Kaip Ukrainai išgyventi be Trumpo ir nugalėti putiną?

Žinomas Ukrainos karybos ekspertas Evgen Dykyj vasario 17 d. savo Facebook sienoje parašė didelį straipsnį, kuriame išsamiai nagrinėja galimybes ir sąlygas, kaip Ukraina galėtų išgyventi naujose pasaulio realybėse be Trumpo ir nugalėti priešą – putiną su visa rusija.

 

Jūsų dėmesiui LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės nario mintys lietuviškai.

 

Na, mano katytės ir zuikučiai, ar visi jau perėjo iš „sulūžusio stulbintojo“ stadijos į naujos tikrovės, kurioje privalome išlikti ir laimėti, priėmimo ir supratimo stadiją? Dar ne? Na, pats laikas.

Laisvalaikiu galime ilgai kalbėti apie tai, kodėl ir kaip Amerikos žmonės pasirinko tai, ką pasirinko. Kaip demokratija pasirodė besanti neapsaugota nuo pradžioje raškoje sukonstruotos, bet visos „blogio ašies“ ir viso pasaulio atmatų pasigriebtos  „pusiau tiesos“, ir kaip socialiniai tinklai iš komunikacijos priemonių tapo įrankiu įsilaužti į demokratines sistemas.

Kodėl tai, kas atrodė Vakarų civilizacijos pagrindas ir esmė, pasirodė besąs itin trapiu antstatu ir plonu apvalkalu, sutrupėjusiu į gabalėlius džiaugsmingai šūkaujant nacistams ir įvairaus plauko raudonsprandžiams baltaodžiams, o „Forbes“ viršelyje iš po fotografijų blizgesio pergalingai prasiveržė Elono „ziga“.

Kaip taip nutiko, kad XXI amžiuje trims didžiausiems branduoliniams arsenalams ir dviem didžiausioms pasaulio ekonomikoms vadovauja trys neadekvatūs seneliai iš tolimos praeities.

Koks de facto bus pasaulis be NATO (nes jei stipriausia NATO šalis ketina aneksuoti dalį kitos NATO šalies, o kitą NATO šalį visiškai prisijungti, to gynybinio bloko nebegalima laikyti kam nors tinkama apsauga), o kokia bus Europa be Amerikos saugumo skėčio.

Apskritai, koks bus tas naujas nuostabus pasaulis, kuriame naujoji Amerikos administracija, įkvėpta Herostrato, griauna visą pasaulio architektūrą, kurią kolektyviniai Vakarai kruopščiai perstatinėjo nuo 1945-ųjų?

Pasaulis be teisės ir be taisyklių, daugeliu atžvilgių atskriejantis kažkur į XX amžiaus pirmosios pusės lygį, tačiau patobulintas panaudoti šiuolaikines technologijas.

Mums tikrai reikės skirti dėmesio suvokimui, kad toks pasaulis, prie kokio įpratome pastaraisiais dešimtmečiais, jau niekada nebeatsistatys, ir po dabartinio šoko periodo jo vietą užims kažkas visiškai naujo.

Kur, atitinkamai, ir mūsų vieta bus visiškai kitokia, nei mes ją įsivaizdavome trampistų sugriautame, į Ameriką orientuotame XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios pasaulyje,

Tačiau kol kas pirmiausia artimiausioje laiko perspektyvoje turime pasirūpinti savimi ir atsakyti į pirmąjį to naujojo pasaulio iššūkį, tiesiogiai susijusį su mūsų išlikimu.

Turime susitaikyti su realybe, kad kitoje Atlanto pusėje nebeturime sąjungininko. Dar daugiau – Baltieji rūmai dabar Kremliaus sąjungininkas, ir jie dabar kartu prieš mus.

Čia nėra nieko iš esmės naujo ar neįmanomo. Priešingai, tokią būseną netgi galima laikyti natūralesnė nei laikina Bideno administracijos paramos būsena.

Istoriškai tik sovietinėje ir Rusijos propagandoje  Jungtinės Valstijos buvo „Ukrainos nacionalistų sąjungininkės“ ir „SSRS griovėjos“. Realiame gyvenime viskas buvo visiškai priešingai.

