Ukrainiečiai privalo prisiimti atsakomybę už savo šalies gynybą, tvirtina buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas ir karo analitikas Evgen Dykyj. Savo facebook’o sienoje sausio 7 d. jis paaiškino, kodėl reikalinga didelė mobilizacija.
Tiesą sakant, nemaniau, kad teks rašyti šį tekstą. Viskas, kas bus parašyta žemiau, man atrodo taip akivaizdu, kad net šiek tiek varžausi tai išguldyti popieriuje.
Tačiau žurnalistų klausimai ir vieša diskusija parodė: daug dalykų, kurie „patyrusiam“ Ukrainos patriotui ir „kontūzytam antiteroristinės operacijos (ATO) kariui“ atrodantys kaip du kart du yra keturi, nemažai mūsų užnugario visuomenės daliai vis dar yra ne tik lyg koks Niutono binomas, bet ištisa reliatyvumo fizika. Tai labai liūdina, bet tai faktas. Ir su tokiu faktu mūsų pagrinduose mes vis tik turime „pakilti“, tai yra mobilizuotis. Na, o jei nepakilsime – tai jau visiems laikams.
Kai pradėjau visa tai sisteminti, paaiškėjo, kad klausimų susidarė labai daug, beveik dvi dešimtys. „Snukiaknygė“ viso to neleido paskelbti viename įraše, teko padalyti į dvi dalis, daugmaž į „bendruosius, strateginius bei pasaulėžiūrinius klausimus“ ir „specifinius, susijusius su įvairiomis gyventojų grupėmis, atskirų veikėjų individualiomis iniciatyvomis“ ir kt. Antrą dalį paskelbsiu vėliau, po šiokios tokios pertraukos.
Taigi, žemiau pateikiu atsakymus į klausimus, kuriuos girdžiu dažniausiai ir į kuriuos pastarosiomis savaitėmis jau pradėjau atsakinėti.
1. Kodėl Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms dabar reikalinga didesnė mobilizacija?
Visų pirma, ji reikalinga ne Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.
Pasakymas, kad Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms reikia mobilizacijos, prilygsta teiginiui, kad Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms reikia kariauti.
Ne, mano brangieji. Tai mums, Ukrainos užnugariui, to reikia, kad okupantai neateitų į mūsų namus, mūsų neišžudytų, neišprievartautų ir neapiplėštų.
Tam mums reikia, kad mus apgintų Ukrainos ginkluotosios pajėgos.
O, tam, kad Ukrainos ginkluotosiose pajėgos galėtų mus apginti, jose turi būti pakankamai karių.
Būtent tokia seka turi būti rikiuojami klausimai apie tai, kam ko reikia šiame gyvenime. Gi formuluotės, kaip antai „Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms reikia mobilizacijos“, „armija reikalauja duoti žmonių“ ir pan., viską verčia aukštyn kojomis ir visiškai sumaišo sąvokas.
Būtent mums, Ukrainos užnugariui, reikia mobilizacijos, kad būtume apsaugoti ir apginti – tam pačiam užnugariui, kuris vis dar infantiliai priešinasi ir nenori susitaikyti su šia realybe.
Mobilizacijos poreikis iškilo ne dabar, ji turėjo prasidėti daugiau nei prieš metus.
Faktas yra tas, kad neįmanoma sėkmingai kovoti su daug didesniu už tave priešu.
Na, tai būtų įmanoma, jei turėtum tiesiog kosminį technologinį pranašumą prieš priešą – maždaug tokį, kaip JAV armija prieš Talibaną. Tada taip, prieš dvidešimt rankiniais prieštankiniais granatsvaidžiais RPG-7 ginkluotų, ant asilų jojančių modžahedų būtų galima pasiųsti vieną seržantą Džoną Rembo, dešimt metų treniruotą tokiai misijai, turintį internetinę tiesioginę informaciją iš palydovo ir per tą patį palydovą bet kurią akimirką galintį iškviesti oro paramą, raketas, artileriją, dronus, o nutikus kam nors ne taip – sraigtasparnį gelbėjimo misijai. Ar tiesa, kad niekas neturi iliuzijų, jog turime tokį technologinį pranašumą prieš rusijos federacijos armiją?
