– In memoriam pasipriešinti pasauliniam blogiui iš kitos pasaulio pusės atvykusiems savanoriams, žuvusiems Ukrainoje kovoje su orda.
Savanoriai kare – tai, be kita ko, nuolatinis pažindinimasis su naujais nuostabiais žmonėmis, jų rinkimas į frontą, ko nors jiems ten į priekines linijas vežimas, keitimasis naujienomis ir žiniomis. Ir nuolatinės kurio nors iš jų netektys, dažnai beveik tuoj pat po susipažinimo. Jei rašyčiau apie visus, net jei tik apie tuos, kurie buvo artimiausi, FB pavirstų gedulo juosta.
Bet turiu parašyti apie šiuos vyrukus, kuriais mes rūpinomės ir kurie užvakar žuvo mūšyje prie Seversko, nes jie buvo kitokie, nei visi mes. Niekas jų šalių neužpuolė. Jų namuose buvo taika, ramybė, klestėjimas – viskas, ką iš mūsų atėmė agresoriai ir apie ką tik besvajojame. Bet jie visa tai paliko, kad kartu su mumis pasipriešintų pasauliniam blogiui, ir žuvo mūsų žemėje kovoje su orda.
Jie buvo labai skirtingi. Jauniausiam buvo 28, vyriausiam 51. Iš trijų skirtingų šalių, su skirtinga gyvenimo ir karine patirtimi. Bendra buvo meilė laisvei ir užuojauta mūsų kovai, ir būtent tie bendri dalykai suvedė juos į vieną tarptautinę Ivano Boguno vardo specialiosios paskirties brigados kuopą. Jie visi žinojo, kad, kaip užrašyta Korėjos karo memoriale: „Laisvė nėra nemokama“. Ir sąmoningai sumokėjo savo kainą už mūsų laisvę ir visą laisvąjį pasaulį.
Už visą laisvą pasaulį – ir už vieną sužeistąjį, kurį bandė išnešti trys jo bendražygiai. Kilnių vaikinų iš įvairių pasaulio šalių kilni mirtis.
Edvard Selander Patrignani g. 1994 m.
Švedas, atsargos leitenantas, ekonomistas ir pilietinio ugdymo filosofas. Jis atvyko pirmiausia tam, kad kartu su mumis patirtų karo sąlygas, o paskui nutiestų kelią kitiems savo bendraminčiams. Turėdamas kario profesiją, jis gerai suprato pavojaus laipsnį ir tai, koks baisus yra apkasų karas ir priešo artilerijos „ugninis volas“. Po Lisichansko jis rašė: „Stebuklas, kad visi išlikome gyvi“. Bejesavo paskutinėje žinutėje jis rašė: „Turime suformuoti visą būrį švedų (palaikydami ukrainiečius), ir mes galime tai padaryti“.
Emile-Antoine Roy Sirois g. 1991 m.
Kanados paramedikas, turintis patirties Prancūzijos svetimšalių legione. Jis atvyko pas mus pirmosiomis didžiojo karo dienomis, kariavo savanorių batalionuose, paskui sudarė sutartį su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis ir persikėlė į Bohuno brigadą. Jis sakė turįs savo sąskaitas su rusais dėl žuvusių prie Bakhmuto savanorių draugų. Jis visada šypsodavosi ir pats buvo pasirinkęs linksmą šaukinį „Bebras“.
Luke Lusyszyn g. 1991 m.
Ukrainiečių kilmės amerikietis. Namuose jis tarnavo policijoje. Sunkiai ištardavo savo pavardę „Lisicyn“, tačiau primygtinai pabrėždavo savo ukrainietiškas šaknis: jo močiutė po Antrojo pasaulinio karo emigravo iš Ukrainos į JAV. Ir, žinoma, Liuka negalėjo turėti kito šaukinio kaip „Skywalker“ – nes, kaip ir „Žvaigždžių karuose“, jis metė iššūkį pačiai Blogio imperijai silpnesniųjų, bet laisvųjų pusėje.
Bryan Young g. 1971 m.
Jis buvo amerikiečių karys. Karinėje misijoje buvo sužeistas ir išsiųstas į atsargą. 2017 metais jis planavo apkeliauti pasaulį dviračiu, tačiau jam sutrukdė koronavirusas. Jis apsigyveno Sakartvele, iš kur kovo mėn. pasiekė Ukrainą. Jo šaukinys buvo „Ragnar“ – kaip senovės skandinavų karo dievo. Jis rašė: „Ukrainoje aš turėjau tikrą šeimą“, turėdamas omenyje savo būrį. Būdamas profesionalus kariškis, jis puikiai suvokė visas rizikas ir rašė, kad JAV kariuomenėje kovoti buvo nepalyginamai lengviau. Viename paskutinių savo įrašų FB jis rašė: „Manęs dažnai klausia, ką aš čia, Ukrainoje, veikiu. Bet tokia mano profesija nuo 1988 m.: prisiekiau ginti Laisvąjį pasaulį“. „Tas [dalyvavimas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretose] yra didžiausias išbandymas mano gyvenime. Palinkėkite man sėkmės. Tam turiu panaudoti visas savo žinias ir dar daugiau.“
Visi patiriame silpnumo, dvejonių ar abejonių akimirkų. Taigi, jei tektų arba pačiam susimastyti, arba išgirsti mūsų, ukrainiečių, pokalbius tema „kažin kaip visa tai apsieitų be mūsų?… gal verčiau ignoruoti šaukimą?… gal yra variantų išvykti į užsienį ir visa tai pamiršti?.. “. – prisiminkime šiuos vyrukus, kurių niekas nevertė iš kitos pasaulio pusės savo sąskaita atvykti pas mus, eiti po priešo sviediniais, dalintis viskuo su ukrainiečiais, nuo baimės ir nuovargio iki didvyriškos mirties mūšyje už miestą, kurio vardo jie niekada anksčiau nebuvo girdėję. Nieko daugiau, tik sąžinę, teisingumo ir garbės jausmą… Tiesiog prisiminkime juos prieš priimdami bet kokį sprendimą, dėl kurio būtų sunku žiūrėti jiems į akis.
Pagal 2022-07-20 Evgen Dykyj įrašą jo FB sienoje
