Kai blogis laimi. Kaip Ukrainai išlikti pasikeitusiame pasaulyje

Nuotaikos kariuomenėje ir lūkesčiai užnugaryje: pavojus patikėti prognozėmis…

– Na ką, Evgenai?

– Džiaugiuosi matydamas jus Naujaisias. Taip, kokie jau buvo praėję metai, tokie, gerokai aukštesni, nes keliamieji, todėl galbūt kas nors viliasi, kad šie metai bus lyg dar ankstesni. Na, šie metai bus lygiai tokie patys, kaip ir kiti metai, tokie, kokius būtent juos pasidarysime. Nuo mūsų priklauso, ar jie bus lengvesni, kaip baigsis. Bet vis tiek norėtųsi tikėtis, kad jei praėjusieji buvo keliamieji, tai šie bus geresni jau nuo šiandien.

– Na, betgi daug kas, deja, nepriklauso nuo mūsų. Tai yra, jei viskas priklausytų tik nuo mūsų, tai vis tiek ne vien nuo tavęs ir manęs. Nagi, žinai, pradėkime.
Aš suprantu, jog vis tiek pagrindinė tema bus, žinoma, Trumpas, prognozės, kas mūsų laukia jo prezidentavimo metu. Mes nuo šito nepabėgsime. Betgi pradėkime nuo kito. Pradėkime nuo to, kuo jau ir pradėjome, nuo nuotaikos.
Tu bendrauji su daugeliu, aš taip pat bendrauju su daugeliu kariškių. Kokios iš vis nuotaikos tavo pažįstamų tarpe, nes norėčiau pasakyti, jog mano pažįstamų nuotaikos visiškai neoptimistiškos?

– Būtent tokios pat. Na, žinai, būtų šiek tiek keista, jei tavo kariškių nuotaika būtų vienokia, o mano kariškių – kitokia. Jie yra tame pačiame fronte, jie tą patį iškopinėja, jie tą patį atmušinėja, jie tą patį išlaiko ir taip pat žino tai, ko mūsų užnugaris iš principo nenori žinoti. Taigi. Deja, Naujųjų metų išvakarėse neįvyksta joks stebuklas, mušant laikrodžiui žmonių smegenys automatiškai nepersijungia, ir todėl, mūsų užnugaris kaip baigė praėjusius metus „Don’t Look Up“ (Nežiūrėk aukštyn) nuotaika, žinoma tokioje pačioje ir įžengė į Naujuosius metus. Tiktai praėjusių metų pabaigoje papildomai dar toje temoje ryškiai žybtelėjo tokia karo pabaigos pagal Dmitrijaus Gordono versiją žvaigždelė.
Taigi, būtent gruodžio 30-ąją  karas turėjo baigtis. Na, bent jau Dmitrijus  Gordonas taip pasakė. Tokie dalykai, jog realiame gyvenime karas tikrai nesibaigė, ir tai, jog nebuvo jokio adekvataus racionalaus pagrindo manyti, kad jis baigsis, nesutrukdė milijonams žmonių tuo patikėti. Dabar nekalbu apie Gordono poelgį, palikime tai už skliaustelių. Man tokie paskelbimai kvepia visiškai kažkuo svetimu.
Betgi tokios užsienietiškos svetimybės tapo įmanomomis, nes mes apskritai dabar gyvename pasaulyje, kuriame visiškai nėra jokios atsakomybės už paskelbimus. Iš principo nėra jokios atsakomybės už tai, ką kalbi. Ir tai yra viena iš Trumpo priežasčių apskritai ir viso to apskritai.
Na, manau, mes vėliau dar pakalbėsime apie tai, kodėl pasaulis, prie kurio buvome įpratę per pastaruosius dešimtmečius, dabar griūva tiesiog akyse. Toli gražu ne paskutinė, nors toli gražu ir ne vienintelė priežastis – būtent tai, kad mes labai ilgai kovojome už savo saviraiškos laisvę, už žodžio laisvę. Ir tuo pačiu visiškai už skliaustelių iškėlėme atsakomybę už tai, kas pasakoma. Turime pasaulį, kuriame gali kalbėti bet ką ir žinoti, kad dėl to tau nieko nenutiks. Ir pasirodė, kad tuo puikiai galima piktnaudžiauti.
Taigi, iš tikrųjų, Gordono poelgis, kaip sakiau, kažkoks svetimšališkas, bet man toje istorijoje svarbiau kitkas. Na, žmogus pasakė, kad karas baigsis gruodžio 30 dieną. Kodėl pasakė? Nes norėjo, nes galėjo, nes žinojo, kad už tai nieko nenutiks. Betgi milijonai žmonių tuo patikėjo. Tai svarbu.
Milijonai žmonių tiesiog džiaugsmingai įsikibo į tą visiškai niekuo nepagrįstą paskelbimą, nes tiesiog nori tai išgirsti ir tiki tuo, ką nori girdėti, visiškai priešingą objektyviai tikrovei. Ir dar daugiau. Tie žmonės labai skirtingi. Galima būtų iš jų išsityčioti, galima būtų sakyti, na ką, išsisukinėtojai, baigė jums Gordonas karą? Ar ne?
Gal būtų galima, jeigu, pavyzdžiui, nepažinčiau vienos konkrečios šeimos, kurioje senukai tėvai gyvena paribyje tarp Donecko ir Dniepropetrovsko sričių ir nenori palikti savo trobos, kurią metų metus statė savo rankomis. Taigi, galiausiai jie šiaip taip buvo įtikinti išvažiuoti pas vaikus į Kyjivą. Ir staiga Gordonas paskelbė, kad karas baigsis. Viskas. Jie vėl išsikrovė lagaminus, vėl kabinasi į savo trobą. Na, o ten tarp jų ir fronto belieka tik Pokrovskas.
Taigi, ir aš nežinau, kiek dar yra kitų tokių žmonių. Todėl pabrėžiu, jog mūsų užnugaris griebiasi bet kokios pasakos, kurioje teigiama, kad karas dabar baigsis. Mūsų užnugaris, deja, įžengė į Naujuosius metus, gruodžio 30-osios nė kiek nepagydytas, nors Gordonas karo neužbaigė.
Bet tai tik Gordonas ir to daugiau neprisiminsime. Gordonas karo nebaigė, bet Trumpas neabejotinai jį baigs. Todėl gruodžio 30-ąją…

