„Lietuva eina neginkluoto pasipriešinimo keliu“

– tokią taisyklę Nr.1 žinojo kiekvienas 1990-ųjų savanoris – akcentuojama KAD įkūrimo 30-mečiui skirtoje LRT 2020-05-01 laidoje „Mes nugalėjom“.

Laidoje prisiminimas ir mintimis dalijosi Lietuvos kariuomenės kūrėjai – buvęs Krašto apsaugos departamento vadovas, Nepriklausomybės akto signataras Audrius Butkevičius, buvę Krašto apsaugos departamento darbuotojai LKKSS VAS nariai Rimas Litvinas ir Arnoldas Kulikauskis:

1990-ieji. Ką tik nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje įkuriamas Krašto apsaugos departamentas. Jo vadovu paskirtas nė 30-ies metų neturintis jaunas gydytojas pradeda burti tvirto sudėjimo kovos menus praktikuojančius vyrukus ir ruošiasi ne ginklu, bet apgalvota taktika ginti dar itin trapią Lietuvos nepriklausomybę. Audrius Butkevičius. Pradėkim nuo to, jog Sąjūdis eidamas į rinkimus jau turėjo grupes žmonių, kurie buvo orientuoti į vieną ar kitą veiklą.  Kartu su mumis iš Kauno atėję žmonės buvo daugiau techniniai specialistai, daugelis jų buvo orientuoti ne į grynąją politiką, bet į politikos realizavimą per įvairias vyriausybines institucijas. Aš buvau vienas iš tokių. Kadangi buvau daugiau organizatorius, nei politikas, gerai suvokiau valstybės gynybos ir saugumo mechanizmų svarbą, jau iš anksto ruošiausi šitai veiklai. Dar 1988-aisiais aktyviai į Sąjūdžio veiklą įsitraukęs A. Butkevičius telkė tremtinius ir politinius kalinius, su bendraminčiais įkūrė Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių organizaciją. Jis pasakoja jau tada pradėjęs galvoti apie krašto gynybos organizavimą: A.B. Panaudodami man tada pavaldžios organizacijos – Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos – struktūras mes rinkom žmones, kurie galėtų ateiti į valstybinę tarnybą jau kuriant tokias žinybas kaip Pasienio apsaugos tarnyba, kaip specialiosios pajėgos, kaip mobilizacinės tarnybos. Kovo 11-ąją Lietuvai atkūrus nepriklausomybę teko staigiai imtis veiksmų. Pradėtos kurti pirmosios valstybinės institucijos, suformuotas Kazimiros Prunskienės ministrų kabinetas. Buvo akivaizdu, kad krašto apsaugos sistema yra vienas pagrindinių nepriklausomos valstybės elementų. Tačiau nuspręsta Krašto apsaugos ministerijos nesteigti ir įkurti tik Krašto apsaugos departamentą. Jo vadovu ir paskirtas Audrius Butkevičius – jaunas gydytojas iš Kauno. A.B. Man asmeniškai buvo pasiūlyta būti trečiuoju vicepremjeru. Žinoma, mes iš karto siūlėme savo žmogų į Krašto apsaugos ministrus. Juo turėjo būti Vidmantas Povilionis – Kauno sąjūdžio narys, buvęs politinis kalinys. Pristatinėjant vyriausybei savo būsimus narius parlamente kalbėjo V. Povilionis. Jis pasakė kur kas daugiau, nei reikėjo pasakyti tuometinei Aukščiausiajai Tarybai, ir stipriai išgąsdino jos narius. Buvo nuspręsta Krašto apsaugos ministerijos steigimą atidėti. Kadangi aš laikiau, jog šitos žinybos atsiradimas labai svarbus ir mes turime tai daryti nedelsiant, tai atėjau pas Ministrę Pirmininkę. Ji pasakė: „Audriau, rinkis arba trečias vicepremjeras, arba mes darom Krašto apsaugos departamentą ir Saugumo departamentą – dvi žinybas prie vyriausybės.