Karo niekas nepamiršo

Ukrainos visuomenė išlaiko precedento neturintį vienybės lygį. Ir jai dar anksti klijuoti „nuo karo pavargusios visuomenės“ diagnozę. … bet realus aukų surinkimas iš tiesų sumažėjo…

Pavlo Kazarin

„Užnugaris užmiršo karą“

Kuo žmogus arčiau fronto, tuo jam lengviau patikėti šia teze. Labai jau didelis kontrastas tarp apkasų tikrovės ir gyvenimo užfrontėje. Fronto fone bet koks taikus miestas išrodo iššaukiančiai atsipalaidavęs – ir kyla pagunda priekaištauti jo gyventojams dėl abejingumo. Vadinti išlaikytiniais visus, kurie nedėvi maskuojamosios aprangos. Pareikšti, kad jie ne tik gyvena savo gyvenimą kitų sąskaita, bet ir yra pamiršę, kieno būtent sąskaita.

Taip jau nutiko, kad labiausiai „išdavystės“ pažeidžiamas asmuo šalyje yra kareivis priekinėje linijoje. Ta realybė, kurioje jis egzistuoja, kategoriškai skiriasi nuo visų kitų jo bendrapiliečių gyvenimo. Visiškai skirtingos rizikos. Visiškai kitokia atsakomybė. Pernelyg didelė klaidos kaina. Priešakinėse pozicijose sau lygiais pripažįsti tik tuos, kurie tai išgyvena  kartu su tavimi. Ir nustoji laikyti sau lygiais visus, kurie toliau gyvena už tavo nugaros.

Tokioje situacijoje labai lengva patikėti kitų žmonių abuojumu ir abejingumu. Tokių tavo išvadų patvirtinimui tau tinka visi argumentai.  Užfrontėje veikiantys restoranai. Gatvių apšvietimas. Švarūs tualetai ir karšti dušai. Viso to, kas išvardinta beveik nėra apkasuose ir labai būdinga užnugaryje, kad tas skirtumas nekristų į akis. Ir todėl taip lengva įtarti bendrapiliečius užmaršumu, abejingumu ir veidmainiavimu.

Tačiau visas šis kontrastas visai neprivalo patvirtinti tezės apie „nuovargį“.

Ir esmė net ne tai, kad miestas užnugaryje pasmerktas skirtis nuo miesto pafrontėje. Vienaip ar kitaip, Lvivas negali būti panašus į Družkovką, ar Kyjivas į Kramatorską. Juk, po galais,  jei miestas užnugaryje gali sau leisti ramiai gyventi, tai tik dar vienas patvirtinimas, kad Ukrainos kariuomenė viską daro teisingai. Daug svarbiau ne tai, kaip atrodo užnugaris, o kaip jis elgiasi.

Savo supratimą apie realybę formuluojame remdamiesi naujienomis. Bet naujienų prigimtis yra tokia, kad pranešama ne apie normą, o apie jos pažeidimą. Mums nepasakojama, kiek traukinių savo tikslą pasiekė be problemų – išgirstame tik apie vienintelį, kuris nulėkė nuo bėgių. Žinios nepasakoja apie pagarbą veteranams užfrontėje, tačiau būtinai paskelbs istoriją apie niekšą, prieš kamerą įžeidinėjantį karius. Karo metu kai kurios naujienos visiškai nepasiekiamos dėl natūralių apribojimų – todėl vietoj statistikos apie tai, kiek žmonių kas mėnesį įsijungia į gynybos pajėgas, žiūrime filmukus apie tuos, kurie išsisukinėja nuo karinių komisariatų pareigūnų.

Išdavoje kyla prieštaravimas. Viena vertus, turi asmeninės patirties ir pastebėjimų, kuriuos ne visada esi pasiruošęs laikyti universaliais. Kita vertus, yra skandalingų atvejų, kurie matomi visiems bendrapiliečiams be išimties. Ne visada gali paskelbti tendencija tai, su kuo pats susidūrei. Tačiau tau nesudėtinga paskelbti tendencija tai, ką pamatai socialiniuose tinkluose, nors tai gali tebūti pavienis atvejis visoje šalyje. Nes pažeidimas žiniasklaidai tinka, o norma toli gražu ne visada.

Iš tokio prieštaravimo lengvai gimsta apibendrinimai. Apie blogus persikėlėlius ir abejingus „taikius gyventojus“, apie neadekvačius veteranus ir ciniškus verslininkus. Mes darome išvadas iš naujienų, kurios skirtos mums pranešti apie normos pažeidimą – kad pajaustume nusivylimą, pyktį ir vienatvę.