Mes su priešais kovojame tos pačios kartos ginklais („aštuntojo dešimtmečio diskoteka“ su nedideliais modernesnių technologijų intarpais), naudodami lygiai tą patį ginklų tipų asortimentą, dažnai tuos pačius modelius. Kai kas geriau pas juos, kai kas pas mus, bet apskritai technologinio lygio atžvilgiu tai yra ta pati svorio kategorija, ir priešas turi aiškų pranašumą ginklų skaičiumi.
Iš to, kad nenumaldomai du kart du yra keturi (kad ir kaip kas nors svajotų gauti dvidešimt aštuonis), seka, kad kovotojų skaičius turėtų būti bent jau panašus. Na, o jei norime laimėti, turime sukurti kiekybinį pranašumą prieš priešą.
Galbūt kai kuriuos nustebinsiu, bet mes visą laiką kariaujame turėdami mažiau karių nei priešas. Ir net mūsų sėkmes ir pergales iškovojo mažesnė armija prieš didesnę.
Bet viskam yra riba, o laimėjimų riba buvo peržengta vien dėl didesnės mūsų karių motyvacijos. Dabar mes turime kompensuoti priešo kiekybę savo kiekybe.
Taigi, mobilizacijos poreikis atsirado (ir tapo akivaizdus kiekvienam, mokančiam sudėti du ir du) ne dabar, o 2022 metų rugsėjį. Prieš rusijai paskelbiant visuotinę mobilizaciją 2022-ųjų pavasarį maskuojamąją uniformą užsivilkusiųjų pajėgomis buvo galimybė įveikti čia į „specialiąją karinę operaciją“, o ne į karą atvykusį kontingentą. Kai tik rusija pradėjo didelį „mobilizec“, tapo aišku, kad ir mums to išvengti nepavyks.
Tačiau, užuot tai suvokę ir paskelbę dar tada ir turėdami pakankamai laiko ramiai parengę tam reikalingus pakeitimus teisės aktuose, poįstatyminiuose teisės aktuose, Teritorinių komplektavimo centrų praktikoje ir visus 2023 metus ramiai mobilizavę reikiamą karių skaičių, nusprendėme pakartoti savo neseną šašlykų istoriją.
Kaip mes, iki 2022-02-24, niekaip netikėjome, kad kils didžiulis karas ir gegužę ruošėmės kepti šašlykus, už ką vėliau sumokėjome siaubingą kainą geriausiųjų iš mūsų gyvybėmis, visus 2023 metus atsisakinėjome kalbėti apie mobilizaciją ir naiviai tikėjomės, kad tai „kažkaip praeis“ arba „išsispręs savaime“.
Nepraėjo ir neišsisprendė, nes mes ne pasakoje gyvename, o jei stebuklai ir įvyksta, tai tik tada, kai patys juos padarome didelių pastangų ir didelių aukų kaina – kaip stebuklas, kurį mes visi kartu sukūrėme 2022-aisiais. Ir tik dabar mes pagaliau lėtai, su pasipriešinimu. susitaikome su tuo, kas iš tikrųjų buvo akivaizdu prieš metus, ir bandome pasivyti traukinį, kuriame turėjome važiuoti jau seniai.
2. Bet vis tiek ar negalime tos mobilizacijos nevykdyti? Juk labai jau nesinori…
Galime. Ir be jokių problemų. Tačiau vienintelė alternatyva masinei mobilizacijai yra rusų okupacija.
Būtina suprasti, kad žmonės, kurie prieš beveik dvejus metus užsivilko maskuojamąją uniformą, fiziškai nepajėgs tęsti šio karo iki pergalės. Jie sugebės dar kurį laiką išlaikyti frontą ir suteikti mums užnugaryje dar kelis mėnesius ramaus gyvenimo „nežiūrėk aukštyn“ stiliumi (mūsų versijoje – „Tikiu Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis“), bet ne daugiau. O vėliau jie tiesiog baigsis, ir jei mes iki tol jų nepakeisime, ateis orda.
Taip pat reikia įsisąmoninti, kad niekas mums nesiūlo tarpinių variantų. Nėra varianto „susitikti viduryje“, nėra priimtino, nors gal ir nemalonaus kompromiso. rusija neslepia, kad nesutiks su jokiu kompromisu ir ketina kovoti būtent iki „pabedos“, tai yra iki visiškos Ukrainos okupacijos ir „galutinio Ukrainos klausimo išsprendimo“ Hitlerio supratimu.
