Kai blogis laimi. Kaip Ukrainai išlikti pasikeitusiame pasaulyje

Budanovas žada, kad 2025-ieji bus geresni už praėjusius – kokios optimizmo priežastys?

– Nagi, kol pratęsime, aš vis tiek pacituosiu generolą Budanovą.

„Tuomet visiškai nuoširdžiai pasakiau, kad, deja, 2024-ieji mums nebus geri ir bus labai sunkūs. Formuluojant klausimus dėl 2025-ųjų esu daug optimistiškesnis. 2025-ieji tikrai bus geresni. Tam yra objektyvūs veiksniai. Ir tikiuosi, kad 2025-aisiais išvysime daug gerų įvykių, kurie galiausiai atneš mums tai, ko visi laukiame.“

Ką apie tai manai?

– Manau, kad tai labai optimistinės formuluotės. Ačiū Dievui, kad Kirilas Aleksejevičius išmoko apsieiti be konkretikos, nekalbėti būtent apie kavą Jaltoje, o pateikti tai Nostradamo stiliumi. Sakyčiau, tai toks šaunus Kirilo Aleksejevičiaus ketureilis, kurį vėliau, kaip ir Nostradamo ketureilius, kažkas galės interpretuoti taip, kad jie atitiktų tai, kas nutiks realybėje. Na, be abejo, man patinka jo nuotaika.
Taigi, imkim ir griežčiau apibūdinkime mano nuotaiką, kad kas vėliau mūsų neiškraipytų. Aš jokiu būdu netapau pesimistu. Nemanau, kad jau viskas prapuolė ir kad esame beviltiškoje situacijoje, nei kad šiemet pralaimėsime karą ir kapituliuosime. Ne. Aš taip nemanau.
Manau, kad iš tikrųjų mes vis dar esame, vis dar esame tokioje situacijoje, kai galime ne tik kažkaip išsikapstyti, bet netgi galime laimėti. Vis dar esame pajėgūs iškovoti pergalę, apie kurią taip svajojome 2022-2023-aisiais. Bet mano nuotaika remiasi tuo, kad aš kaip tik matau tą galimybę, matau ateityje mūsų pergalės perspektyvas. Tiesa, atvirai kalbant, mažai tikėtina, jog 2025-aisiais, bet visiškai realiai matau tos pergalės kontūrus.
Matau, kaip baiginėjasi rusija. Matau, kad ten jau vyksta procesai, kurie, taip, yra lėti, bet visiškai negrįžtami. Bet paprasčiausiai taip pat matau, kad norint realizuoti tą optimistinę perspektyvą, na, atsiprašau, reikia atplėšti užpakalį ir labai daug ką nuveikti, ko paprasčiausiai kol kas nematau. Ne tik, kad to nebūtų daroma, bet ir tiesiog nematau noro, valios, pasirengimo tai daryti, taigi. Tuo ir paremta mano nuotaika. Būtent todėl, kad esu toks piktas, dabar daugelis žmonių manęs nemėgsta, nes tikrai matau, kaip galime laimėti. ir aš matau, kaip mes, atsiprašau, kad tau netektų iškirpti,  galime „prakukuoti“ tą galimybę.
Taigi aš tiesiog realiai matau, kiek raškos realiai beliko. Na, tyčia, kad nebūčiau per daug optimistas, pasakysiu: pusantriems ar dvejiems metams. Tai tiek, su didele atsarga. Tiesą sakant, jei manęs tiksliai paklaustų, tai gal tikėtina, jog jos beliko tik metams. Ji tikrai išsikvėpinėja. Taip, ten vyksta lėti procesai, bet jie baisūs ir negrįžtami. Jų kariuomenė degraduoja kasdien. Taip, ji kasdien užkariauja mūsų teritoriją, bet moka tokią kainą, kad realiai praranda kovingumą.