Nacizmo nugalėtojas Ruzveltas ramiai pasidalijo pasauliu su vakarykščiu Hitlerio sąjungininku draugu Stalinu, ir tame padalytame pasaulyje mes neturėjome kitos vietos, kaip tik būti Rusijos dalimi. Kodėl dabar stebimės, jog Trumpo administracija suponuoja, kad mūsų laukia panaši ateitis?

Bušas vyresnysis, kurio prezidentavimo metu mes įgijome Nepriklausomybę, uoliai bandė paneigti mums tą nepriklausomybę ir priversti mus „kurti ateitį kartu su demokratine Rusija“. Tada Jungtinės Valstijos ne tik „nesugriovė Sovietų Sąjungos“, bet visais įmanomais būdais stengėsi ją išsaugoti.

O kai mūsų judėjimo Nepriklausomybės link nebebuvo įmanoma sulaikyti, Jungtinės Valstijos (o ne Rusija, kaip nebūtų paradoksalu) kaip mūsų teisės egzistuoti pripažinimo sąlygą iškėlė mūsų branduolinį nusiginklavimą ir trečiojo pasaulyje branduolinio arsenalo perdavimą iš „nepatikimos“ jaunos Ukrainos „demokratinei“ ir „draugiškai“ Rusijai mainais į Budapešto tualetinio popieriaus gabalėlį. Tai kodėl dabar stebimės, kai trampistai bando parklupdyti ir  pasirašyti popierėlius, pagal kuriuos mes jiems pažadėtume visas savo žemės gelmes mainais už negrąžinamą „popierininkų“ suteiktą pagalbą?

Kai 2008 metais kartu su Gruzija galėjome gauti pakvietimą į NATO (kas tuo metu būtų buvęs tikras saugumo garantas), tai būtent Jungtinės Valstijos atsisakė tai padaryti ir tuo de facto davė Rusijai leidimą intervencijai į Gruziją tais pačiais 2008 metais, o į Ukrainą – 2014 metais.

Per Krymo aneksiją JAV vaidmuo apsiribojo kategorišku atmetimu Kyjivo ketinimų ginti pusiasalį jėga, grasinant nepripažinti Ukrainos vyriausybės teisėtumo. Kodėl dabar stebimės, kai Trumpas kategoriškai atmeta mūsų narystės NATO idėją ir viešai sako, kad „neturėjome įsitraukti į šį karą“, tai yra, turėjome iš karto kapituliuoti prieš trejus metus?

Tiesą sakant, reikėtų stebėtis, kad valdant Bidenui Jungtinių Valstijų pozicija nebuvo tokia pat kaip visada. Atrodo, kad tas senelis, nepaisant visų savo trūkumų, buvo paskutinis Baltuosiuose rūmuose, kuris matė JAV interesą ne tik laikinuose sandoriuose, bet pirmiausia Pasaulio tvarkos išsaugojime. Tačiau jis buvo paskutinis, kuris tiesioginę vakarietiškų vertybių išdavystę laikė nepadoria ir strategiškai nenaudinga, net jei tų vertybių gynimas sąlygotų tam tikrus nepatogumus.

Bidenas nebuvo geriausias sąjungininkas. Jis išsikėlė sau klaidingą tikslą („neleisti Puilui laimėti“, o ne „nugalėti Rusiją“), ir būtent todėl klaidingas tikslo nustatymas nesuteikė mums pakankamai išteklių tuo metu, kai buvo galimybė pasiekti palyginti greitą karinę pergalę (2022–2023 m. ruduo – žiema). Jis nuolat svyravo tarp noro mums padėti ir „eskalavimo“ baimės, pasidavė Kremliaus branduoliniam šantažui, todėl karinę pagalbą mums dozavo itin neteisingai. „Raudonos linijos“, kurias jis pats sau nubrėžė, tapo toli gražu ne paskutine priežastimi, kodėl mes įklimpome į užsitęsusį karą iki išsekimo.

Tačiau nepaisant viso to, jis buvo mūsų sąjungininkas. Trumpas ne tik nėra mūsų sąjungininkas, bet priešingai – savo visa prigimtimi jis yra organiškas Kremliaus sąjungininkas, ir mums būtina tai suprasti nuo pat pradžių.