Vertėtų išgirsti jų oficialius asmenis, be užuolankų kalbančius apie „laikinai okupuotus rusijos miestus Kyjivą, Dnepropetrovską, Zaporižę, Odesą, Charkivą ir daugelį kitų“, kad pakaktų suprastų, jog orda neplanuoja sustoti prie „LDLR sienų“ – iš visų sienų kai kurie iš jų gal planuotų sustoti tik ties Ukrainos-Lenkijos siena, ir tai tik laikinai.
Ir būtina taip pat suvokti, jog tas scenarijus netapo neįmanomu visiems laikams, nors užpernai ir neleidome priešams jo įgyvendinti – jei tik sustabdytume pasipriešinimą, ypač dėl to, kad nebūtų kam kovoti, jis vėl taptų artima realybe.
Okupacija nebūtų kaip Kryme –iš pradžių būtų viena didelė Buča, kuri vėliau virstų vienu dideliu Chersonu. Tai yra, pirmiausia ateitų ne „mandagūs žmonės“, o „koviniai buriatai“, ištrauktų iš rūsių ten besislėpusius išsisukinėtojus nuo mobilizacijos, ir jų akivaizdoje „linksmintųsi“ su jų moterimis ir vaikais. Pas tuos, kurių buriatai „karštosiomis“ nenušautų, kiek vėliau ateitų „ėfesbėšnikai“ ir kiekvienam primintų menkiausią „nuklydimą“ ir tolimiausius giminaičius Ukrainos ginkluotosiose pajėgose ,ir net patiktukus socialiniuose tinkluose. Ir tik tiems, kurie kažkaip tai išgyventų, „išauštų“ Krymas – bet ne Krymas 2014, o Krymas 2023 su totaline mobilizacija ir rusijos kariniais komisarais, kuriems jokių nesąmonių nepapasakosi.
Taip pat reikėtų prisiminti, kad empatijos banga po šoko Europoje jau seniai praėjo ir niekas ES neplanuoja priimti 32 milijonų pabėgėlių. Šį kartą sienas uždarytų ne mūsų pasieniečiai, o Europos šalių kariuomenės, ir ką jau ką, o bėglių-vengėjų srautą jie tikrai sugebėtų sulaikyti, tai juk ne su rusais kariauti.
Ir jeigu jau apie tai kalbame, pralaimėto karo atveju didžiausią šansą išgyventi turėtų tie, kurie jame kariautų iki pat pabaigos, ir kurių paskutiniams nepasidavusiems kariniams vienetams pavyktų su ginklais rankose internuotis užsienyje, kaip nutiko Ukrainos Liaudies Respublikos armijos savanoriams ir Ukrainos sukilėlių armijos sukilėliams. Pasaulinio karo belaukiančiose, išsigandusiose Europos bonsų kariuomenėse turintys karo su rusais patirties veteranai bus labai laukiami, o savų išsisukinėjančių ir pacifistų Europoje ir taip pakanka.
Taigi dabar, visa tai žinodami, galime sąmoningai apsispręsti, ar mums reikalinga mobilizacija, ar rinktis alternatyvą – okupaciją. Tie, kurie jau užsivilkę maskuojamąją uniformą, jau padarė šį pasirinkimą. Dabar pasirinkti turime mes, Ukrainos užnugaris.
3. Kokio dydžio turėtų būti mūsų mobilizacija?
Mes turime žiūrėti į priešų mobilizacijos mastą ir „į veidrodį“, jei tikslus kiekis ir neatitiktų, tai bent jau turėtų būti tos pačios eilės. Per 2023 metus rusijos federacijos armija pasipildė puse milijono sutartininkų iki tų 2022-ųjų rudens jie buvo pririnkę 450 tūkstančių „mobikų“. Verbavimas rusijoje tęsiasi.
Taigi viešai paskelbtas pusės milijono naujokų į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas skaičius yra ne tik ne per didelis, bet ir nepakankamas.
Šiame kiekyje nematau jokių rezervų, kurie kompensuotų jau savo atkariavusius demobilizuotinus, o tuo labiau rezervų pranašumui prieš priešą sukurti.
Tie pusė milijono, jei jie būtų renkami per visus metus, tai yra 40-50 tūkstančių per mėnesį, gynybiniam karui visai neblogai. Užtektų, kad būtų tvirtai laikomasi fronte, būtų pakeisti praradimai ir netgi būtų užtikrinta dalių rotacija iš nulinės zonos į užnugarį ir atgal. Bet ne daugiau.
