Ukraina mėgsta žaisti „kas būtų jeigu būtų“.
Pavlo Kazarin
Mūsų šalis mėgsta žaisti „kas būtų jeigu būtų“.
Ginčijamės, kas būtų nutikę, jei 1991-aisiais būtų laimėjęs Viačeslavas Čornovilas. Ar 1994-aisiais Ukraina galėjo likti branduoline valstybe? Ar buvo realu 2008-aisiais gauti iš NATO pasirengimo narystei planą? Tačiau pastaruosius trejus metus pagrindinis šalies ginčas sukasi apie tai, kaip 2019-ujų rinkimai paveikė invaziją.
Penktojo prezidento šalininkai teigia, kad jo perrinkimas galėjo užkirsti kelią plataus masto karui. Kad raketų programa ir kariuomenės perginklavimas būtų privertę Kremlių susimąstyti. Kad Petro Porošenka rinkiminiuose biuleteniuose buvo pagrindinis „suvereniteto darbotvarkės“ atstovas, todėl jo pergalė būtų buvusi nedviprasmišku signalu Maskvai ir pasauliui apie Ukrainos ketinimų rimtumą.
Šios koncepcijos šalininkai mano, kad Volodymyro Zelenskio pergalė buvo Rusijos ambicijų dagtis. Kad triumfatoriaus politinis nepatyrimas išprovokavo Putiną ruoštis invazijai. Kad 2019 metų rinkimų rezultatai įtikino Kremlių Ukrainos valstybingumo lengvabūdiškumu ir vadovavimo jai anekdotiškumu. Todėl karas tapo neišvengiamu.
Šios išvados pagrįstos prielaida, kad anksčiau kliūtimi invazijai buvo Ukrainos kariuomenė ir penktojo prezidento politinė valia. Kad valdant Volodymyrui Zelenskiui Ukrainos ir šalies ginkluotųjų pajėgų pozicijos taip susilpnėjo, jog Ukraina tapo pažeidžiama. Betgi ką, jei manytume, jog Kremlius niekada nevertino Ukrainos kariuomenės ir Ukrainos valstybės kaip visaverčio varžovo? „Antrosios pasaulio armijos“ koncepcija gimė ne vakar, ir iki 2022-ųjų vasario Maskva neturėjo pagrindo tuo abejoti. O jei vienintelė priežastis, dėl kurios invazija neprasidėjo anksčiau, buvo Maskvos pasitikėjimas, kad ji gali apsieiti be to?
Galiausiai Kremlius savo požiūrį į mūsų šalį apsprendė dar Krymo aneksijos metu. Nuo tada visi jo žingsniai buvo skirti tik Ukrainos valstybingumo demontavimui. Antrieji Minsko susitarimai suteikė Maskvai iliuziją, kad ji gali priversti Kyjivą savo noru išsižadėti suvereniteto. Ir tol, kol ruseno viltis, kad Ukraina laikysis „Bosnijos scenarijaus “, tol buvo atidėliojamas jėgos varianto pasirinkimas.
Valdant penktajam prezidentui tuos lūkesčius atsvėrė Ukrainos realybė. Parlamente buvo promaskvietiškų frakcijų. Žiniasklaidos erdvėje – prorusiški televizijos kanalai. Visa tai Kremliui galėjo sukurti iliuziją, kad kitame rinkimų ture Ukrainoje į valdžią ateis tie, kurie šalį pavers dar viena „Baltarusija“. Visai gali būti, kad irVolodymyro Zelenskio pergalė Maskvoje buvo suvokiama lygiai taip pat.
Juolab kad jis mielai suteikė pretekstą taip manyti. Buvo pasirengęs pamatyti taiką Rusijos prezidento akyse. Kvietė į derybas. 2019-ųjų rugsėjį Maskva netgi perdavė Kijevui 35 kalinius, tarp jų ir Olegą Sentsovą, kaip savotišką paskatinimą naujai Ukrainos politikai, O vėliau Maskvos viltys dėl galutinio diplomatinio Ukrainos klausimo sprendimo ėmė blėsti.
Minsko susitarimai taip ir liko sustabdyti. Rinkimai okupuotose teritorijose vėl buvo susieti su Rusijos kariuomenės išvedimu. Niekas nesiėmė keisti konstitucijos. 2021-ųjų pradžioje naujoji Ukrainos valdžia apskritai įvedė sankcijas Viktorui Medvedčukui ir jo valdomiems televizijos kanalams. Jei iki tol Kremlius ir turėjo iliuzijų pavergti Ukrainą be karo, tai tą akimirką jos galutinai išsisklaidė.
Visame tame yra nemažai ironijos.
Kremlius atidėliojo didelį karą ne dėl Ukrainos jėgos. Jis galėjo jį atidėti dėl ukrainiečių kompromisų. Būtent jie leido mūsų vidaus politikoje egzistuoti visiems tiems žmonėms, kurie pardavinėjo Maskvai idėją apie savo neišvengiamą pergalę rinkimuose. Jeigu tie politikai būtų dingę iš Ukrainos gyvenimo anksčiau, tai plataus masto invazija galėjo įvykti ir Petro Porošenkos kadencijos metu.
„Blickrygo“ idėja Kremliuje gimė ne dėl šeštojo Ukrainos prezidento nepatyrimo. Ji galėjo atsirasti kaip reakcija į politinio landšafto išvalymą nuo Maskvos agentų. Sankcijos atėmė iš jų galimybę pardavinėti save Kremliui kaip būsimus vietininkus Kyjive. Ir Maskvos „minkštosios galios“ koncepciją pakeitė kietosios galios idėja.
Penktojo prezidento šalininkai įsitikinę, kad „vanago“ pergalė 2019 metų rinkimuose galėjo apsaugoti mūsų šalį nuo karo. Tačiau labiau tikėtina kažkas kito: toks scenarijus Kremlių galėjo išvaduoti iš iliuzijų dar anksčiau. Galėjo pastūmėti link išvados, jog karas – vienintelė galimybė „susigrąžinti“ Ukrainą. O jei jau taip, tai invazijos scenarijus galėjo būti paleistas dar iki 2022-ųjų vasario.
Visiškai tikėtina, kad Volodymyro Zelenskio pergalė netapo invazijos katalizatoriumi. Priešingai – ji galėjo tai atidėti. Kol šeštasis prezidentas siuntė signalus Maskvai apie savo norą derėtis, Kremlius galėjo manyti, kad invazija yra perteklinė. Kai tik šeštasis Ukrainos prezidentas pradėjo kalbėti savo pirmtako politine kalba, karas tapo neišvengiamas.
Rusija pradėjo karą ne todėl, kad Zelenskis laimėjo 2019-aisiais, ir ne todėl, kad Porošenka pralaimėjo. Karas prasidėjo todėl, kad nelaimėjo Medvedčukas.
Tik tiek.