„2024-ieji nebus karo pabaigos metai. Bet su 90% tikimybe jie parodys, kas iš šio karo išeis nugalėtoju“ – mano jis.
2024 m. vasario 24 d. sukako dveji metai nuo rusijos federacijos plataus masto invazijos į Ukrainą, ir ši data tapo proga daugumai ukrainiečių susimąstyti tema „ką aš veikiau 2022-ųjų vasario 24-ąją kai prasidėjo karas“.
Tačiau realiai karas prasidėjo aštuoneriais metais anksčiau, nors ir panašiu metu – aneksavus Krymą, ant medalio Rusijoje iškaltos datos 20.02.14 – 18.03.14.
-
Kas paskatino rusijos federaciją po aštuonerius metus trukusios „šliaužiančios“ agresijos imtis plataus masto karo prieš Ukrainą?
-
Koks pagrindinis pasaulėžiūrinis skirtumas tarp įvykių iki ir po 2022 m. vasario 24 d.?
-
Ar tikrai Ukraina nebuvo pasiruošusi invazijai, apie kurią Vakarai įspėjo dar 2021 m.?
-
Dėka ko Ukraina pirmosiomis savaitėmis atsilaikė prieš daug stipresnį priešą ir kokios klaidos bei klaidingi skaičiavimai lėmė, kad trečiųjų „didžiojo karo“ metų pradžioje Ukrainos šansai laimėti geriausiu atveju yra 50 prieš 50?
-
Ir ką visi ukrainiečiai turi mesti ant tų svarstyklių lėkštės, kad jos galutinai ir negrįžtamai pakryptų Ukrainos naudai?
Apie visa tai, taip pat apie kariuomenės vado pasikeitimą, Avdijivkos netektį, „galimybių langą“ balandžio mėnesį, tolimesnius rusų ketinimus ir ką galima jiems priešpastatyti „Novynarnia“ laikinoji vyriausioji redaktorė Lesya Shovkun kalbėjosi su kariniu-politiniu analitiku, antiteroristinės operacijos veteranu, buvusiu „Aidar“ bataliono kovotoju 2014–2015 metais Evgen Dykyj.
„Hibridinis karas – ne tik socialiniai tinklai, bet ir karinių sandėlių sprogdinimas“
– Vasario 24-ąją visi prisiminė dviejų metų sukaktį (o gal geriau sakyti „metines“?) nuo rusijos federacijos plataus masto invazijos į Ukrainą: socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje buvo daug prisiminimų apie „pačią pirmąją dieną“. „Didžiojo karo metu į Ukrainą atvyko užsienio delegacijos, sąjungininkai dar kartą išreiškė mums paramą. Tačiau 2024-ųjų vasaris yra mėnuo, kai iš tikrųjų jau suėjo 10 metų nuo Rusijos ir Ukrainos karo pradžios. Todėl verta apibendrinti ir paanalizuoti ne tik pastaruosius dvejus metus, bet ir visus dešimt…
– Būtent. Dešimt metų nuo Ukrainos ir rusijos karo pradžios, ir dveji – nuo tada, kai jis įžengė į lemiamą fazę. Tai ne tik masto klausimas. Pagrindinis dalykas, kuris pasikeitė prieš dvejus metus, – tai, kad tapo neįmanoma bet kokia kompromisinė šio karo baigtis.
Per pirmuosius 8 iš šių 10 metų karas vis tiek vienaip ar kitaip galėjo baigtis „susitikimu viduryje“, kokiais nors daugiau ar mažiau skausmingais kompromisais.
Po 2022 metų vasario 24-osios karas mums ir kremliaus režimui įgavo egzistencinį pobūdį. Ir šiame kare yra tik du sprendimo būdai: arba mes, arba jie. Trečio, tarpinio varianto daugiau neliko.
Beje, dėl klausimo, ar tai metinės, ar sukaktis – sukaktis.
Būtų metinės, jei invazija būtų buvusi sėkminga ir dabar mes, Kyjive, kaip ir visa Ukraina, būtume rusijos okupuoti. Bet kadangi išgyvenome, kovojame ir, nepaisant daugybės išorinių veiksnių bei daugybės savo klaidų, dar nepraradome galimybės laimėti, todėl kol kas kalbame apie sukaktį.
