Išskirtinis „The Baltic Resistance“ interviu su lietuviu „Senu vilku“, ukrainiečių ir gudų kovotojų švelniai vadinamu Seniu, t.y. „Diedu“

Dėkojame Lietuvos ginklų savininkų asociacijai už tarpininkavimą leisti publikuoti interviu ir mūsų svetainėje.

Pirmoji dalis (2022 m. liepos 28 d. 13:24)

„The Baltic Resistance“ pavyko užmegzti ryšį su Ukrainoje priešakinėse linijose kovojančiu 55 metų lietuviu „Senu vilku“ – Rimu Armaičiu. Jis yra buvęs Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ sprogmenų specialistas ir išminuotojas, taip pat buvęs Lietuvos sienos apsaugos rinktinės tarnautojas. Kaip jis pats leido jį galime vadinti šaukiniu „ДЕД“ (senis). „Išminuotojai būna seni ir drąsūs, bet drąsūs niekada nesulaukia senatvės. Todėl aš– diedas“ –sakė jis. Otto: Sveiki. Rimas: Sveiki. Otto: Kaip sekasi kovos? Rimas: Sunkiai. Kiekvienas išėjimas, apšaudymai – pilkoje zonoje. Nei dienos be nuotykių, jei ne svetimi, tai savi pavaro. Kare kaip kare… Otto: Jeigu ne paslaptis, kiek jau laiko fronto kovose esate? Mums jauniems iš tiesų net labai keista matyti tokio amžiaus kovotoją lietuvį, esantį kur vyksta įnirtingos kovos. Užverda tikri patriotiniai jausmai žiūrint į jus. Rimas: Fronte tiesiogiai virš 2 mėnesių, bendrai sudėjus. Frontas, tai neįkainojama patirtis realybėje. Otto: Ar be jūsų, lietuvio, baltarusių batalione yra kitų tautybių karių? Rimas: Yra dar 2 lietuviai: Harley ir Dantistas. Harley taktikos instruktorius, o Dantistas – taktinės medicinos. Realiai visi kiti tik baltarusiai iš įvairiausių kraštų. Dar yra čekas ir buvo serbas. Gal dar yra, gal tiesiog nežinau. Otto: Mums mažiau žinomi lietuviai Ukrainos užsieniečių legione. Kaip būtent jums pavyko atsidurti mūsų kaimynų baltarusių batalione? Rimas: Radau juos „telegram“ kanale, susirašiau, nuvykau iki jų centro Varšuvoje, o iš ten centralizuotai jau į jų pulką. Realiai mes priklausome legionui, tik gudų pulkas. Otto: Taip, jau teko girdėti jog baltarusių pulkas vienas geriausių dalinių Ukrainos kariuomenėje, džiugu jog šitame pulke esama ir lietuvių, kaip jūs. Galima būtų paklausti, koks pirmas jums buvo įsimintinas nutikimas pradėjus tarnybą Ukrainoje? Rimas: Pirmas savų apšaudymas atliekant inžinerinę žvalgybą. Kai iki maršruto pabaigos liko kažkur 100-150 metrų, priedangos grupė nuėjo pažiūrėti posūkio, o mes nutarėme padaryti trumpą pertrauką. Aš nusiėmiau liemenę, kad nors kažkiek nugaruotų prakaitas, o man pasakė, kad liemenės nuėmimas yra blogas ženklas. Sulig tais žodžiais pasipylė šūviai į mūsų pusę. Ten buvo Ukrainos teroboronos (teritorinės gynybos) postas, neperspėtas dėl mūsų darbo toje atkarpoje. Susisiekėm su centru, juos perspėjo, viskas baigėsi gerai. Kai parėjome jie mūsų atsiprašė, bet juk galėjo ir pataikyti. Otto: Adrenalino, kaip jūsų amžiuje, jums tikrai netrūksta. Manau ne vienas jaunas nutrūktgalvis turi ko jums pavydėti. Kare visada atsiranda ne tik iššūkių, bet ir stinga įvairių