Donaldas Trumpas iš Amerikos įvaizdžio atėmė visą „moralinį teisingumą“, tą, kuris rėmėsi Jungtinių Valstijų vaidmeniu ir svarba likusiam pasauliui.
Pavlo Kazarin
Pirmąsias šimtą Donaldo Trumpo dienų priimta matuoti pagal ekonomiką.
Recesiją. Tarifus. Pasaulinę ekonomikos krizę. 47-asis Jungtinių Valstijų prezidentas nusprendė, kad jo šalis privalo daugiau gaminti ir daugiau parduoti– ir jis pasiryžęs nė prieš nieką nesustoti. Dėl to pasaulį užklupo tarifų grėsmės, neapibrėžtumas ir nerimas akcijų biržose. Ekonomistai ieško paralelių su Smoot-Hawley tarifų įstatymu, Herberto Huverio (Herbert Clark Hoover) prezidentavimu ir jų vaisiumi – Didžiąja depresija.
Tačiau esmė ta, kad „Trumpo efektas“ – ne vien tik ekonomika.
Jungtinių Valstijų prezidentas iš tikrųjų gali manyti, kad dabartinė Jungtinių Valstijų padėtis – netikusi. Kad gamybos emigracija į kitas šalis yra neteisinga. Kad būti sąjungininkų saugumo garantu – švaistymas. Kad ne JAV turėtų pirkti prekes iš viso pasaulio, o visas pasaulis turėtų pirkti amerikietiškas prekes ir mokėti už apsaugą. Jo vienintelė problema yra ta, kad ta sistema susiformavo kaip išdava pokario realybės. Kurioje augo darbo jėgos kaina Jungtinėse Valstijose, kartu ir Amerikos finansų sistemos patikimumas, todėl visas pasaulis investavo ne į Amerikos produkciją, o į Amerikos vyriausybės paskolos obligacijas. Paprasčiausiai todėl, kad buvo patogu ir saugu skolinti Jungtinėms Valstijoms. Lygiai kaip ir gyventi po Amerikos saugumo skėčiu.
Donaldą Trumpą ši situacija gali siutinti. Siekdamas atkurti status quo jis gali susipykti su visu pasauliu. Vienintelė problema yra ta, kad bet kurios sistemos trūkumai dažnai yra jos privalumų tąsa. Ir negali panaikinto to, kas tau nepatinka, nepanaikindamas to, kas tau prie širdies.
Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinės Valstijos nebebuvo tik ekonominė milžinė. Jos iškėlė globalių vertybių vėliavas. Tapo magnetu tiems, kurie bandė ištrūkti iš komunistinių diktatūrų jungo. Tuo metu, kai pasaulis tapo dvipolis, kolektyvinių Vakarų sostine tapo Vašingtonas.
Po 1991 metų žlugęs sovietinis polius tik sustiprino tą statusą. Demokratija ir laisvė nustojo būti kryžkelėmis kelyje, o tapo greitkeliu. Pasaulis priminė pramogų festivalį „Comic Con“ su Cosplay konkursu, kur šalys persirengdavo triumfatoriumi ir perimdavo jo gyvenimo taisykles. Vašingtonas virto švyturiu ir tas švyturys neturėjo alternatyvų.
Gilbertas Čestertonas (Gilbert Keith Chesterton) rašė, kad Roma buvo mylima ne dėl jos didybės – Roma tapo didžia, nes buvo mylima. Jungtines Valstijas įsimylėdavo ne dėl džinsų ar kokakolos, o dėl abiejų „dangiškojo įvaizdžio“. Holivudui buvo lengviau nei bet kuriam kitam kino industrijos centrui. Nes parduoti mitą apie šalį yra neišmatuojamai lengviau, jei tavo mitas turi garantuotų pirkėjų.
Pasaulis žinojo, kur bėga Forestas Gampas (Forrest Gump) – jis bėgo į globalizaciją, laisvę ir pirmąjį juodaodį prezidentą. Pasaulis suprato, kodėl buvo gelbėjamas eilinis Rajanas– dėl lendlizo (lend-lease) sutarties, Maršalo plano ir Vakarų Berlyno. Pasaulis matė, kam skirti kaubojai – jų palikimas buvo nuosavybės teisė ir teisinė valstybė.
Iš kiekvieno Amerikos literatūros herojaus, iš kiekvieno kino personažo būtų galima pratęsti simbolinę giją iki šių dienų – ir paskelbti tą liniją kelio į laisvę žemėlapiu. „Titaniko“ herojai plaukė į Kenedžio ir Reigano Ameriką. Indiana Džounsas (Indiana Jones) ieškojo praeities artefaktų kaip šviesios ateities atstovas. O Johnas McClane’as buvo patrauklus ne tik dėl savo asmeninės charizmos, bet ir dėl šalies dekoracijų, kurią jis reguliariai gelbėdavo per Kalėdas.