Nėra jokio skirtumo tarp Putino teiginių apie „krymnaš“ bei kitus Rusijos teritorinius „grobius“ ir Trumpo pasisakymų apie Grenlandiją, Panamą ir Kanadą, ir tai visai neatsitiktinai.

Kremliaus ir Baltųjų rūmų šeimininkai turi bendrą pasaulėžiūrą ir bendrą vertybių sistemą, ir tai lemia strateginių partnerysčių rezgimą.

Jie vis tiek nesistengia laikytis taisyklių ir apribojimų, vis tiek nemano, kad reikia skaitytis su susitarimais ir sutartimis. Vis vien stengiasi gyventi pasaulyje, kuriame silpnieji neturi teisių, o stiprieji turi teisę daryti viską, ką nori. Tai tinka tiek stipriesiems ir silpniesiems visuomenėje (sudie, inkliuzijos kultūra…), tiek ir geopolitikoje.

Abu jie iš prigimties yra diktatoriai (ne veltui Orbanui ir Unui Trumpas daro didelį įspūdį, o Trudo ar Šolcą taip suerzina). Tik vieno šalis istoriškai yra labai linkusi į diktatūrą, todėl jis jau seniai naudojasi visais „patvaldystės“ privalumais, o kitam nesiseka – šalis turi daugybę saugiklių, kad valdžia nebūtų uzurpuota.

Todėl jis uoliai laužo tuos saugiklius po vieną, bet žmogiškai pavydi Kremliaus kolegai. Pavydi ir simpatizuoja.

Puilo ir Trampulio, kaip jis meiliai vadinamas raškoje, „vestuviniai šokiai“ yra visiškai natūralūs ir labai primena Hitlerio ir Stalino „švelnios draugystės“ laikotarpį su Europos pasidalijimu tarp dviejų diktatūrų, bendra „supuvusios demokratijos“ panieka ir bendrais paradais išprievartautoje Lenkijoje.

Žinoma, galima prisiminti istorijos tęsinį ir tikėtis, kad kada nors jie kažko tarpusavyje nepasidalins – bet iki to mes dar turime prigyventi, kad tai pamatytume. Spoileris: Mūsų jėgoms ir išlikti ir net pergyventi abu naujus pasaulio dalybų mėgėjus. Tereikia atitinkamai išsikelti tikslą bei atitinkamai nukreipti tas pačias jėgas.

Vienas iš Kremliaus ir naujųjų Baltųjų rūmų sąlyčio taškų – visiškas mūsų kaip subjekto neigimas. Tiek Puilo, tiek Trampulio pasaulio paveiksle mes iš viso neturime balso teisės, negalime patys lemti savo likimo, o esame kažkieno įtakos sferoje – arba Rusijos, arba Jungtinių Valstijų. Be to, jie abu mano, kad mes „natūraliai“ priklausome Rusijai, ir tik Bidenas „kvailai įlindo į svetimą įtakos sferą“, ir dabar reikia spręsti tuo sukeltą problemą.

Būtent tokia pasaulėžiūra ir nulemia, kad jums beskaitant šį tekstą, Rijade jau prasidėjo amerikonų ir rašistų delegacijų derybos – derybos apie mus, apie kurias net nesame informuoti, juo labiau nepakviesti prie derybų stalo.

Ir būtent tokiu mūsų, kaip objekto, matymu bus grindžiami Kremliaus ir Baltųjų rūmų susitarimai. Susitarimai, kurie nulems mūsų neilgą ir tragišką būsimą dalią – žinoma, su sąlyga, jog tyliai priimsime ir sutiksime dėl to, dėl ko susitars Putinas ir Trumpas.

Kodėl kalbu apie „neilgą ir trumpalaikę“? Kodėl aš nepritariu infantilioms daugelio ukrainiečių viltims, kad gerulis Trampulis „tiesiog sustabdys šį karą“ ir mes pradėsime laimingai gyventi taikoje, nors ir neturėdami 20% savo žemių? Ir kodėl aš manau, kad mūsų sąlygomis kalba nesisuka apie „Korėjos scenarijų“?

Trampistai ir kiti mėgėjai nuraminti Puilą nurodo būtent tą 1953 metų precedentą – kai pusė Korėjos žmonių buvo paaukota baisiai diktatūrai, tačiau kitą pusę išgelbėjo ir apsaugojo bloga, bet taika bent septyniems dešimtmečiams. Bėda ta, kad mums toks scenarijus nesitiki būsiąs.

