Sausio 2-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie naujausias atakas rusijos teritorijoje, ypač rusų isteriją po smūgio Naujųjų Metų išvakarėse, apie gruodį išaugusį atakų prieš rusijos federacijos energetikos infrastruktūrą skaičių, kokia katastrofa klostosi rusijos oro gynybai, taip pat apie žuvusių okupantų skaičių ir katastrofišką situaciją priešo kariuomenėje.
– Sveiki, žmonės ir šlovė Ukrainai. Speciali „Radio NV“ transliacija tęsiasi. Esu Tetiana Ivanska. Tai mano pirmasis „Radio NV“ eteris 2026-aisiais. Labai noriu padėkoti už galimybę vesti laidas, už galimybę dirbti ir skaityti jūsų komentarus, taip pat perduoti jūsų klausimus svečiams.
Noriu padėkoti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, nes tik jų dėka mes sutinkame kiekvienus ateinančius metus. Na, žinoma, norėčiau palinkėti mums visiems gerų naujienų, ryškių ugnių skausmo teritorijoje. Na išties apie tai kalbėsime ir šiandien.
Pirmiausia noriu iš karto pažymėti, kad Samaros regione ir toliau šviečia Naujųjų Metų ir Kalėdų ugnys. Ten gerieji dronai atnešė kalėdinę nuotaiką dviem naftos perdirbimo gamykloms: Novokuibyševske ir Kuibyševe. Jos dega. Be to, net ir gruodžio 31-osios naktį taip pat buvo labai gražu. Apie tai pakalbėsime, taip pat ir su pirmuoju svečiu.
Su mumis Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas, Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius. Sveikinu jus, pone Evgenai. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Sveikinu su Naujaisiais Metais.
– Pone Evgenai, išties kalbant apie tokias ugnis, galime kalbėti apie tai, kad kažkur šviesos dega, o kažkur užgęsta. Keista šviesos išnykimo epidemija prasidėjo praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje. Ir, beje, tai tęsiasi iki šiol dalyje teroristinės federacijos maksvos srities. Gruodžio 31 d. prie kelių miestų prisijungė ir Domodedovo. Ten be šviesos dingo dar ir vanduo. Oficialiai tai aiškinama tariamai nežinoma avarija, tačiau socialiniuose tinkluose rašoma, kad girdėjosi keletas pliaukštelėjimų. Na, taip pat rašoma apie diversantus. Kaip manote, kas visa tai yra?
– Tai vadinasi veidrodėliu. Bet kokį žaidimą galima žaisti dviese. Ir mes labai ilgai nuo to susilaikėme. Tiesą sakant, mūsų civilizacija mus šiek tiek nuvilia. Tas mūsų troškimas būti baltais, pūkuotais, šiek tiek šventesniais už Romos popiežių. Mes dėl to labai ilgai kariavome, na, pagal visas taisykles. Štai rusijos federacija kariavo prieš visus mūsų žmones, o mes stengėmės mandagiai kovoti tik prieš rusijos kariuomenę.
Taigi. O šio rudens-žiemos sandūroje mūsų kantrybė pagaliau baigėsi. Ir nuo šio rudens-žiemos mūsų tiesiog laukia labai sunki žiema. Tai, manyčiau, jau yra visiškai akivaizdu visiems. Bet mes nusprendėme parodyti, kad ir mes išbandysime tą jų nenugalimumą, kaip mus bando jau ketvirtą žiemą iš eilės. Taigi imkim ir šią žiemą patikrinkim, ar viskas gerai su tuo maskolių nenugalimumu.
Ir būtent tai ir vyksta. O tuo pat metu mes turime labai galingą sąjungininką. Tai tas sąjungininkas, kurį istoriškai rusai visada gyrė už buvimą jų pusėje. Jie visada gyrėsi, kad taip vadinamas „generolas šaltis“ yra jų pusėje. Dėl jų geografinės vietos, dėl jų klimato.
O šįkart „generolas šaltis“ yra mūsų pusėje, nes su tiek pat apnaikinta energetikos sistema, su tokiais pat elektros energijos, vandens šildymo tiekimo nutraukimais, na, bet mūsų klimate vis tiek daug lengviau išgyventi nei Maskvos klimate ir toliau į šiaurę ar rytus.
