Mariupolio gynėjams pasitraukus iš „Azovstalio“. Metinės

„Ukrainska pravda“ kalbina kalėjusį rusijos federacijos nelaisvėje Mariupolio patrulių policijos vadą Mychailo Veršyniną (Kot, – Katinas)

Kai pernai Mariupolis buvo apsuptas, Mychailo Veršyninas vadovavo šio miesto patrulių policijai. Tvyrant chaosui Mariupolio policija, vykdydama gelbėtojų ir medikų funkcijas, evakavo žmones.
Kulkų sužalotas 2022 m. balandžio pradžioje M. Veršyninas atsidūrė „Azovstalyje“, kur buvo operuotas. Ten jis išbuvo iki apleidžiant gamyklą drauge su Azovo vadais. Vėliau policininkas praleido 123 dienas nelaisvėje Olenivkos kolonijoje ir Donecko tardymo izoliatoriuje.

Šį interviu „Ukrainska Pravda“ įrašė Mariupolio gynėjų pasitraukimo iš „Azovstalio“ metinių išvakarėse. Svarbu nepamiršti tų baisių įvykių ir plačiai kalbėti apie rusijos nusikaltimus, nes šimtai ukrainiečių vis dar tebėra rusijos kalinami.
Interviu Mychailo Veršyninas prisimena gyvenimą „Azovstalyje“ ir priešo bandymus nužudyti Denisą Prokopenko. Taip pat paaiškina, kaip neišprotėti nelaisvėje, ir pasakoja, kaip gyventi patyrus siaubą.

Visą interviu galima peržiūrėti vaizdo įraše:

„Pasikalbėjus su manimi, patiems psichologams prireikė psichologo pagalbos“

 – Pirmiausia: ką dabar veikiate?

– Vėl vykdau patrulių policijos skyriaus viršininko pareigas Donecko srityje, taigi, dirbu su dokumentais, juos derinu, pasirašau ir t. t.
Dabar mano pagrindinė užduotis – belaisviai. Turiu patirties ir stengiuosi, kad mūsiškiai greičiau grįžtų namo. Negaliu įvardinti smulkmenų ir pasakyti, kad esu kažkoks svarbus asmuo, nes tai, pirmiausia, yra tam tikrų padalinių uždavinys. Ir šį darbą, kaip matau, įvykus ekstremaliems mainams, vykdo labai gerai, nes išlaisvinti 45 „azoviečiai“.
Taip pat stengiuosi, kad sugrįžusiems iš nelaisvės žmonėms būtų skiriamas maksimalus dėmesys, jog jie galėtų lengviau adaptuotis, nes ir aš asmeniškai tai patyriu.
Labai tikiuosi, kad nelaisvėje Turkijoje esantys vaikinai greitai bus išlaisvinti . Pabrėžiu, vaikinai yra nelaisvėje Turkijoje. Jeigu kas nors mano, kad ten kažkokios karališkos sąlygos, ar panašiai, tai labai klysta.
Tai vadai, kurie, būdami Ukrainoje, galėtų nuveikti daug dalykų, kuriuos Ukraina dabar vykdo, ir ganėtinai klysta. O vadai yra sukaupę didelę ir svarbią patirtį.

– Kalbate apie „Azovo“ vadus, kurie dabar yra Turkijoje?

– Žinoma. Beje, „azoviečiai“ yra išvežioti po visą rusiją, po visus jų kalėjimus. Daugiau nei 650 „azoviečių“ dabar yra nelaisvėje.
Noriu pabrėžti, kad kaip nė vienas ten kamuojasi ir kenčia „azoviečiai“. Reikia suprasti, kaip kraupiai rusija nekenčia „Azovo“. Tie ,,Azovo“. žmonės yra didžiausios rizikos zonoje.

– Kokios sąlygos Turkijoje sudarytos Redžiui, Apiui, Kalinai?

– Jiems varžomas judėjimas, ribojama informacija, negali nemokamai paskambinti.
Taip, sąlygos geresnės nei kitų žmonių, bet jie yra nelaisvėje. O kai man sako, kad: „Na, o „Azovo“ vadai yra Turkijoje, ilsisi“, yra nesąmonė. Jie nesėdi sudėję rankų ir nesiilsi.

– Iš nelaisvės buvote paleistas praėjusių metų rugsėjo pabaigoje. Kaip vyksta adaptacija?