Klestinčios Pietų Korėjos egzistavimas nekėlė jokios grėsmės SSRS, o KLDR egzistavimas ir Kimų šeimos diktatūra nekėlė jokios grėsmės Jungtinėms Valstijoms. Abiem supervalstybėms Korėjos karas buvo „lagaminas be rankenos“, kurio užšaldymas palengvino abiejų gyvenimą ir atlaisvino daugybę išteklių.

Gi Kremliui mūsų karas yra egzistencinio pobūdžio, apie ką kremliniai kalba gana atvirai. Verta išgirsti savo priešus, kad vėliau nesistebėti, kai jie darys tai, apie ką kalbėjo.

Nepriklausomos Ukrainos egzistavimas bet kokiose sienose, nesvarbu, ar tai 80% teisėtos teritorijos, ar 50%, ar tik 10%, Kremliui vienodai nepriimtinas.

Tuo labiau nepriklausomos demokratinės Ukrainos egzistavimas su laisvais rinkimais ir besikeičiančia valdžia.

Juo labiau, tos Ukrainos integracija į ES.

Mes jiems – anti-Rusijos projektas. Rusija ir anti-Rusija negali egzistuoti kartu, jos turi anihiliuotis kaip dalelė ir antidalelė. Nieko asmeniško, paprasta fizika.

Mūsų nepriklausomas egzistavimas Kremliui yra toks nepriimtinas, kad ten visiškai teisingai keliamas klausimas: arba egzistuos nepriklausoma Ukraina, arba egzistuos Kremliaus režimas. Ateities pasaulyje mums kartu tikrai nėra vietos, ir išlikti turime arba mes, arba Kremlius.

Deja, visai Rusijai tai negalioja – iš principo ji gali išgyventi pralaimėjimą kare ir toliau egzistuoti šalia mūsų. Kad ir kaip benorėtume jos žlugimo, tai įmanoma, bet, deja, negarantuota. Tačiau Puilo valdžia tikrai garantuotai nepajėgs išgyventi pralaimėjimo šiame kare. Ukrainos išlikimas kad ir apkarpytose sienose Kremliui taps lemtingu pralaimėjimu.

Kodėl tuomet Kremlius pasiruošęs pasirašyti Trumpo „įšaldymą“? Todėl ir tik todėl, kad Rusijai reikia trumpos pertraukos sekinančiame kare. Kare, kurį ji pati primetė ir kurį „ištraukti“ darosi vis sunkiau ir sudėtingiau.

Kariaujame jau beveik trejus metus (taip, nepamiršau, kad invazija vyksta nuo 2014 metų, bet dabar kalbame apie plataus masto didelio intensyvumo karą). Ir dabar, remiantis visais skaičiavimais (ir mano asmeniškai, ir visiškai į mane nepanašių ekspertų įvairiose šalyse, naudojančių skirtingus duomenų rinkinius ir skirtingus metodus), Rusijos kariuomenei resursų (tiek žmogiškųjų, tiek „geležies“), liko geriausiu atveju metams tokio intensyvumo karo kaip dabar.

Mums optimistiniais skaičiavimais, Rusijos kariuomenės žlugimas gali prasidėti jau šį rudenį. Tačiau, dėl patikimumo imkime priešingai patį blogiausią mums ir geriausią priešui „grafiką“: resursų pakaks visiems metams, o atsižvelgiant į draugo Uno pagalbą, prikergkime dar pusę metų. Taigi, pusantrų metų. Dėl visa ko pridėkime dar pusę metų. Taigi, daugiausiai dveji metai – ir pralaimėjimas mūšio lauke taps neišvengiamas.

Tiksliau, jis neišvengiamu taps daug anksčiau, dar šiais metais, ir per nurodytą laikotarpį prieis iki logiškos pabaigos. Tos pačios su mūsų kava Jaltoje ir, greičiausiai, su pačių rusų fiziniu Puilo likvidavimu.

Ir tai dabar sakau tik apie frontą ir kariuomenę, ką aš suprantu. O dar yra ekonomika. Nesu jos specialistas, todėl nevarginsiu jūsų, versdamas kitų žmonių skaičiavimus. Tačiau trumpai esmė tokia, jog daugelis ekonomistų prognozuoja raškos ekonominį žlugimą per tą patį vienerių –dvejų metų, bet ne ilgesnį laikotarpį.