Jeigu pavyktų juos surinkti per vieną didelę bangą, per tris ar keturis mėnesius, pavasarį įvesti į Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretas, o paskui ramiai kas mėnesį rinkti dar po 40-50 tūkstančių, tai jau būtų kita istorija – mūsų pergalės artinimo istorija.
4. Ar tikrai įmanoma pririnkti pusę milijono per vieną bangą, vos per kokius tris ar keturis mėnesius, ar mūsų mobilizacinė sistema su tuo susitvarkys?
Be galo sunku, bet ne neįmanoma.
Pati valstybės mobilizacinė sistema be mūsų pagalbos nepajėgtų suvirškinti tokio naujokų kiekio. Bet jau turime atitinkamos patirties.
2022 metų pavasarį, per porą mėnesių, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretos pasipildė net ne puse milijono, o 700 tūkstančių karių, ir sistemos žlugimas neįvyko, netgi priešingai – susiformavo pajėgi kovoti armija, sustabdžiusi ordą.
Paslaptis ta, kad tuo metu Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretų papildymą vykdė ne tik tie, kurie privalėjo tai daryti pagal pareigas, ir net ne tik valstybė, bet ir mes visi kartu. Naujokus apgyvendino mokyklos, vaikų darželiai ir gamyklos, juos maitino ir rengė savanoriai ir vietos valdžia, padėjo visi aplinkiniai civiliai. Ir kartu susidorojome su ta super užduotimi, kuri iš tikrųjų pakeitė to karo etapo eigą.
Jei sugebėtume pakartoti tą patį, tik organizuočiau ir tvarkingiau, atsirastų labai geros perspektyvos 2024-aisiais užbaigti šį karą.
Jei nenorime ar negalime – žiūrėti 2 punktą.
5. Rusų vis tiek daugiau nei mūsų. Tad kiek mes bemobilizuotume, mes vis tiek pasibaigsim anksčiau, nei jie…
Labai paplitęs klaidingas požiūris.
Šis argumentas, kuris atrodo logiškas ir įtikinamas, iš tikrųjų yra pagrįstas klaidinga prielaida. Jis turėtų prasmę, jei dėl kiekvieno nukauto priešo, mes prarastume vieną iš savo kovotojų.
Tačiau iš tikrųjų mūsų nuostoliai yra daug mažesni nei priešų.
Praėjusių metų pradžioje Bachmuto gynyboje praradimų santykis buvo 1:8 mūsų naudai. Tada pradėjome puolimą ir neva turėjome pasikeisti vaidmenimis, bet ne: visus puolimo mėnesius išlaikėme praradimų santykį 1:2-3 mūsų naudai. Dabar priešai perėjo į kontrpuolimą, ir voila (štai – pranc.) – Avdejevkoje mūsų ir jų praradimų santykis mums blogiausiu atveju yra kaip kad Bachmute, ar net daug geresnis.
Ordos gyvosios jėgos atsargos, žinoma, didesnės nei mūsų, bet ne daugybe kartų – tik 3-4 kartus, proporcingai šalių gyventojų skaičiui (mūsų ir rusijos demografinės piramidės panašios). Taigi, net jei ir išliktų dabartinė praradimų dinamika, prielaida, kad „mes išsibaigsim, o jų dar bus daugybė“, švelniai tariant, neatlaiko kritikos.
Mes galime ir turime stengtis dar labiau padidinti tą nuostolių santykį savo naudai; čia dar yra ką tobulinti ir kur augti. Bet prie to dirbti galima tik tada, kai iš tikrųjų yra kam kovoti, ir nereikia skubiai ieškoti bent ko nors, kas išlaikytų fronto liniją…
Beje, čia skaičiavome žmones, bet žmonėms reikia kažkuo kovoti. O kalbant apie techniką, nuostolių santykis per pastaruosius metus pagal įvairius technikos tipus buvo nuo 1:5 iki 1:10, todėl dar iki ordai nusibaigiant fiziškai, jiems gali pritrūkti visko, kas rimčiau nei „ kalašai“, ir dėl to taip pat dirbama.
Išsamiau apie tai, apie jų „geležies“ ir gynybos pramonės reikalus galima paskaityti mano gruodžio mėnesio pranešime „Trečiasis kvėpavimas“, ten nagrinėjau skaičius.