– 2022 metų rugsėjo 21 dieną išėjau iš nelaisvės, o rugsėjo 22 dieną – mano gimtadienis, taigi man tai buvo dovana.
Pirmąsias dvi ar tris savaites jaučiausi gerai, nes buvau Ukrainoje.
Padėjo medikai, sulaukiau daug dėmesio. Tačiau kūnas pradėjo man siųsti signalus. Operavo – ilgai tam ruošiausi, paskui sunkiai taisiausi. Kontūzijos pasekmės: apdujusia galva vaikščiojau kone tris ar keturias savaites. Tada pradėjo blogėti regėjimas, skaudėti dantys, svaigti galva.
Tai normalu, nes stresą išgyvenantį žmogų pradžioje dar veikia adrenalinas. Bet po to, kai jis nuslūgsta, viskas pradeda krikti.
Pirmoji užduotis buvo priaugti svorio. Gydytojas pasakė: „Tu turi valgyti“. Taigi per pusantro mėnesio priaugau 25 kilogramus. Didžiojo karo pradžioje svėriau 114 kilogramų, iš nelaisvės išėjau 74 kilogramų, o paskui per pusantro mėnesio pasunkėjau 25 kilogramais, nes rijau, atsiprašau, kaip vieno šulo netekęs.
Tada teko mankštinti kūną, nes organizmas, ilgai negavęs pakankamai maisto, iš baimės greitai pradeda per daug kaupti atsargas. O kai man leido sportuoti, irgi buvo gana sunku įsitraukti, bet jau pripratau.
Tiesą sakant, su savimi galime nuveikti labai didelių dalykų. Reikia šiek tiek disciplinos ir, suprasti, ko tau reikia. Jei nori jaustis normaliu ir sveiku žmogumi, nuosekliai turi to siekti.

– Ar dirbote su psichologais?

– Buvo trys psichologai. Viena mergina labai stipri, puiki specialistė. Ne todėl, kad ji man padėjo, tiesiog normaliai su ja pabendravome.
O pirmieji du psichologai … – man susidarė įspūdis, kad jiems patiems pabendravus su manimi, patiems prireikė, kad pagelbėtų psichologas. Jie neišlaikė.

–Nebuvo pasiruošę?

– Mano asmenine nuomone mums labai trūksta krizių psichologų. Arba aš jų nesutikau.
Tai, kas nutiko Mariupolyje – labai didelė krizė. Nelaisvės krizė, santykių nelaisvėje krizė, suvokus save kaip žmogų, supratus, kad iš esmės viskas gali baigtis bet kurią minutę, gailėjausi, kad galėjai šį tą nuveikti, bet jau nenuveiksi. Visa tai patyrus, iš nelaisvės išėjusį žmogų paverčia savotiška problemų sklidinu indu.
Tai galioja ne tik tiems, kurie grįžta iš nelaisvės. Tas pats įvyks su visais, kurie grįš iš karo zonos. Ir, pažįstant mūsų visuomenę, kuri vis dar lieka nesubrendusi bei audringai reaguoja į įvairius dalykus negalvodama, – ji atstūminės tuos žmones.
Visuomenė kada nors pasakys: „Aš tavęs ten nesiunčiau“. Dabar mes įpareigoti ryžtingai veikti, kad taip neatsitiktų. Šį klausimą jau reikia spręsti.
Bet kuriame mieste, kuris nelabai dar buvo apšaudytas, yra dalis žmonių, maksimaliai atsiribojusių nuo karo aktualijų. Kažkodėl jie mano, kad tai jų nepalies. Tikrai palies.
Jei dabar tavęs nepalies ir neišeisi su ginklu ginti šalies, tai palies vėliau, kai iš karo grįš žmonės, taip pat ir paveikti. Jų įgytas aštrus teisingumo pojūtis ir vėliau galės privirti košės, jei jais nebus pasirūpinta.
Pasikartosiu: valstybė, visuomenė, žodžiu, mes visi turime aktyviai su tuo dirbti, o ne atidėlioti iššūkius vėlesniam laikui.

 „Patruliai vykdė ir gelbėtojų, ir paramedikų, ir „greitosios pagalbos“ funkcijas“

– Pakalbėkime apie įvykius Mariupolyje 2022-aisias. Tada karinės-politinės vadovybės dauguma manė, kad didelio masto karas yra mažai tikėtinas. Tačiau buvo tikimasi, kad pablogės Donecko ir Luhansko padėtis. Kokių įsakymų gavote vasario 24-osios išvakarėse?

