Kai blogis laimi. Kaip Ukrainai išlikti pasikeitusiame pasaulyje

Bet tai suveiks tik tam tikromis sąlygomis. Jei Ukraina jas išpildys, bus pergalė

– Kol kas tai skamba tikrai įkvepiančiai.

– Taip, bet tai suveiktų su viena sąlyga, kad visą šį laiką mes mobilizuojame savo resursus, kariaujame ir dėl to tuo momentu, kai jie žlunga, mes vis dar gyvi, aktyvūs ir kovojame. Betgi kuo būtent paremti jų išskaičiavimai? Jie, beje, žino viską, apie ką dabar kalbėjome, jiems visiškai ne siurprizas, jog jų laukia neišvengiamas greitas žlugimas. Jie tai puikiai žino. Ir jų kariškių nereikėtų nuvertinti. Jie tikrai žino savo kariuomenės būklę.
Taigi, jei jie visa tai mato, tai kodėl gi nesustoja?
Ogi todėl, kad jie mano, jog mes išteklių turime dar mažiau. Jie mano, kad mes pirmieji pabirsime.
Ir čia negali būti jokių Ne, tiktai Taip. Čia labai svarbu, kas ištemps, netgi jei ištemps vos ne paskutiniu atodūsiu. Taigi. Netgi jei ir pats po kokio mėnesio subyrėtų. Betgi vis tiek, jei tavo priešas kris bent mėnesiu ar dar kiek anksčiau, tu jau laimėsi. Taigi. O toliau nugalėtojas pasiims viską.
Jų skaičiavimas yra būtent toks, kad jie turi resursų metams, o mes – keliems mėnesiams. O mes turime iki pavasario, sąlyginai kalbant.
Ir va, kas baisiausia, kad jei imtume ne nepanaudotus, o iš tikrųjų naudojamus išteklius, o tai, kaip sakoma mano mylimoje Odesoje, yra du didžiuliai skirtumai, tada jie teisūs.
Taigi. Žmonėmis, kurie dabar kariauja, mes tikrai neištempsime ilgiau pavasario. Tiesiog fiziškai jų nebepakaks. Tuo tarpu užnugaris daro viską, kad tie žmonės nebūtų papildomi, pakeičiami, kad jiems nebūtų rengiamas rezervas, nebūtų rengiamasi jų pakeisti, netgi paprasčiausiai papildyti.
Todėl ir sakau, kad esu toks piktas, nes matau, kad dar turėtume pakariauti normaliai metus ar dar ir kitus, nepaisant to, kad jau trejus prakariavome.
Bet mums ne to trūksta, ir trūksta ne kariuomenės, o užnugario. O mūsų užnugaris dabar griebiasi sausio 20-osios, o mūsų užnugaris tuo tarpu platina filmukus apie „busifikaciją“ ir slapsto žmones nuo karinių komisarų, o mūsų užnugaris šiuo metu kasa metro, stato tiltelius, įrenginėja fontanus.
O mūsų gynybos pramonėje, kuri ne pagal visus punktus, bet kažkur pagal aštuonis iš dešimties galėtų pakeisti Amerikos gynybos pramonę, taigi, tuo tarpu mūsų gynybos pramonėje, įvairiais vertinimais, nuo trečdalio iki pusės gamybinių pajėgumų nėra išnaudojami, nes neišperkama produkcija.

– Tiesą sakant, čia yra pažanga. Kitos valstybės finansuoja mūsų gamybą. Taigi, ji kažkaip juda, ar ne?

