Lietuvos kariuomenės vado generolo Valdemaro Rupšio pasisakymas

Dar kartą laba diena,

Labai dėkoju gen. Česlovui Jezerskui, Angonitai Rupšytei už suteiktą garbę šiandien kalbėti ir bendrauti su jumis. Labai dėkoju prof. Vytautui Lansbergiui. Sėdint ir klausantis prisiminė viena aiški taisyklė, kuri buvo pasakyta prieš 2500 metų Sun Tzu. Jis yra pasakęs, jog taktika be strategijos yra tiesiausias kelias į pralaimėjimą, gi strategija be taktikos truputį prailgina kelią į pergalę. Tos strategijos, kurios jau brėžiamos nuo 1990 metų, brėžiamos pirmojo šalies vadovo, ką ir šiandien išgirdom, greičiausiai mums, visiems čia sėdintiems, o mums, kariams, kuriantiems taktikas, aiškiai apibrėžia, kokia turi būti taktika. Be šitos strategijos mes niekada negalėtume dirbti. O strategija, ką ji mums atnešė? Atnešė Kovo 11-ąją kaip didžiausią strateginį laimėjimą, atnešė 2004 metų tapimą NATO ir Europos Sąjungos nare, kas mums palengvino užduotį, o gal net ir garantuoja valstybės apginamumą. Ir, galėčiau pasakyti, praeitų metų trečias strateginis laimėjimas mums – sprendimas įkurti Vakarų Europos – Vakarų pasaulio mūsų pačių prašymu, turbūt pirmą kartą istorijoje, karinę bazę Lietuvoje dislokuojant mūsų sąjungininkų vienetus. Tai tikrai didžiulis trečias strateginis laimėjimas, o jau toliau galim kalbėti apie taktiką. Kaip mes ten tuo pasinaudosim, kokia ji bus ir t.t.

Angonitos buvau paprašytas šiandien pakalbėti apie tai, kokius planus mes siūlom, rekomenduojam ir pateikiam mūsų politinei vadovybei, kad būtų užtikrintas tas operacinis-taktinis apginamumas arba veiksmai mūsų valstybėje, garantuojantys gynybą nuo išorės priešo. T.y. sudaryti valstybės ginkluotos gynybos planą, kad mūsų tauta, mūsų valstybė gyventų taikoje ir galėtų klestėti.

Aišku, visų pirma kuriant ir strategijas ir taktikas turime aiškiai įvardinti, kokia grėsmė ir koks tas mūsų priešas. Greičiausiai buvo padaryta ir per tuos metus nuo Kovo 11-osios iki šiol kai kurių klaidų, kai sakėme (t.y. oficialūs Lietuvos atstovai sakė), jog nebėra grėsmės iš Rusijos, iš Maskvos. Vienaip ar kitaip tai buvo pasakyta. Ir tada buvo kuriama į smulkesnius, į epizodinius, į specifinius uždavinius orientuota gynybos struktūra ir architektūra, kad būtų galima vykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir užduotis taikos įvedimo, taikos palaikymo misijose. Tuo pačiu buvo truputį užsimerkta ir neįvertinama situacija, kad Maskva, Kremlius, nepaisant esančio režimo, vis dėlto yra grėsmė, ir jog nevalia savo architektūrą statyti galvojant vien apie Afriką, Aziją – Malį, Afganistaną, Iraką, o pirmiausia turime turėti savo valstybėje branduolį psichologiškai, moraliai ir visaip kitaip, ir techniškai pasirengusį atgrasyti ir, reikalui esant, ginti savo valstybę ginklu nuo Rusijos. Aišku, kartu ir nuo jų sąjungininkų.

Faktas yra, kad stojimas į NATO – mūsų garantija. Turbūt mes turim visokių spekuliacijų, visokių kalbų turim, ir patys čia kartais kalbam kokia ta NATO yra. Bet mūsų strateginis sprendimas, politinės vadovybės, valstybės lyderių atvedimas į NATO šeimą, užtikrino tai, ką turim šiandien. Užtikrino tai, kad mes nebuvome pirmasis Rusijos kąsnis, kad Rusija bijojo to, nes buvo NATO skėtis ir atgrasymas. Ir šiandien mes jį turim.