– Ar kitą kartą neteks kalbėti apie metines?
– Na, čia viskas mūsų rankose. Tai visai įmanoma. Nes kai kurios tendencijos, kurias aptarėme anksčiau, per šį laiką, deja, nepagerėjo. Atvirkščiai, tos tendencijos rodo, kad darome viską, kad sukaktys ilgainiui virstų metinėmis.
Suprantama, kad mūsų priešai taip pat daro viską, kas įmanoma, bet jiems tai logiška. O mums – klaida.
Grįžtant prie apibendrinimo. Kad neaptarinėtume visų 10 metų, nes tada į jokį laiko limitą netilptume, dabar visą šitą „mažą“ sąlyginai hibridinį karą paliksime už skliaustelių. Nors iš tikrųjų taip elgtis nederėtų ir visada reikėtų prisiminti, kad karas prasidėjo ne 2022 metų vasario 24-ąją, o gerokai anksčiau.
Tačiau iki tos datos karas turėjo visiškai kitokį pobūdį. Tai buvo daugiau hibridinis karas. Jis buvo labai lokalizuotas geografiškai. Dviejų Ukrainos regionų ribose tai buvo visavertis karas. Krymas buvo iš karto okupuotas be kovos. O likusi šalies dalis iš tikrųjų gyveno visiškai įprastą taikų gyvenimą.
Nepaisant to, kad tuo metu toje „taikioje“ šalyje viena po kitos buvo vykdomos hibridinės operacijos – pradedant informacinėmis operacijomis ir baigiant sprogdinimais kariniuose sandėliuose . Juk hibridinės operacijos – tai ne tik socialiniai tinklai, bet ir sandėlių griovimas bei atskirų žmonių likvidavimas.
Tačiau vienaip ar kitaip plataus masto karas vyko tik dviejose srityse: Donecko ir Luhansko.
Ir štai įžengiame į 2022 metus. Įeiname perspėti, kad rusija ruošiasi didelei invazijai. Nes ji pagaliau susitaikė, kad hibridiniais metodais Ukrainos prisijungti nepavyks, kad visi tie medvedčukai, „rusiški pavasariai“ ir antimaidanai nesuveiks. Ir vienintelė galimybė mus prisijungti – įsiveržti su žiauria jėga ir okupuoti.
Taigi, buvome perspėti, tarptautinė žiniasklaida net spausdino žemėlapius su rodyklėmis (o okupantai vėliau įėjo būtent pagal tas rodykles).

Ir ką darome mes? Ogi nieko. Rezervistų nešaukiame, nors tam turėjome visas priežastis ir galimybes. O prieš tai bent jau pirmos eilės operatyvinį rezervą reikėtų iškviesti į mokymus.
Tiems, kurie nežino: pagrindinis rezervas – visų pirma antiteroristinės operacijos dalyviai. Kurie jau iš karto priskirti konkretiems kariniams daliniams, tai yra, jiems nereikia vykti į karinį komisariatą. Tačiau net ir jie nebuvo pašaukti, o nemaža dalis invazijos metu buvo tokiose vietose, kur paprasčiausiai nespėjo laiku gauti ginklų ar juo labiau patekti į savo dalinius.
Mes priimame teritorinės gynybos reglamentą, bet net nepradedame jo įgyvendinti realiame gyvenime. Dar daugiau, iš ties invazijos dieną net taisyklės toli gražu nebuvo baigtos. Kitaip tariant, tai buvo ruošiniai galimam „kada nors“ teritorinės gynybos dislokavimui.
Mes ruošiamės kepti šašlykus. Ir netikime, kad kils didelis karas, nes tikrai jo nenorime. O jei kažko labai nenori, tai labai norisi tikėti, kad to nebus…
„Ukrainą išgelbėjo tai, kad rusai buvo dar mažiau pasiruošę šiam karui nei mes“
Bet atėjo vasario 24-oji, ją sutikome visiškai nepasiruošę, kad ir ką dabar bekalbėtume. Nors vėliau eteryje ir teko girdėti įdomią versiją, kad neva toks buvo genialus generalinio štabo planas – įvilioti priešą kuo giliau į mūsų teritoriją ir jau čia jo ilgas kolonas triuškinti ir pjaustyti.

