Vasario 24 d. baigiamajame LRT „Radarom“ koncerte parodytas siužetas su mokslininku ir kariškiu E. Dykyj, 1991-aisiais gynusiu Lietuvos Parlamentą.
1991-aisiais Ukrainos patriotai buvo kartu su Lietuva mums sunkiu metu. Vienas iš tokių – Evgen Dykyj, mokslininkas ir kariškis, tada buvo Vilniuje. Dabar, sako jis mūsų valstybės apsikeitė vaidmenimis. Dabar jie, ukrainiečiai, kovoja už mus visus.
1991-aisiais gyniau Lietuvos Seimą, o iš tikrųjų – Lietuvos Nepriklausomybę. Nes tada kovojote ne tik už save, kovojote už visų tautų teisę išsiveržti iš sovietų okupacijos. Jei Lietuva tada būtų pralaimėjusi, tai Ukraina nebūtų turėjusi jokių šansų. Ukraina, kaip šalis, tuo metu dar nebuvo pasiruošusi tam, bet ukrainiečiai patriotai, tada kovoję ir už Ukrainos nepriklausomybę, suprato, kad turime stovėti kartu su jumis barikadose už mūsų ir jūsų laisvę.
Jūs tada prisiėmėte visą naštą. Buvote tarsi ledlaužis, laužantis sovietų okupacijos ledą. O mes tyliai sekėme paskui jus. Bet dabar man negėda žiūrėti jums į akis. Mes apsikeitėme vaidmenimis. Dabar priimame pagrindinį smūgį. Dabar mes tas skydas, priešakinė visų tautų pozicija, kurios išsiveržė iš sovietinio tautų kalėjimo ir nenori ten grįžti.
Mes aštuonerius metus nesiruošėme šiam karui. Mes aštuonerius metus ruošėmės tam karui, kuris įvyko 2014-ais metais. Yra dvi labai panašiai skambančios, bet absoliučiai skirtingos sąvokos: „neleisti Rusijai nugalėti“ ir „nugalėti Rusiją“. Ir štai dabar mes stipriai priklausomi nuo to, kuri pozicija laimi.
Neturėjome iliuzijų, kas nutiks su mumis, jei ateis rusai. Puikiai supratome: jei pralaimėsime, jei juos įsileisime, tai čia gyventi negalėsime. Ir, suprantama, dauguma priėmė sprendimą priešintis. Prasidėjus didžiajam karui turėjome apie 300 000 žmonių, kurie buvo laikę rankose ginklą ir, nors mažose kovose, bet jau buvo dalyvavę. Šiandien, deja, daugelio jų jau nebėra. Iš tų, su kuriais kovojau 2014-aisiais, ir kurie buvo likę gyvi, šiandien nebėra pusės.
Pergalė įvyksta, kai tu iš tikrųjų manai, kad pralaimėsi, bet tu neturi teisės netgi nevykdyti savo pareigos. Ir kai manai, kad pralaimėsi, geriau mirsi, bet nepasiduosi, tada tu laimi.
Atvirai kalbant, buvo mažai tikėtina, kad išlaikysime Kyjivą. Mes tada darėme keturias gynybines linijas. Pirmoji buvo už miesto. Antroji ir trečioji – miesto pakraštyje, o ketvirtoji gynybinė pozicija jau buvo pačiame mieste. Stovėjau apkasuose trečioje gynybinėje linijoje. Iki mūsų jie neprisiartino. Jie nesugebėjo pralaužti netgi mūsų pirmosios gynybinės pozicijos. Bet ši linija mums brangiai kainavo. Jau pirmąją naktį aš netekau dviejų savo draugų, su kuriais kariavau 2014-aisiais. Jie žuvo Vyšhorode, 30 km nuo Kyjivo. Šiaurinėje pusėje, būtent ties Vyšhorodu, juos pavyko sustabdyti. Vakaruose jie priartėjo prie pat miesto ribų. Ten vietoje priimtas genialus sprendimas – susprogdino Irpinės užtvanką ir tiltą, ir upė išsiliejo. Tik tai juos sustabdė. Jeigu vietos gyventojai nebūtų paaukoję savo namų, kuriuos paskandino susprogdinę dambą ant Irpinės, rusų tankai jau pačią pirmą dieną Žitomiro trasa būtų atvykę į Kyjivą. Toliau, manau, būtume juos padegę, nes laukėme. Vėliau, kai jie pradėjo tempti pontonus ir daryti klasikinį upės kirtimą, atskubėjo mūsų armija. Nė vienas rusas taip ir neperėjo Irpinės. Juo siuntė atvykti ir užimti teritoriją. Jiems nepasakė, kad teritorija šaudys. Atėjau, pamačiau, nugalėjau. Bet su „nugalėjau“ jiems nepasisekė. Atėjau, pamačiau, gavau. Tačiau po to jie persijungė į Antrojo pasaulinio karo rėžimą.
Pavasarį jie ruošiasi naujam žaibo karui. Iš pradžių kalbėta apie vasarį – kovą, dabar – apie kovą ir net balandį. Mano nuomone, tai geriausia, ką jie gali dėl mūsų padaryti. Jei jie pavasarį bandys daryti žaibo karą 2.0, štai tada mums atsivers galimybė greitai pabaigti šį karą. Mums būtų kur kas blogiau, jei jiems užtektų proto neužimti Kyjivo nei Charkivo, o visus mobilizuotus karius mestų į frontą, niekur nesiveržtų, o tiesiog laikytų mūsų puolimą. Štai tada mums būtų sunku.