Tačiau visa tai turės prasmę tik tuomet, jei apskritai turėsime pakankamai gynėjų. Jokia atskirų specializuotų ir labai profesionalių vienetų sėkmė (dėl to šio karo statistika yra tokia „pergalinga Ukrainai“), deja, negali kompensuoti bendro gynėjų skaičiaus trūkumo sąlyginiam fronto kilometrui.
Bet jei tas bendras skaičius bus normalus, visa kita įgys prasmę, ir išryškės karo perspektyvos, toli gražu ne tokios pesimistiškos, nei mechaniškai neapgalvotai kartojant „jų tiek daug…“
6. Jei visi bus paimti į karą, kas dirbs užnugaryje ir palaikys ekonomiką?
Pradėkime nuo to, kad niekas neplanuoja paimti „visų“.
Dabar šalyje yra 32 milijonai žmonių, tai yra bent 16 milijonų vyrų. Iš jų maždaug trečdalis yra per jauni, trečdalis senstelėjusių, tad lieka apie 5-6 milijonus karo prievolininkų.
Net jei pusė jų būtų netinkamų dėl sveikatos, vis tiek lieka trys milijonai mobilizacijos rezervo, iš kurių reikėtų mobilizuoti nuo pusės milijono iki milijono, tai yra daugiausiai kas trečią ar bent kas šeštą.
Tai yra, net iš gana nedidelės (palyginti su bendru šalies gyventojų skaičiumi) fiziškai pajėgių, karinei tarnybą tinkamų vyrų grupės vienu metu mobilizuoti reikia ne visus, ne daugumą ir net ne pusę.
Apskritai, galbūt visiems ar daugumai iš šios kategorijos iš tikrųjų teks patarnauti – bet iš eilės, vieniems keičiant kitus, nes beveik jau aišku, jog bus nustatytas tarnavimo laikas karo metu.
Na, visų kitų kategorijų, be šios, asmenys visiškai nemobilizuojami. Ir todėl iš tikrųjų jie karo laikotarpiui turės užimti mobilizuotųjų atlaisvintas darbo vietas. Taigi, galime sumažinti moterų nedarbą ir duoti šiek tiek darbo pensininkams – kodėl gi ne?
7. Kodėl turėčiau mirti už tokią valstybę? (toliau pateikiamas sąrašas asmens pretenzijų valstybei, kuri jam „nieko nedavė“, ir sąrašas visko, kas individo nuomone mūsų valstybėje yra ne taip, kaip jis svajojo).
Pats niekšiškiausias išsisukinėjančiųjų argumentas, universalus niekšiškumo ir bailumo pateisinimas. Ne veltui būtent šį argumentą taip mėgsta „stumti“ patentuotas išdavikas ir aukščiausios klasės rusijos agentas, „oralinės kariuomenės pulkininkas“ dezertyras Arestovičius.
Tiesą sakant, sunku paaiškinti tai, kas pačiam atrodo savaime suprantama kaip balta ir juoda, todėl nereikalauja paaiškinimų.
Man akivaizdu, kad kariaujama ne už „valstybę“, net jei valstybė suvokiama tokia, kokia ji ir yra, tai yra institucijų visuma.
Juo labiau ne už valstybę ta prasme, kurią tam žodžiui suteikia arestovičiai ir kiti baisuokliai – tai yra už „valdžią“, taip pat valdžią, personofikuotą tų, kurie dabar užima politines ir valstybines pareigas.
Kovojama už ŠALĮ, UŽ TAUTĄ. Tai yra už tai, kas iš prigimties yra mūsų – ir į ką kėsinasi ir ką nori užgrobti svetimšaliai.
Šis skirtumas tarp savo ir svetimo, tarp artimųjų ir priešų yra žmogaus identifikavimo pagrindas, ir kariaujama visada už savo ir savuosius pačia plačiąja prasme. Už tai ir tuos, ką mylime, ir prieš tuos, kurie grasina tam, ką mylime.
Valstybė toje schemoje yra antraeilis, pagalbinis dalykas – jos institutai turėtų padėti organizuoti karą už tai, kas sava, ir prieš tai, kas priešiška bei svetima, ir nieko daugiau.
Ir jei mes patys (ir niekas, išskyrus mus dėl to nekaltas) dar nesugebėjome šios valstybės, tai yra šių institucijų, sukurti taip, kad būtume patenkinti jų efektyvumu, tai nėra priežastis leisti priešams sunaikinti tas dar netobulas, bet mūsų, tolesnei plėtrai tinkamas institucijas ir pakeisti jas svetimomis – tokiomis, kurių niekaip ir niekad negalėsime paveikti, ir turėsime pakęsti tokias, kokios yra, kokias jas sukūrė kita, kitokia nei mes tauta.