Bet mes jau suaugę žmonės. Taip, ruoštis karui galima labai įvairiai, gali būti labai įvairių gudrių planų. Bet aš tikrai žinau vieną dalyką: kai karui ruošiamasi bent prieš dieną, tada karo pradžioje nereikia civiliams iš sunkvežimių dalinti automatinių šautuvų, kad tokiu būdu būtų galima apginti Ukrainos sostinę.
Ir apskritai, tie, kurie pasakoja apie tuos išmintingus planus, tepapasakoja apie juos Mariupolio gyventojams, kurie jau trečią didžiojo karo dieną atsidūrė gilioje apgultyje 200 km nuo fronto linijos.
Taigi man akivaizdu, kad jei kokie pasiruošimai ir buvo prasidėję, tai tik 23 d. ir labai ribotai. Sakykim, atskirų kariuomenės padalinių lygiu. Ir net nežinau, ar tai buvo pagal komandą iš aukščiau, ar žmonių iniciatyva.
Taip, žinoma, kad, pavyzdžiui, mūsų oro pajėgos teisingai sutiko karą. Ir buvo suspėta pašalinti iš aerodromų lėktuvus ir perskirstyti visą priešlėktuvinę gynybą taip, kad pirmasis raketų smūgis, turėjęs visa tai visiškai sunaikinti, teko tuščiai vietai.
Taigi, taip, per paskutines valandas kažkas kažką padarė. Bet visai ne tai, kad šalis ruoštųsi karui. Šalis ketino valgyti šašlykus.
– Nori pasakyti, kad Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Valerijus Zalužnas taip pat nesiruošė?
– Na, aš to nežinau. Tomis dienomis jo kabinete nebuvau, nežinau, ką veikė generolas Zalužnis ar generolas [Serhijum] Šaptala (tuo metu – Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininku). Matau rezultatą.
O rezultatas toks, lyg niekas niekam nesiruošė.
Žinoma, gali būti, kad jie kažką darė, o paskui nuleidinėjant žemyn tai dingo. Arba atvirkščiai: kažką norėjo daryti, bet buvo uždrausta iš viršaus. O gal ir nieko nedarė. Aš čia nieko negaliu pasakyti.
Bet matau rezultatą: kad į vasario 24-ąją įžengėme visiškai nepasiruošę. „Pagal žodį visiškai“, kaip dabar įprasta sakyti.
Mes tai kompensavome siaubinga kaina. Drąsa, didvyriškumu, masiniu tautos pasipriešinimu. Ir pavyko. Nes, visų pirma, tai tikrai buvo labai masinis ir labai herojiškas liaudies pasipriešinimas. O, antra, būkime sąžiningi:
mus labiausiai išgelbėjo tai, kad rusai mumis netikėjo.
Jie visai mūsų nelaikė rimtu priešu ir ėjo visai ne į karą, o į „specialiąją operaciją“. Ir tada staiga juos pasitinka karas!
Tiesą sakant, iš tikrųjų jie buvo dar mažiau pasiruošę šiam karui nei mes. Tai labai ryškus priešo neįvertinimo pavyzdys, į kurį noriu atkreipti ypatingą dėmesį.
O vėliau, deja, mes patys pakartojome šią klaidą.
Tada invazijos pradžioje priešą vertinome labai rimtai. Tiek, kad pirmą akimirką man asmeniškai kilo klausimas: kiek žmonių apskritai būtų pasiruošę priešintis, žinant, kad priešas toks baisus ir stiprus.
Susirinko daugiau nei pakankamai žmonių ir buvo puiku. Tauta pasirodė iš geriausios pusės.
Bet, deja, už tai sumokėjome tokiais nuostoliais, kokių absoliučiai neturėjo būti, jei būtume pasiruošę. Sumokėjome geriausiais žmonėmis, kurie tiesiog nuėjo ir uždengė savimi ambrazūrą. Daugelis jų net nesuspėjo oficialiai įsiforminti į kariuomenę, todėl, pasirodo, žuvo kaip civiliai. Bet jie žuvo už savo šalį su ginklu.
