Kai blogis laimi. Kaip Ukrainai išlikti pasikeitusiame pasaulyje

Trumpo ir panašių į jį bendra ideologinė pozicija dėl Ukrainos ir jos vietos pasaulyje

– Dabar prie to ir pereinam.

– Taip. Žiūrėk, čia reikia turėti pagrindinį supratimą apie jo pasaulėžiūrą. Jo pasaulėžiūra niekuo nesiskiria nuo putino. Ir jei kam nors kyla abejonių dėl to, tai tegul man paaiškina, kuo skiriasi, pavyzdžiui, putino pareiškimai apie Krymą ir Trumpo pareiškimai dėl Panamos kanalo, kuo skiriasi putino pareiškimai apie Ukrainą ir Trumpo pareiškimai apie Grenlandiją? Na, kur skirtumas?
Tai lygiai tokio paties mentaliteto žmonės. Tokiame mentalitete paprastai nėra kai kurių dalykų, kuriuos esame įpratę laikyti pagrindiniais. Ten iš viso nėra sampratos, kad tautos turi suverenitetą. Taigi, tiesiog nėra. Ten tiesiog yra jėgos ir jėgų pusiausvyra. Donaldo Trumpo pasaulėžiūroje mes visai nesame subjektas, tai reikia suprasti, kaip, kad ir nesame subjektas vladimiro putino pasaulėžiūroje.
Taigi, abiem šiems žmonėms mes tiesiog neegzistuojame. Mes esame objektas, dėl kurio galingieji turi derėtis ir susitarti tarpusavyje. Ir Donaldo Trumpo požiūriu, mes ne tik nesame subjektas, bet ir absoliučiai objektyviai esame rusijos įtakos sferos dalis. Jo požiūriu, tai yra normalu, kaip kad Panamos kanalas visada buvo amerikiečių, o tada kažkoks kvailys jį atidavė Panamai, taigi, kaip antai Chruščiovas atidavė Ukrainai Krymą. Taigi, taigi, lygiai taip pat.
Taigi jo pasaulio paveiksle… Na, kam įdomu, tiesiog patys pažiūrėkite, kad aš už jį nekalbėčiau, patys pasižiūrėkite jo spaudos konferenciją. Jis viską aiškiai pasakė. Jis tai gana aiškiai suformulavo, kad jis tiki absoliučiu… jis mano, kad Bidenas pradėjo šį karą. Tikrai taip jis pasakė. Tai yra, jo paveiksle Ukraina visada buvo rusijos įtakos sferoje ir turėtų ten likti. Jam nerūpi, ką apie tai galvoja ukrainiečiai. jam tokio faktoriaus apskritai nėra. O Bidenas ėmė ir pažeidė tą rusijos įtakos sferą, ėmė ir įlindo į svetimą įtakos sferą, ir dabar jis, vargšas Trumpas, turi kažkaip tai apkuopti, kažkaip tai sutvarkyti.
Toks jo pasaulio paveikslas, ir mes turime tai suprasti kaip pagrindą, iš kur kas. Todėl iš karto galime suvokti, kokio pasiūlymo taikos planui reikėtų tikėtis iš jo, jo administracijos.
Taigi, atiduoti Ukrainą putinui jam yra visiškai normalu ir natūralu. Vienintelis dalykas, kuris jį šiek tiek trikdo šioje situacijoje, yra tai, kaip tai padaryti, kad tai neatrodytų kaip jo pralaimėjimas, o kaip pergalė. Tai vienintelis dalykas, dėl kurio visi tie kellogai laužys galvas. O, iš principo, variantas mus tiesiog atiduoti jam yra normalus ir natūralus. Tai jis tiesiai ir pareiškė. Na, bet tai viena. O toliau kita.
Įsivaizduokime, kad įvyko kažkoks geras stebuklas, kažkas ten kažkaip jam prikalbėjo, kažkas nutiko, ir staiga jis nupiešė tokias mums priimtinas taikos sąlygas.
Na, sakykim, tikrai nesąmonė, bet tiek to. Kas toliau? O toliau jis turi mums milžiniškus įtakos ir spaudimo svertus, o vladimirui putinui – jokių svertų.
Todėl, jeigu jis nupieštų bent kažkokį susitarimą, kuriame būtų nevisiškai atsižvelgiama į vladimiro putino norus, tai jis tiesiog neturėtų jokių įrankių, kaip tai prastumti. Spaudimą galėtų daryti tiktai mums. Atitinkamai, kur link jis darytų tą spaudimą? Link vladimiro putino troškimų…
Beje, Zelenskio interviu sukėlė didelį ažiotažą, bet ne tokį, kokio reikėtų. Aptarinėjamos, atleiskit, kvailystės, diskutuojama ar buvo keikiamasi ir neapgailestaujama. Taigi esmė ne tame. Ten daug įdomesni ne Zelenskio atsakymai, o vedančiojo klausimai. Kaip tik vedančiojo klausimai labai aiškiai parodo, su kuo mes dabar turime reikalą kitame Atlanto krante. Štai ten visi klausimai absoliučiai aiškūs. Galima iš eilės visus perklausyti.
Taip, jis vienaip formuluoja, kitaip formuluoja, performuluoja, bet visi klausimai susiveda į vieną dalyką: „klausykite, ukrainiečiai, kodėl jūs taip ilgai mokote? Mums visiems nuo to jau bloga. Kada pagaliau nustosite priešintis?“ Štai viskas. Taškas. Jiems pabodo, kad mes nepasiduodame rusijai, jiems pabodo, kad mes toliau kariaujame ir atitinkamai vis prašome kokios nors pagalbos. Jie pavargo nuo to.
Jiems būtų daug lengviau, jei mes iš karto būtume pasidavę. Va, jei mus būtų užkariavę per tris dienas, jau ketvirtą ir penktą dieną jie būtų mus apraudoję, išreiškę savo įnirtingą susirūpinimą putinui ir toliau ramiai gyvenę. Gerai, kaip alternatyva, jiems būtų buvę priimtina, ir netgi jie būtų buvę patenkinti, kai mes nepasidavėme per tris dienas, jei po to per tris mėnesius būtume rusiją nugalėję, praėję per Krymą pergalės paradu. Taip, tai būtų buvę jiems priimtina. Deja, mūsų tam neužteko, na, tiksliau, tam neužteko kaip tik ne mūsų, jei jau taip…