– Pertrauksiu. Pažįstu daug kariškių, kurie nusiteikę labai neigiamai, kitaip sakant, pesimistiškai. Bet jie jau maždaug pastaruosius kelis mėnesius, net ne nuo šiandien, jie tiki, kad 2025–aisiais karas baigsis. Tai būtų lyg ir kitas klausimas, bet jie tiki…

– Taip, taip. 2025-ieji dar bus ilgai, jie dar tik prasideda. Dabar aplink mus siautėja sausio 20-osios siekia. Taip, net Trumpas pripažino, kad karas sausio 20-ąją nesibaigs. Taigi, net Trumpas tai pripažino, bet tai dar neišgirsta. Kol kas daugybė žmonių griebiasi to šiaudelio, kad jis pažadėjęs pabaigti karą per 24 valandas. Tad sausio 20 dieną jis ateisiąs į Baltuosius rūmus ir viskas baigsis.
Kaip baigsis? Kodėl baigsis? Šitų klausimų niekas nekelia. Žmonės tiesiog labai nori, kad viskas baigtųsi, ir yra žmogus, kuris pasakė, kad jis viską baigs. Jiems to užtenka. Tai visiškai infantili sąmonė. Tai yra absoliutus nenoras draugauti su realybe, nes ši realybė yra nepatogi ir nekomfortiška.  Vietoj to geriau griebtis bet kokio melo, bet tiksliai atsiliepiančio troškimui.
Na, manau, kad sausio 21-oji jiems atneš lygiai tokį patį nusivylimą kaip ir gruodžio 31-oji. jie pamatys, kad ne. Trumpas jau yra Baltuosiuose rūmuose, bet karas nesibaigė. Turime dar ilgai kovoti. Bet kaip ilgai, na, vėlgi, tai apsprendžiame tik mes, būtent Ukrainos užnugaris.
Ir dėl to, deja… taip, aš žinau, kad mūsų laidos peržiūros mažėja dėl to, kad žmonės komentaruose rašo, kad Evgenas anksčiau buvo optimistas, o dabar…
Taigi, žmogeliai, norit optimizmo? Ką padarėte, kad užtikrintumėte, jog tokiam optimizmui būtų pagrindo? Ne, jums tik norisi optimizmo. Jūs norite, kad  nepaisant realios situacijos jums būtų pasakojamos malonios istorijos. Tai prašom pas Arestovičių, pasiųskite jam tokį prašymą, manyčiau jis galėtų tai patenkinti, ar įsijunkite televizijos maratoną. Na, tai jūsų problema.
Bet jei norite žinoti tiesą, jei norite žinoti tikrąją situaciją, na, tada žiūrėkite „Novynarnia“ laidas, suprantate, žiūrėkite šiuos mūsų pokalbius. Ir jūs nepamatysite čia optimizmo, kol mes kartu nepadarysime realaus pagrindo tam optimizmui.
O dabar, kol kas absoliuti dauguma Ukrainos užnugario užsiima būtent tuo, kas, priešingai, išmuša paskutinį pagrindą bet kokiam galimam optimizmui. Va būtent todėl mūsų kariškiai tokios slogios nuotaikos.