Ir tai dar neatsižvelgiant į Budanovo sankcijas, tai yra mūsų poveikį Rusijos naftos ir dujų sektoriui, o tas poveikis jau tampa reikšmingu veiksniu, savo mastu prilygstančiu Vakarų sankcijoms.

Ar dveji metai ilgai? Taip. Bet tai pusantro karto mažiau, nei mes jau atlaikėme.

„Laikrodis tiksi“, ir Kremlius puikiai supranta tą greitą laiko bėgimą. „Negalvok iš aukšto apie sekundes…“

Dar visai neseniai kaip į vienintelę išeitį šioje „situacijoje“ rusai visas viltis dėjo į itin rizikingą „paskutinę ir lemiamą kovą“ – vildamiesi, kad jie dar metus atlaikys, bet mes išsilaikysime dar trumpiau, maždaug iki šių metų pavasario.

Vienintelis tokio išskaičiavimo pagrindas buvo ir išlieka mūsų Ukrainos užnugario būklė, pirmiausia bendromis rusų ir „naudingų idiotų“ pastangomis sužlugdyta mobilizacija.

Priežastis labai rimta, o viltys iš esmės gali išsipildyti. Bet jei nepavyks, jei kažkaip sutvarkysime mobilizaciją ir toliau kovosime bent jau taip, kaip dabar, tada viskas, šviečiasi visiškas pralaimėjimas su visomis pasekmėmis.

Ir staiga išneria Trampulis, kaip tas „dievas iš mašinos“, ir meta gelbėjimosi ratą Kremliui.

Vietoj pralaimėjimo ir bausmės Kremliui siūloma okupuotų teritorijų išlaikymo garantija, įšaldytų lėšų grąžinimas, reparacijų atsisakymas ir, svarbiausia, sankcijų panaikinimas.

Beje, visa tai „dykai“, nereikalaujant nieko mainais, tiktai „baigti šaudyti“ ir pažadėti daugiau taip nedaryti (na, tai yra, pakartoti tą patį, ką Rusija jau ne kartą žadėjo ir kaskart netesėjo).

Tuo pačiu metu mums nesiūlomos jokios realios apsaugos garantijos kito užpuolimo metu. Priešingai, Rusijai garantuojama, kad mes jokiu būdu nebūsime įleisti į NATO.

Jeigu rusai patys būtų rašę „Trumpo taikos plano“ tekstą, nieko geresnio nebūtų įstengę sugalvoti. Ne veltui vienas jų propagandistų jau siūlo Trumpui suteikti „Rusijos didvyrį“ – mano nuomone, visiškai pelnytai.

Akivaizdu, kad Pu griebėsi šio gelbėjimosi rato, kad išvengtų pralaimėjimo ir atsikvėptų prieš „galutinį Ukrainos klausimo sprendimą“ – tikslą, kurio jis nė dienai neatsisakė ir kuris jam yra egzistencinio pobūdžio.

Jei tikslo pasiekimui reikia padaryti trumpą pauzę dabar visiškai nepalankiose kovinėse operacijose – na, jam tai nėra pirmas kartas.

Tokiu būdu jis jau sunaikino Čečėniją: stabtelėjo per pertrauką, po pralaimėto Pirmojo Čečėnijos karo, išklibino Ičkeriją iš vidaus, išgyvendino karines klaidas – ir praėjus trejiems metams po „Chasavjurto taikos“ pasirašymo tiesiog tai visiškai nuignoravo, sugrįžo ir baigė tai, ką pradėjo.

Ičkerija neturėjo tarptautinio pripažinimo ir sąjungininkų? Taip. Tačiau Pietų Vietnamas turėjo abu. Tik jų sąjungininkai buvo tie patys, kuriuos turėjome iki Trumpo atėjimo – Jungtinės Valstijos.

Ir taip pat, kaip dabar mus, tam tikru momentu Vašingtonas išdavė savo sąjungininkus ir lygiai taip pat – per taikos sutartį, kurios Amerikos pusė laikėsi, o Sovietų Sąjunga, Kinija ir komunistinis Šiaurės Vietnamas nuignoravo. Nuo taikos pasirašymo iki Vietnamo Respublikos sunaikinimo praėjo maždaug dveji metai.