priemonių ir resursų. Kaip paprasti patriotiški žmonės, iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, galėtų prisidėti prie jūsų kovos, kokiomis priemonėmis ir per kur? Rimas: Mums reikia tikslinės pagalbos, o ne kojinių, glaudžių, marškinėlių, muilo ir kitų atsiprašant „š“, kurių čia netrūksta. Nesakau už kitus, mano srityje reiktų metalo ieškiklių Garrett ACE 400i. Jų mums trūksta, o aš gudus mokau dirbti su jais. Reikia gerų sutvarkytų visureigių, o ne subyrėjusių kledarų, kurių remontas brangesnis nei jie patys. Reikia gerų, patogių, lengvų 5-6 klasės neperšaunamų liemenių, o ne lietuviškos garažinės „analogų neturinčios“ pornografijos, kurios vadinasi liemenėmis. Mums reikia: gerų droņų, kolimatorių, termovizorių, naktinio matymo taikiklių ir žiūronų. Labai reiktų AK–74 konverterių, nes su dabartiniais AK irklais vykdyti inžinerinę žvalgybą yra kažkokia savižudybė. Jei kas gali pagelbėti, būtume labai dėkingi. Rimas: Visa tai labai brangu. Dauguma mano, kad mes čia kalam pinigus, bet deja. Gaunam kaip ir Ukrainos kariai ir beveik viską išleidžiam karo reikmėms. Sau paliekame tik smulkmenos. Otto: Mes žinome jog jūs buvęs Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ sprogmenų specialistas ir Lietuvos sienos apsaugos rinktinės pareigūnas, o dabar esate ir lietuvių savanoris su puikia patirtimi baltarusių batalione. Kaip į tai reaguoja baltarusių kovotojai? Rimas: Jie mane saugo, bet būna taip, kad aš esu paskutinė viltis, kai reikia išminuoti labai užterštas teritorijas, paruošti takus žvalgybai, kelius atakai, evakuacijai. Aš visada ten, kur sudėtingiausia fronte. Ir pats mokausi ir gudus mokinu, kitaip nesigauna. Tai visų pirma neįkainojama patirtis man pačiam. Paskutiniu metu labai daug laiko praleidžiu fronte, o ne rengimo centre, vis gi karas. Jie dėl manęs pergyvena, bet pakeisti nėra kuo. Nes Ukrainoje gerų specialistų-išminuotojų labai trūksta. Otto: Ar teisybė, jog baltarusių bataliono karių rusų įsibrovėliai neima i nelaisvę? Taigi jums tenka susidurti su tokia pačia rizika? Rimas: Jei sužeistas – dašauna, jei gyvas – lauks mirties bausmė. Jie mus laiko samdiniais, tad mūsų niekas į nieką nekeičia, kaip ukrainiečius belaisvius. Tad užsieniečiai, ypač baltarusiai, kaunasi iki galo, nebent kontūzija, ar rimtas sužeidimas. Paskutinė granata visada sau, tai norma ir jiems ir mums. Otto: Mes jauni Lietuvos nacionalistai suprantame šitą jūsų padėtį. Ką galėtumėte pasakyti jauniems nacionalistams, kaip „Senas vilkas“, apie patriotizmą? Rimas: Mylėkite savo tėvynę Lietuvą. Taip, pas mus nemažai yra ir gero ir blogo, ypač mūsų politikoje. Bet tai mūsų, ir Lietuva pas mus tik viena. Otto: Ačiū jums už mums skirtą laiką. Mes jaunieji Baltijos pasipriešinimo nacionalistai jums norime palinkėti sėkmingos kovos rytų fronte, nepasiduoti ir sugrįžti į Lietuvą sveikam ir gyvam. Tesaugo jus Dievas. Šlovė herojams! Ačiū jums už tarnybą. Hail Victory!  