Ir tuo momentu to užteko, kad antplūdis būtų bent sustabdytas. O toje šalies dalyje, kur dar padėjo ir landšaftas, būtent miškai ir pelkės, to spontaniško liaudies pasipriešinimo pakako tam, kas dabar pristatoma kaip genialus planas – tikrai smogti rusams vienu metu iš už kiekvieno krūmo, kapoti jų kolonas, išdaužyti jų logistiką. Ten tikrai suveikė kariuomenės ir masinio partizaninio pasipriešinimo derinys.
O kad pamatytum, koks iš tiesų „genialus“ buvo šis planas, užtenka pažvelgti į Ukrainos pietus. Deja, masinis partizanavimas stepėje neįmanomas…
Ir norėčiau pažiūrėti, kas prisiims atsakomybę ir pasakys, kad jo genialus planas buvo be pasipriešinimo praleisti rusus iš Krymo, visai neginti Melitopolio, ramiai praleisti priešą per Antonivkos tiltą. Šiame kontekste geriausias mūsų valdininkų veiksmų iki karo įvertinimas – tai, kad jie tikrai nesirengė. Nes jei, priešingai, buvo ruošiamasi ginti tą patį Antonivkos tiltą, tai vadinama valstybės išdavimu.
Tačiau neieškokime išdavystės ten, kur pakako tiesiog visiško neatsakingumo. Manau, kad tai arčiau tiesos.
Pati baisiausia vasara, stebuklas Charkivo srityje ir didysis persilaužimas
Taigi, apibendrinant tas pirmąsias savaites ir mėnesius: žmonės parodė masinį pasipriešinimą, į armiją atėjo apie 700 tūkstančių žmonių – taigi iš tiesų armija pasirodė kad ji yra.
Ir Vakarai taip pat po truputį atsipeikėjo. Ir be „lankų ir strėlių“, kurių mums mažais kiekiais davė prieš karą (t.y. džavelinai ir stingeriai –ginklai, tinkami partizaniniam pasipriešinimui), pradėjo perdavinėti vis geresnius ir galingesnius ginklus. Nors pradžioje daugiausia išžarstomos visos tos jų turėtos sovietinės „senienos“, ir iki NATO sistemų dar laukia ilgas kelias. Bet bent jau esame užverčiami tais sovietiniais ginklais – ir karas įgauna visiškai kitokį pobūdį.

Rimčiau pradeda kovoti ir rusai. Bet vis tiek tomis pajėgomis, kurios pradėjo „specialiąją operaciją“. Ir tai yra maždaug 180 000 gyvosios jėgos ir atitinkamas kiekis įrangos. technika dega, kovotojai iškrenta…
Ir tada jie pradeda naudoti savo absoliutų pranašumą artilerijoje. 2022-ųjų vasara, mano nuomone, buvo pats baisiausias laikas. Ne kovas, ne balandis, o pati vasara. Kai karas atsitraukė nuo Kyjivo ir didelė šalies dalis lengviau atsiduso… bet tai, kas tada prasidėjo Donbase, buvo tikras siaubas.
Per parą jie paleisdavo 60 000 sviedinių. Tai tikras škvalas, naikinantis miestus „iki nulio“.
Ir tai, kad mes lėtai traukėmės iš tų miestų, tai, kad kai kuriuos iš jų laikėme savaites, mokėdami už tai siaubingais nuostoliais, apskritai buvo maksimumas, kas įmanoma tokiomis sąlygomis. Lėtai trauktis, sulaikant priešą, kol vyksta mobilizacija ir kol atvyksta ginklai.
Ir tada, 2022-ųjų vasaros pabaigoje – rudenį prasidėjo persilaužimas kare mūsų naudai.
Charkivo srityje įvyko vadinamasis Viešpaties stebuklas. Sąmoningai sakau, kad tai stebuklas, nes vėlgi, po dvejų metų galime būti atviri: niekas nerengė operacijos tokio didelio masto Charkovo srities išvadavimui.
