Pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės vadovo, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko prof. Vytauto Landsbergio kalba

Dar kartą sveikinu jus, gynėjai, dar kartą džiaugiuosi pats, kad esame čia kartu. Džiaugiuosi, kad esame, nes galėjo mūsų nebūti. Tiek daug buvo blogio ir pykčio, ir keršto jėgos, kad mūsų neliktų. Bet mūsų širdys buvo stipresnės. Kaip Antanas Baranauskas kadaise, kadaise dainavo: „Nesulauksi, sūnau šiaurės,/ mūsų širdys – tvirtos,/ seniai buvo išmėgintos,/ seniai keptos, virtos“. Galingi žodžiai buvo Antano Barono iš Anykščių, kaip kokio Biblijos pranašo. Ir ta dvasia lydėjo Lietuvą nepriklausomybės karuose ir sukilimuose, ir paskutiniame didžiajame Lietuvos sukilime prieš sovietų imperiją. Tai buvo Kovo 11-oji ir tai buvo Vilniaus mūšis Sausio 13-ąją. Ir tą mūšį Lietuva laimėjo, neturėdama nei haubicų, nei naikintuvų, bet turėjo labai didelę jėgą savo širdyse. Mes šiandien minime tą laiką, jo nuostabią dvasinę jėgą, brolystės jėgą, pasirengimą, jeigu reikia, mirti kartu susiėmus už rankų – tai ne taip svarbu, bet mes neišduosim. Štai kas buvo tada mūsų jėga. Tokia yra tų dienų atmintis, kuri mus lydi ir šiandien. Bet gyvenam šiandien, gyvenam su tuo palikimu, su tuo paveldu ir įpareigojimu ir su visiškai nenaujomis ir ne mažesnėmis išmėginimų problemomis. Todėl keletą žodžių pasakysiu ir apie šiandieną, kuri lemia mūsų rytdieną, kokią mes ją turėsim. Kartais gali pagalvoti, ar iš vis pasaulis turi rytdieną? Ar jis jau toks nukvakęs, kad eina į bedugnę, patenkintas tuo, kad gali daužyti ką nors aplink save? Tai net ištisos tautos, valstybės, jėgos, kurios atrodo kaip proto netekę sambūriai. O vis dėl to tikime rytdiena ir žinome, kad esame tos rytdienos gynėjai. Ko mes susirenkam? Ko mes telkiamės? Kad apgintume savo vaikų, na, ir savo pačių, kol esame, rytdieną.