Na, pirmą kartą šiame kare rusai pradeda tai patirti savo kailiu. Turiu omeny tuos rusus, kurie anksčiau manė, kad jie čia niekuo dėti. Kažkur ten kažkas išėjo kariauti už pinigus į „specialiąją karinę operaciją‘‘, ir tai išimtinai tik to išėjusio problema. O tai, kad jie palaiko carą, kuris kažką pasiuntė ką nors ten į „specialiąją karinę operaciją“, išties moka pinigus, už kuriuos kažkas ir kariauja toje karinėje operacijoje. Na, juk tai visai kas kita.
Tiesą sakant, tie patys paprasti rusai, kuriems buvo visiškai kitaip, pagaliau pradeda jausti, jog šis karas liečia ir juos. Ir pasirodo, kad tai ne tik jų caro ir į frontą dėl skolų išėjusių kai kurių alkoholikų karas, bet tai ir jų karas, nes tai jų šalis jį kariauja, ir jie yra atsakingi už tai, ką daro jų šalis. Pirmą kartą jie pradeda tai jausti savo kailiu. Ir labai įdomu pamatyti, kaip bus.
Beje, pirmieji komentarai buvo labai juokingi. Apskritai man patinka žiūrėti, kaip verda įvairūs būtent „zet-ininkų“ ir visų tų „zet-patriotų“ forumai. Jūs net neįsivaizduojate, kaip jie kunkuliavo po Naujųjų Metų nakties. Jie labai piktinosi mūsų elgesiu. Įsivaizduojate?
Jie sakė, kad (dabar dėmesio!) jie dabar, taigi Naujųjų Metų naktį jie mus visiškai standartiškai bombardavo, o mes Naujųjų Metų naktį, pasirodo, ypač pasistengėme pataikyti į kuo daugiau taikinių.
Ajajai kaip negražu. Va jie mus tiesiog standartiškai „genocidavo“. Kaip visada. Taigi. Kaip gruodžio 30-osios naktį, kaip planuoja sausio 1-osios ir sausio 2-osios naktimis. O mes, pasirodo, specialiai pasistengėme per Naujuosius Metus.
Betgi išties tai ne taip. Mes nė kiek specialiai nesistengėme. Mes tiesiog pasiekėme tam tikrą lygį.
Apskritai gruodis yra rekordinis mėnuo pagal kliudytų taikinių skaičių. Ir tai ne kažkoks atsitiktinis rekordas, vadinamasis pikas. Tiesiog gruodį mes paveikėme daug daugiau taikinių nei lapkritį, o lapkritį paveikėme daugiau nei spalį, o spalį daugiau nei rugsėjį.
Mūsų šalyje kiekvieną mėnesį kliudytų taikinių skaičius akivaizdžiai didėja. Ir taip nutiko, kad Naujųjų Metų išvakarėse mes tiesiog priaugome iki tokio skaičiaus, kuris jau virsta nauja kokybe.
Faktas yra tas, kad jūs, beje, gal ir ne jūs, o prieš jus per naujienas berods paskelbta informacija, jog atakuoti [rusijos federacijos] zenitinių raketų kompleksai. Taigi, tiesą sakant, čia taip pat kiekybė jau virsta kokybe. Faktas yra tas, kad tiek jie, tiek mes turime kažką bendro, būtent, iš tikrųjų gerai veikiančią oro gynybą.
Iki taikinių nuskrenda nelabai reikšmingas procentas tiek to, kas skrenda į mus, tiek to, kas skrenda į juos. Bet mes savo krauju patiriame, kad kai skrenda daug, tai net kai 10 proc. smogia į tikslą, tai irgi yra, deja, labai apčiuopiama. Taigi, jų pusėje tokia pat istorija.
Vadinasi, pirma, mes faktiškai pasiekėme tokį įspūdžio priemonių skaičių, kad net tie, maždaug sąlyginiai 10 proc., kurie smogia į tikslą, ir tai jau tapo reiškiniu, ir tai jau tapo veiksniu. Net ir tie 10 proc. – tai jau tai, ką jaučia visa rusija. Antra, ir pagal tai, ir pagal tai pas mus su jais yra simetrija, bet antras dalykas yra asimetrinis.