Užduotis buvo atstumti orkus nuo Charkivo. Kokius 30 kilometrų, kad vamzdinė artilerija nebepasiektų gyvenamųjų kvartalų.
Atseit tai turėjo būti savotiška humanitarinė operacija, skirta Charkivo miestui apsaugoti. O jie pabiro. Jie buvo visiškai nepasiruošę ir nesitikėjo, kad juos ten atakuos. Ten jie iš viso neturėjo fronto linijos, o stovėjo garnizonai, kurie pradėjo byrėti.
Tada, žinoma, mūsų vadovybė iškart persiorientavo ir rusai buvo persekiojami, kiek akys matė.

Nors jau tada pirmą kartą susidūrėme su situacija, kai tiesiog pritrūko žmonių. Dėl to Svatovas ir Kremina net keturias dienas stovėjo tušti: orkai iš jų pabėgo, ukrainiečiai su vėliavėlėmis išbėgo pasitikti mūsiškių… bet mūsiškiai neatvyko. Neatvyko, nes jų tiesiog nebuvo – neužteko rezervų tiems miestams užimti.
O vėliau orkai grįžo, ir po to metus Svatovas ir Kremina buvo jų gynybos linija. Dabar jie jau yra jų užnugaryje, nes tie slenka toliau.
Bet to Charkivo stebuklo dėka mūsiškis išlaisvino didžiulę teritoriją – ir tai labai pakeitė požiūrį į šį karą. Ir ukrainiečių, bet ir, netgi daugiau – Vakarų galvose.
Būtent po Charkivo operacijos vakaruose pirmą kartą pasigirdo, kad Ukraina gali laimėti.
Kitas dalykas – tai nuskambėjo labai skirtinguose kontekstuose. Paaiškėjo, kad toli gražu ne visi tam pasiruošę. Ir ne visi mūsų sąjungininkai nori, kad mes iš tikrųjų laimėtume, o ne tik sulaikytume rusiją. O po to mes atsirėmėme į atitinkamus apribojimus…
Po to buvo Chersono operacija, kuri mums iš tikrųjų prasidėjo nesėkmingai. Nes rusai mūsų laukė. Ten jie pirmą kartą sukūrė tris gynybos linijas. Kurioms iki Surovikino linijos dar buvo kaip iki dangaus ropojant keturpėsčia, bet vis tik tau jau buvo trys įtvirtinimų linijos. Ir pirmasis mūsų bandymas rugpjūčio 29-ają prasibrauti per šias linijas kaktomuša mums iš tikrųjų baigėsi labai blogai, su labai dideliais nuostoliais.
Bet šiaip taip mes pralaužėme pirmąją iš trijų linijų. O tada, ačiū Dievui, persigrupavome ir perėjome nuo šturmų kaktomuša prie orkų išstūmimo iš Chersono. Ir šauniai išnaudojome landšafto galimybes: ten yra tik keturi tiltai, ir mes juos visus keturis kilstelėjome.
Ir tada Surovikinas turėjo priimti sprendimą dėl to, ką jie eufemistiškai pavadino „sudėtingu sprendimu“, tai yra, išsinešdinti iš Chersono srities dešiniojo kranto.
Tiesą sakant, tai buvo persilaužimo momentas kare. 2022-ųjų ruduo – ne būtent Chersono išvadavimas, o šiek tiek anksčiau. Viena vertus, mes patikėjome, kad galime laimėti. Ir Vakarai patikėjo, kad galime laimėti. Ir pradėjo dvejoti, ar jiems to reikia, ar ne…
Ir kol buvome įkvėpti ir „ant sparnų“, nutiko dar vienas svarbus dalykas:
rusija taip pat patikėjo, kad galime laimėti.
Būtent tada, 2022 metų rudenį, rusai pagaliau pradėjo mus gerbti. Pagaliau jie mus pripažino tikrai vertu, rimtu priešu. Ir jie padarė absoliučiai praktines išvadas.
2022 metų rugsėjį rusijoje prasidėjo didžiausia mobilizacija nuo Antrojo pasaulinio karo.