– Mes taip pat manėme, kad paaštrės kaip tik mūsų regione.
Todėl mano vadovybė įsakė įvykdyti mokymus, išbandyti visas turimas priemones, kad būtume pasirengę greitai stoti į gynybą ir padėti civiliams.
Įvykdėme mokymus, patikrinome visas priemones, tada krovėme smėlio maišus. Iš mūsų juokėsi visi, kas netingėjo: „Kam didinate įtampą?!“

– Ar mieste nesijautė, kad artėja karas?

– Ne, nesijautė. Atsakydavau: „Man įsakyta stiprintis ir tą darau“.
Ne tik Mariupolyje, bet ir visa patrulių policija pafrontės srityse gavo tokius įsakymus. Todėl tada ir ruošėmės.
Tik gali ruoštis kiek nori, o realybė kiek kitokia.

– Tada kyla klausimas: kodėl rusų kariuomenė taip greitai priartėjo prie Mariupolio ?

– Šis klausimas tikrai ne man. Galiu tik spėlioti. Tačiau spėlionė čia labai menkai tegelbsti.
Nuoširdžiai tikiuosi, kad specialistai tai išanalizuos ir kada nors atsakys, kaip tas įvyko.
Deja, būtent dėl to, kad rusai sugebėjo labai greitai priartėti prie Mariupolio ir visiškai apsupti miestą, yra tai, kas yra. Tūkstančiai žuvusių civilių.

– Kokias funkcijas visiškai apsuptame Mariupolyje vykdė policija?

– Policijos funkcijos – pagalba civiliams ir kariškiams. Tai labai sunku padaryti, kai įvairiose srityse kyla panika.
Deja, padėti visiems negalėjome, gaila. Tai mane labai glumina ir piktina, nes suprantu, kad galėjome nuveikti ir daugiau, bet mūsų buvo saujelė, o miestas didelis…
Mieste likę patruliai ir Nacionalinė policija padarė viską, ką galėjo. Mačiau tai savo akimis.

– Tai daugiausiai užsiėmėte civilių gyventojų evakuacija?

– Pagalba civiliams yventojams apima ir evakuaciją, ir aprūpinimą maistu. Tai ir kuras, ir žmonių paieška įvairiose vietose, kur nėra ryšio ir pan.
Būdavo ir taip, kad mano vaikinai vykdavo į iškvietimus, kur nenorėjo važiuoti greitoji.
Vėliau, kai Ypatingų situacijų tarnybos stotis buvo visiškai sunaikinta, fiziškai gelbėtojų nebeturėjome, todėl į iškvietimus ar apšaudymus nuolat tekdavo važiuoti policijos patruliams. Patruliai vykdė ir gelbėtojų, ir paramedikų funkcijas, tiesiog kaip greitoji medicinos pagalba.
Buvo vaikinų, kurie turėjo „Instagram“ ir filmavo sau vaizdo įrašus. Praėjo metai, peržiūrinėju tuos įrašus: man šiurpsta oda.
Jie veždavo žmones su nuplėštomis kojomis, atvažiuodavo į ką tik atakuotus gimdymo namus, atvažiuodavo į labai stipriai apšaudomą centrą, kai rusai smogė į vietą, kur aptiko ryšio signalą. Buvo toks prekybos centras „Obžora“, kur ryšys veikęs, ir paskui į ten rusai ,,kalė’’ „gradu“.
Mūsų dislokacijos vietoje – Mariupolio policijos akademijoje – kartu su policininkais gyveno apie 150 civilių. Kadangi turėjome maisto, vandens, buvo kažkokie sandėliai, kuriuos parsitempdavome, o paskui išvežiodavome.
Ir kas iš civilių galėjo, tas mums taip pat padėjo. Tai yra, mūsų tarnyba veikė.

– Kaip vertinate valdžios veiksmus Mariupolio gyventojų atžvilgiu?

