Prieš 30 metų, 1991 metų vasario 9 d. Lietuvoje surengtas pirmasis plebiscitas. Kuo jis buvo svarbus prieš 30 metų ir šiandien – 2021-02-09 LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ kalbėjo LKKSS VAS garbės narys, Aukščiausiosios Tarybos – atkuriamojo seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Mykolo Romerio universiteto profesorius, vienas iš plebiscito rengėjų Vytautas Sinkevičius
Vilnius, 1991 m. vasario 9 d. B. Aleknavičiaus nuotr. (LRS archyvas)
Lygiai prieš 30 metų 1991-ųjų vasario 9 dieną įvyko gyventojų visuotinė apklausa – plebiscitas, per kurį žmonės pasisakė už tai, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika. Taip pasauliui paliudyta, kad Aukščiausioji Taryba, Kovo 11-ąją paskelbusi nepriklausomybę išreiškė visos tautos valią. Per visuotinę apklausą už nepriklausomybę pasisakė 90% balsavusiųjų. Kodėl tada reikėjo plebiscito prisimena Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis:
Kildavo toksai klausimas (faktiškai tai jį keldavo Sovietų Sąjunga), kad parlamento sprendimo nepakanka, turėtų būti visuotinis tautos referendumas: Net jie paskubom Maskvoje rengė vadinamą respublikų išstojimo įstatymą, kadangi dar net sovietinėje konstitucijoje formaliai buvo įrašyta teisė išeiti iš Sovietų Sąjungos. Kadangi mes tuo irgi rėmėmės, tai jie suskubo tada komplikuoti, kad teisė tai teisė, bet procedūrai sukurti reikalingas įstatymas; ten jau įrašytas ir referendumas, po kažkiek tai mėnesių – dar vienas referendumas. Žodžiu kūrė tas kliūtis, kad tai būtų sudėtinga, ir, aišku, skleidė tokį požiūrį ir vakarų valstybėse, kad jos, turėdamos problemą, kaip atsakyti į Lietuvos iššūkį (ir tai buvo iššūkis laikytis savo skelbiamų principų apie tautų laisvę ir apsisprendimo teisę), išsisukinėtų, jog lyg ir dar būtų reikalingas referendumas. O mes, žinoma, nenorėjom leistis į tokius dalykus, lyg tai mūsų apsisprendimas Lietuvoje nepakankamas.
Mūsų oponentai Maskvoje galbūt tikėjosi, kad bus galima sukelti sumaištį Lietuvoje: varyti propagandą, kaip tai žalinga, kiek Lietuva daug nustos, kad žmonės abejotų, kad gal neitų balsuoti į tą referendumą. Gorbačiovas apie tai pasakydavo, arba jo atstovai vakaruose pasakydavo, kad „mes darom įstatymą, jie galės pamėginti atsiskirti pagal įstatymą, o jeigu jie eina ne pagal įstatymą, tai jie yra ekstremistai, jie laužo konstituciją“. Mūsų argumentai – mes turim savo konstituciją, Sovietų konstitucija mums nereikalinga, o referendumas irgi nereikalingas, kadangi žmonės balsavo už mūsų parlamentą, žinodami, kad svarbiausias klausimas bus nepriklausomybės skelbimas; reiškia, žmonės įgaliojo mūsų Aukščiausiąją Tarybą. Ir vyko tokia tam tikra diplomatinė kova.
Tais 1990-ais metais svarbus momentas, kurį aš labai gerai atsimenu, buvo mano vizitas į Vašingtoną pas Amerikos prezidentą Džordžą Bušą. Ilgas buvo politinis pokalbis (aš buvau su delegacija, bet faktiškai tai mūsų dviejų buvo pokalbis tarpusavyje) ir Bušas paklausė, be abejo žinodamas tą Gorbačiovo argumentą:
„Koks pas jus gyventojų procentas pagal tautybes, kokį procentą sudaro lietuviai?“
Aš pasakiau, jog maždaug 80 procentų.
– „Tai ko jūs bijot? Jūs galit daryti referendumą ir tada bus jums argumentas, ir Gorbačiovas neturės to argumento iš savo pusės“.
O aš tada bandžiau Bušui akis į akį įrodinėti, kad mums tai nebūtina, nes mūsų rinkimai jau buvo kaip referendumas, bet pamačiau, kad jo tai nelabai įtikina, vis dėlto formalus momentas toksai kur tai kabėjo ore. Ir kada aš grįžau į Vilnių, apie tai vis galvodavau.