Be to, tam tikru momentu tampame anksčiau padarytų išvadų įkaitais, o vėliau pagal jas pakoreguojame savo tolesnius pastebėjimus. Galų gale žmogus yra ne racionali, o racionalizuojanti būtybė: jis pirmiausia susikuria pasaulio vaizdą, o paskui tą vaizdą pradeda ginti. Ir, prireikus, kaip užnugario abejingumo kriterijų gali panaudoti tokį faktą,  jog žmonės užnugaryje dėvi įvairiaspalvius drabužius.

Tačiau esmė yra tai, kad restoranai, pasimatymai ir vakarėliai nėra pakankamas pagrindas užnugario apibendrinimui. Daug kokybiškesnis nuotaikų veiksnys yra sociologija.

93% ukrainiečių pasitiki Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis. 51% tikisi naujų politikų iš kariškių tarpo.

93% ukrainiečių tiki pergale, o 84% nepasirengę teritorinėms nuolaidoms – net jei tai reikštų, jog karas truktų ilgiau.

72% netiki derybų su rusija perspektyvomis ir maždaug tiek pat pasisako už NATO. 47% laikys pergale išėjimą prie 1991-ųjų sienų, tačiau dar 31% to nepakanka, ir jie yra pasirengę pergale laikyti tik rusijos federacijos dezintegraciją.

Visa tai visiškai nepanašu į „nuo karo pavargusios visuomenės“ diagnozę. Turime su kuo palyginti – „nuovargio“ stadiją išgyvenome prieš penkerius metus. Kai respondentai kalbėjo apie „kompromisų“ būtinybę, į grėsmių sąrašo viršų kėlė tarifų augimą ir korupciją, taip pat buvo pasirengę balsuoti rinkimuose už kolektyvinę „taikos darbotvarkę“. Kai tik šiandien pradėsime panašėti į save prieš penkerius metus, tada kalbos apie užnugario nuovargį nuo karo bus prasmingos. Bet ne dabar.

Ukrainos visuomenė išlaiko precedento neturintį vienybės lygį. Nepaisant pusantrų metų karo, raketų atakų ir neišvengiamo skurdo dėl sugriautos ekonomikos. Plataus masto invazija tapo visuotiniu šalies vardikliu, ir apie kritinę masę vidinių prieštaravimų tegali kalbėti tik tie, kurie neprisimena mūsų netolimos praeities

Jei mūsų bendrapiliečiai nuspręstų pavargti nuo karo, mes tai labai greitai pajustume. Pamatytume pasidalijimą į „suvereniteto darbotvarkę“ ir „šaldytuvo darbotvarkę“. Rastųsi politikų, kurie pardavinėtų idėjas, nesusijusias su fronto tema. Pradėtume socialiniuose tinkluose ginčytis ne dėl skulptūrų Lvivo parkuose ir ne dėl kalendorių su erotikos elementais, o dėl karo veiksmų pabaigos scenarijų ir terminų.

Beje, maskva viso to siekia nuo pat pirmosios karo dienos. Pastaruosius pusantrų metų rusija ir jos botų fermos bando įkalti pleištą tarp užnugario ir fronto. Tarp politikų ir kariškių. Tarp Ukrainos rytų ir Ukrainos vakarų. Sprendžiant pagal sociologiją – nelabai sėkmingai. Tačiau, kaip žinote, realybė yra tai, ką žmonės apie ją galvoja.

Ir todėl nėra prasmės palengvinti mūsų priešui jo užduotį.

Pagal Українська правда

Iš Evgen Dykyj 2023-09-10 įrašo jo facebook sienoje:

Pavlo Kazarin kaip visada išmintingas ir santūrus. Labai rekomenduoju perskaityti. Tiesa, vis tik negaliu susilaikyti – pridėsiu „šaukštą deguto“: sociologija, apie kurią kalba Pavlo, yra labai akivaizdi, bet realus aukų surinkimas iš tiesų sumažėjo, lyginant su praėjusiais metais, gal ir ne katastrofiškai, bet jau pastebimai. Taigi skaitykime, gaukime teigiamą užtaisą, bet konvertuokime jį ne į nusiraminimą, o į dar vieną auką mūsų daliniams – tiems patiems, kuriais, remiantis apklausomis, „tiki“ 93% ukrainiečių. Ir tada tikrai „būsime apdovanoti dėl mūsų tikėjimo“.