Lygiai taip būtų net jei mus bandytų užkariauti labiau išsivysčiusias ir efektyvesnes institucijas turinčios šalys – mes vis tiek turime mokytis patys, kad ir iš tų pačių šalių, bet savarankiškai, kol nesukursime to, kas mus tenkintų.
Tačiau realiame gyvenime realūs okupantai pakeičia mūsų nevykusias valstybės institucijas ir praktikas savomis – mažiausiai taip pat netobulomis (be to dar ir korumpuotomis, biurokratiškomis, nežmoniškomis ir pan.), o dažniausiai nepalyginamai blogesnėmis nei mūsiškės, kurios sąmoningai okupuotose teritorijose dar ir nuteiktos prieš „aborigenus“. Taigi, netgi ir prie vartotojiškiausio požiūrio į valstybę gautųsi visiškai nenaudingas „gešeftas“.
Betgi bijau, kad daugumai arestovičiaus tipo išgamų aukščiau išvardinti, tiesą sakant, elementarūs argumentai – neįkandama „aukštoji matematika“. Ar galime ką nors paaiškinti jiems suprantama kalba?
Nebandysime aiškinti visuomeninės sutarties pagrindų, bet tokius Konstitucijos pagrindus kaip tai, kad garantuojamos teisės (kurių nė vienas išgama neskuba atsisakyti, jomis naudojasi, varto jas visur ir bet kada, kai tik gali) tiesiogiai numato tam tikras pareigas, ir tie dalykai yra neatskiriamai susieti. Jei neišmanėlis pats to nejaučia ir nesupranta, bijau, kad negalėsime jam to paaiškinti – šeima ir mokykla jį sugadino dar prieš daugelį metų.
Skliausteliuose surašykime tokius akivaizdžius dalykus apie „nieką“, kurio valstybė jam neva „nedavė“, iš tikrųjų galima išvardinti aibę visko – nuo švietimo ir medicinos iki kelių eismo taisyklių (ir net pačius kelių tam eismui), ko pinigine išraiška yra verta daugiau, nei vidutinis statistinis tą išsakantis neišmanėlis yra uždirbęs per visą gyvenimą. Jis nepatikės, nes nevertina tų dalykų, o kartu nuoširdžiai tiki, kad abstrakti „valstybė“ kažkodėl jam skolinga visas tas funkcijas vien todėl, kad jis čia gimė, betgi jis pats niekam ir nieko neskolingas.
Net nepriminkime, kad šią labai jo nekenčiamą „valdžią“ neišmanėlis pats ir išrenka, niekas jos mums iš Marso neatsiunčia – jis toks kvailas, kad nemato ryšio tarp savo balsavimo ir žmonių kokybės valdžioje.
Tačiau yra dalykų, kurie yra prieinami bet kuriam išgamai, ir mūsų užduotis yra juos paaiškinti.
Išgamai svarbiausia suprasti, kokie variantai iš tikrųjų jo laukia – ne teoriškai, o realiame, atšiauriame pasaulyje.
Kai kurie galimi argumentai pateikti 2 punkte. O kadangi išgamos vaizduotė gali būti labai specifiškai surėdyta, ir jis gali niekaip nepatikėti, jog būtent jį prievartautų alkanas buriatas ir/arba mirtinai subadytų įniršęs kadyrovcas („o kodėl jį?!” :), tada čia bent jau galima būtų pabandyti jam paaiškinti, kur dabar yra visi tie, kurie bandė išvengti mobilizacijos LDLR ir Kryme.
Tai yra, neišmanėlis turi suprasti, kad vis tiek turės kariauti – jei ne už savo šalį, tai už rusiją, ir nuo to jau niekaip neišsisuks.
Na, galiausiai, iš ties verta pakovoti ne tik su šio supuvusio klausimo esme, bet ir su formuluote.
„Kodėl turėčiau mirti…“ – jau nuo pat pradžių iškreiptai formuluojamas klausimas.
Kareivio darbas yra ne mirti, o žudyti. Užmušti priešą ir išlikti gyvam – būtent tam žmonės mobilizuojami į armiją, o ne tam, kad mirtų.
