Kur rusų kariams sekėsi? Kiek dar turi jėgų jų armija? Kaip Ukrainos kariai sulaiko rusijos invaziją? – pagal kovo 26 d. @RadioSvoboda paskelbtą video pasakojimą.
Aktyvius veiksmus didelėje Ukrainos teritorijos dalyje rusijos armija pradėjo praėjusios žiemos pradžioje. Įsiplieskė sunkios kautynės Luhansko, Donecko ir iš dalies Charkivo srityse. Kokie rusijos armijos puolimo pasisekimai ir kiek ji turi jėgų tai tęsti su tokiu pat uolumu?
Kaip pasikeitė fronto linija Donbase?
Lyginant žemėlapyje fronto liniją, buvusią praėjusios žiemos pradžioje su esama kovo antroje pusėje – rusų pajėgos pasiekė taktinę sėkmę Luhansko ir Donecko srityse. Dažniausiai taip nutiko spaudžiant ir nustumiant Ukrainos gynybą. Išimtis – Soledaras, kur buvo prasiveržta. Tai sukėlė rimtų pasekmių tolesnei gynybai tame sektoriuje.
„Užėmė Soledarą ir kai kurias teritorijas. Padidėjo grėsmė Bachmutui tapti apsuptam, kita vertus. iškilo grėsmė tokiam miestui kaip Severskas. Žodžiu, susiformavo savotiškas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontroliuojamas Seversko kyšulys, kuris pagal idėją, bent jau teoriškai, būtų perspektyvi tolesnio puolimo kryptis (jeigu kalbame apie tam tikras teritorines sėkmes, bent jau kokias nors, ir papildomų perspektyvų susikūrimą). Žinoma, jie svajojo apie kažką daugiau. Kai visa tai prasidėjo, buvo tikimasi, kad pavyks užimti dalį Bachmuto ir nedidelius teritorijos plotus vienoje ar kitoje vietoje, bet yra, kaip yra“, – sako Izraelio karo stebėtojas David Sharp.
Mūšiai dėl Vuhledaro. RF armijos taktika. Klaidos
Kovos aplink Vuhledarą į aktyvią fazę įžengė praėjusių metų lapkričio pradžioje. Nuo to laiko nedidelio miesto šturmui rusijos kariuomenė tam tikru periodiškumu meta vis naujas pėstininkų ir šarvuočių pajėgas. Užėmę apylinkės žemumas, rusų kariai didesnės sėkmės nepasiekė.
„Pikas buvo pirmąją vasario dekadą, kai įvyko gana rimtas Vuhledarą puolusios grupuotės sutriuškinimas ir iš esmės nuo tos dienos, nuo to laikotarpio, intensyvumas sumažėjo. Nieko rimtesnio rusai nuo to laiko nenuveikė. Prieš tai mūsų sektoriuje vyko kovos dėl atskirų stebėjimo punktų, būrių atramos punktų, palankesnių pozicijų. O vėliau jau įvyko tas jų „generalinis“ puolimas“, – sako Ginkluotųjų pajėgų brigados vado pavaduotojas Sergij.
Sergij – patyręs karininkas. Rusijos ir Ukrainos kare jau 9 metai. Pradėjo kulkosvaidininku – dabar yra brigados vado pavaduotojas. Jis teigia, kad Donecko srities pietuose, kur šiuo metu kovoja jo brigada, Rusijos kariškiai taip niekad ir nerado spragų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gynyboje.
„Urkai“ (sovietinė išminavimo mašina UR-77 „Meteorit“) pramuša perėjimus minų laukuose, kolonos pramuštais koridoriais pereina minų laukus, išsiskleidžia, apšaudo taikinius, pėstininkai atlieka valymą. Kitaip niekaip. Taigi laukai, viskas matoma. Taip, mūsų artilerija. Tačiau karinėse operacijose visada keliama užduotis nustatyti silpniausią gynybos vietą, daryti jai įtaką, bandyti per ją prasiveržti, o vėliau per tą spragą plėtoti savo puolimą. Tai jų vadovybės apsiskaičiavimas tikintis, kad personalo kiekis viską nulems. Paprastai kiekybė pati ir virsta kokybe. Taip galima nuslopinti bet kurį būrio atramos punktą. Iš tikrųjų. Todėl taip. Jie pabandė, bet silpnos vietos aptikti nepavyko“, – tęsia Sergij.