Mes taip pat retkarčiais prarandame savo zenitinius raketų kompleksus, nors, beje, prarandame daug mažiau nei maskoliai. Bet, mums priešingai, kad ir pamažu, deja, labai lėtai, bet jų tiekiama vis daugiau. Pamažu, labai lėtai iš mūsų sąjungininkų atvežamos naujos sistemos. O svarbiausia problema yra ta, kad joms reikia pakankamo kiekio raketų. Kartais tai sutrinka, bet maskoliams – kita istorija.
Na, jiems nėra iš kur gauti naujų oro gynybos sistemų. Jie panaudojo viską, ką turi, ir mes palaipsniui išmušinėjame viską, ką jie turi. Ir dabar jie yra labai arti kritinės ribos, kai išties bus galima manyti, kad jų oro gynyba iš principo nesusitvarko. Ne tik todėl, kad perima sąlyginius 90 proc., tad net ir 10 proc. taip pat yra daug. Betgi dar ir todėl, kad ne, jų perėmimai dabar pradeda smarkiai mažėti. Jie jau nebesiekia 90 proc. Ir jų bus vis mažiau ir mažiau.
Jie taip pat turi bendrą su mumis raketų trūkumo problemą. Ji taip pat labai pastebima. Ir čia Korėja nepagelbės. Netinkamas technologijų lygis. Tai ne kažkoks artilerijos sviedinys, kuris iki šiol maždaug šimtmetį nesikeičia ir kurį ten kažkaip sutapšnoja net korėjiečiai. Taigi. Na, Šiaurės Korėja neturi jokių normalių oro gynybos sistemų, jau nekalbant apie pakankamą skaičių pakankamai tikslių zenitinių raketų.
Čia maskoliams belieka pasikliauti tik savimi, o jų ir raketų atsargos jau baiginėjasi, bet svarbiausia, kad jie neturi kuo pakeisti oro gynybos sistemų, kurias mes naikiname. Ir kadangi mes metodiškai naikiname jų oro gynybos sistemas, vis daugiau mūsų dronų pasiekia savo taikinius, o tuo tarpu dronų skaičius taip pat auga.
Ir iš viso to kartu ir gaunasi tas efektas, kurį „zet-ininkai“ kol kas bando paaiškinti mūsų, sakykim, ypatingu šventiniu aktyvumu. Ogi ne, tai ne kažkoks ypatingas šventinis aktyvumas, tai tik rezultatas to, kad mes pasiekėme kitą etapą, kitą tos mūsų kovos kokybę.
– Dabar tikrai matome, kad kokybė gerėja, ir tai labai gerai. Ir turime suprasti, kad tai nėra tik kažkokia Kalėdų ir Naujųjų Metų dovana. Tai yra mūsų Ukrainos gynybos pajėgų jėga, stiprybė, pastangos ir drąsa. Todėl būtina jas nuolat palaikyti.
Tiesą sakant, kalbant apie tai, kaip pastaruoju metu rusai jaučiasi nepatogiai, ne tik ukrainiečiai siunčia į juos šventą ugnį, bet aš žiūriu, jog jie taip pat turi bėdų su tanklaiviais. rusija dabar oficialiai prašo Jungtinių Valstijų nustoti persekioti jų tanklaivį, o tas prašymas buvo perduotas JAV gynybos departamentui vėlų vakarą Naujųjų Metų išvakarėse. Na, jie turėjo savotišką Naujųjų Metų naktį. Be to, prieš pat Naujuosius metus Suomija sulaikė iš rusijos plaukiantį laivą, įtardama sabotažu.
Taigi, matome, kad rusija taip pat bando pakenkti Europai. Na, mes suprantame, kad ji susitelkusi į frontą Ukrainoje, tačiau taip pat ir į hibridinį karą Europos šalyse.
Tuo tarpu taip pat matome pranešimus apie tai, kiek rusija praranda karių. Pasak BBC, praėjusiais metais rusija fronte prarado 40 proc. daugiau karių nei bet kada anksčiau. Nuo plataus masto invazijos pradžios buvo patvirtinta maždaug 160 000 žuvusių rusų pavardžių. Tuo pačiu metu, pasak BBC žurnalistų, leiskite jums priminti, kad tikrasis žuvusių okupantų skaičius tikriausiai yra nuo 243 000 iki 352 000 žmonių šiais metais.