Antroji dalis (2022 m. rugpjūčio 14 d. 23:32)

OTTO: Kaip dažnai galvojate apie Lietuvą ,būdamas už tėvynės ribų, koks tai jausmas? Rimas: Pasiilgstu Lietuvos. Kai kovinėse operacijose ten pradžioje priprasti sunku, skaičiuoji artilerijos išėjimus, atėjimus, bandai nustatyti pagal garsą kieno, kur atlekia. Kai grįžti į didžiąją žemę (pastovią dislokacijos vietą) ten skaičiuoti nereikia, ten sąlyginai ramu, pradedi šito pasiilgsti. Taip ir su Lietuva. Norisi kad greičiau viskas baigtųsi ir su daina „grįžtu namo“ sugrįžti pas artimuosius į savo namus, kad kuo greičiau pamiršti šitą karo siaubą, jei tai įmanoma. OTTO: Taip pat turiu keletą klausimų nuo vieno mūsų nario. Kaip patys baltarusiai ir ukrainiečiai vertina lietuvių karius? Rimas: Tarp mūsų visokių pasitaiko, kaip ir kiekvienoje tautoje. Bet kalbant apie tuos, kurie tiesiogiai dalyvauja fronto linijos karo veiksmuose ir nepermyžo iki ten vykstant, atsiliepimai puikūs, drąsūs vyrai. OTTO: Jums buvo sunku apsispręsti ar vykti į karą? Rimas: Apsispręsti buvo nesunku, čia viskas paprasta – kas, jei ne mes, seni vilkai. Daugiau laiko užėmė informacijos monitoringas, kur vykti, kokios sąlygos, kas laukia ten. O lūžis kai atsisėdi į autobusą, tada pradedi suvokti, kad tu vyksti į karą, kad prarandi komforto zoną, kad iš ten gali negrįžti, o jei pasiseks, tai grįši visai kitoks. OTTO: Ar teko jums girdėti kiek vidutiniškai užsieniečiai ištveria Ukrainos kare? Rimas: Įvairiai. „Tiktokininkai“ palieka Ukrainą po pirmų mūšių. Bailiai aplamai nepasiekia fronto linijos, randa įvairiausias dingstis. Juk čia šaudo ir dar daugiau čia atlekia, čia pastoviai kažkas kažkur atlekia. OTTO: Ar jūs, Rimai, planuojate kautis ir likti iki kovų galo? Rimas: Sunku į tai atsakyti. Mano sau iškeltas tikslas – gudų pulke paruošti profesionalų karo inžinerijos žvalgų būrį. Jei pavyks, skaitysiu, kad pagrindinė mano misija įvykdyta. Man juk jau 55 metai. Nors parako statinėje dar yra, bet sveikata jau ne ta, savo duoda. OTTO: Mūsų TBR narys širdingai dėkoja už jūsų atsakymus. Ką galėtumėt pasakyti apie priešą, prieš kurį kaunatės? Rimas: Problemų ir kvailumo netrūksta, kaip pas mus, taip ir ten. Ramina tai, kad ten jų kažkiek daugiau, bet niekada nereikia nuvertinti priešo. Kas taip mano, daro nepataisomą klaidą. OTTO: Man tekę matyti jūsų video, kaip jums prižiūrint, baltarusiai deaktyvuoja iš rusų paimtus sprogmenis ir daro siurprizus priešui. Kiek toks darbas pavojingas? Ar nebuvę nelaimingų atsitiktinumų ir kiek toki siurprizai veiksmingi prieš jų buvusius savininkus? Rimas: Perdarymas iš kažko standartinio į kažką nestandartinio, jei tai daro neprofesionalus kvailys, tai savižudybė. Labiausiai tai paplito tarp tų, kas dirba su dronais, kai iš dronų daro bombonešius: perdaro VOG’ų, minosvaidžių minas, AGS’ų sprogdiklius ir kita. Būtent tai yra rusiška ruletė, nes anksčiau ar vėliau bus paskutinė klaida. Ne taip seniai sprogo išminuotojas iš Ukrainos ALFOS, o tai vienas iš geriausiai parengtų  profesionaliausių padalinių. Jis kabino perkoreguotą VOG’ą prie drono. Liko be rankų, pažeistos kojos, veidas. Ir kas dabar? Nei pavalgyti pačiam, nei užpakalio nusišluostyti, nei nusižudyti negalės. Karas klaidų nemėgsta ir kvailių nevirškina, jie žūsta pirmi. Ciniškai skamba, bet tokios karo taisyklės. Arba karą