Pagrindiniai Rusijos kariuomenės puolimo taškai
Anot Ukrainos generalinio štabo, Rytuose rusijos kariuomenė kasdien dešimtis kartų bando prasiveržti per Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gynybą. Nuo kovo pradžios vidutinis paros rodiklis – daugiau nei šimtas atakų ir jų nemažėja. Nemaža dalis atakų tenka Kupjansko, Kreminos, Bachmuto, Avdijivkos-Marinkos ir Vuhledaro rajonui.
„Į ką reikėtų atsižvelgti – tai į apskaitai naudojamą žodžio „ataka“ apibrėžimą. Tai bandymas judėti į priekį, o toliau bet kas: nuo mažų bandomųjų atakų, siekiant išsiaiškinti Ukrainos kariuomenės pozicijas, iki reikšmingesnių bandymų. O koks santykis tarp bandymų užgrobti teritoriją ir bandymų aptikti priešo pajėgas? Bet kokiu atveju Rusija pastaruosius du mėnesius buvo labai nuosekli savo žiemos-pavasario puolime“, – sako Michael Boehnert, Rand Corporation analitikas.
„Kodėl tas eskalavimas toks laipsniškas bet kuriame sektoriuje? Kiekvieno padalinio vadas pasakoja apie stiprėjantį „baksnojimą“. Grupėmis. Tai į kurį būrio atramos punktą, tai į kurią poziciją, skyrių, tai vienur, tai kitur. Tai labai brutaliai, jog net neprisiartinsi, tai kažkaip itin „minkštai“, jog prieinama net iki artimos kovos per 20-30 metrų. Matyt, kad greičiausiai nurodyta ne užimti „įtvirtinimus“, o zonduoti. Vykdoma žvalgyba, papildoma žvalgyba. Tada, remiantis tuo, priimamas sprendimas dėl pagrindinio puolimo, dėmesį nukreipiančio puolimo“, – tęsia Sergij.
„Iškelti politiniai tikslai iš esmės įtakoja karinius tikslus. Prisiminkite, kokios skirtingos nuotaikos visuomenėje, kai mūsų pusė puola, ypač kai pavyksta ką nors išlaisvinti ir, priešingai, kai vien tiktai ginatės ir nuolat, nuolat patiriate nuostolius. Jiems reikia tam tikros, sakykim, remoralizacijos – tiek jų kontingentui, tiek rusijos visuomenei. Ir dėl to jiems labai reikia parodyti kokias nors pergales. Ir, dar daugiau, neatmesčiau, kad tai ne paskutinė iš daugybės priežasčių, kodėl mes ir nesuteikiame jiems galimybės pademonstruoti tas pergales“, – sako karinis analitikas ir ATO veteranas Evgen Dykyj.
Per paskutinius karo su rusija metus bent kartą buvo gana ilga operacinė karo veiksmų pauzė – apie liepą, kai rusija užėmė didžiąją dalį Luhansko srities kartu su Lisičansko miestu – rusijos armijos jėgus buvo po puolimo buvo išsekę, ypač dėl Ukrainos smūgių į užnugarį.
„Atrodo, kad dabartinė fronto linija tiekimo maršrutų atžvilgiu yra priimtina rusijai tęsti puolimą. Reikšmingesni pokyčiai būtų galimi, jei ateityje Ukraina sugebėtų sutrikdyti tuos maršrutus. Tai iššauktų greitesnę kovų pauzę. Arba jei rusija kokias pajėgas permestų į kitą vietą. Žinome, kad jie iš sandėlių traukia 6-7 dešimtmečių šarvuotą techniką. Ji nėra per daug tinkama šiuolaikiniam karui, bet jos labai daug. Tad belieka laukti, kada vis daugiau tos technikos atsiras prie fronto linijos Ukrainoje, galbūt išvysime trumpą pėstininkų atakų pauzę pereinant prie šarvuočių ir tankų puolimų“, – sako Michael Boehnert.
Įvertinti, kiek dar rusijos dalys galėtų tęsti savo puolimą, gali tik kariškiai, remdamiesi savo duomenimis. Ukrainos žvalgyba nesiėmė komentuoti „Donbaso realijų“ paklausimo apie rusijos rezervus – tai nevieša informacija. Rusijos galimybes pulti galima netiesiogiai stebėti ir pagal atvirų šaltinių pranešimus apie aktyvumą įvairiose kryptyse. Pavyzdžiui, puldinėjimai prie Kupjansko beveik nutrūko, o Kreminos kryptyje jų gerokai sumažėjo.
