriškai negalima! Turiu omenyje vadinamąjį ekonominį rezervavimą. Tai tiesiog krachas, koks pavojingas dalykas, todėl labai tikiuosi, kad jis net nepraeis per Aukščiausiosios Rados komitetus. Nes tai gali sugadinti viską!
Ir ne todėl, kad daugelis žmonių gautų rezervacijas. O todėl, kad tokiomis „iniciatyvomis“ laužomi esminiai dalykai, tokie kaip pilietybės institutas, konstitucinė santvarka ir pan.
Nes yra konstitucinės pareigos samprata ir yra žmonių lygybės prieš įstatymą samprata. O čia staiga įstatymų leidėjai nori nustatyti normą, kuri reiškia, kad tavo konstitucinės pareigos tau galioja tol, kol nepradėsite uždirbti virš tam tikros ribos. Tai nepriimtina. Ir iššauktų tokį visuomenės susiskaldymą, kad vargu ar kada nors pavyktų užglaistyti.
– O kaip su „ekonominiu frontu“, be kurio „nebus kuo kovoti“?
– Visiška kvailystė. Dar daugiau, atleiskite, mes nusipenėjome. Nes Vakarų sąjungininkų pagalbos dėka Ukrainos užnugaris, išskyrus pafrontės miestus, gyvena beveik taip pat, kaip ir prieš karą. Žinoma, mums visiems labai norėtųsi, kad karas kažkur ten tęstųsi iki mūsų pergalės, o kartu mūsų gyvenimo lygis nė kiek nepablogėtų. Bet, deja, taip nebūna.
Žinote, kada po Antrojo pasaulinio karo JAV atsisakė kortelių deficitinėms prekėms? 1946 metų pabaigoje. O Didžiojoje Britanijoje – 1948 m. Tai yra, dar trejus metus po pergalės britai buvo priversti gyventi pagal kortelių sistemą.
O dabar pažiūrėkime, kaip mes gyvename dabar tikrojo Didžiojo karo metu. Atsiprašau, bet taip nebūna!
Taip, mums teks sumažinti savo gyvenimo lygį. Tai neišvengiama. Ir taip, kai kurie ekonomikos sektoriai nukentės. Atleiskit, bet tai pergalės kaina, kurią teks sumokėti.
Taip pat skaitykite:
Dykyj, „išsisukinėtojai“, vynas ir pingvinai
(Pabaiga)