Taigi, kas yra šiandien aplink mus ir mumyse? Mumyse yra visko: yra jėgos, yra gėrio, ir yra bjaurios jėgos, blogio jėgos, neapykantos, pavydo, priešiškumo vieno kitam. Kartais net prisimenu tą sceną, kuri aprašyta evangelijose kaip Mokytojas ėjo į Jeruzalę, o už jo ėjo mokiniai. Ir Mokytojas girdėjo, apie ką jie kalba. O jie ginčijosi tarpusavyje, „kuris iš mūsų geresnis“. Ir Mokytojui buvo be galo liūdna. Tai ir mes šiandien atrodom panašiai. Mes ginčijamės, kas mes. Mes esam kažkoks nevieningas būrys, nors giedam apie vienybę, norim, kad Lietuva eitų takais gėrybės ir vienybės, žinoma, o to nedarome. Tai štai mūsų šios dienos problema ir didysis išmėginimas, kuris visiškai nėra naujas. Aš pakankamai ilgai gyvenu, esu pakankamai senas, nors daug kas norėtų, kad manęs jau nebūtų, o aš tyčia dar esu. Tai aš prisimenu daugybę dalykų, kaip buvo tada, kai Lietuva, na, buvo kaip ir dvejopa, vieni lyg ir už laisvę, kiti – sutinkantys su nelaisve, kad tik duotų dubenėlį, o jeigu duos didesnį kąsnelį, tai mes net ranką bučiuosim. Tai buvo visiškai akivaizdu ir tiesiai ir atvirai sakoma. „Negausit jūs tos laisvės“ – ir mūsų čia taip pat buvo taip kalbančių,– „imkim tą truputį, ką duoda ir pasitenkinkim“. Buvo skirstymasis tam tikras paskui: o kokia kryptim Lietuva turi eiti? Tai buvo rytiečiai ir vakariečiai. Ir vakariečiai buvo tie idealistai, kurie tikėjo laisve, kuri yra ten, Laisvajame pasaulyje. Ten žmonės turi teisę pasirinkti kaip jie nori gyventi, kur jie nori gyventi, o čia yra didysis kalėjimas. Ir kai mes norime iš to kalėjimo išeiti, tai esame apšaukiami išdavikais, liaudies priešais, tais, kuriuos reikia sunaikinti. Taip, kaip dabar Ukraina. Ji taip pat yra priešė, kurią reikia sunaikinti todėl, kad panorėjo laisvės. Neleistina, jeigu imperatorius nepritaria. Ir mums sakydavo: „važiuokit į Maskvą, jeigu Gorbačiovas pritars, tai tada gausit savo nepriklausomybę“. Kiek aš to prisiklausiau. O mes nevažiavom prašyti. Mes darėm darbą. Mes statėm valstybę faktiškai dar kalėjime. Yra tokia karikatūra, kurią aš daugelyje leidinių pakartojau iš Vakarų spaudos. Karikatūra yra iš 1990 metų balandžio mėnesio, kai Gorbačiovas paskelbė blokadą ir įvedė Lietuvai, kaip dabar sako, degalų, bet ne tik degalų – visų žaliavų. Visko, transporto blokadą, kad Lietuva žlugtų. Ir ta karikatūra yra tokia: kalėjimo koridorius, kelios kamerų durys su grotomis ir pro vienas grotas kažkas iš vidaus šaukia: „Laisvės!”. O koridoriuje stovi prižiūrėtojas su bananu, auliniais batais ir su dėme kaktoje, ir laiko šūkį: „Kalėjimo reforma“. Štai tada taip atrodė dalykas. Mums siūlė reformuotą vergiją, truputį geresnę. Ir pasauliui labai teigiamai tas prižiūrėtojas buvo rodomas: „Žiūrėkit, jis nori kalėjimą reformuoti, jau bus geriau. Ir kaliniams bus šiek tiek geriau, ir mums mažiau pavojaus, kad jisai nepuls iš to kalėjimo“. Tai buvo ir tokia perspektyva likti tame reformuotame kalėjime, kuriame nenori likti Ukraina, ir dėl to vyksta baisus naikinimo karas. Kerštingas, kada griaunami kaimai, miesteliai ir miestai iki dulkių, iki žemės, kad būtų paskelbta pergalė: „mes užėmėm šitą miestelį!”. Bet to miestelio jau nėra, nė vieno namo nebėra, nė vieno gyventojo nebėra, o imperatorius skelbia pergalę, jis užėmė miestelį, kurio nėra. Tai gal tavęs paties nėra? Ką tu kalbi? Štai mes ėjom iš tos galimybės. Mes buvom ten, kur ir dabar tebėra ir iš ko veržiasi mūsų sesė Ukraina. Na ir taip pasirinkom, išėjome, nors niekada nesutikom su įvardinimu, kad „Lietuva išeina iš Sovietų Sąjungos“. Atsimenu vieną senuką iš kaimo, kuris buvo atėjęs čia, į Aukščiausiąją Tarybą. Jis norėjo mane pamatyti ir jis man aiškino, „kodėl kas tai kalba apie Lietuvos išėjimą, tai jie turi išeiti“. Na, absoliučiai šventi žodžiai, kaip iš Švento Rašto. Mes esam savo vietoje, mums niekur nereikia iš čia eiti, bet tegu jie išeina, kaip mano tėvas senas sakydavo: „jie neš kudašių, jūs pamatysit, kaip jie neš kudašių“. Jis sakė: „aš nepamatysiu, aš per senas“. Bet ir jis pamatė. Jis gyveno šimtą metų ir sulaukė laisvės.

