— Kai blogis laimi. Kaip Ukrainai išlikti pasikeitusiame pasaulyje — |
Ir tada kilo užsitęsęs karas: koks jo didžiausias pavojus
O užsitęsęs karas – visai kita istorija. Užsitęsęs karas suponuoja ilgalaikį diskomfortą. Užsitęsęs karas reikalauja ilgalaikių didelių išlaidų, ir mūsų, ir mūsų sąjungininkų. Jis reikalauja ne tik tiesiog jį pralaukti šoko ar pusiau euforijos būsenoje, o reikalauja pertvarkyti savo gyvenimą. Mums visiems – gana rimtai, o sąjungininkams – ne visai, bet bent jau rimtai pertvarkyti kai kurias investicijas.
Paaiškėjo, kad niekas nenori to daryti. Ir dar daugiau, pirmiausia to daryti nenori Ukrainos žmonės. Mūsų ukrainiečiai nenori persitvarkyti ant didelio, ilgo karo bėgių.
Mūsų pasionarinė mažuma 2022-aisias padarė stebuklą. Ji apskritai padarė tai, ko niekas pasaulyje iš mūsų nesitikėjo, Tačiau tuo mūsų pasionarinės mažumos galimybės ir baigėsi. Na, jos nėra begalinės. Toliau turi įsijungti veiksmingas valstybės aparatas, pertvarkytas kariniu pagrindu, ir šis efektyvus valstybės aparatas turi būtent mobilizuotis visomis prasmėmis ne tik tiesioginio rekrūtavimo, bet ir visų pirma ir tame.
Taigi, visomis prasmėmis jis turi sutelkti visus išteklius jau ne pasionarinės mažumos, o visų žmonių, visos ekonomikos ir t. t.
Mums tai nesigavo. Pas mus neatsirado nei efektyvus valstybės aparatas, kuris vadovautų tam procesui, nei plačiųjų masių troškimas būtent į jį įsitraukti. Priešingai, mūsų plačiosios masės tikisi, ko bent jau ilgą laiką tikėjosi, kad ta pasionarinė mažuma pati laimės šį karą. Ir kai paaiškėjo, kad tai neįmanoma ir būtina įtraukti daugumą, vietoj to dauguma pradėjo persijunginėti į visokias pasakas, kaip sausio 20-osios, tai yra, faktiškai svajoti apie kapituliaciją, kad tik nereikėtų įsitraukti į šį karą.
Na, kodėl tada stebimės, kad Vakarų visuomenėse įvyko labai panašūs procesai? Ten paaiškėjo, kad na, niekas nenori ilgalaikio diskomforto. Ten paaiškėjo, kad niekas taip pat nenori ilgai leisti pinigų, nepaisant to, kad iš jų tikrai nereikia nieko daugiau, išskyrus pinigus. Bet ilgai juos leisti, ne, neįdomu, nepatogu. Na, dėl to noras galų gale tapo…
Nesusiformavo noras nugalėti blogį. Susiformavo ne noras sunaikinti blogį, o susiformavo noras, kad tai baigtųsi.
– Man vis dar atrodo, kad Europos sąjungininkai šiuo atžvilgiu geriau supranta. Todėl man atrodo, kad jei tu sakai, jog nebegalime pasikliauti JAV apskritai, tai gal teoriškai iš jų galėtų būti kažkokia pagalba vien už pinigus, kažkas panašaus į Lendlizą? Na, o jeigu darysime prielaidą, kad jais išvis negalime pasikliauti, tai pagalvojau, jog galime pasikliauti Europos…
– Kol kas galima, kol kas tikrai galima. Su europiečiais padėtis geresnė, nes jie jaučia grėsmę. Bet iš tikrųjų ten irgi nelengva. Yra ta dalis, kuri jaučia sau grėsmę. Yra tokių, kuriems užteko smegenėlių suprasti, kad raška nesustos. O yra ir tokių, kurie priešingai.
Vėlgi, 30% už Alternatyvą Vokietijai, tau nieko nesako? Yra absoliučiai tiesioginiai putino draugai, kurie tiesiog pasisako už Ukrainos perdavimą putinui. Ir tuo viskas baigtųsi, ir vėl būtų „Business as usual“ (verslas, kaip įprasta). Taigi, velniava, 30 procentų.
Vadinasi kas trečias vokietis tikrai nenori pergalės prieš blogį, o tiesiog nori, kad viskas baigtųsi ir vėl gyventų kaip anksčiau.
Taigi, grubiai tariant, kuo mes tapome per šiuos trejus metus Vakarų visuomenėms? Tapome tais, kurie neleidžia jiems ramiai miegoti. Neleidžiame jiems atsipalaiduoti ir ramiai mėgautis komfortu, kurį jie anksčiau patys susikūrė. Jie ir toliau gertų alų ir miegotų, o čia, po velnių, vėl per žinias rodo kažkokius ukrainiečius į kuriuos skrenda kažkokios raketos ir dar kalba, kad europiečiai turėtų kažką su to daryti. Jiems tai nusibodo. Taip, jie tiesiog nori grįžti į ramybės būseną. Tai kvaila, taip, tai labai kvaila, nes tokia ramybės būsena nesitęs amžinai, nes raška eis toliau.
Na, pažiūrėkim, jei net mūsų žmonės, kuriems dabar ant galvų krenta raketos, vis tiek kabinasi už tos ramybės būsenos, kad tik nereikėtų aktyviai kovoti. O kodėl mes stebimės, kad daug geriau viskuo apsirūpinę europiečiai nenori tik tikėti?
Taigi, jie dar tik šašlykų kepimo stadijoje. Jie visiškai įsitikinę, kad keps šašlykus, kad iki jų tikrai neateis. Bet kaip tik ta dalis, na, beje, na, kaip ir mūsų situacijoje.
Taigi, apskritai, ukrainiečiai šia prasme iš esmės nesiskiria nuo Vakarų žmonių psichiškai.. Miestų žmonės daugmaž visur vienodi. Tiesiog mes jau taikiklyje, o jie, priešingai, vis dar laikosi įsikibę į nepagrįstą viltį, kad nebus prisiminti…
Parengė LL, redagavo VK
— Kai blogis laimi. Kaip Ukrainai išlikti pasikeitusiame pasaulyje — |