Turėtume būti beviltiškai naivūs, kad nesuprastume: iš tikrųjų jie mums siūlo ne „korėjietišką“, o vietnamietišką-čečėnišką variantą. Mums bus sudainuota ne „Gangnam Style“, o „Goodnight Saigon“.

Kai tai nutiks, Vašingtonas sunkiai atsidus, skėstels rankomis ir sakys: „Kaip keista, rusai mums pažadėjo taip nedaryti…“. Ir Jungtinėms Valstijoms, ir Rusijai tai nėra svetima, ne pirmas ir galbūt ne paskutinis kartas…

Tai ką, viskas beviltiška ir mums laikas ruoštis į kapines?

Taigi ne, mano galva, viskas nėra taip blogai. O tiksliau, viskas galėtų būti taip blogai – jei mes patys su tuo sutiktume. Ir viskas nėra taip niūru, jei turime noro gyventi ir esame pasirengę kovoti už save.

Ar Rusija ir Jungtinės Valstijos kartu atmeta mus kaip subjektą? Na, tai tas momentas, kai mes patys turime nustatyti, ar esame subjektas, ar objektas. Šalis ir tauta arba „interesų sfera“ arba „įtakos zona“.

Trumpas turi teisę derėtis su Puilu dėl visko, kas jiems šaus į galvą – nuo pasaulio padalijimo ir Grenlandijos iškeitimo į Aliaską iki bendros kelionės į Marsą raitomis ant Elono „hyperloop‘o“ 🙂

Bet mes turime visas teises pasiųsti juos abu į Marsą per Grenlandiją 🙂

Ar Trumpas mus „nuleidžia“? Taip, jei mes šūdas unitaze 🙂

Ar Jungtinės Valstijos mus „priduoda“? Taip, jei esame antrinė žaliava 🙂

Jokie „taikos susitarimai“ tarp Maskvos ir Vašingtono mūsų nieko neįpareigos ir niekaip nepaveiks – kol mes patys nenusileisime ir nepasiduosime.

Kaukaze pasakojama legenda apie tai, kaip generolas Jermolovas kalniečių vyresniesiems parodė popierių, pagal kurį Turkijos sultonas padovanojo Kaukazą Rusijos imperatoriui. Vyresnieji pasitarė ir parodė Jermolovui erelį danguje. „Mes jį dovanojame, jis tavo. Bet dabar pabandyk jį pasiimti.“

Mums ir tik mums nuspręsti, ar Trampulis gali mus padovanoti Puilui.

Ar atlaikysime tiek Kremliaus, tiek Baltųjų rūmų spaudimą tuo pačiu metu? Tai nėra lengva, bet tai gyvybės ir mirties klausimas. Todėl būtina atlaikyti.

Nepamirškime, jog Trampulis nestos į karą Puilo pusėje, apie tai nekalbame. Viskas, kuo jis galėtų mus šantažuoti, tai atimti iš mūsų pagalbą. Ne mažiau, bet ir ne daugiau.

Kaip kovoti su raška be amerikiečių pagalbos? Sunkiau nei su pagalba. Tačiau tai jokiu būdu nėra neįmanoma ar beviltiška.

Juk ne kartą jau teko išgyventi panašias kritines situacijas ir reaguoti į panašaus pobūdžio iššūkius.

• 1991-aisiais prieš Vakarų valią mes išėjome iš SSRS – SSRS liovėsi egzistuoti, o Vakarai buvo priversti priimti mūsų valią būti nepriklausomais.
• 2014-aisiais mus uoliai stūmė į „derybas“ ir „paliaubas“ su Janukovyčiumi, ir tose pastangose „nuleisti“ mūsų laisvės valią susivienijo ir Vakarų derybininkai, ir mūsų parlamentinė opozicija. Tačiau Maidane nusprendėme kitaip – ir Janukovyčius dabar Rostove, o mes – demokratinė šalis ir kandidatė į Europos Sąjungą.