„Prie Kreminos jie vis dar tamposi. Ir iš pradžių jie ten savo kontrpuolimu buvo šio to pasiekę. Pradžiai jie bent jau sustabdė mūsų puolimą. Buvome atstumti atgal kelis kilometrus, bet jei prieš mėnesį ten buvo atakuojama kasdien, tai dabar jiems jau reikia 4-5 dienų pasiruošti kiekvienai kitai atakai. Tas labai akivaizdu. Ten jų rezervai baigiasi, ir nelabai iš kur begali permesti. Jie nuolat laviruoja savo turimomis pajėgomis ir kuo toliau, tuo labiau tai primena rusišką posakį apie „Triškino kaftaną“ – kai norint užlopyti vieną rankovę, tenka nupjauti gabalėlį nuo kitos rankovės.“, – sako Evgen Dyky.
Anot Karo studijų instituto analitikų, rusijos atakos artėja prie savo piko. Baltieji rūmai mano, kad kitos karo savaitės bus kritinės. Nes rusija vėl bandys pulti ir, galbūt, keliomis kryptimis. Kaip sako kariniai stebėtojai, dabar viskas vyksta atsižvelgiant į būsimus aktyvius abiejų pusių veiksmus.
„Dalį savo rezervų jie saugo galimam Ukrainos puolimui, kad galėtų pereiti į kontrataką. Galbūt užkamšyti skyles nesėkmės atveju. Žinoma, jau grynai rezervų ruošimo požiūriu, jie besąlygiškai turi turėti rezervą, kad galėtų vienaip ar kitaip atsakyti į Ukrainos veiksmus. Ir tai siejasi su galimomis šaudmenų atsargomis. Šiandien yra daug informacijos apie tai, kad rusijos kariuomenė susiduria su santykiniu amunicijos badu. Neatmetu, netgi darau prielaidą, kad jie kaupia sviedinius tai, pavadinkime, juodai dienai“, – mano Izraelio karinis apžvalgininkas David Sharp.
„Įdomi situacija: abi pusės planuoja atakų serijas, bet greičiausiai nė viena iš jų nežino tikslios vietos, kur tai galėtų įvykti. Greičiausiai mūsų laukia tikras išlaukimo žaidimas – kol viena pusė nenuspręs, kad atėjo jos laikas pajudėti. Jau matėme, jog Rusija pasielgė ne itin strategiškai teisingai – naujausiu atveju jie pradėjo puolimą žiemą ir bekelės metu, o tai, kaip vėliau paaiškėjo, jiems nepadėjo. Jie gali tai bandyti pakeisti, kad įgytų didesnę persvarą“, – sako Michael Boehnert.
„Strateginė iniciatyva“
Kariniuose reikaluose egzistuoja „strateginės iniciatyvos“ sąvoka – kariaujančios pusės galimybė pasirinkti, kur ir kada vyks mūšis, iš esmės – diktuoti priešininkui savo taisykles. Rusijos invazijos į Ukrainą metu iniciatyva kelis kartus keitė savininkus.
„Vis dėlto praktiškai neturėjome situacijos, kad abi pusės būtų puolime. Kai tik viena pusė surinkdavo pakankamai jėgų puolimui, kita stodavo į gynybą. Ir tai praktiškai neišvengiama. Manau, kad vėl bus visiškai taip pat. Kai tik Ukraina pereis į rimtą puolimą, tikriausiai rusai atsisakys dabartinių bandymų pulti ir pereis į aklą gynybą, bet kitas klausimas – pralaužti priešo gynybą iš esmės visada yra daug sunkiau nei patiems gintis“, – mano Evgen Dykyj.
„Mano hipotezė – jei Ukraina kontratakuos, rusija susitelks į to slopinimą ir greičiausiai pabandys pajudėti kita kryptimi dėmesį nukreipiančiam manevrui, tačiau pagrindines pastangas skirs tam, kad būtų išvengta žymesnės teritorijos dalies praradimo, kaip jau buvo Charkivo srityje“, – sako Michael Boehnert.
Rusijos kariuomenės puolimas faktiškai tęsiasi 4 mėnesius. Rezultatas? Didžiausia sėkmė – okupuotas Soledaro miestas, kuriame prieš plataus masto karą gyveno šiek tiek daugiau nei 10 000 žmonių. Per tą laiką šalis agresorė neteko šimtų vienetų technikos ir tūkstančių žuvusių ar sužeistų karių ir karininkų. Kas toliau? Pasak karinių analitikų, rusija tokį karo veiksmų tempą sugebės išlaikyti dar mažiausiai mėnesį. Priklausomai nuo likusių resursų ir Ukrainos kontrpuolimo pradžios datos.