Ir nepamirškim, kad vos vakar rusijoje startavo ne vieną parą, o visus metus truksiantis šaukimas.
Ar manote, kad putinas dar turi ką pašaukti? Ir ar išvis jam šiais metais apskritai rūpės tie teroristinės kariuomenės nuostoliai?
– Pradėsiu nuo antrojo klausimo. Jie jam taip pat nerūpės. rusai gyvena absoliučiai klaidingame įsivaizdavime, kad nesvarbu, kiek jie prarastų, jie gali sau tai leisti. Tai iš tikrųjų labai klaidinga idėja, ir ji jau matoma fronte
Esmė ta, kad pirmas klausimas dabar yra: ar jis sugebės surinkti? Taip, manyčiau, kad jiems pavyks daugiau ar mažiau įgyvendinti tą 400 000 patrankų mėsos planą, kurį jie sau nusistatė. Bet su pririnktų išteklių kokybe bus ne kas. Esmė ta, kad įvardinti milžiniški nuostoliai visai nėra perdėti – yra realūs. Žuvo 160 000 okupantų, kurių asmenybės išaiškintos. Ką tai reiškia? Tai reiškia realų žuvusiųjų skaičių… Na, BBC vertinimai labai skiriasi. Jie skiriasi daugiau nei 100 000… Tiesą sakant, sakyčiau, kad čia būtų galima naudoti tikslesnį skaičių.
Na, gana aiškus santykis. Galime laikyti, kad, na, skaičiui, kuris buvo nurodytas pagal vardus, bent jau ankstesniais metais, buvo akivaizdu, kad 100 000 žuvusių okupantų teko maždaug 90 000 laikomų dingusiais be žinios, ir iš tikrųjų jų mirtis nebuvo oficialiai patvirtinta. Čia yra koeficientas, maždaug 1,9. Taigi, jei yra 160 000 pavardžių, tai iš tikrųjų reiškia apie 300 000 jau nukautų okupantų. Ir yra pagrindo manyti, kad 2026-aisiais metais tas skaičius tik didės, o ne mažės. Taigi, jie iki šiol oficialiai tuos nuostolius kompensuodavo, bet formaliai.
Faktas yra tas, kad galima pririnkti įprastinės „patrankų mėsos“, tinkamos varymui į tokius „mėsos šturmus“, bet tokiu būdu nepaimsi nei karininkų, nei tų,kurie kartais fronto priekinėse linijose yra svarbesni už karininkus, t. y. būtent seržantų. Taip pat nepririnksi technikų.
Reikalas tas, kad mes puikiai žinome, kokių problemų turime kariuomenėje. Mes puikiai žinome, kad praėjusiais metais keliose vietose turėjome labai nemalonų fronto smuktelėjimą būtent dėl mūsų dalinių išsekimo, personalo trūkumo. Ir, būkime sąžiningi, kartais dėl klaidingų, neoptimalių sprendimų. Kas buvo, tas buvo.
Tačiau atkreipkime dėmesį į kai ką kita. Nė vienas iš tų fronto smuktelėjimų nevirto kažkokiu [priešo] proveržiu ir kažkokiu greitu veržimuisi į mūsų teritorijos gilumą. Ir tai ne tik dėl to, kad kai kažkas mums nepasiseka, mes skubiai ieškome tenai rezervų ir užkemšame skylę. Ne vien dėlto.
Išties rusijos kariuomenė jau virto visiškai kitokia. Tokios kokybės, kad ji net neįstengia realizuoti tokių galimybių langų. Štai tada, net jei jiems pavyksta kažkur prasiveržti pro mūsų frontą, bet [rusijos federacijos] kariuomenė tokios būklės, kokios yra dabar, nežino, kaip greitai persigrupuoti ir išnaudoti tą sėkmę. Tai susiję su personalo kokybe.
Taigi jie nustekeno savo kariuomenę iki tokio lygio, jog viskas, ką jie besugeba, tai ropoti ir ropoti kaip tarakonai. Apie gražesnes operacijas su kažkokiais „katilais“, apsupimais, „žnyplėmis“ jau net jokios kalbos nėra. Jau ne. Na, beje, štai vamzdžiai, aš čia neironizuoju. Išties reikia daug personalo drąsos, kad vamzdžiais prasiskverbtų į priešo užnugarį. Ir argi tai ne paskutinis dalykas, kuris jiems liko, primenantis tikrą karą, ne tik „mėsos šturmai“?