• 2015 metais buvome spaudžiami dėl apgaulingojo „Minsko-2“, ir vos nepasidavėme Maskvos reikalavimams. Tačiau lemiamu metu prie Rados susirinko tūkstančiai patriotų, ir išdavystė neįvyko (nors už tai buvo sumokėta žmonių gyvybėmis). O dabar jau įprastu tapo teiginys, jog Minsko susitarimai nuo pradžių buvo mūsų diplomatijos sėkmė ir buvo tik tam, kad gautume laiko sustiprėti ir pasiruošti atremti didelę agresiją.
• 2022 metų vasarį mus jau laidojo, iš gailestingumo buvo atvertos sienos bėgliams, šalies vadovybei pasiūlytas evakuacinis transportas. Bet mes nusprendėme kovoti – ir taip „Specialioji karinė operacija“ susiklostė šiek tiek ne pagal planą, o vėliau (būtent vėliau, kai mes patys parodėme valią gyventi ir laimėti) pasirodė ir pagalba.
• 2022 m. balandį mus bandė suvedžioti Kremliuje surašytais „Stambulo susitarimais“, kurie keistai labai panašūs į „Trumpo taiką“. Ir kad Rusijos propaganda nemeluotų, ne Bidenas ir Džonsonas sutrukdė mums pasirašyti, o mūsų žmonių, pirmiausia karių savanorių, bet ir visų gyventojų valia tapo saugikliu nuo kapituliacijos nepralaimėtame kare.

Dabar gi vėl susiduriame su panašiu iššūkiu. Mums dar kartą siūloma kapituliacija, užmaskuota „užšaldymo“ figos lapu. Ir mūsų pasirinkimas vėlgi yra egzistencinio pobūdžio – būti ar nebūti.

Galime pasirinkti kapituliaciją ir atidėti savo likvidavimą tam trumpam laikotarpiui, kurio reikia Rusijai atkurti prarastą „geležį“ ir pertvarkyti kariuomenę. Ir tuo pačiu metu tas sunaikinimas po trumpos pauzės yra beveik neišvengiamas.

Arba galime pasirinkti kovos kelią į pergalę – ir po metų ar dvejų pasiekti ne „užšaldymą“ ir pabaigos atidėjimą, o Pergalę, išlaisvintas žemes ir tokias taikos sąlygas, dėl kurių vėlesnis puolimas prieš mus tikrai būtų neįmanomas bent vienai kartai.

Ką prarastume, jei Kremlių ir Baltuosius rūmus pasiųstume kuo toliau?

Amerikos karinę pagalbą, kuri sudaro apie 40% mūsų karinių poreikių. Tai daug, bet tai visai ne tas pat, kas prarasti šalį ją okupavus Rusijai.

Bent pusę Amerikos pagalbos mums kompensuos tie Europos sąjungininkai, kurie pasiruošę būti su mumis iki galo. Tai ne visa ES ir ne visa NATO, o daugelis šalių, kurių biudžetai ir gynybos pramonė nėra patys mažiausi.

O didžiąją dalį to, kas liktų nekompensuota, galime pagaminti patys savo gynybos pramonės pajėgumais. Žinoma, savų „Patriot“ kol kas nepagaminsime, tačiau apsirūpinti visais pagrindiniais masinių rūšių ginklais, amunicija ir net technika esame pajėgūs.

Taip, dėl to turėsime nustoti užkasinėti savo pinigus naujoms metro linijoms ir asfalto pertiesimams, o investuoti į gynybos gamyklas (kurios kol kas šiuo metu stoviniuoja, nes jų produkcija neišperkama).

Apskritai, iki karo pabaigos teks gerokai susiveržti diržus, ko per pastaruosius trejus metus uoliai vengėme. Bet svarbiausia, kad mes visada turėjome ir tebeturime nepanaudotą finansų atsargą, kurią galima nukreipti karui, todėl klausimas yra mūsų valioje ir pasirinkime.

Ir, žinoma, teks nustatyti normalų mobilizacijos procesą. Ne tokią pornografiją, kokia vyksta dabar, kai nesugebame net pakeisti savo gynėjų kovinių nuostolių, o užnugaryje vaikštinėja milijonai žmonių nepanaudoto mobilizacinio rezervo ir nesunku sužinoti „legalaus išsisukinėjimo“ įkainius. Betgi mes taip pat nekalbame ir apie isterišką „totalinę mobilizaciją“ kad „visi tarnaus!“

Turime sustyguoti normalų veikianti procesą, kad būtų užtikrintas laipsniškas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretų papildymas tiksliai tokiu kiekiu, koks yra būtinas ir kad papildymo pakaktų reguliariam pajėgų atnaujinimui ir rezervų formavimui ateinančius 3-5 metus. Iš pradžių tai bus sunku (nors daug patogiau nei dabartinė chaotiška nepilnavertė mobilizacija), bet galiausiai tai nuves mus į pergalę.