– Tie žmonės, kurie liko Mariupolyje iki paskutinio darė, ką galėjo. Tik nepamenu visų pavardžių, bet žmonės tikrai daug nuveikė. Kogutas (Когут, mero pavaduotojas), Cariokas (Царьок, Komunalnyko vadovas), Jarošenko (Ярошенко, vietinis politikas)…
Nepaisant to, kad Jarošenko nuolat kėlė skandalus, nuolat kivirčijosi su policija, nes manė, kad jis toks „guzas“ ir t. t. Bet tai žmogus, kuris galėjo išvykti ir neišvyko, o padėjo kitiems žmonėms. Gerbiu.
Miesto 2-oji ligoninė, kurios gydytoja Olga Petrivna taip pat liko iki galo.
Jeigu vietos valdžia būtų išgirdusi, ką jai sakė kariškiai ir savanoriai, kad reikėtų įrengti slėptuves nuo bombų, įrengti kokią nors gynybos liniją, ką nors sugalvoti…
O valdžios pozicija buvo tokia: „Ne, mes tikime ginkluotosiomis pajėgomis“.

– Kalbate apie centrinę ar vietinę valdžią?

– Vietinę. Centrinė valdžia į Mariupolį žiūrėjo kaip į greitai suklestėjusį miestą, nes į jį tikrai buvo investuota daug pinigų.
Ir tai buvo, galbūt, teisinga. Sukūrėme pavyzdį, kad parodytume Doneckui – stebėkitės, kaip galima. Tačiau tą pavyzdį reikėjo ir apsaugoti.

– Mieste iš tikrųjų nebuvo mero, tiesa?

– Jis išvyko beveik iš karto.

– Kas tada valdė miestą?

– Kaip sako meras, jis miestą tvarkė per Kogutą. Tačiau miesto valdymas yra labai reliatyvi sąvoka. Ką galėjo, tą darė. Vėliau jau niekas negalėjo dirbti, nes buvo Armagedonas.

Tiksliai, tiesiogiai ir kontroliuojamai smogė į vietą „Azovstalyje“, kur turėjo miegoti Redis

– Kaip atsidūrėte „Azovstalyje“?

– Kovo 16 dieną nutraukėme policijos funkcijas, nes toliau dirbti nebebuvo įmanoma. Kai kurie policininkai persikėlė į Mariupolio uostą, kur veikė teritorinė gynyba ir jūrų pėstininkai.
Vykdėme uosto apsaugą, taip pat buvo dirbama su greitojo reagavimo komandomis. Vykdėme kovines užduotis jūreivių gyvenvietėje, žuvų konservų gamykloje, dirbome miesto centre, kai kariškiams prireikdavo pagalbos.
Vienos iš tokių užduoties vykdymo metu buvau sužeistas. Šiek tiek kvailai atsitiko (juokiasi). Sakykime taip: mes ten nesužiūrėjome perimetro. Tai yra, žmogus, kuris stebėjo vieną sektorių, jį pražiopsojo, ir iš ten kliuvo man. Šautinė žaizda: nieko rimto, tik suplėšė petį.
Dar porą dienų vadovavau grupei, nes buvau bunkeryje uoste ir negalėjau persibazuoti, juo labiau ginkluotas. Žaizda ėmė pūliuoti, išgirdau komandą: „Na jau ne, tiesiai į ,,Azovstalį’’ – ten yra chirurgai“.
Naktį iš balandžio 6-osios į 7-ąją ar iš 7-osios į 8-ąją – tiksliai nepamenu – mane kateriu evakavo 23-iosios jūrų gvardijos būrio vaikinai.
Ten mane operavo: užsiuvo išvalę, išpjovę, kas pūliavo, pririšo ranką prie kūno ir pasakė: „Dūgzk“.
Vėliau vaikščiojau į perrišimus, apžiūrinėjo siūles. . O jos matėsi, kad prastai – tas peties raizginys nelabai ir gijo. Taip ten ir likau.

– Kas dėjosi „Azovstalyje“, kaip išrodė buitis?

– Gyvenau bastione, kur buvo vadavietė. Situacija buvo teisinga, viskas buvo sąžininga. Pavyzdžiui, visi valgė tai, ką valgė visi. Jei nebuvo rūkalų, tai, po šimts, jų ir nebuvo.
Mane stebino tik tai, kaip jaunesnieji vadai elgėsi su savo aukštesniaisiais vadais. Tai yra, ten žmonės nuolat stengdavosi duoti Redžiui kokį skanėstą: tai kokią cigaretę pakišti, tai IQOS surasti. Jie jį taip gerbė, kad darydavo viską, kad jam būtų patogu. Nežinau, kiek Redis miegodavo, gal tris ar keturias valandas per parą.
Jis nuolat vadovavo mūšiui, vaikinai nuolat kažką analizuodavo, kalbėdavosi. Tas pats pasakytina ir apie štabo viršininką Tavrą. Labai ačiū jam, nes balandžio 15 d., kai pirmasis bastionas buvo sudaužytas tiesioginiu smūgiu, nes vienas pasidavusiųjų nurodė, kur smogti, Tavras rado vietą mūsų antrajam bastionui.
Jei ne tai, būtume visiškai sudraskyti į skutelius.