Žinoma, mes galime pajuokauti apie grafus Trubeckojus. Na, mes beveik vos nepraradome Kupjansko. Taip, laimei, jis išlaisvintas. Be to, jis išlaisvintas gražiai suvarant priešą į „katilą“.
Betgi, gerai, būkime sąžiningi, ten jau reikėjo taisyti padėtį. Na ir ji buvo labai šauniai ištaisyta kaip tik labai gražia operacija. Tai kaip tik geras pavyzdys, kaip reikėtų teisingai kovoti. Buvo gerai apgalvota operacija. Mes jų neišspaudinėjome po truputį, o realiai ėmėme ir uždarėme į gražias, tvirtas reples. Taigi.
Bet dėl to, kad kartais jie pasinaudoja vamzdžiais, kartais jiems kas nors padeda, bet iš esmės jie dabar tiesiog šliaužia metras po metro. Ir viskas, tik tiek ir tesugeba vien siųsti mėsą pametriui.
Ir net kai kur nors tarp mūsų pasireškia, sakykim, koks silpnumas, o tai nutinka, jie nesugeba to panaudoti, jie nesugeba tuo visapusiškai pasinaudoti būtent todėl, kad maždaug tų 600 000-700 000, kurie dabar yra mūsų teritorijoje, kokybė yra visiškai nebe tokia kaip anksčiau.
Todėl, grįžtant prie jūsų klausimo, taip, jie pririnks 400 000, bet dar blogesnių, nei ką surinko 2025-aisiais. Taigi, tos kariaunos kovinio pajėgumo praradimas vyksta tiesiog mums beregint. Taip, esant tokiam tos kariuomenės dydžiui tai labai laipsniškas procesas, o ne kažkas, kas įvyksta akimirksniu.
Bet mes jau stebime, kaip keičiasi tos kariuomenės kokybė ir kaip kuo toliau, tuo ji yra mažiau pajėgi, net ir būdama tokia pat skaitlinga.
– Išties, kalbėdami apie teroristinės federacijos nuostolius, pakalbėkime ir apie belaisvius, nes nuo rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios mes paėmėme į nelaisvę daugiau nei 10 000 rusų okupantų. Taip pat, bent jau tarp jų, auga samdinių iš užsienio skaičius. Tai bendravimo su karo belaisviais koordinavimo štabo duomenys. Ši statistika, beje, buvo paskelbta pirmą kartą nuo plataus masto invazijos pradžios. Pagal projektą „Noriu gyventi“. Pasiduodančių į nelaisvę rusų skaičius kasmet auga. Pernai į nelaisvę buvo paimta daugiau karių nei per 2022-uosius ir 2023-uosius metus kartu sudėjus. Kiekvieną savaitę vidutiniškai į nelaisvę paimama nuo 60 iki 90 teroristų federacijos karių.
Taigi klausimas, ir pirma, kad jie patys pasiduoda, manyčiau, jog jie patys mato ir supranta (apie ką jūs kalbate) rusijos kariuomenės būklę. Nors, vėlgi, jie pasiduoda vėliau, kiek tokių istorijų mes matėme, kaip pasidavė. Tas vadinamasis didvyris grįžo namo, taip apkabino žmoną ar ją sumušė, kad vėl buvo išsiųstas į karą.
O štai, kalbant apie rusijos samdomus karius, atsargos taip pat gali išsekti, nes toks belaisvių skaičius ir tai, kas vyksta fronte, taip pat gali paveikti tuos, kurie norėtų kovoti už rusiją.
Ką manote?
– Na, tai gal labiau susiję su tų, kurie čia atvyksta ir supranta, už ką kvailai pasirašė sutartį, praregėjimu. Jiems visiems pasakojamos visiškai kitokios istorijos, sakykim, apie tai, kaip vyksta „specialioji karinę operacija“, kaip čia uždirbami pinigėliai.
Ir taip, aš taip pat turiu patvirtinti, na, mes anksčiau neskelbėme skaičių, bet aš šiek tiek apie juos, sakykim, žinojau. Na, tiesą sakant, 10 000 belaisvių mums yra labai reikšminga riba.