Mes tada įkūrėme tokią struktūrą – grupę žmonių – paruošti metmenis Lietuvos naujai konstitucijai. Mes turėjome laikinąją konstituciją, bet naujos konstitucijos metmenų rengimo komisija, kuriai aš vadovavau, iš karto formulavo pirmą labai aiškų straipsnį, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika, ir man atėjo į galvą, kad, kol mes paruošime visą konstituciją, kurią bus galima pateikti referendumui, tai galima pateikti jau pirmą straipsnį. Ir būtent, kadangi jau įvyko agresija, Sausio žudynės – toks pasaulinis įvykis, vis dėlto, labai matomas, tai pasidarė ir politiškai ir psichologiškai patogi proga eiti su pasiūlymu padaryti visuotinę apklausą, kurią aš pavadinau plebiscitu.
Po Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio pasisakymo Lietuvos radijo laidos vedėja pakalbino konstitucinės teisės ekspertą Vytautą Sinkevičių.
Lietuvos nepriklausomybė jau buvo atkurtą 1990-ųjų kovo 11-ą. Kiek teisiškai reikėjo tokio plebiscito?
– Na teisiškai jo nereikėjo, bet daugiausia plebiscitą surengti paskatino tai, kad vakarų valstybės neskubėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės ir vis klausdavo, kodėl nenorime referendumo. Tai iš tiesų referendumo patvirtinti Kovo 11-osios aktą nereikėjo. Kovo 11-osios aktas buvo tautos valios išraiška: Lietuva nepriklausoma. Bet nereaguoti į vakarų valstybių vadovų pageidavimus, norus ir panašiai nebuvo galima. Tai buvo nutarta rengti ne referendumą, o apklausą. Ir štai, nors tai buvo pavadinta apklausa, bet tai nebuvo sociologinė ar kitokia apklausa, bet tai buvo tikras referendumas, nes buvo ir rinkimų komisijos, balsavimo biuleteniai, slaptas balsavimas, stebėtojai iš apie 12-os užsienio valstybių. Buvo sudarytos visos sąlygos pareikšti valią. Ir po to, kai jau įvyko apklausa, jau niekam nekilo abejonių – nei vakarų valstybėms, nei pačiam Gorbačiovui – kad lietuvių tauta tvirtai pasiryžo gyventi nepriklausomoje valstybėje.
90 procentų balsavusiųjų pasisakė už nepriklausomybę tada. Kai jūs grįžtate tuos 30 metų atgal, tai tikėjote, kad gali būti toks didelis skaičius?
Na visokių svarstymų buvo. Buvo svarstymų, ar atvyks žmonės, nes ekonominė situacija buvo sunki, žmonės buvo pavargę, ką tik, sausio 13-ąją, kruvinoji Sovietų Sąjungos agresija prieš taikius žmones… Bet buvo ryžtas ir paklausti. Žmonės atėjo. Iš tiesų nė vieno referendumo nebuvo, kad balsuotų tiek daug žmonių už nepriklausomybę. Daugiau kaip 2 milijonai balsavo už. Tik apie 6% – apie 140 tūkstančių – balsavo prieš. Ir ką mes pastebėjome tada – kad už nepriklausomybę balsavo ne tik lietuviai, bet ir nemaža dalis Lietuvoje gyvenančių kitų tautybių žmonių. Ir štai, tas balsavimas buvo susietas su konstitucijos rengimu ir dabar tas teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra dabartinės konstitucijos 1-asis straipsnis. Ir jo negalima pakeisti… Jį galima pakeisti, kaip parašyta, jei balsuotų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai visų rinkėjų. O konstitucinis teismas pasakė, kad apskritai šito straipsnio apie nepriklausomybę, demokratiją panaikinti negalima.
Praėjus kelioms dienoms po plebiscito Lietuvos nepriklausomybę pripažino Islandija. Kiek tarptautinės teisės prasme toks pripažinimas buvo reikalingas ir svarbus?
Na jis buvo labai svarbus. Nepaprastai svarbus mums buvo kiekvienas vakarų valstybių judesys, kuris rėmė Lietuvos nepriklausomybę. Na, aš supratau, kad Islandija irgi pamatė tautos valią, kuri išreikšta apklausoje, plebiscite, bet, aš manau, kad tai buvo ir kažkoks bandomasis vakarų demokratinio pasaulio žingsnis pasižiūrėti, kaip sureaguos tuometinė Sovietų Sąjunga. Ji, aišku, reagavo aršiai – atšaukė savo ambasadorių, blokavo kai kurių prekių pirkimą ir pan. iš Islandijos. Bet tai buvo pirmas tarptautinės teisės subjekto pripažinimas, kuris mums buvo ypač reikšmingas. Na, o po to jau sekė Danija, o po pučo 1991-ais metais prasidėjo visuotinis labai platus mūsų valstybės tarptautinis pripažinimas.
1991 m. vasario 9 d.