– Na taip. Juda. Ir progresas fantastiškas, milžiniškas. bet tiesiog dar yra didžiulių neišnaudotų galimybių. ir jos neišnaudojamos vien dėl to, kad kažkam dėl to būtų diskomfortas, kažkas neuždirbtų 14 milijardų grivinų iš žalios metro linijos kasimo.
O kiek už tuos 14 milijardų grivinų vietoj naujos metro atšakos, kurios dabar mums tiesiog mirtinai reikia, taigi kiek sviedinių būtų galima pagaminti už tuos 14 milijardų grivinų? Niekas net neskaičiuoja. Dar daugiau, jau pats faktas… Taigi tu teisingai prisiminei mūsų sąjungininkus.
Taigi be galo puiku, kad turime tokių tikrų sąjungininkų kaip, pavyzdžiui, Danija, kuri pristatė būtent tą naują modelį, kuris taip ir vadinasi Danijos modeliu. Bet prie jo jau prisijungė nemažai kitų šalių. Ten prisijungė Norvegija. Ten prisijungė ir Lietuva. Taigi, tos šalys, kurios ir anksčiau leido pinigus už ginklus mums, bet pirkdavo juos tik iš savo vakarietiškų įmonių. O tai iš tikrųjų taip pat labai logiška ir, jų požiūriu, patriotiška. Mums reikia, nes mes turime kariauti. Prašom, jums geležis, bet ją gaminsime pas save, darbo vietos bus pas mus. Na, tai logiška, tai kaip tik tiesiog ūkiška.
Tačiau danai žengė kitą žingsnį. Jie pasakė: „Gerai, ukrainiečiai“. Na, čia logiška, kad Danija buvo pirma. jie neturi savo gynybos pramonės. Sako: „mes negaminame to, ką nupirksime kokioje nors kitoje šalyje, kad ir europinėje, mieliau pirksime iš jūsų pačių ukrainiečių. Mes finansuosime jūsų gamybą. ir bus du viename. Mes padėsime ir jums kariauti, ir jūsų pramonei dirbti“.
Puiku, kad turime tokių sąjungininkų. bet iš tikrųjų tai kartu ir gėdinga, nes mes patys nesugebame užpildyti užsakymais savo Ukrainos gynybos pramonės.
Atsiprašau, tai ką mes tada iš vis sugebame ir kam iš tikrųjų reikia šio karo? Mums ar danams? Gal danams būtų logiška dabar išleisti tuos pačius pinigus Grenlandijos gynybai, jei jau taip? Na?

– Apie tai mes taip pat dar užsiminsime. Na, beje, gal tada prie to ir pereikime, nes tai neišvengiama.

– Gerai, bet, prieš pereinant prie neišvengiamo, imkime ir  užbrėžkime brūkšnį. Pabaikime tuo, kokios yra mūsų šių metų perspektyvos ir kokios jos neišvengiamos. Taigi mano prognozė labai paprasta.
Jeigu mūsų užnugaris nesusigriebs ir situacija dėl žmonių mobilizacijos, tai viena, įskaitant ir finansų mobilizaciją gynybos pramonei, tai antra, nepasikeis kardinaliai, tai mūsų perspektyvos šiais metais yra itin prastos. Mūsų perspektyvos šiais metais yra katastrofiškos. Vadinkime daiktus tinkamais vardais. Tektų bet kokia kaina pasirašyti ir tikėtis, kad pasidavimo sąlygos būtų ne iš karto lemtingos, bet ir suteiktų nedidelę veiksmų laisvę. Na, už kažką kažkas ten galėtų pabėgti, kažkur išvykti, dar kažką paspręsti, trumpai tariant. Na taip.
O jei vis dėlto čia, užnugaryje, įvyktų pasikeitimai… Na, aš dar nematau, kaip pasiekti, kad tai nutiktų. Betgi, jei taip nutiktų, tai tokiu atveju Budanovo aprašytos perspektyvos yra visiškai paprastos, visiškai teisingos. Ir tai vis dar kuklu, tai yra, jei vėl pradėsime kariauti, kaip 2022-aisiais, na, raškai liktų tik metai. Trumpai ir aiškiai.
Ir tai būtų atgalinis skaičiavimas. Tai ne tik iki kažkokios karo pabaigos, tai bus atgalinis skaičiavimas iki mūsų pergalės. Bet tik jei vėl pradėtume taip kariauti, kaip 2022-aisiais.
Ir aš neturiu omenyje mūsų kariuomenės, kad ji staiga pradėtų kitaip kariauti. Ji ir taip maksimaliai save išnaudoja naudodama tuos išteklius, kuriuos mes, Ukrainos užnugaris, jai suteikiame.
Jei mes, ukrainiečių užnugaris, vėl tapsime sąmoningi, t. y. susivoksime, kaip 2022-aisiais, nes mums vėl yra iškilusi tokia pat grėsmė, kaip tada, tai mes vėl tokiu atveju iš tikrųjų turėsime visas priežastis optimizmui. Betgi taip. Tai nebūtų nuogas optimizmas, leidžiantis sėdėti priešais ekraną ir optimistiškai tikėtis kažko iš šių metų. Ne, žmonės, taip nebus. Turime visas priežastis būti optimistiškais, jei atplėšime savo užpakalius nuo sofos ir darysime viską, kas įmanoma.
Ir tokiu atveju, taip, prognozė yra labai optimistinė.