„Tai buvo paskutinis momentas, kai rusija galėjo pasitraukti iš Ukrainos. Bet ji pasirinko kitą kelią, o mes padarėme labai klaidingą išvadą“
Tai buvo paskutinis momentas, kai rusija dar galėjo pabandyti kaip nors pasisukioti ir kažkokiomis sąlygomis palikti Ukrainą. Vietoj to ji pasirinko kitą kelią.
Ji pasirinko karo kelią „iki galo“, karą bet kokia kaina. Kiek žmonių reikia – tiek ir bus mesta. Reikės palaidoti visą ekonomiką – palaidos. Tačiau šis karas turi būti baigtas tik pergale.
Ir nuo to momento, kai jie priėmė šį sprendimą, jų karo mašina pasileido pilna pavara. Jie pamiršo apie bet kokias „specialiąsias operacijas“ – viskas, prasidėjo tikrasis karas.
Karas, kurį Kremliaus režimas tuo metu apibrėžė kaip egzistencinį karą. Tai yra, jei jie jį pralaimės, tai jų neliks.
Savo „lochtoratui“ jie tai pateikia kaip faktą, kad jei rusai pralaimės šį karą, tai rusijos nebebus. Deja, tai tiesiog gali ir neįvykti. Tačiau dėl kremliaus režimo tai tiesą, tiesa: jei jie pralaimės šį karą, jų nebeliks. Ir kadangi juos labiausiai domina ne rusijos, o jų pačių likimas, jie šį karą pradėjo traktuoti kaip karą dėl savo išlikimo. Išlikimo kremliaus režimo, turinčio visus rusijos federacijos išteklius ir dalį jos sąjungininkų – Irano, KLDR ir dalies Kinijos resursų.
O mes tuo metu praleidome tą momentą. Tiksliau, visa tai matėme ir aptarėme. Tačiau tą rudenį mūsų šalyje prasidėjo tai, ką draugas Stalinas savo programiniame straipsnyje kažkada pavadino „svaigimu nuo sėkmės“.
Po pergalių 2022-ųjų rudenį papuolėme į euforiją ir padarėme visiškai klaidingas išvadas.
Užuot pamatę rusų mobilizaciją ir supratę, kad mes neišvengiamai turime daryti tą patį, kitaip pralaimėsime, pradėjome linksmintis pokštais apie išgamas rusų kareivas.
Taip, jie tikrai veržėsi kaip išgamos. Ir iš tikrųjų tų išgamų žuvo tiesiog nepamatuojami procentai. Bet kai čia atmetama pusė milijono išgamų, tai bet kokiu atveju pusė milijono, kad ir išgamų.
Ir mes tuo metu nepadarėme teisingos išvados, kad jei jau Rusija eina į viso masto karą, tai mes taip pat neturime kitos išeities, kaip tik taip pat įsitraukti į viso masto karą.
Užtat padarėme visiškai priešingą išvadą – kad po tokio persilaužimo mums pergalė garantuota. Tiesiog reikia šiek tiek daugiau laiko, tiesiog jau kariaujantiems reikia dar šiek tiek pakariauti. Ir tik jiems, nes pergalei pilnai pakaks tų žmonių, kurie išėjo į karą 2022 metų pavasarį ir vasarą.
Na, o mes užnugaryje galime atsipalaiduoti, gyventi įprastą gyvenimą ir laukti pergalės.
Tai buvo pati klaidingiausia išvada, kokią buvo galima padaryti, ir mes tai padarėme. Tai yra, mes iš tikrųjų pakartojome istoriją su šašlykais, tik visiškai kitokiu mastu.
2023 m.: galimybė, kuri buvo iš mūsų atimta
– Šiuo atveju viltys dėl kontrpuolimo 2023 metais nuo pat pradžių buvo nesėkmingos ir be šansų?
– Ne, kodėl? Buvo šansų. Tačiau jie tirpo su kiekviena 2023-ųjų savaite, ir net tada tai tikrai nebuvo mūsų kaltė.
Kai atliekame „skrydžių apžvalgą“, tai aš daugiau dėmesio skiriu mūsų klaidoms, kad ateityje galėtume patys padaryti tinkamas išvadas. Bet tai nereiškia, kad klaidų padarėme tik mes ir mūsų priešai. Deja, jas darė ir mūsų sąjungininkai. Be to, tų klaidų tiek daug, kad joms gali būti skirtas atskiras istorijos vadovėlis.