Deja, neužtenka vien sakyti, kad mes esame NATO. Reikia mums aiškiai suprasti, kad NATO nėra kariuomenė, nėra karinis pajėgumas. NATO sudaro 31 valstybė. Ir 31 valstybė turi savo karinį-gynybinį potencialą sumetę į bendrą katilą ir, esant reikalui, apie tą mes vis kalbam, apie 5-ąjį straipsnį, visą laiką jį pažymim, kad jį aktyvavus, tas pajėgumas būtų panaudotas mūsų ar kitos šalies narės gynybai ar bendrai viso aljanso gynybai. Tereikia aiškiai suprasti, kad kai kalbam apie NATO, tai kalbame apie save. Ir šiandien aš labai dėkingas, kaip kariuomenės vadas, kad šią savaitę mūsų visuomenininkai, žmonės, kuriems tikrai rūpi mūsų valstybės saugumas, mūsų laisvė ir mūsų žmonių gerovė, pasirašė kreipimąsi, kad žiūrėkit, be 5-ojo straipsnio egzistuoja dar 3-iasis NATO sutarties straipsnis, ir mes turime jį įgyvendinti, ir mes turime visų pirma apie jį galvoti. Juk pirmiau yra skaitomas 3-iasis straipsnis, paskui 5-asis. Tai 3-iasis straipsnis sako, kad mes turime patys turėti pajėgumą, jog patys būtume pajėgūs, gebantys, galintys ginti savo valstybę.

Galiu pasakyti, kad po visokių mažų klaidelių, kurios, aišku, brangiai kainuoja finansiškai, kartais prarandant daug laiko, bet einame nuosekliai, gražiai nuosekliai į savo gynybinio pajėgumo stiprinimą. Taip, kaip ir pirmasis šalies vadovas sakė kad yra jėgos, kurios, matom, kritikuoja mus, kritikuoja mūsų sąjungininkus, bet ta kritika yra tokia, kad ne padėtų, o pakenktų. Suprantat, tas trečiasis strateginis laimėjimas –dislokavimas… Kalbam apie vokiečių brigadą, tačiau už jos stovi daug didesnė jėga – už jos stovi ketvirtoji pasaulyje ekonomika, už jos stovi resursai, už jos stovi tai, kad jau Vakarų pasaulis su mumis, ir čia, ir mes būsim kartu.

Jeigu iki priešakinio bataliono dislokavimo 2016-aisiais tai buvo epizodinės pratybos, dalyvavimas ir t.t., tai dabar mes esame čia kartu su jais ir Maskvoj Putinas, režimas, Putino generalinis štabas skaičiuoja, braižo ir taip pat skaičiuoja rizikas. Gi rizika, norint okupuoti šalį, norint veržtis į tą šalį, yra paskaičiuojama labai, labai atidžiai. Jeigu Putinas ir jo generalinis štabas būtų neprasiskaičiavęs, o klaida kalkuliacijoje buvo didžiausia, jau sakyčiau, pralaimėjimo priežastis. Jis blogai skaičiavo ir manė, kad Ukrainą jis užims, beje ir mūsų pačių vertinimu pagal tuos pajėgumus, kuriuos jie buvo dislokavę prie Ukrainos sienų, grynai aritmetiškai pasižiūrėjus, kokios pajėgos, kiek amunicijos, kiek vamzdžių, kiek lėktuvų, kiek karių, kokie jo pajėgumai – atrodė, kad Dniepras per 7 dienas, per 30 dienų – Lvovas. Ir Putinas lygiai taip pat galvojo. Bet jis prasiskaičiavo.

Tačiau vieną dalyką reikia mums visiems čia suprasti – jis negali taip išvis skaičiuoti. Jis atsisėdęs turi skaičiuoti ir Gerasimovas turi skaičiuoti, ir jo visas generolų elitas turi skaičiuoti, kad veržimasis į NATO valstybę tai vienareikšmiškai jo pralaimėjimas.