“ Na, pasirinkimas buvo visiškai aiškus. Aš nuėjau į Krašto apsaugos departamento vadovus… 1990-aisiais Audriui Butkevičiui nebuvo nė 30-ies. Apie krašto gynybos strategijas jis žinojo tiek, kiek buvo skaitęs knygose: A.B. Kaip 29 metų žmogui, tai buvo iššūkis. Ir pirmu uždaviniu, kuris kilo prieš mane, buvo ne organizaciniai dalykai, kaip daug kas gali pagalvoti, kad tai buvo svarbiausia… Taip, aš gavau du daiktus – antspaudą ir banko sąskaitą su labai, labai maža pinigų suma. Niekas net kėdės nepasiūlė, nekalbant apie patalpas. Bet, kaip jums sakau, pagrindiniu uždaviniu buvo ne organizaciniai dalykai, pagrindiniu uždaviniu buvo suprasti, kas tai yra per institucija. Prieš mane buvo dvi galimybės. Viena – eiti labai tradiciniu keliu kuriant nedideles, kiek mes ten galėjom, karines pajėgas ir manyti, jog tokios pajėgos gali spręsti mūsų uždavinius. Kitas kelias – kurti galios mechanizmą, kuris įtakotų politinius procesus. A.Butkevičius pasakoja, kad galimybė organizuoti valstybės gynybą senais šautuvėliais ir medžiokliniais ginklais optimizmo nekėlė. Lietuvoje vis dar buvo dislokuota sovietų kariuomenė, kuri, vos panorėjusi, nupūstų besikuriančią Lietuvos kariuomenę kaip pienės pūką. Taigi nutarta eiti kitu keliu: A.B. Ir čia atėjo netikėtas atsakymas, jog iš esmės gynyba yra daroma ne tiktai ginklais – ji, visų pirma, yra daroma įtaka. Į rankas man pakliuvo prof. Džino Šarpo (Gene Sharp) darbai apie taip vadinamą neprievartinę gynybą arba civiliniais asmenimis paremtą gynybą, kuomet, iš esmės, gynybos pajėgomis gali tapti  visa tauta, jeigu tu ją gerai mobilizuosi ir organizuosi. Ir aš pagrindines savo pastangas gynybai organizuoti permečiau šia kryptimi. Pirmasis Krašto apsaugos departamento tikslas buvo įsteigti Valstybės sienos apsaugos tarnybą ir organizuoti ekonominę sienų kontrolę. Iš karto po to departamentas ėmėsi spręsti opaus į sovietinę kariuomenę dar vis šaukiamų jaunuolių klausimo. Paskelbta, kad visi šaukiamojo amžiaus jaunuoliai turi tarnauti Lietuvai. Galų gale pradėta galvoti ir apie karinių pajėgų kūrimą: A.B. Trečioji veiklos kryptis buvo susijusi su tam tikrų mobilių, efektyvių pajėgų sukūrimu. Jeigu žvilgtersit į mano tuometinius įsakymus, tai įsakymas Nr.1 buvo sukurti Karinį – techninį sporto klubą ir paskirti jam vadovauti savigynos imtynių triskart pasaulio čempioną, mano gerą bičiulį Česlovą Jezerską. Tai buvo iš tikrųjų Lietuvos karinių pajėgų pradžia. Pradžioje mes surinkom 30 žmonių. Vėliau šitos pajėgos augo. Priaugo iki 400 žmonių. Mes, žinoma, labai nedemonstravom, vienus rodėm, kitus slėpėm, tačiau jau turėjom abipus aštrų instrumentą – parengtus žmones, kurie buvo pasiruošę vykdyti valstybės uždavinius. Pirmieji KAD suburti jaunuoliai praktikavo vieną ar kitą sporto šaką, buvo puikaus fizinio pasirengimo ir nestokojo drąsos: Rimas Litvinas. Tai buvo Lietuvos atgimimo laikotarpis ir ta pakilimo banga prasidėjo porą metų anksčiau. Mes, kaip žaliaraiščiai, jau 1989-aisiais metais buvom pašaukti palaikyti tvarką. Atsimenate, Vingio parke buvo tas didysis mitingas, kuriame susirinko 100-200 tūkstančių žmonių. Reikėjo išvengti visokių KGB išpuolių, provokacijų. Tai žaliaraiščiai buvo sufokusuoti, dalinai apmokyti kaip to išvengti. Ir iš tų žaliaraiščių, kai pašaukė, neatėjo iš karto žmonės į Krašto apsaugos departamentą, bet buvo sukurtas prieš tai Karinis – techninis sporto klubas, kur susirinko visi sportininkai nuo 19 iki 40 metų, fiziškai gerai pasiruošę, norintys dalyvauti toje veikloje. Arnoldas Kulikauskis. 