– Vadinas savi nurodė rusams, kur smogti?

– Iš Iljičiaus gamyklos žmogus papuolė į nelaisvę, po to smūgis į bunkerį.
Tai buvo tiesioginis, valdomas smūgis į ten, kur miegojo Redis.

– Ar žinote, kas konkrečiai tą vietą išdavė?

– Spėju, aš ne teisėjas. Gal kada nors sužinosime, gal ne. Bet aš netikiu tokiais dalykais, kai nei iš šio nei iš to atskrenda kažkoks valdomas mėšlas (susierzina).
Vieta, kur miegojo dalinio vadas, buvo ištaškyta!

– Kaip Prokopenko išgyveno?

– Pasisekė. Tuo metu jis vadovavo padalinio atsitraukimui iš dešiniojo kranto ir buvo prie racijos. Jeigu jis tuo metu būtų miegojęs – o buvo apie antrą valandą nakties – Mariupolio gynybos būtų nebelikę.
Aš jokiu būdu nekuriu stabų, bet turiu teisę žavėtis karininko elgesiu.

– Maisto, vandens, vaistų ištekliai?

– Vanduo, maistas – bastione viskas buvo ypatingai kontroliuojama, nes niekas nesusigaudė, kiek teks išbūti ir kaip toliau bus.
Valgydavome du kartus per dieną. Pirmam kartui būdavo tokia „lipnukė“(paplotėlis) su gabalėliu sūrio, jei pasisekdavo. Vėliau sūrio neliko, valgydavome vien „lipnukę“, o dar vėliau ir ši pasibaigė.
Tada virdavo arba sriubą, arba košę su kuo nors.
Vanduo tapo iššūkiu. Kol buvo galima gauti vandens buteliuose, tokį ir gerdavome. Vėliau, kai jo pradėjo trūkti, rado labai didelį baką su techniniu vandeniu ir pradėjo jį vežti. Jei būdavo galimybė užvirinti, tą ir darydavome, jei ne – gerdavome tokį, koks buvo.
Tualetas – antrajame bastione tai buvo normalus, nes ten buvo gera slėptuvė nuo bombų. Pirmajame bastione tualetas buvo „labai įdomus objektas“. Jame viskas, sakykim, buvo improvizuota.

– Į „Azovstalį“ kelis kartus atskrido sraigtasparniai, atgabeno maisto, vaistų, amunicijos, išvežė sužeistuosius. Ar matėte, kaip tie sraigtasparniai nusileisdavo?

– (Pauzė) Sraigtasparnių atvykimo operacijoje dalyvavau du kartus. Sutikome juos uoste. Tai buvo meištriškumo viršūnė, kaip specialios operacijos…

– Papasakokite.

– Priėjau prie vieno piloto ir pasakiau jam: „Jūs psichai, bet ačiū“ (šypsosi). Ir jis man: „Tai jūs psichai, o mes normalūs“.
Vėliau tas vaikinukas žuvo. Labai jaunas.
Mums labai reikėjo prieštankinių priemonių ir ryšio priemonių. Be jų buvo labai blogai. Reikėjo termovizorių, baterijų naktinio matymo prietaisams.
Ir visa tai atskraidindavo sraigtasparniais. Atveždavo ir visiškai „ trenktų“ žmonių, specialiai susiruošusių į Mariupolį – su spec. apranga, su ginklais, su koviniais komplektais, atveždavo prieštankines priemones, gydytojus.
Beje, gydytojus mes patys sutikinėjome uoste. Mano geras draugas, jis dabar nelaisvėje, neatskleisiu kas, bet jis vis kartojo: „Visada prisimenu, kaip Kot (Veršinino šaukinys) mums atvažiavus pasakė: „Jūs ką, debilai?!“.
Taip ir buvo. Kai pamačiau juos išlipančius iš sraigtasparnių, paklausiau: “ Jūs ką, debilai? Kodėl atvykote?“. O jie: „Ramiai, mes čia kovosime“. Taigi, buvo ir taip.

„Išeidamas iš Azovstalio ginklą perdaviau Ukrainos karininkui“

 – Gegužės 20-oji – ta diena, kai išėjote iš „Azovstalio“. Ar prisimenate tą dieną? Kas buvo susitarta?