Ir mūsų kontrpuolimo 202 m. planai rėmėsi tam tikrais skaičiavimais, kurie visų pirma numatė tam tikrą materialinės paramos sumą.
Tame pačiame programiniame 2022 m. rudenį parašytame Zalužno straipsnyje buvo aiškiai prašoma konkrečios materialinės paramos, reikalingos sėkmingam kontrpuolimui. Tačiau kuo tolyn į 2023-iuosius, tuo labiau darėsi aišku, kad šis prašymas nebus patenkintas. Kad mes sukūrėme planą, bet resursai tam mums nesuteikiami.
Ko vertas bent tankų epas: prisiminkime, kiek [Vokietijos kancleris Olafas] Šolcas buvo spaudžiamas dėl tų nelaimingų „Leopardų“. Dėl to, norėdamas prispausti Šolcą dėl „Leopardų“, Bidenas turėjo pažadėti „Abramsus“. Pirmieji iš tų gruodį žadėtų „Abramsų“ atkeliavo dar 2023 metų rudenį, o mūšyje jie pirmą kartą buvo pastebėti tik dabar, netoli Avdijivkos.
Galėčiau skaičiais paaiškinti situaciją pagal visas ginklų rūšis, bet tai ilgai užtruktų. O jeigu labai trumpai, tai 2023-ųjų pavasarį mūsų prašymas dėl logistinės paramos kontrpuolimui buvo patenkintas 15% (!).
Jo iki šiol patenkinta tik maždaug pusė. Tačiau didžioji dalis tos pusės atkeliavo kažkur rudenį.
Nepaisant visko, vis tiek turėjome keletą progų. Jei kalbėtume konkrečiai apie puikų kontrpuolimą – tą, kuris baigtųsi kava Jaltoje – tada paskutinė tokia mūsų galimybė, deja, ištirpo 2023-ųjų birželio 6 d.
Nes, manau, jau seniai niekam ne paslaptis, kad tikėjomės išvengti puolimo Surovikino linijoje, o pereiti į kairįjį krantą ir smogti į užnugarius. Tai buvo tikrai puikus planas ir tikrai galėjo pasiteisinti. Bet, deja, orkai rado vienintelį būdą tai sužlugdyti – susprogdino Kachovkos užtvanką.
Jei gerai suprantu, iš tikrųjų mes tiesiog nenustatėme tokios įvykių raidos galimybės. Na, o nepaisant visų ankstesnių nusikaltimų, tuo metu dar buvo neįmanoma patikėti, kad jie padarys tokio masto nusikaltimą.
Tačiau šiame egzistenciniame kare jie „arba ponas, arba žlugęs“ (posakis – viskas, arba nieko). Todėl jie tiesiog ėmė ir susprogdino. Viskas.
Tai buvo vienintelis būdas, kuriuo jie tuo metu galėjo sutrikdyti mūsų žygį į kairįjį krantą – ir jie tą būdą panaudojo. Didžiausia ekologinė nelaimė po Černobylio? Taip, jiems nerūpi. Jie ten net užtvindė savo dalinius – daug žmonių ir technikos. Bet jiems svarbiausia buvo, kad tik mes neįžengtume – ir neįžengėme.
Tada puolimas prasidėjo tokiomis sąlygomis, kokios buvo. Taigi, su ta 15% materialinės paramos prieš labai iš tikrųjų kompetentingai sukasta Surovikino liniją. Taip, tiesiogine prasme perkeltą iš filmų net ne apie Antrąjį pasaulinį karą, o apie Pirmąjį pasaulinį karą. Bet tai veikia.
Tačiau tai veikia tik tada, kai toje linijoje yra pakankamai žmonių. Na, jiems tai nekyla problemų, jie įmetė pakankamai išgamų į savo puikią gynybos liniją. Ir toje situacijoje nesvarbu, kad jie buvo tikri išgamos. Tai vis tiek buvo kažkas, ko taip paprastai nepramuši. Ypač su tais minų laukais, su jų pranašumu aviacijoje…