Ir jie nebeturi galimybių pakankamai greitai atkurti tą kovingumą. Tiesiog nebeturi. Kaip besisuktų, jokia Korėja čia nėra panacėja. Kaip tik atvirkščiai, Korėja – tai jau tokie isteriški dalykai. Tai skylių kamšymas. Turiu omenyje tiek korėjietišką geležį, tiek ir korėjietišką mėsą.
Korėjietiška mėsa visiškai savęs nepateisino. Beje, absoliučiai viskas kariniu požiūriu jau labai aiškiai pasirodė. Čia galima padėti minusą. Beje, tos prognozės, kurias išsakėme čia, studijoje, visiškai išsipildė. Pameni, sakiau, kad netikiu tais mūsų optimistais, kurie mano, kad tie korėjiečiai pradės masiškai pasidavinėti, pereidinėti  į mūsų pusę. Atseit jie pamatys kitą pasaulį ir užsinorės laisvės. Ne. Maža to, jog jų smegenys praplautos tokia propaganda, su kokia palyginus, na, rusijos žiniasklaida, tai Europos Sąjunga. Bet tai net nėra pagrindinis dalykas. Jų šeimos namuose yra kaip įkaitės. Jie puikiai žino, ką draugas Unas padarys su išdavikų šeimomis. Taip, jie pasirengę mirti už vadą, tai tiesa.
Bet kare nereikia mirti už vadą, kare reikia veikti taip, kad tavo priešas mirtų už kažką savo. Na, kai, pavyzdžiui, kaunamės su rusais, mums reikia, kad jie mirtų už savo vadą. Na, atitinkamai, jiems reikia, kad mes mirtume už savo laisvę.
Tad taip, čia korėjiečiai pasirodė visiškai netinkami. Pirma, paaiškėjo, kad jie net neturi netgi įprasto bazinio karinio pasirengimo. Jie visiškai neapmokyti, nes visa ta didžiulė draugo Uno armija namuose, tai vienas didžiulis statybinis batalionas, tai paprasčiausiai nemokama darbo jėga, kurią naudoja valstybė. Va, jei reikėtų kasti apkasus, tai žino kaip. O automatą jie turbūt telaikė tik per priesaiką ir viskas. Jie neprilygsta net rusų „mobikams“, nes neturi bazinio parengimo.
Na, be to, ir karas absoliučiai kitoks, nei kokiame Korėjos armija paskutinį kartą kariavo 1953 metais. Dabar skraido dronai, veikia visokios elektroninės kovos priemonės. Trumpai tariant, tokių dalykų įvardijimui jų kalboje net žodžių nėra.
Na, tai viskas, jie pasirodė tinkami didvyriškai numirti, bet visiškai netinkami kovinių užduočių vykdymui. Taigi ties korėjiečiais dedame minusą.
Deja, bet ties korėjietiška geležim minuso parašyti negalime. Ir, beje, be korėjiečių geležies rusijos kariuomenė būtų žlugusi dar greičiau. Tiesą sakant, draugas Unas padovanojo rusams maždaug metus. O tai labai daug. Bet ir tai taip pat nėra neribota, ir baiginėjasi, ir jie jau veža labai egzotiškus kalibrus, nes standartiniai jau visai baigiasi.
Taigi, rusijos kariuomenė realiai išsikvėpinėja. Štai ką aš pats matau. Kaip ne kaip, per tiek metų jau teko tapti analitiku ir dėlioti tas dėliones. Na, neturi jie resursų ilgiau nei metams, na, pusantrų metų. Jokiu būdu ne ilgiau taip kariaujant. Darau tokią išvadą, nelabai gaudydamasis ekonomikoje ir todėl priėmęs prielaidą, jog su ekonomika jiems viskas gerai, nors kaip tik…