1990 metais birželį gavau iš Audriaus skambutį, kad yra kuriama kariuomenė. Aš turėjau šiokios tokios patirties – sovietinėje armijoje eiliniu teko tarnauti Vokietijoje. Iš karto atsiliepiau ir liepos antroje pusėje buvau čia. Apie karinę karjerą Lietuvos kariuomenėje tuo metu niekas negalvojo. Tikslai buvo trumpalaikiai: kaip nors išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę bent kelerius metus: R.L. Tuo metu visų nuomone sovietinė kariuomenė buvo pati blogiausia struktūra, tad meldėme Dievą, kad netektų su ja susidurti. Niekad negalvojau, kad tapsiu kariuomenės dalimi. O tapau kariškiu, ir iš tų pirmųjų kariškių net 9 generolai… Tuo metu niekas negalvojo…, visi buvom civiliai. Aš buvau inžinierius technologas, atėjau tik kažkuriam periodui padėti, pabūti – pats tuo metu buvau sportininkas. A.K. Kaipo tokios kariuomenės dar ir nebuvo. Buvo tiktai savanoriai. Kai atėjau, mane A. Butkevičius pristatė jau anksčiau paskirtam Rimui Baltušiui – amžiną jam atilsį, tikram kovotojui ir tikram Lietuvos patriotui. Pamačiau kaip jis atrodė ir jo ginklus – kuoką su spygliais, kaip prieš drakonus eidavo, rankenas ir „lenciūgus“ – supratau, kad tai tokie mūsų pirmieji ginklai… A.B. Jeigu ruošiesi priešintis, tai imi į tarnybą ne buhalterių technikumo vyrukus, ne virėjų mokyklos žmones, bet imi tuos, kurie turi konflikto, konfrontacijos patirtį. Į Krašto apsaugos departamento kuriamas pajėgas atėjo patyrę karate, dziudo imtynininkai bei sportininkai. A. Butkevičius pasakoja apie anuomet pasklidusius gandus: esą jis buria banditus:                           A.B. Galbūt ne visi jei buvo angelai. Bet tuo metu man reikėjo kareivių, o ne gražiai galinčių pagiedoti chore asmenų. Iš pradžių savanoriai plūdo tūkstančiais, tačiau po atrankų liko vos pusantro šimto: R.L. Sportuoti reikėjo po 3-4 valandas ryte, vakare. Sportininkai – autoritetai tokie, kaip mūsų vadas triskart pasaulio čempionas Česlovas Jezerskas, kuriam lygių visoje Sovietų sąjungoje nebuvo… Suprantat, tas adrenalinas veikė…, bet ne visi tą galėjo daryti… Visą tą laikotarpį, visus metus mes namuose jau nenakvodavom, nes mus jau gaudydavo ir visokie KGB agentai, buvo pavojinga net namo grįžti. Mes buriuodavomės jau savam rate, eidavom nakvoti pas draugus, kažkur kitur… Savanoriai ne tik daug sportuodavo, dalyvaudavo pratybose, bet naktimis dar ir saugodavo pastatus, kuriuos kėsindavosi užimti sovietai: A.K. Mes būtent vykdėm ypatingų, strategiškai svarbių objektų apsaugą. Dar vaikšto sovietinės kariuomenės karininkai, o mes jau perimam tą turtą… Atvirai kalbant, jie į mus žiūrėdavo nerimtai. Ypač pačioje pradžioje. Ir karininkai į mus žiūrėjo kaip į elementarius kažkokius sargus. Bet tokia buvo tik pati pradžia. Po mėnesio pasikeitė. Viskas keitėsi, mes stiprėjom, ir atsirado kažkokių tai konfliktų, nes sovietinė kariuomenė provokavo, darė vienokius ar kitokius išpuolius. Atlyginti už sunkų darbą, anot A. Butkevičiaus, iš skurdaus biudžeto Krašto apsaugos departamentas nebūtų galėjęs. Teko prasimanyti