– Oho, kas buvo susitarta! Išėjome beveik kaip į garbės nelaisvę (šypsosi).

– Ginklų rusams neatidavėte, tiesa?

– Apsieisim be smulkmenų: savo ginklą atidaviau Ukrainos karininkui. Bet ne apie tai kalbame.
Nuo balandžio pabaigos negalima vartoti žodžio „genocidas“, nes tai kariškiai, tačiau garnizonas buvo naikinamas.
Kiekvieną naktį mažiausiai tris kartus bombarduodavo TU-22M, o tai trys tonos trotilo kiekviena, kokią jie numesdavo ant gamyklos. Po to suaskaičiavo, kiek sprogo sviedinių – užtektų dviem Hirosimoms.
Kiekvieną naktį tarsi „Laba diena!“. Ten nuo vieno smūgio žūdavo 70 žmonių, nes rusai žinojo, kur šaudo. O blogiausia, kai žmonės sudegdavo gyvi. Ir nieko nebuvo galima padaryti.

– Kaip išėjote iš gamyklos?

– Kai gyveni tokiose sąlygose ir kažkas pasikeičia, tiesiog pereini į kitą lygmenį. Jei mūsų nenužudė ankstesniame lygyje, mes turime galimybę nenumirti ir kitame lygyje. Taigi aš persikėlinėjau iš vieno lygio į kitą.
Paskelbė paliaubas, tada išlindome (pauzė), žiūrėjome į dangų, į medžius, toliau nuo gamyklos kažkas žaliavo, nes aplinkui viskas buvo iškapota. Lijo, kvėpėme orą – buvo nuostabu.
Visi suprato, kad jei ši „kebeknė“ pasibaigė, tai dar viena „kebeknė“ irgi suteiks galimybę jąją ištverti bei išlikti.
Žadėjo normaliai, jog viskas bus gerai. „Vaikinai, jūs ten kariai, šaunuoliai. Nieko neatsitiks, niekas jūsų nepersekios, viskas bus gerai. Jokio fizinio smurto.“
Tačiau realybė susiklostė šiek tiek kitaip nei tikėtasi. Pradžioje Olenivkoje visiems buvo gana lengva, išskyrus „azoviečius“. Vėliau darėsi įdomiau. Mus išvežiojo po Taganrigą, Donecko tardymo izoliatorių, Rostovą ir pan. Sąlygos jau buvo prastesnės.

– Olenivkoje išbuvote 60 dienų. Visi, kurie paliko „Azovstalį“, buvo ten kartu, tiesa?

– Na, tarsi ir kartu? Barakais. „Azoviečius“ laikė atskirai, o Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, nacionalinės gvardijos, policijos ir kitų formuočių žmonės kalėjo kituose barakuose.

– Ar Donecko tardymo izoliatoriuje sėdėjote vienutėje?

– Donecko tardymo izoliatoriuje sėdėjau kameroje kartu su „azoviečiais“ –  artileristais, minosvaidininkais. Priešai „Azovo“ labai nemėgsta, o artileristų ir minosvaidininkų – dar labiau.
Todėl kameroje, skirtoje 10 žmonių, buvome 25-iese.

– Sprendžiant iš ankstesnių interviu, kol mūsiškiai dar nelaisvėje, apie savo nelaisvę beveik nekalbate, tiesa?

– Ir kokia prasmė? Nelaisvė yra labai blogas dalykas.
Pasiduoti yra blogai. Bet mes tuo metu vykdėme įsakymą. Vis dėlto nuspręsta buvo teisingai, nes gamykloje buvo apie 500 sužeistųjų, kurie puvo gyvi.
Žmonėms nupjaudavo rankas nenaudodami narkozės. Vaistų nebuvo. Ir reikėjo tai spręsti.

– Kaip neišprotėjote nelaisvėje?

– Tai dar vienas iššūkis. Neseniai perskaičiau psichoterapeuto Viktoro Franklio knygą. Jis analizavo buvimą nelaisvėje.
Kad neišeitum iš proto, turi suvokti savo tikslą – kam visa tai? Jeigu supranti, kad privalai išlikti, išeiti, pamatyti artimuosius, grįžti ir pasirūpinti, kad tai, ką išgyvenai, nepasikartotų – tuomet tuo gyvensi.
Pavyzdžiui, aš tikrai permąsčiau savo santykį su Dievu. Ir ne mažiau svarbus dalykas – sublimacija, man tai buvo sportas. Svarbu prisijaukinti kūną, kad sutramdytum dvasią.
Labai lengva išprotėti, ypač kai jauni vaikinai sėdi ir nuolat kalba, kaip mamos jiems virdavo barščius su šonine ar dar ką nors. Jie ten tarpusavyje kalbėdavosi, kokius įvairių patiekalų šaunius receptus turi.