Na, tiesą sakant, visų pirma, per pastaruosius dvejus metus matome nuolatinę tendenciją, kai mūsų paimtų į nelaisvę rusų belaisvių skaičius yra gerokai didesnis nei į rusų nelaisvę patenkančių mūsiškių. Nors, žinoma, tai taip pat nutinka, juk karas.
Tačiau berods pagaliau kompensavome tą didžiulį belaisvių kiekį, kurį praradome per 2022-uosius metus. Nuo 2022-ųjų metų, kai tada, tiesą sakant, mes „susimokėjome“ būtent už norą kepti šašlykus, o ne kovoti, nuo tada ta disproporcija taip visą laiką ir laikėsi, nepaisant, kiek rusų į nelaisvę bepaimtume, vis tiek jų nelaisvėje mūsiškių būdavo daugiau.
Ir tai labai įtakojo mainų dinamiką, kaip su jais apskritai derėtis. Taigi, mes jau iškeitėme daugiau į nelaisvę paimtų maskolių nei jų nelaisvėje buvo mūsiškių. Tai pirmas kartas šiame kare. Tai išties daug pasako.
O dėl samdinių, tai įdomiau kai kas kita. Samdiniai turi vieną ypatumą, jie kariauja už pinigus. Taigi, o pinigai baiginėjasi. Ir tai bus vienas iš pagrindinių veiksnių šiais prasidedančiais metais.
2026–ųjų biudžetas visiškai ne toks nei 2025-ųjų biudžetas. Jau nekalbant apie 2024-ųjų. Pinigai tiesiog baigiasi, tas vadinamasis gerovės fondas, kurį jie visą išvaistė karui, išeikvotas. Pigiai, dempingo kainomis į Kiniją jau išvežamos neliečiamos aukso atsargos. To dar niekada nebuvo posovietinės rusijos istorijoje.
O sovietmečiu taip buvo nutikę tik 1920-aisiais ir Antrojo pasaulinio karo metu. Niekad daugiau „savokas“ neišpardavinėjo neliečiamų Nacionalinio banko aukso atsargų.
Na, o dabar rusijos centrinis bankas tiesiog užtvindo Kiniją auksu. Ir vis dėlto visame tame kontekste paaiškėja, kad berods vyrauja mūsų sankcijos Maliuko ir Budanovo būdu.
Jų pajamos dėl naftos ir dujų jau tiek krenta, jog jie jau pradėjo taupyti ir ten, kas jiems šventa – lėšas „specialiajai karinei operacijai“. Niekad anksčiau iki 2025 metų antrosios pusės jie netaupė karui skirtų lėšų.
Jie jau nuo 2024-ųjų daug ką apkarpė, bet lėšas karui tik didino ir didino, nes jiems reikia pirkti tą „patrankų mėsą“, kuri labai greitai išsieikvoja, ir vėl reikia pirkti naujos. Ir štai dabar, nuo 2025-ųjų antrosios pusės, jie sumažino tiek vienkartines įmokas pasirašant sutartį, tiek kasmėnesines.
Taigi, ir tos išmokos masiškai neišmokamos. Kelis mėnesius vėluoja ar iš vis sulaikyti mokėjimai net jau pagal anksčiau pasirašytas sutartis. O 2026-aisiais ši tendencija ne tik sustiprės. Ką tik kalbėjome apie tai, kaip stipriai suintensyvėja mūsų smūgiai jų naftos perdirbimo gamykloms.
Taigi proporcingai tam mažėja jų biudžeto pajamos ir proporcingai mažėja jų galimybės nusipirkti naujos „patrankų mėsos“.
Ir aš sakyčiau, kad būtent tokia bus pagrindinė tendencija, kuri nulems karo eigą 2026 metais. Būtent tai, kiek mes sugebėsime sumažinti jų galimybes pirkti naujus samdinius.
– Na, čia tikrai turime informacijos, kad lapkritį teroristų federacijos BVP augo tik 0,1 proc. ir tai yra blogiausias rodiklis nuo 2023-ųjų, o tai rodo, kad ekonomika stagnuoja.
Pone Evgenai, labai dėkoju, kad prisijungėte prie mūsų transliacijos.
Su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.