įvairių būdų, kaip išgyventi: A.B. Žinoma, mes turėjom labai mažai pinigų, kurie buvo duoti. Pasinaudojome mūsų patirtimi iš Sąjūdžio laikų, kuomet organizavom pirmąsias keliones į Sibirą. Aš nusiėmiau kepurę ir praėjau per eilę gamyklų prašydamas pinigų, ir jų gavau. Mes su gamyklomis sudarėme sutartis, pagal kurias mūsų žmonės ėmėsi tam tikrų apsaugos funkcijų, ir taip buvo pafinansuojamas KAD. Tai buvo visiems žinoma ir vyriausybei buvo priimtina, kad aš tokiu būdu papildau KAD lėšas. A.K. Tokio kaip atlyginimo, pinigų nebuvo. Buvo tiesiog budėjimai ir už tuos budėjimus buvo skiriamos premijos. Jos nebuvo didelės, bet tuo metu tai buvo vieni pirmųjų skatinimų ir savanoriui tai tikrai buvo džiugu. R.L. Taip ir gyvenom. Aš, kaip inžinierius technologas turėjau laisvesnio laiko: dvi dienas dirbau, tris – laisvas, tad buvo sąlygos ir sporto bei budėjimo grafikui. Man kaip ir netrukdė, bet mes stebėjomės atėjusiais šeimas turinčiais žmonėmis… A.B. Tuo metu žmonės, kaip ir visais laikais, ieškojo prasmės. Viktoras Franklis (Viktor Emil Frank), vienas iš žymiausių pasaulio psichoterapeutų, Trečiosios Vienos psichoterapinės mokyklos pradininkas prasmės jausmą pateikia kaip patį svarbiausią žmogaus poreikį. Tuo metu atsakymas į klausimą KĄ AŠ DARAU?– AŠ TARNAUJU SAVO VALSTYBEI, SAVO TAUTAI, SAVO VISUOMENEI – buvo labai svarbus. Ir tas žmogus, kuris galėjo sau tą pasakyti, vėl pagal tą patį Viktorą Franklį, galėjo išgyventi bet kokį „KAIP?“. Aš mačiau kaip tas prasmės jausmas motyvavo žmones įvairiausiose vietose: mūsų draugus ir bičiulius Lenkijoje, Kaukaze, galų gale įvairių nedidelių tautų žmones Sibire, kai buvo tas metas, kai šitas atsakymas – AŠ KURIU SAVO TAUTOS, SAVO VALSTYBĖS ATEITĮ – veikė kaip labai stiprus motyvatorius, kaip atraktorius, patraukiantis žmones. Ir čia didelių pastangų nereikėjo. R.L. Ne tik Lietuvos atgimimas, bet ir žmonės visi pajuto, kad gali kažką padaryti, kažką nuveikti ir duok Dieve, kad mano anūkai pajustų tą dvasią, pakilią žmogaus būseną… To negali nupasakoti, tai turi pajausti… A. Butkevičius pasakoja tuo metu dėliojęs įvairius scenarijus, kaip pakryps įvykiai Lietuvoje, ir skirtingiems scenarijams ruošė žmones: A.B. Dalis iš jų buvo ruošiama ginkluotam pasipriešinimui, dalis buvo ruošiama partizaniniam karui – partizaninio karo organizavimui. Ir per visą Lietuvą vyko šitas procesas. Kaupėm ir maisto, ir ginklų sandėlius., ir medicinos punktus, kuriuose būtų galima suteikti pirmą kvalifikuotą pagalbą mūsų žmonėms… Kiti žmonės buvo ruošiami veikti kaip visuomenės organizatoriai, struktūruotojai, ir šita grandis labai efektyviai suveikė Sausio įvykių metu. R.L. Mus specialiai apmokino kovai mieste. Jei tankai, ar kas atvažiuoja, kaip reikėtų pasipriešinti miesto sąlygomis; kaip iš devinto aukšto į septintą nusileisti, kaip su parašiutais nusėsti ant stogo… A.B. Kitas uždavinys. Ruošdamiesi 1990 m. sausio įvykiams mes suvokėm, jog užsienio žurnalistams reikės padėti pamatyti įvykius teisingu kampu (šiais laikais tai vadina fikseriais) Todėl mobilizavom visus žmones, bent kiek slebizavojančius angliškai. Kaip suprantate, tuo metų anglų kalbos praktikos nelabai kas turėjo, ypač jauni vyrai, bet mes tokius surinkom. Anot pirmųjų