– Beje, Bidenas sakė, kad Ukraina turi šansų laimėti, nes savo naujausiomis eilinėmis sankcijomis jie iš tikrųjų dar spustelėjo rusijos ekonomiką.

–Taip, iš ties taip. Taigi, galiu pasakyti, kad net laikant, kad su jų ekonomika viskas tvarkoj, grynai kariniu požiūriu ten po metų visiškas žlugimas.
Tad tikimės aibės netikėtumų, ten, kad vėl visos juodosios gulbės skris išskirtinai ne ta kryptimi, kaip iki šiol, deja, buvo. Gerai, pusantrų metų. Bet toliau viskas. Tada karinė katastrofa, visiškas pralaimėjimas.
Toliau vis tik imkime ekonomiką, nors sakiau, jog nesu specialistas, bet jau yra labai geros analizės labai įvairių analitikų, tikrai labai skirtingų. Ir jie visi daro išvadą, kad ir toje srityje raškai irgi nelengva, nėra gerai.
Na taip, jie sugebėjo išgyventi sankcijas. Tada, karo pradžioje ekonomikos žlugimas neįvyko gal ne išimtinai, bet tikrai dalinai dėl milžiniškos globalių pietų pagalbos, bet labiausiai didesniu mastu naudojant per ankstesnius dešimtmečius sukauptas tas poodinių riebalų atsargas.
Taigi, tos atsargos išseko. Ir tai buvo jų statymas…
Beje, įdomus dalykas, kurį žmonėms reikėtų suprasti. Nes žiūrint iš šalies, net man pradžioje susidarė toks įspūdis, kad, po velnių, o jie per karą ekonomiką dar labiau pakėlė, o ne nusmukdė, nes pradėjo eiti didžiuliai valstybiniai užsakymai visoms gynybos įmonėms. Ten taip pat darbo vietos, vėlgi visi tie pinigai, išmokami specialiosios karinės operacijos dalyviams. Jie juk už juos kažką perka. Kažkam ten didėja paklausa. Taigi, taigi. Tiesą sakant, rusai būtent to ir tikėjosi. Tokia politika yra žinoma. Ne jie pirmieji ją išrado. Tai vadinama kariniu Keinsizmu.
Karinis Keinsizmas remiasi tuo, kad didžiuliai gynybos užsakymai gali tapti ekonomikos varomąja jėga. Ir geriausias pavyzdys, kaip tai sėkmingai veikia, tai JAV Antrojo pasaulinio karo metais. Jungtinėse Amerikos Valstijose Antrojo pasaulinio karo metais tai tikrai suveikė. Jos iš ties pakėlė ekonomiką, pakėlė pramonę dėl karinių užsakymų,
Betgi yra niuansas, kuris iš esmės skiria, viena paprasta priežastis, dėl ko Jungtinėse Valstijose Antrojo pasaulinio karo metais tai suveikė, o galiausiai dabar, priešingai.
Jungtinės Valstijos tuo metu buvo absoliučiai savarankiškos tiek ištekliais, kurie buvo naudojami tai karinei pramonei, tiek gaminant visas prekes, kurioms tada buvo leidžiamos vartotojų lėšos. Ten buvo visiškai uždaras ciklas. Santykinai kalbant, valstybė mokėjo už lėktuvų gamybą ir viskas, pradedant rūda tiems lėktuvams, buvo išgaunama tose pačiose Jungtinėse Valstijose, o po to darbininkai eidavo ir savo atlyginimus išleisdavo  prekėms, pagamintoms taip pat tose pačiose Jungtinėse Valstijose. Todėl taip, todėl tas ciklas veikė. ir su kiekviena apyvartos apsisukimu davė pelno ir pridėtinės vertės.
raškoje situacija visiškai kitokia, ir karinė pramonė visiškai priklauso nuo importo, bet svarbiausia, kad jie yra visiškai priklausomi nuo importo, kuris tenkina jų vartotojų paklausą. Taigi, yra taip, kad pinigai eikvojami karui ir ištisu srautu išvedami iš šalies.
Ir todėl taip, todėl toks rezultatas. Viskas gyvuoja labai trumpai, kol neišeikvojama ta per dešimtmečius užgyventa pagalvė. O pagalvės beliko tik 2025-iesiems metams, ne ilgiau. Be to, pagal daugumą prognozių, jau antroje 2025-ųjų pusėje ekonomikoje turėtų  prasidėti visiškai ardantys, absoliučiai negrįžtami procesai.
Na, bet aš jau sakiau, kad tai ne mano analizė. Taip sakant, tai buvo ne mano analizė, aš tik perpasakoju išmintingus žmones.
Betgi, beje, jei sudėsime 2 ir 2, tai yra, jei tie protingi žmonės yra teisūs, tai 2025-aisiais turėtų įvykti žlugimas. Bet netgi jei tie žmonės ir klysta, ir su ekonomika raška kažkaip atlaikys, na, per metus juos turėtų ištikti grynai karinis žlugimas. Tai jau aš sakau. Kad ir kaip besisuktų, ilgesniam laikotarpiui jie neturi išteklių.
Ir taip, jei kas nors norėjo optimizmo, tai taip, tai absoliučiai realus, skaičiais išreiškiamas pagrindas tam optimizmui.