Taip, tai yra tai, ką mes prisimenam iš tada ir iš ko mes žvelgiame į dabartį, į dabar. Paskui ateis tas išmėginimas, puolimas išvaikyti Seimą. O ko verti tie, kurie šiandien eina ir rėkauja: „Seimą lauk!“. Palauk, tai iš kur jūs atėjot? Iš kokių Gorbačiovo laikų? Iš kokio kagėbyno? Išrinkta valdžia tai yra laimėjimas, kad mes galim turėti. Kartais išsirenkam blogai, esam nepatenkinti, tikimės, kad per kitus rinkimus bus geriau. Kartais atsitinka, kad per kitus rinkimus būna dar blogiau. Nežinia, kaip dabar bus. Bet vis tiek tai yra teisė, teisė net sau blogai padaryti, bet savo valia, o ne būnant vergu, kuriam nurodinėja, ką tu turi daryti ir dar ranką pabučiuoti už tai, kad esi gyvas ir tau leidžia ką nors daryti.

Na štai, mieli broliai ir sesės, vieną problemą jau paminėjau ten apačioj, t.y. mūsų nesantarvę. Ir ta nesantarvė yra priešo ginklas. Ir kažin ar daug kas, ar visi supranta, kad šūkauti prieš valdžią… O valdžia nėra kažkokia primesta svetimųjų valdžia, tai yra teisėta valdžia, demokratiškai išrinkta, net jeigu ji ir nepatinka, bet šūkaudamas prieš valdžią tu šūkauji prieš valstybę. Tu nenori, tau nepatinka šita valstybė. Ir kai kurie veikėjai iš tų baubikų, kurie ateidavo baubti ir ką nors nubaubt, jie pasakydavo: „bloga valstybė! Šalin! Mes jos nenorim! Šalin Seimą! Šalin valdžią!“. Visai neseniai per televiziją mačiau vieną naują norintį tapti valstiečių lyderiu, kuris sakė: „Mums nereikia tiktai ministro, mums reikia vyriausybės!“ Reiškia, – šalin vyriausybę! Tai tu sakyk, šalin valstybę, nes šita vyriausybė yra šitos valstybės ir paskirta teisėtai išrinkto parlamento ir patvirtinta prezidento.

Tie, kurie ateina ir kursto prezidentą prieš vyriausybę, tai taip pat yra griovėjai. Ar jie tą supranta? Nežinau. Ar jie tą daro iš kvailumo, ar iš savo kokių nors projektų, kaip čia prasiveržti aukščiau, atsistoti kur nors viršuj ir daryti tvarką, nors tavęs niekas nerinko, gerbiamas pone Jansonai, kad tu dabar darytum tvarką prezidento vardu. Geriau eik į savo „Respublikos“ koncerną atgal.

Na, esame tokiose bėdose. Ir aplink mus taip pat grėsmingi dalykai. Štai ką tik buvo Ukrainos prezidentas. Mes jį mylim, mes jį gerbiam, daugybė žmonių sveikino. Jis yra pavyzdys, kaip reikia ginti savo idealą, savo Tėvynę. Bet jis nebuvo labai džiaugsmingas. Jį yra užgriuvę didžiuliai išmėginimai. O didysis išmėginimas yra pasitikėjimas ir atrama į sąjungininkus. Ar jie yra tikri sąjungininkai? Juk ir mes buvom tokioj situacijoj, kur mūsų sąjungininkai, pritardami mūsų nepriklausomybei vis dėlto sakydavo: „O gal jums užtektų pusės nepriklausomybės? Ir tada ponui Gorbačiovui būtų ramiau, jis neturėtų problemų. Kodėl jūs tiek daug norit? Tokie maži, o tiek daug norit. Sumažinkit savo apetitą“. Ir imperatorius tuometinis, jis dar nebuvo toksai labai, bet vis tiek pagal tą patį paveldą, sakydavo: „Mes jums duosim truputį daugiau, nusiraminkit. Jūs dabar gaunat 20 proc. nuo to, ką uždirbat. Visa kita eina į sąjunginį biudžetą“. Mums atrodydavo, kaip tai, mes uždirbam ir tai nėra viskas mūsų. Ne, mes turim atiduoti dvarininkui. Mums lieka 20 proc. ir mums sako: „žiūrėkit, jūs gaunat daugiau negu kiti baudžiauninkai, tai bučiuokit ranką, kokie mes geri“. Tai mes iš tos baudžiavos vis dėlto išėjom. Bet tą baudžiavą norima palaikyti kitais būdais ir išplėsti, išplėsti net visai Europai.

Kodėl tie, kurie remia Ukrainą, neapgina jos? Juk jie [Rusijos Federacija] daužo nežmoniškai, griauna ištisus miestus. Dangus neuždengtas. Zelenskis nuo pat pradžių sakė: ,,Uždenkite dangų“. Kaip tu gali kariauti, jeigu priešas karaliauja ore ir iš viršaus daro ką nori? O jie vis tiek kariauja. Jie atlaiko, jie atsilaiko griuvėsiuose. Jie nesitraukia. Tai nepaprastas pavyzdys. Bet vis dėlto, kodėl yra leidžiama naikinti visą šalį, žudyti žmones, išvaryti milijonus iš gyvenamosios vietos, net iš jų namų griuvėsių, į kuriuos nebegalima sugrįžti? Kodėl tai leidžiama? Todėl, kad imperatorius yra toks… savotiškas, ir jo negalima pažeminti sumušant. O pergalė irgi toks žodis, irgi savotiškas. Jį kažkaip įpiršo politechnologai ar dar kas nors, įpiršo, kad Ukraina kovos iki pergalės. Aš galvodavau, palaukit, tai ar Kremliuje bus iškelta Ukrainos vėliava? Kaip jie įsivaizduoja pergalę? Man tai buvo aišku – taip, kaip mūsu atveju. Ar mes nugalėjom Sovietų Sąjungą? Ar mes iškėlėm ten laisvės vėliavą? Mes atsilaikėm, ir tai buvo mūsų pergalė. Ir Ukrainai reikia atsilaikyti, ir tai bus didžioji pergalė, o supuvusi imperija nugrius. Bet matykim ir tą aiškiai ir kada kalbam, tai žinokim, apie ką kalbam.

Galvokim apie savo valstybę ir labai aiškiai atskirkim, kur vyksta rietynės, peštynės, pavydai dėl valdžios. Ak, valdžia – svaiginantis troškimas. O valstybė kaip nors ten, buvus nebuvus. Ne, broliai, sesės. Idėja, kuri buvo pareikšta Lenino Rusijoje: „Kuo valdžiai blogiau, tuo mums geriau“. Žiūrėkit, kaip ta idėja klesti Lietuvoje kai kuriuose sluoksniuose, kai kuriuose rateliuose. „Tegu būna šitai valdžiai blogiau! Tą Seimą – lauk! Gal jį galima pajuokti? Gal galima padaryti, kad tautos atstovai sėdėtų kalėjimuose ir vis tiek būtų tautos atstovai?“ Ir už tai balsuoja kažkokia grupelė, pakankama grupelė tartum tautos atstovų, kurie mano, kad, ot, valdžiai bus blogai tada, kai jis sėdęs kalėjime ir bus Seimo narys. O kad tai yra klaiku valstybei? Ir, tiesą sakant, jau ne pirmą kartą. Jau antrą kartą mes turėsim tautos atstovą kalėjime, kuris iš ten atstovaus kuriai tautai? Kyšininkų? Vagių tautai atstovaus iš kalėjimo? Bet esam nebrandūs. Ir aukščiausioje atstovybėje nėra tikro supratimo. O supratimas labai paprastas – jeigu kas nors sutinka, kad valstybei būtų blogiau, tai gal kitai valstybei geriau? Tai tu darai, kad kitai valstybei būtų geriau? Tai pasižiūrėk į veidrodėlį. Tas veidrodėlis tegul būna šiokia tokia pilietinė visuomenė. Čia mes esame pilietinės visuomenės dalis. Jeigu visa Lietuva būtų tokia, kaip šita salė, tai tokių nesąmonių nebūtų.

Na, tai yra ką veikti, broliai ir sesės gynėjai. Gynyba tęsiasi. Ir kada kuriasi naujos struktūros. Čia rezervas atsirado tokia organizacija, kuri sako, kad karo atveju mes tą ir tą… Vyrai, aš jiems pasakysiu, jau dabar yra „karo atveju“. Nereikia laukti. Bet ką mes darom šiandien vykstančio karo atveju? Karo, kuris jau vyksta? Tai kiekvienam yra apie ką pagalvoti. Ir man atleiskit, kad ilgokai pašnekėjau. Būkim sveiki, būkim tvirti, būkim ištikimi Lietuvai.

Parengė L.L. Redagavo Vidmantas Petras Kuprevičius.