Aišku, parama Ukrainai dabar reikalauja iš mūsų taip pat ne tik finansinių, bet ir materialinių-karinių resursų perdavimo Ukrainai. Reikalauja iš mūsų pačių, kaip Lietuvos kariuomenės, reikalauja to pačio iš mūsų sąjungininkų. Tikrai, atvirai pasakius, čia ne paslaptis, sandėliai tuštėja, karinė pramonė atsigauna, bet ne taip, kaip norėtume. Aš esu optimistas, kad atsigaus. Tačiau, žiūrint į dabartinę situaciją, ir ne vien iš viešųjų šaltinių (nenoriu kalbėti daugiau, negu galima čia), bet, patikėkit manim, Rusijos prašymas Šiaurės Korėjos pagalbos balistinių, sparnuotųjų raketų, artilerijos ir viso kito nėra iš gero gyvenimo. Neperžengdamas slaptumo reikalavimų, galiu iliustruoti vienu konkrečiu epizodu. Šiaurėje, taške prie Norvegijos ir Rusijos sienos 2022 m. vasario 24 dieną ten buvo dislokuota divizija, rusiška divizija – sakykim apie 15 000 karių su technika, ginkluote ir atitinkama parengtimi. Ji nebuvo užpildyta100%, ji buvo užpildyta dviem kovinė m brigadom, pakankamai geros aukštos parengties brigadom, t.y. apie 10 000 karių (aš kalbu apie sausumos elementą). Dabar šitam taške yra nepilna kuopa – t.y. mažiau nei 100 žmonių. Taigi, resursai sukaupti į Ukrainą, ir Ukrainoje Rusija turi didelių problemų.

Tačiau, kalbant apie mūsų situaciją, kalbant, apie tai, ką mes turime daryti, ar sėdėti ir džiaugtis, kad sukaupė tenai, turi didelių problemų? Aš sakyčiau – Rusija ten pralaimi. Pralaimi todėl, kad Ukraina yra labai motyvuota. Ukrainos tauta yra pasiryžus išvaduoti okupuotas žemes. Bet valia ir motyvacija turi būti pagrįsta ir kovine galia, t.y. technika, ginkluote, personalu, parengtu personalu. Personalas ir parengtumas su pagalba Vakarų pasaulio tai nėra pati didžiausia problema. Tai yra technika ir ginkluotė, atsargos Ukrainai. Vakarų pasaulis, jeigu girdit, kaip bebūtų, ir dabartinis vizitas Ukrainos prezidento į tris Baltijos valstybes iliustruoja, kad visi mes pasirengę ir toliau remti. Ir ne tik žodžiais, bet remti. Parama visur yra skaičiuojama tiek, kad prieitų iki pačio paskutinio rizikos laiptelio, kad atiduotume tiek, kad galėtume rungtyniauti su Rusija atstatant ir atgrasant. Tai yra, jeigu mes atiduodam amuniciją, raketas, atiduodam sprogmenis, atiduodam priemones, tai jas galima atstatyti labai greitai. Jeigu atiduodam paleidiklius, atiduodam vamzdžius, kaip sakoma, tada jų atkūrimas su dabartiniais pajėgumais ir kariniu-pramoniniu potencialu Vakaruose, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas, turi būti labai aiškiai suskaičiuotas. Todėl visą laiką yra skaičiuojama tai, kiek lėktuvų galima atiduoti, ar per 5-10 metų bus atstatyta.