Čia nėra nieko neįmanomo, kaip ir finansų atveju: mes turime ir reikiamą skaičių žmonių ir visus reikalingus įrankius šiam super uždaviniui atlikti – trūksta tik politinės valios.

Naujoji realybė vėl mus stato prieš būtinybe pasirinkti tapatybę. Turėsime nuspręsti, kas esame.

Ar mes tie, kurie atlaikėme apgultį Mariupolyje ir išvijome užpuolikus iš Kyjivo, Charkivo ir Chersono? O gal mes esame „kolektyvinis Kosmačas Septintajame kilometre“, gebantis priešintis tik prieš neginkluotus karinius komisarus, bet praskystantis priartėjus priešo kariuomenei?

Ar mes tie, kurie kasdien aukojame kariuomenei ir dėl pergalės pasiruošę paaukoti dar daugiau savo gerovės? O gal mes „pavargę nuo karo“ apgailėtini kapituliantai, kad „tuoj pat būtų nustota šaudyti“ pasiruošę faktiškai garantuoti šalies okupaciją rytoj?

Nuo to, kaip atsakysime sau ir kitiems, priklauso kiekvieno iš mūsų ir visos šalies egzistavimas. Iki šiol dažniausiai rinkdavomės teisingus atsakymus. Pažiūrėsim, ar pavyks tai padaryti dar kartą.

Prieš prasidedant didelei invazijai, rašiau apie valdžios vaidmenį lemtingomis pirmosiomis dienomis: jie arba vadovaus mūsų pasipriešinimui, arba juos pakeis tie, kurie gali vadovauti šiam pasipriešinimui. Tada valdžia pasirinko pirmąjį variantą, todėl ji vis dar yra savo vietoje. Be to, valdžiai pakako proto nepasirašyti Stambulo kapituliacijos.

Dabar situacija panaši. Ukrainai kapituliacija, užmaskuota kaip „užšaldymas“, yra lemtinga, todėl valdžia ir vėl turi pasirinkimą – kartu su mumis to nepriimti, ar sutikti, bet susidurti su visų tų, kurie supranta jos nepriimtinumą, pasipriešinimu.

Todėl išbandymas „Trumpo-Puilo paktu“ – tai yra išbandymas, egzistencinis iššūkis, bet jokiu būdu ne mirties nuosprendis.

O tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais.

Būtinybė priešpastatyti mūsų norą gyventi laisvais bendram Maskvos ir Vašingtono spaudimui yra dar vienas laiptelis mūsų pakilimo link realaus pripažinimo kaip subjekto, link įgijimo mūsų vertos vietos baisiame ir nepatogiame globaliame pasaulyje. Vietos tarp šio pasaulio stipriųjų – išgyvenusiųjų ir laimėjusiųjų.

Šis pasaulis priklauso ne tiems, kurie buvo teisūs ar geresni, o išskirtinai nugalėtojams. Tai negarbinga, nežmoniška ir nesąžininga. Tačiau tai yra įvykęs faktas ir Trumpas tik padarė šį faktą nuogu ir nepaneigiamu.

Galų gale, šiame naujame nuostabiame pasaulyje ne tik priešams leidžiama su mumis daryti viską, ką sugebės. Dabar ir mums taip pat galima viskas, ką sugebėsime.

Nėra uždraustų veiksmų, neįmanomų aljansų, tai kova už išlikimą be taisyklių ir apribojimų – taip pat ir mums.

Dabar turime išgyventi ir laimėti šiame nesvetingame pasaulyje – ir kas žino, galbūt mums bus duota misija padaryti jį daug geresnį. Kaip nugalėtojams, kurie rašys naujas jo taisykles.

Štai taip, mano katytės ir zuikučiai.

Sudie, Amerika. Šlovė Ukrainai.

 

Parengė LL. Redagavo V.K.