Simbolinis įvaizdis neįmanomas be pagrindo. Ir pastarąjį pusšimtį metų visas simbolinis Jungtinių Valstijų kapitalas rėmėsi Amerikos realybe. Toje realybėje buvo „iPhone“ ir demokratija, kramtomoji guma ir žodžio laisvė, sūrainis ir kova už žmogaus teises. Gyvenome erdvėje, kurioje Baraką Obamą (Barack Hussein Obama) nuo Martino Liuterio Kingo (Martin Luther King) skyrė tik 41 metai – ir tai leido mums kalbėti apie pastarojo triumfą. O tai reiškia – apie Harvio Milko (Harvey Bernard Milk) ir Erinos Brokovič (Erin Brockovich), Džango (Django) ir Aldo Raine, Tonio Starko (Tony Stark) ir Styvo Rodžerso (Steve Rogers) triumfą.
Iš bet kurio Amerikos praeities taško istorinė tiesė vedė į mums žinomą ateitį – taip užtikrindama garantuotą laimingą pabaigą. Kiekvienas filmo herojus buvo dabarties pranašas ir todėl, net ir pralaimėjimo atveju, žiūrovo akyse jis vis tiek laimėdavo. Simbolinis Jungtinių Valstijų vaidmuo pateisino visus jos istorijos vingius ir posūkius – kiekvienam jos šalininkui suteikdamas išganingą „užtat“. Užtat dabar JAV padeda vargšams. Užtat šiandien gina silpnesniuosius. Užtat dabar stovi prieš diktatūras.
Dabar visa tai jau praeityje.
Donaldas Trumpas sulaužė ne tik viešosios retorikos tradiciją. Ne tik santykių su sąjungininkais ir diktatūromis logiką. Be to, jis dar palaidojo visą tą simbolinį kapitalą, kurį šalis kaupė dešimtmečius.
47-asis Jungtinių Valstijų prezidentas likviduoja USAID (Jungtinių Valstijų tarptautinio vystymosi agentūrą) ir uždaro „Amerikos balsą“. Paskiria lojalistus ir atleidžia profesionalus. Gerinasi diktatoriams ir kelia balsą prieš demokratijas. Donaldas Trumpas nusprendė „išgryninti pinigus“ – ir į tai iškeičia sukauptus savo šalies reputacijos bei autoriteto dublonus.
Nuo šiol Jungtinės Valstijos yra šalis, balsuojanti JT kartu su Nikaragva, Eritrėja ir Baltarusija. Skelbdama pasauliui, kad kitos šalys bučiuoja jos lyderio užpakalį. Tai šalis, kuri reikalauja, jog auka kapituliuotų prieš agresorių, kad netrukdytų Vašingtonui bizniauti su Maskva.
Donaldas Trumpas išvertė ne tik Amerikos politiką. Tuo pačiu metu jis iš Amerikos įvaizdžio atėmė visą „moralinį teisingumą“. Tą, kuris rėmėsi Jungtinių Valstijų vaidmeniu ir svarba likusiam pasauliui. Tą moralinį teisingumą, kuris leido įsijausti į Skarletę O’Harą (Katie Scarlett O’Hara) ir Džoną Rembo (John Rambo), Klintą Istvudą (Clinton „Clint“ Eastwood) ir Martiną Rigsą (Martin Riggs).
Jungtinių Valstijų didybė buvo grindžiama ne tik ekonomine galia. Jos pagrindas – pasitikėjimas Amerikos institucijomis ir patikimo partnerio įvaizdis. Dolerio stabilumas ir federalinių rezervų sistemos nepriklausomybė. Biurokratijos profesionalumas ir įstatymo viršenybė. Lyderystė tarptautinėse organizacijose ir viešasis demokratijos sergėtojo vaidmuo. Visa tai, ko šiandien atsisako 47-asis Jungtinių Valstijų prezidentas.
Naikindamas simbolinį kapitalą ekonomikos labui, Donaldas Trumpas perkrauna iš karto viską. Amerikos svajonė su etika daugiau nebesirimuoja. Džinsai nebėra demokratijos aprangos kodas. Jungtinės Valstijos atsikratė „pavyzdžio pamėgdžiojimui“ modelio vaidmens. Ir net jei dabartinis prezidentas per kitus rinkimus užleis savo vietą oponentui, prisiminimas, kad 77 milijonai amerikiečių pasirinko Donaldo Trumpo kursą, niekur neišnyks.
Pasaulis turėjo gerą švyturį. Deja, jis užgeso.
Vidmants
Taip, gaila Klinto, gaila Kevino…