Išskirtinio „The Baltic Resistance“ interviu su lietuviu „Senu vilku“, ukrainiečių ir gudų kovotojų švelniai vadinamu Seniu, t.y. „Diedu“ trečioji dalis
Dėkojame Lietuvos ginklų savininkų asociacijai už tarpininkavimą leisti publikuoti interviu ir mūsų svetainėje.
OTTO: Sveiki, Rimai.
RIMAS: Sveikas.
OTTO: Kokia, Rimai, padėtis fronte šiuo metu?
RIMAS: Sunku pasakyti, nuliniame taške, fronte neturime pastovaus ryšio. Naujienų neskaitau: ir laiko tam nėra ir sąlygų. Net susisiekti su artimais ne visada gaunasi. Elektra visur ir visada visagalė. Kai jos nėra, tenka amžinai, atsižvelgiant į sąlygas, kažką sugalvoti. Dirbam savo darbą. Kol kas stabilu, bent ten, kur esu aš. Rusų armija šaudo daug, mes šaudome žymiai mažiau, bet taikliau.
OTTO: Tai rusų ugnis, kaip rašo spauda, nėra sumažėjus?
RIMAS: Kaip kada ir kaip kuriose vietose. Aš vienoje vietoje ilgai ne užsilaikau, atlieku užduotį ir keliauju kitur. Todėl būna vietų, kur apšaudo pastoviai po 1,5-2 valandas su 20-40 minučių pertraukomis, kad atvėstų vamzdžiai. O kitose vietose pakenčiama.
OTTO: Parako tenka paragauti dažnai jums, bet vis žengiate pirmyn? Daug pavyko atkovoti gyvenviečių iš kacapų?
RIMAS: Mūsų tikslas ne atkovoti vietoves, o padaryti kuo didesnius nuostolius priešo armijai, išsekinti priešą ir išlaikyti turimas pozicijas. Rimtom kontraatakom turi būti rimta persvara artilerijoje, aviacijoje. Kol kas šūvių santykis 1 šūvis mūsų – 20-50 priešų. Artilerinė persvara priešų pusėje. Pagalbą ateina, bet tai tik 20-30% nuo to kiekio, kurio reiktų. ES pagrinde atsikrato sandėlius nuo senos gamybos ginklų.
OTTO: Taigi kaip sakoma jūs nuleidinėjate priešui kraują? Ar rusai patiria daug nuostolių?
RIMAS: Taip, priešų nuostoliai žymiai didesni nei mūsų. Pvz., Paskutinio šturmo metu mūsų nuostoliai 1 – 200-asis ir 2 – 300-eji, o pas priešus Mariupolyje buvo perpildyta ligoninė nuo 300-ųjų. Kiek 200-ųjų liko neaišku, nes šturmas nenusisekė ir ne dėl mūsų kaltės. Deja mes negavom reikiamos paramos, pastiprinimo, kuris buvo žadėtas.
OTTO: Galėtumėte skaitytojams papasakoti, kas jūsų karių šnekoje yra 200-asis ir 300-asis?
RIMAS: 200-žuvusieji, 300-sužeistieji, suluošinti. Tai sovietinis palikimas. Taip žuvusius ir sužeistus vadino sovietiniais laikais pvz., „Груз 200“.
OTTO: Ačiū , kad paaiškinote, ar daug rusų patenka į nelaisvę ? Teko matyti belaisviu ir su jais bendrauti? Ką jie mano apie šį karą?
RIMAS: Pasitaiko kartais. Bet tai ne mano biznis, ne mano veiklos sritis. Belaisviai iškart perduodami SBU (Ukrainos saugumui). Mano visai kitą veiklos sritis, todėl tiesioginių kontaktų su jais neturėjau.
OTTO: Supratau. Kokios kovotojų nuotaikos? Koks kasdieninis karių gyvenimas ne kautynių metu?