savanorių, jie turėjo ir ginklų, tačiau kiekvienas, net ir viduryje nakties prikeltas būtų galėjęs pasakyti taisyklę Nr.1: „Lietuva eina neginkluoto pasipriešinimo keliu“. A.B. Aš puikia suvokiau, kad mes negalime laimėti ginklu. Tiesiog yra nepalyginami dalykai, ir pradėti konfliktą įsivaizduojant, kad mums ginklų užteks, būtų buvusi milžiniška klaida. Todėl aš labai tikslai atskyriau sritis, kuriose mes turime turėti ginklus ir kuriose mums jų nereikia ar kuriose jie gali būti labai žalingi ir pavojingi. R.L. Mes turėjome ginklų nelegaliai, kaip ir tas sukurtas sporto – techninis klubas, bet dėl jų panaudojimo mums direktoriaus Audriaus Butkevičiaus buvo griežtai pasakyta: „Jeigu kur kokie veiksmai vyksta, mes turim dalyvauti, sudalyvaujam, nukenčiam, bet jų nė vienas neturi žūti“. A.B. Visų pirma mums reikėjo nedidelio ginklų kiekio pademonstruoti, kad valstybė ginasi ginklu, jog niekam neateitų į galvą teigti, jog „ jie išsilakstė, pasidavė“ ar, pagal tuometinį komunistų scenarijų, „atėjusi darbo liaudis išvaikė nacionalistų valdžią“. Taigi svarbių valstybinių objektų apsaugai ir gynybai, tam demonstraciniam komponentui, mums ginklų reikėjo. Čia mes turėjom surinkę graižtvinius medžioklinius ginklus. Kita vertus tuometinė Sovietų Sąjunga gamino efektyvius automatinius medžioklinius ginklus 12 kalibro lygiavamzdžius NC-12, ir mes supirkom šitų ginklų Pasienio apsaugos tarnybai. Trečioji sritis – mūsų žvalgybinės – diversinės pajėgos, kurias mes galinom, kurioms taip pat reikėjo nedidelio kiekio ginklų. Ir čia mes supirkinėjom tai, ką buvo galima supirkti iš Sovietų Sąjungos kariuomenės, kuri visais laikais, netgi Afganistane, pardavinėjo savo ginklus priešams. Taigi, kaip mes juokdavomės, „tarybinis praporščikas buvo geriausias mūsų draugas“. A.K. Mūsų vadai buvo pakankamai rimti. Pavyzdžiui pirmasis karinio – techninio sporto klubo vadovas, dabartinis brigados generolas Česlovas Jezerskas turėjo labai didžiulę patirtį. Jis buvęs vieno iš desantinių sovietų armijos dalinių vienu iš vadovų, tuometinis papulkininkis. Jisai daugmaž žinojo kas ir kaip, ir todėl mes ruošėmės ir gynybai, bet neginkluotai. Tuo metu mes apie ginkluotą gynybą nekalbėjom. Kol kas mūsų mintyse buvo kaip atremti kažkokius susikirtimus rankomis, kojomis, t.y. koviniais veiksmais. Krašto apsaugos sistemą nuo visiško nulio kurti pradėjęs tuo metu vos 29-erių A. Butkevičius tikina tuo metu turėjęs itin daug laisvės įgyvendinti savo sumanymus. Niekas netryško noru kištis į departamento veiklą. Kita vertus, departamento pečius slėgė itin didelė atsakomybė: A.B. Aš turėjau išskirtinai didelį politinį pritarimą vyriausybėje. Bet tai buvo pritarimas ir visiškas nenoras labai kištis į jo reikalus. O nuo 1990-ųjų rugpjūčio, kai pakvipo artėjančiu konfliktu, tai niekas ir nebelindo. Ir aš pats sau juokdamasis sakydavau, kad kuriu valstybės gynybos pajėgas kaip Viešpats Dievas – pagal savo paveikslą, t.y. tai ką laikau reikalingu, tą ir darau. Na, žinoma, labiausiai padėjo Sausio mėnesio įvykiai, kuomet mes vos ne paskutinėmis minutėmis įsteigėm Laikinąją gynybos tarybą, kuriai įstatymu Valstybė suteikė labai daug galių ir funkcijų. Ir tada atėjo momentas, kai gavau didesnį palaikymą ir paramą.