perpranti, sugyveni, arba… Karas neturi veido. Tai gyvenimas ir mirtis, arba invalidų vežimėlis iki gyveno pabaigos su kateteriu vietoje tiesiosios žarnos. OTTO: Mes suprantame jog esate savo srities profas. Jeigu galima paklausti, kiek iš viso savo metu esate paskyręs ginkluotosioms struktūroms? Rimas: 20 metų tarnybos AOR „ARAS“ bombų techniku ir 10 metų VSAT (pasienis). Su KAM neturiu nieko bendro. OTTO: Įspūdinga. Kas pastūmėjo jus rinktis tokį darbą ir profesiją, kuri dabar nepamainoma rytų fronte ir gelbsti kitų karių gyvybes? Rimas: Laikai tokie buvo. 1990-1991 metai, Lietuva, jos nepriklausomybė. Juk ARAS tada buvo beveik vienintelė reali ginkluota jėga. OTTO: Darant interviu netikėta žinute nuo Rimo. Rimas: Šiandieną, per nesėkmingą šturmą, žuvo mano draugas iš žvalgų. Jis mane visada, atliekant inžinerinę žvalgybą, pridenginėjo ir visada sėkmingai. Į mus ir šaudė, ir kryžminė ugnis buvo, ir minosvaidžių minos atlėkdavo. O šiandieną jo jau nėra. Kaip dalies savęs nėra. Nuėjo be manęs į šturmą ir žuvo. OTTO: Nuoširdi užuojauta netekus ginklo brolio ir gero draugo ,tegul jo siela ilsisi ramybėje. Ką galėtumėte papasakoti apie savo žuvusi ginklo brolį, kad kiti galėtų žinoti, koks tai buvo karys ir iš kur? Rimas: Iš kur nežinau, gudas ir tiek, puikus žvalgas. Tiesiog jis pridengdavo mano nugarą, kai atlieki inžinerinę žvalgybą, tai pilka zona tarp savų ir priešų. Esi susikoncentravęs ties tuo, ką darai – minų paieška. Priedanga yra tavo akys ir ausys, kad neužsirauti ant pasalos, kad neapšaudytų savi, kad nepastebėtų priešo dronai. Jis ir buvo mano ausys ir akys. Kartą, baigus tikrinti maršrutą, ruskiai labai taikliai apšaudė 120 mm minosvaidžiais, viena iš minų sprogo tarp mūsų. Mes išgirdę atskridimą jau gulėjome ant žemės.  Tarp mūsų buvo 4-5 metrai, mūsų neužkabino, bet jį kažkiek kontuzijo. Nuo tada mes kiekvieną rytą prabudę sveikindavomės kaip broliai apkabindami vienas kitą iš tos laimės, kad išlikome gyvi. Dabar toks jausmas, kad praradau dalelę savęs. OTTO: Šlovė herojams Išgirdus tokią istoriją tikrai atrodo jog žiniasklaidos kanalai per daug pagrąžina karą, ir tikrai stipriai. Ar iš tiesų, kaip dauguma kanalų rašo, kad rusų kariai toki nuspėjami? Su kokio pobūdžio atakomis ir jų taktika susiduriate ? Ar kiekvieną dieną netenkate tokių karių, kaip Sarmatas? Rimas: Rašo tie, kas nebūna fronto linijose, kas nematė tikro karo, daugiausiai, ką jie mato – mūšių pasekmės, arčiausiai kur jie būna, tai pafrontės, 50-100 km nuo fronto linijos, tai čia arčiausiai, kur galima. Todėl ir dominuoja agitacija ir propaganda, o realiai melas, nelabai ką turintis su tikrove. Taip, nuostoliai yra… Skaičiai – paslaptis. OTTO: Batalione, kuriame tarnaujate (tai Konstantino Kalinausko), teko girdėti, jog jūsų bataliono kariai nesitraukia iš mūšio lauko. Kaip palygintumėte savo batalioną su kitais ukrainiečių daliniais? Rimas: Mūsų į rusijos belaisvius nekeičia, mūsų laukia mirties nuosprendžiai. Gudai, kaip ir aš, rusų skaitomi samdiniais, o ne savanoriais – kombatantais. Tad koks pasirinkimas, tik stovėti iki galo. Mes laimėsime ir su pergale seni karo vilkai sugrįš namo… Rimas: Išvarau dirbti… OTTO : Ačiū už pokalbį. Lauksime jūsų sugrįžtant, sveiko ir gyvo. Mūsų kolektyvas ir kiti patriotai už jus laiko suspaudę kumščius.

Trečioji dalis –>