Taip, kare rizika žūti yra didesnė nei užfrontėje – bet čia kalba eina būtent apie padidėjusią riziką, o ne apie tikrą mirtį, ir tų, kurie kovoja jau beveik dvejus metus, kol kas yra gyvi ir palyginti sveiki (tfiu-tfiu !) nepalyginamai daugiau, nei mūsų žuvusių didvyrių.
Eiti kariauti – tai ne eiti numirti, o eiti žudyti priešus, kad sugrįžtum kaip didvyris. Ir daugumai tai pavyks.
8. Kodėl turėčiau tarnauti, jei Porošenkos sūnus netarnauja (Jermako brolis, deputatų giminės, ministrų vaikai –sąrašą galima papildyti pagal savo skonį)?
Šį „teisingumo“ argumentą su pasibjaurėjimu girdžiu nuo tolimųjų 2014-ųjų, ir tai iš tikrųjų yra tik pirmiau minėto „dezertyro Arestovičiaus argumento“ variantas.
Man buvo keista neseniai išgirsti tokį argumentą, išsakytą vieno iš buvusių liaudies deputatų iš Porošenkos bloko – to paties Porošenkos, kurio sūnaus nebuvimas fronte, pagal šią logiką, turėjo trukdyti man kovoti už savo šalį „Aidare“. Bent jau tos stovyklos politikai turėtų pasimokyti iš patirties, bet ne, pigaus populizmo pagunda tokia stipri…
Taigi, va, nežinau kaip kiti, bet aš kariavau ne už Porošenką, kaip ir ne už Turčinovą (kai paėmiau į rankas ginklą, jis dar ėjo prezidento pareigas). Aš kovojau už savo šalį, kuri priklauso ne prezidentui, kad ir kokia bebūtų jo pavardė, o man, mano šeimai, draugams ir milijonams kitų ukrainiečių.
Tiesą sakant, aš kovojau už tuos ukrainiečius – tuos, kuriuos myliu, ir tuos, kurių nemėgstu, nes ne visi jie sugebėjo apsiginti, todėl jiems reikėjo gynėjų.
Už savo šalį, į kurią įsiveržė atėjūnai ir už savo tautą, kurią tie atėjūnai nori likviduoti.
Taip pat pažįstu daug mūsų gynėjų, bet nepažįstu nei vieno, kuris kovotų už Zelenskį. Jie taip pat kovoja už mūsų šalį ir už visus ukrainiečius užnugaryje. Taip pat, deja, ir už mane, perėjusį į kategoriją tų, kuriems reikalingi gynėjai.
Jei sąlyginis „sintetinis porošenkozelenskis“ yra pasirengęs imtis ginklo ir stoti į gynėjų gretas, vadinasi, jis buvo tinkamai išauklėtas, ir grįžęs iš karo gyvens deramai kaip pilietis. Jei nėra pasirengęs – tai verta prisiminti per kitus rinkimus, sprendžiant, ar pratęsti mandatą jo tėvams, ar leisti tokiam pradėti savo karjerą. Tai viskas. Ne daugiau ir ne mažiau.
Kokia nauda bus paskelbus valdininkų artimųjų, kurie tarnauja arba, priešingai, netarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose, sąrašą? Kol kas nieko naudingo, tik nereikalingas argumentas, siekiančiam nuslėpti savo bailumą ir savo išsisukinėjimą pridengti „teisybės troškimo“ figos lapu.
Tačiau po karo toks sąrašas galėtų praversti prieš kitus rinkimus.
Nes net jei ir paaiškėtų, kad nė vienas iš dabartinių valdininkų neturi giminaičių fronte (kas, kiek žinau, toli gražu ne taip, bet galima pabandyti įsivaizduoti blogiausią situaciją) – tai reikštų tik tai, kad mes nesugebame į valdžią rinkti vertus žmones.
Bet tai jokiu būdu nereikštų, kad dėl savo negebėjimo išrinkti turėtume leisti okupuoti savo šalį ir visiems laikams netekti bet kokios galimybės kada nors ką nors rinkti į kokias nors pareigas.
Jei laimėsime šį karą, bus daug laiko ir galimybių išmokti išsirinkti geriausius iš mūsų. Jei pralaimėsime – daugiau niekada neišmoksime. Tai tiek apie „Porošenkos sūnų“.
Toliau pratęsiu apie konkretesnius klausimus apie loterijas, moteris, išsipirkimą mokesčiais ir kt.