– Ar jie kalbėdavosi apie maistą?

– Nuolat! Kuo labiau tau stinga maisto, o maisto tikrai trūko, tuo daugiau tu kalbi kaip tik apie maistą.
Aš jau ten ginčijausi. Vėliau numojau ranka, nes žmogus savo iššūkį atskleidžia tokiu būdu, – aptardamas.

„Aš esu labai, labai kaltas prieš Dievą, tiesiog labai nusidėjęs. Ir tai teks atlyginti“

– Kaip buvote išvežtas apsikeisti iš tardymo izoliatoriaus?

– Tą dieną prisiminsiu visą gyvenimą. Išvežimas vyko labai sunkiai. Smulkmenų nepasakosiu. Vežė labai ilgai, kone visą parą (be dviejų valandų).

– Keistai jus ten vežė: iš pradžių permetė į Maskvą, paskui iš Maskvos į Gudiją.

– Mus perkėlė į Donecką, iš Donecko – į Taganrigą. Ten ilgai laukėme lėktuvo. Tada skridome į Maskvą.
Iš Maskvos mus nuskraidino į Gomelį. Ten jau buvo lengviau, iš Gomelio keliavome autobusu.

– Kada supratote, kad jau esate arti Ukrainos sienos?

– Rusai anksčiau dažnai naudodavo tokį bjaurų dalyką: atvesdavo žmones prie kirtimo linijos ir sakydavo: „Štai, dabar eisite apsikeisti“. O po kurio laiko jie vėl sodindavo juos į automobilius ir sakydavo: „Ukraina jūsų atsisakė“. Jei tai darysi kelis kartus iš eilės, žmogus, net ir išėjęs iš nelaisvės, nusivils.
Galbūt toks ir yra priešo tikslas: nukreipti žmones prieš Ukrainą. Taip ir buvo: daugelis išėjusių iš nelaisvės, sakė, kad šalis nenorėjusi jų iškeisti.
Kai buvome netoli patikros-perėjimo punkto, supratau, kad apsikeitimo tikimybė labai didelė. Į autobusą įlipo žmogus, kaip supratau, iš koordinacinio štabo ir perskaitė pavardes, kaip išgirdau, ukrainietiškai.
Mūsų vairuotojas buvo baltarusis. Prie autobuso stovėjo du įmitę orkai. Ir tada, kai išgirdau savo pavardę, viskas buvo kaip filme – nors knygą rašyk. Jis pasakė: „Mychailo Veršynin“. Priėjau ir sušnabždėjau: „Pasakyk dar ką nors ukrainietiškai, prašau“. Jis tyliai: „Слава Україні! (Šlovė Ukrainai!)“. Aš jam atsakiau: „Героям слава (Šlovė didvyriams!)“.
Tada išlipau iš autobuso, man nupjovė veržtus ties riešais, nukirpo raištį ir sako: „Eik ten“ – Ukrainos kryptimi.
O aš tik su marškinėliais, jau vakaras – sustirau kaip šuo. Be to, akys, nosis varva, klaikus frontitas, haimoritas, konjunktyvitas. Priėjo vienas iš vaikinų: „Laikyk, aš turiu kitą“, ir užmetė ant manęs striukę.
Nežinau, kas per žmogus, bet jis man labai padėjo, nes sušilau. Apgaubtas šita striuke klibinkščiavau.
O ir nieko neįžiūrėjau, nes mano regėjimas labai nusilpo. Ir galvoju, jei kas iš šefų pasitinka, o aš praeisiu, bus labai nepatogu. Ir štai einu, stengiuosi eiti normaliai ir prie žmonių prieiti ryžtingai, nes negaliu pakęsti, kai manęs gailisi. Vėliau jau pamačiau abiejose kelio pusėse stovinčius greitosios medicinos pagalbos gydytojus ir savanorius.
Tris mėnesius nebuvau savęs matęs veidrodyje ir nesuprantu, kodėl į mane taip spokso. Negana, kad mano viena akis išversta, o kita pamušta, bet ir pats gerokai sulysęs. Priėjęs prie greitukės paprašiau suleisti skausmą malšinančių vaistų. O mergina žiūri į mane, ir ašaroja. Ir ji tikrai mane gąsdina, nes aš nežinau, kodėl ji verkia.
Pamaniau, kad man kažkas negerai – viskas, „galas“. Vėliau priėjau autobusą, gavau butelį gazuoto vandens su citrina, Napoleono sausainių, cigarečių.
Tada mus iš apsikeitimo punkto nuvežė į surinkimo punktą.