Dabar daug spekuliuojama dėl metų: 2,3,5, 10 metų ir t.t. Vertinimai yra įvairūs. Kai kada būna spėliojimų. Bet vieną dalyką turim suprasti, kad Rusija yra padariusi klaidų, kurias dabar ir patys mato. Rusija neturėjo organizacinės struktūros, kuri galėtų kariauti su analogišku priešu arba valstybe didelį karą, ji neturėjo… Gerasimovo karinė doktrina nepasiteisino. Kalbant kariškai, jie kariavo mažais vienetais iki bataliono dydžio (sausumos vienetais), kur negalėjo pasitelkti oro paramos, negalėjo tinkamai  panaudoti raketinės-salvinės ugnies sistemų, kad turėtų efektą. Aš jau nekalbu apie psichologinį parengtumą, apie treniravimąsi, apie jų pasirengimą vykdyti tą jų puolamąją operaciją. Todėl jie labai prasiskaičiavo ir galų gale negalėjo to fiziškai padaryti. Tai dabar Rusija turės skirti laiko ir reorganizuoti ne tik savo techninį aprūpinimą, aprūpinti vienetus, atstatyti techniką, ginkluotę, įvesti naują techniką, ginkluotę, bet taip pat turės peržiūrėti savo doktriną, ką jie dabar ir daro. Jie suprato, kad bataliono dydžio grupuotės yra neefektyvios, reikia grįžti prie pulkų ir divizijų struktūros. Ir jie dabar tą teoriją rašo, bet kariaudami jie to įdiegti negali, net kurdami naujas karines apygardas Vakarinėje Rusijos dalyje. Tai užtruks. Tai negali mūsų nuraminti. Tai paprasčiausiai mums duoda truputį daugiau laiko, kad mes galėtume pasiekti atitinkamą karinį parengtumą ir pajėgumą, kad Rusija matytų, jog jai net mažiausia puolamoji operacija iš karto būtų nesėkmė ir jie iš karto pralaimėtų. Aš manau, ir esu tikras, kad mes su sąjungininkais tą darom ir tą padarysim greičiau nei Rusija padarys vėl kokią kvailą klaidą.

Dabar, konkrečiai kalbant apie mūsų pajėgumus, tai aiškiai orientuojamės, kad Lietuvos kariuomenė, Lietuvos ginkluotosios pajėgos kartu su kitom ginkluotųjų pajėgų sudėtim, ne tik Lietuvos kariuomene, bet ir sienos apsaugos tarnyba, VST, VAD‘u, AOTD, turi būti pasirengus ir integruota į kolektyvinės gynybos struktūras, t.y. į NATO kolektyvinį planą. NATO kolektyvinis gynybos planas, praktiškai iki smulkiausių taktinių planų, jau yra parengtas. NATO gynybos plane aiškiai apibrėžti reikalavimai pajėgumams. Tai kiek mes turim turėti lėktuvų, kiek turim turėti sausumos pajėgų, kiek turim turėti brigadų, divizijų ir t.t. Ir aiškiai yra numatyta, ką mes turime turėti Lietuvoje. Aiškiai šiandien yra pasakyta ir numatyta, aiškiai esam aptarę NATO karinėje bendruomenėje, kas ką mums duoda. Taip, šiai dienai yra spragos, kurios susidarė dėl netinkamo Rusijos vertinimo ir nusiginklavimo iki Rusijos invazijos į Ukrainą, ir taip pat atsivėrė didžiulės spragos ginkluotėje, technikoje ir pajėgumuose atidavus tuos resursus Ukrainai, kad Ukraina laimėtų šitą karą.

Ir toliau vyks atidavimas. Todėl šitas planas, sukurtas, kuris yra dabar, taip pat su prielaidom ir kai kuriom rizikom, kurias dabar turim ir privalom mes, kaip valstybė, taip pat mūsų sąjungininkai, visi turim kuo greičiau susitelkę tas spragas užpildyti – pagaminti, nusipirkti, įdiegti, ištreniruoti karius ir aiškiai žinoti, kaip tuos pajėgumus panaudosim. Lietuvos kariuomenės kolektyvinės gynybos esmė yra sausumos elementas. Sausumos elementas, arba sausumos pajėgos. Sausumos pajėgos – t.y. pagrindinės pajėgos, tai divizijos dydžio vienetas, veikiantis kartu su kitom NATO divizijom Lietuvos teritorijoje. Tai būtų reguliarios kariuomenės aukščiausios parengties vienetas. Todėl ir aš, ir gynybos štabas, padaręs vertinimus, politinei vadovybei rekomenduoja, siūlo, kad reikia plėtoti mūsų reguliarios kariuomenės pajėgumus iki divizijos lygio. T.y., jeigu mes privalome taikos meto struktūrą, sudarytą iš dviejų (sausumos pajėgose) brigadų – Geležinio Vilko ir Žemaitijos brigados, dar Aukštaitijos rezervinė brigada mokomųjų vienetų pagrindu ir mobilizacinio rezervo pagrindu, tai visą šitą sujungiant, priskiriant jiems oro gynybos elementus iš Karinių oro pajėgų, priskiriant kai kuriuos žvalgybos vienetus iš Specialiųjų operacijų, Logistikos valdybos, vienetus sutelkiant į divizinį pajėgumą, mes, atitinkamai investavę, ir parengę šituos vienetus iki 2030-ųjų metų galėtume tikrai sukurti lengvos pėstininkų divizijos pajėgumą.

Kodėl kalbu apie pėstininkų diviziją? Kolektyvinėje gynyboje (mes atgrasom Rusiją per kolektyvinę gynybą) gynybos planas yra kolektyvinės gynybos kartu su savo sąjungininkais. Reikia divizijos vieneto ir mokėti kariauti divizijomis, nes Rusijos klaidos, kurios padarytos dabar Ukrainoje kariaujant mažesnėmis formuotėmis, duoda rezultatą, kad ji neįgali yra kariauti. Todėl tiek NATO, tiek pati Rusija transformuojasi vėl į praeitį, su naujom technologijom, bet struktūriškai, organizacine prasme ritasi į tą didelio karo parengtumą, pasirengimą kariauti didelį karą didelėm formuotėm, kad galėtų užtikrinti oro paramą, t.y. kito komponento jungtinę ugnį užtikrinti, t.y. kad oro pajėgos galėtų užtikrinti paramą didelėm formuotėm, kad galėtų užtikrinti raketinę paramą iš didžiųjų laivų platformų ir t.t. ir t.t., kad žvalgybinį paveikslą galėtų perduoti atitinkamai ne mažiems kariniams vienetams (kas neįmanoma) o didelėms formuotėms ir t.t. Ten yra daug taktinių techninių niuansų, apie kuriuos reikėtų atsisėdus kalbėti arba mokymo įstaigose, arba atskirose konferencijose ir seminaruose, ne šiandien.

Todėl ir siūloma sukurti diviziją. Kariausim su divizija? Kariausim su atskiromis brigadomis? Tai jau kitas klausimas. Tai taktinis pasirengimas ir operacijų vadų klausimas. Bet ją reiktų plėtoti. Toliau klausimas jau, kaip turėtų atrodyti ta divizija? Kokį turėtų turėti manevrinį pajėgumą, kokį ugnies pajėgumą ir t.t.?  Žiūrint į mūsų sąjungininkų dislokavimą Lietuvoje pagal dabar egzistuojantį planą, mes turėtume, kaip Lietuvos ginkluotosios pajėgos, savo atsakomybės rajoną arba savo atsakomybę, kuri nebūtų kitų užnugario saugojimas arba sudarant sąlygas kitų NATO valstybių pajėgoms vykdyti aktyviąją gynybą, puolimą ir t.t., mes turim įdėti savo indėlį kaip tauta, kaip valstybė tokį, kad būtume lygiaverčiai su sąjungininkais.

Galiu pasakyti, jeigu nuo pirmos dienos čia bus dislokuotos dvi papildomos NATO divizijos, tai viena bus tankų sunkioji divizija iki 25 000, kita turbūt lengvesnė, mes turėtumėm trečią savo diviziją kaip karo meto struktūrą. Todėl žiūrint į tą pajėgumą ir kyla klausimas, tai kokias užduotis galėtume skirti tiems reguliariems vienetams kaip divizijoms? Ar tik stacionarią įtvirtinimuose gynybą, kuri neatneša pergalės? Ar mes turim turėti šituose vienetuose pajėgumą kontratakuojant ir užimant objektus? Čia klausimas priklauso nuo mūsų valstybės pajėgumo. Ar mes galim tą turėti, ar negalim? Todėl šiai dienai ir politinei vadovybei mes sakom: reikia mums pajėgumo, kad mes galėtume kontratakuoti. Kalbu apie mechanizuotus vienetus ir tankų vienetus, kurie, mano manymu, Lietuvai yra būtini. Bet jeigu mes finansiškai ir visaip kitaip negalėsim to pakelti, aišku, kariausim tuo, ką turim. Ir mūsų sąjungininkai su tuo sutiks. Bet, mano galva, šiandien mes tą pajėgumą turim sukurti ir Lietuvoje turėti.

Technologijos. Aš negaliu pasakyti apie visus komponentus arba visą jungtinumą net ir sausumos dimensijoje. Ir tikrai čia neišvardinsiu. Bet ką reiškia technologijos? Šiandien mes girdime daug kalbų apie tankas versus dronas, dronas versus artilerija. Tai yra keistos kalbos. Negali būti tas arba tas. Turi būti viskas, nes šiandieniniame kare tai kompleksas priemonių, kurios neveiks be kokio vieno elemento ar be kokios jungties. Ir aš pasakysiu, kad ne tik efektyviai, bet jeigu neturėsim tinkamos ryšių sistemos, negalėsim užtikrinti valdymo, vadovavimo. Todėl ir tiems visiems dalykams reikia labai daug resursų. Todėl mes dabar galvojam ir apie dronus, skaičiuojam, darom iš to mums skiriamo biudžeto, siūlom ministerijai, prioretizuojam, ką reikia įsigyti. Prioretizuotas įsigijimų planas, nemeluosiu, apima keletą tūkstančių lapų. Toks yra detalus, padengtas pinigais ir numatytas perspektyvoj planas, jeigu gautume didesnį finansavimą.

Kalbant apie kitas pajėgas – Specialiųjų operacijų, Karinių jūrų pajėgų, Karinių oro pajėgų, mūsų broliškų struktūrų taikos metu, kur mes remiam taikos metu, vidaus reikalų sistemos vienetų, kurios karo metu turėtų būti integruotos į ginkluotąsias pajėgas – jos taip pat turi aiškius planus pagal aiškią logiką, kad būtų pasirengta ginkluotai gynybai.

Visuomenės įtraukimas (kalbu apie kolektyvinę gynybą, žinau, kad apie visuomenės įtraukimą kalbės Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas) yra būtinas, ne tik su ginklu rankoj, ne tik kaip kariaujantis. Mes turim apie 400 kovinių šaulių, kurie labai motyvuoti, gabūs, ir ačiū jiems ir jums visiems, kad ateinate į pratybas, treniruojatės. Bet mums reikalingi ir nišinių specialybių specialistai. Ir juos mes turim integruoti į savąsias ginkluotos gynybos struktūras. Tačiau visuomenė turi aiškiai apsibrėžti, kad valstybė funkcionuos ir karo metu. Sveikatos apsauga, susiekimas, maitinimas – viskas turės funkcionuoti ir mes turėsim užtikrinti. Todėl visuomenės įsitraukimas į ginkluotąją gynybą ir valstybės gynybą yra kompleksinė problema, kuri reikalauja gero plano ir jis dabar yra įgyvendinamas. Aišku, ne kariuomenės, o kitų institucijų.

Jeigu šiandien čia stovėdamas kažką atskleidžiau ir pasakiau naujo, tikrai gi nesakysiu kiek tankų pirksim, kokių markių ginklus pirksim, jau prisikalbėjom, nebesakysiu… Bet faktas yra, kad mes turim turėti visas logiškai integruotas, labai subalansuotas pajėgas, kurios atitiktų kolektyvinės gynybos reikalavimus, NATO reikalavimus.

Ačiū už dėmesį.

Spaudai parengė L. L. Redagavo Vidmantas Petras Kuprevičius