RIMAS: Po operacijų, kaip taisyklė apie savaitę duoda pailsėti. Kas turi šeimas, gimines, draugus, laiką praleidžia su jais, bando atsigauti. Aš tą laiką išnaudoju mokymo centre, dirbu su jaunimu. Tai irgi leidžia kažkiek atsigauti. Po poilsio naujos užduotys, pasirengimas joms, treniruotės ir t.t..
Tai vadinasi rotacija.
OTTO: Ar yra karo lauke ar laisvu metu nutikę kokiu nors linksmų kuriozų?
RIMAS: Ne, visgi mes gana disciplinuoti, čia dar yra komendanto valandos. Kartais aplankome draugus ukrainiečius, kurie mums padeda, bet viskas be ypatingų nuotykių. Visi nuotykiai tik kare, kai kas nors pasisuka ne pagal planą, o karo lauke beveik viskas ne pagal planą. Viskas amžinai persiverčia aukštyn kojomis.
OTTO: Ar kas nors pasikeitė fronte per ta laiką, kai bendravome paskutinį kartą?
RIMAS: Šiek tiek pagerėjo aprūpinimas, po truputį prasideda bent jau mūsų perginklavimas, AK keičiant patogesniais geresniais ginklais. Gerėja logistika. Nors tai dar labai toli iki reikiamo lygio, bet jau šis tas.
OTTO: Ar jau daug paruošėte jaunų karių? Ko juos konkrečiai, Rimai, mokinate, kokių įgūdžių?
RIMAS: Viskas priklauso nuo to, kiek savanorių atvyksta, o atvyksta apie 15-20 per mėnesį. Mano biznis 2 temos: bendras bazinis parengimas darbui su sprogmenimis, minomis, kelių, takų patikrinimas, automobilių patikrinimas esant postuose, veiksmai aptikus sprogmenis; ir antra kryptis – karių atranka į išminuotojų grupę inžineriniam žvalgybiniam darbui, ir jų pilnas parengimas. Čia jau grupė rengiama karo sąlygomis fronte: ir mokslas, ir reali praktika.
OTTO: Teritorijos, kuriose kaunatės, labai užminuotos?
RIMAS: Pasitaiko įvairiai, paskutinė užduotis buvo pragariška. Minimalus nukrypimas nuo asfaltkelio, iškart minos, visi pakelių miškeliai ir takai užminuoti. Taip būna ne visur, priklauso, kokie rusų daliniai tavo atkarpoje stovi. Jei partizanai (mobilizuoti), tai nieko rimto, jų tikslas gąsdinti, gerti, prievartauti. Jei rimti padaliniai arba lankėsi tam tikrose ruožuose specialistai, tada lauk siurprizų.
OTTO: Kaip manote, kiek laiko prireiks pasibaigus karui išminuoti visas teritorijas?
RIMAS: Priklauso nuo to, kaip tai bus vykdoma. Ten, kur vyko aršūs mūšiai, tęsis ilgai, tose teritorijose papildomai dar ir nesprogusios raketos, sviediniai. Tai ilgas, nuoseklus darbas. Manau 20-30 metų prireiks, čia geriausiu atveju.
OTTO: Kokį plotą maždaug per dieną išminuojate?
RIMAS: Mano darbas matuojamas ne plotais, tai keliai ir keliukai, takai ir takeliai. Viskas priklauso nuo užduočių artimiausioms operacijoms. 2 km kelio ruožo patikrinimas užima 6-9 valandas, priklauso nuo užterštumo. Takai išminuojami panašiai. Pavojingesni pamiškių takai. Dirbam kaip taisyklė pamainomis: 1 dieną darbas, kitą poilsis, nes kitaip galima greitai prarasti sveikatą. Tai nežmoniškas psichologinis nuovargis. Jei užduotis būna 1 mėnesiui, tada 2-3 savaitės tiesioginio darbo.
RIMAS: Dabar esu nuliniame taške, kuriame beveik nėra jokio ryšio.
OTTO: Linkime , kad sugrįžtum sveikas ir gyvas.