– Kas buvo toliau?

– Ten patrulis mane apdovanojo! Kai apkeisti atvažiavome į tą punktą, į autobusą įlipo žmonės juodomis uniformomis, nešini kažkokiais paketais. „Ar Veršininas yra?“. Aš sakau: „Aš Veršininas“. Ir tas eina su tais paketais, ir autobuso vidury sako: „Černigovo patrulis jus sveikina“.
O aš net šiek tiek sutrikau, priėjau arčiau, kad įžiūrėčiau veidą, o jie pradėjo dalyti paketus. Labai skanūs sumuštiniai, skanus šokoladas (šypsosi).
Tada priėjau prie to vaikino, jį apkabinau. O glėbesčiuotis nelabai norėjau, nes išėjau utėlėtas. Jis man sako: „Dabar kalbės Oleksijus Georgijovyčius“ – tai mano šefas (Bilošyckij).
Ir autobuse išgirstu, jog mane šaukia. Išeinu, o Georgijovyčius labai santūrus. Žiūriu, jo žvilgsnis toks nustebęs, bet tuoj pat jis susitvardė.
Jis tiesiog prisiminė, kaip aš atrodžiau prieš nelaisvę. Priėjo, taip pat apkabino. Šiek tiek pakalbėjome, užsirūkiau, pradėjau atpažinti žmones, kurių nemačiau nuo „Azovstalio“ laikų. Žiūrėjau ir stebėjausi, kaip visi nelaisvėje pasikeitė.
Vėliau nuvažiavome į ligoninę. Prisėdau ten pasikalbėti su gydytojais, nuo kokių 12 valandų nakties iki 3 valandų ryto. Sėdinčių merginų akys buvo didžiulės. Po to niekaip negalėjau užmigti, slankiojau čiupinėdamas spinteles, šaldytuvą, durų rankenas – negalėjau atsigauti.
Ir po to jau išvažiavau į Kyjivą, į Feofaniją. Ten buvau priimtas kaip Monako princas (juokiasi). Buvau pirmą kartą operuotas. Ten gydytojas pasakė, kad viskas galėjo baigtis labai liūdnai, jei manęs nebūtų paleidę dar porą dienų.
Vėliau operavo nosį, dar po kiek laiko – akis. Dabar tvarko dantis.
Išėjusiems iš nelaisvės žmonėms, kurį laiką viskas vyksta tarsi nejučia, jie atsigauna. Tačiau vėliau kūnas labai „ryškiai pasisveikina“, kad gali ir visiškai išversti iš kojų.
Todėl visos šeimos, kurių artimieji buvo nelaisvėje, turi labai atidžiai stebėti tų žmonių sveikatą. Gali nutikti labai įvairių ir netikėtų dalykų.

– Po visų išgyvenimų, kur randate resursų mylėti, ieškoti prasmės, tikėti kažkuo maloniu?

– Po šimts, tų resursų kažkas iš aukščiau pridėjo. Jeigu tavęs neužmušė, jei tau suteikia galimybę daryti kažką toliau, vadinasi, tu dar kažko nebaigei.
Žmonės, išgyvenę mirtį, o kai kurie perėjo ją kelis kartus, dėl kažko gyvena. Jei baigtume kelionę, mūsų nebebūtų. Tai labai logiška ir visiškai paprasta.
Jei tau suteikia dar viena galimybę, vadinas daryk tai, ką privalai padaryti.
Taigi, suprantu, kad turiu kai ką nuveikti. Esu labai, labai skolingas Dievui, tiesiog labai jam nusidėjęs. Ir aš tai privalau atlyginti.

Pagal  Українська правда
Vertė Linas Ladiga, redagavo Vidmantas Kuprevičius

Paskelbta Rusijos agresija.
  1. Rimta, daug iškentėjusio, bet nepalūžusio žmogaus išpažintis. Slava Ukraini…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *