Mokėkime ginti savo Tėvynę – vardan savo krašto ir mylimų žmonių

– 2019-10-26  šv. Ignoto bažnyčioje pagerbiant paskutinio su ginklu kovojusio Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio palaikus kalbėjo karys savanoris Ramūnas Tolvaiša

Praėjo daugiau nei 54 metai kaip artimieji, padėdami mokslininkų, ieškojo su ginklu kovojusio paskutiniojo Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno palaikų. Partizanas yra sakęs savo seserims: ,,gal aš liksiu gyvas, bet žinau, kad laisvės nesulauksiu – jūs sulauksite. Jūs, šešios seserys, suraskite mano kaulus ir deramai palaidokite“. Šiandien partizano prašymas vykdomas. Gyvuose liudijimuose partizanas liks kaip rūpestingas tėtis, pareigingas vyras, mylimas brolis, Tautos gynėjas ar kovotojo su okupacine valdžia pavyzdys. Partizano Antano Kraujelio gyvenimas nėra palikęs abejingų.

Norėčiau papasakoti kaip partizaninis judėjimas palietė mano giminę. Esu Alekso ir Veronikos Lapašauskų vaikaitis, kurie 1952-54 m. Baltišiaus kaime, kuris yra Suginčių seniūnijoje, Molėtų rajono savivaldybėje gydė ir globojo sužeistą partizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną. Mano seneliai turėjo keturis vaikus: Marijoną, Vincą, Aliesę ir Vaclovą. Vyresnieji vaikai Marijona ir Vincas užsiėmė sužeisto partizano slaugymu ir priežiūra, o jaunesnieji dirbo kaip žvalgai. Po senelių namo grindimis Baltišiaus kaime, kuris yra šalia Skudutiškio, buvo įrengta slėptuvė. Mano teta, Marijona Lapašauskaitė-Karalkevičienė, kuri gydė ir slaugė peršautą partizaną Antaną Kraujelį pasakodavo: „A. Kraujelis tris kilometrus ėjo agento Edmundo Satkūno peršautas. Jis neturėjo kur eiti, nes neturėjo sveikatos. Ėjo link Skudutiškio, ėjo aplink, laukais, miškais… Mūsų šeima jį priėmė. Iš miegamojo pusės, prie pečiaus buvo toks tarpas ir ten iškastas bunkeris. Galima buvo įlįsti iš kamaros ir iš kambario. Bunkerį įsirengė patys (Antanas Kraujelis su kitu partizanu Vladu Petroniu, kuris vėliau legalizavosi) ir mūsų šeima padėjo. Po peršovimo A. Kraujelis ilgai sveikatos neturėjo. Plaučiai buvo peršauti. Chirurgo reikėjo, receptų“. Teta Marijona parūpindavo receptus. Žaizdai reikėjo tvarsčių, plovimų, kad nebūtų kraujo užkrėtimo. Viskas buvo slaptai vežama iš Molėtų ir Alantos. „Sunkiai gavom vaistų, gabenom kelis kartus, iš gydytojo. Gydytojas žinojo, kam rašė vaistų receptą.“ Antanas Kraujelis net po plaučių peršovimo turėjo gydytis vaistu „rivanoliu“ ne ligoninės palatoje, o klojime, įsirausęs į šieną ir slapstydamasis bunkeryje.

Tai buvo paprasto kaimo žmogaus kova prieš galingą okupacinį režimą. Net sunkiai susirgus kreiptis į gydytoją buvo pavojinga, net neįmanoma. Rizikavo partizanas, mano seneliai ir gydytojas. Žinome, kad už pagalbą partizanams, rėmėjams grėsė mirtis, kalėjimas, tremtis. Dažnai po rėmėjų suėmimo jų šeimos patekdavo į sekančios trėmimų bangos sąrašus. Džiugu, kad seneliams pavyko išgydyti ir išsaugoti partizaną Antaną Kraujelį, kol jis pasveiko ir galėjo tęsti garbingą Laisvės kovotojo misiją. Atsidėkodamas, partizanas Antanas Kraujelis už 2 metų priežiūrą ir slaugą, parašė seneliams padėką, kurią išsaugojome iki šių dienų. Ji buvo saugoma prikalta su vinukais prie tetos Marijonos kraičio skrynios dugno apačios, kad stribai per paieškas nesurastų. „Žmonės netroško, kad jį pagautų. Visi jį palaikydavo, globodavo. Labai daug turėjo draugų,“ – pasakodavo teta. „1954 metais Antano bendražygis Vladas Petronis išėjo registruotis. Po V. Petronio registravimosi, A. Kraujelis iš mano senelių išėjo, nes bijojo, kad V. Petronis gali neišlaikyti saugumiečių žiaurių kankinimų. Saugumiečiai gi žinojo, kad jie veikia kartu. Jį, žinoma, kankino, bet mano senelių neišdavė,“ – pasakojo teta Marijona. Tiek slapstydamasis su bendražygiais, tiek likęs vienas jis ilgai vienoje vietoje neužsibūdavo. Pajutęs, kad kas pastebėjo, tuoj persikeldavo į kitą vietą.

Įvairūs saugumo agentai bei smogikai ieškojo partizano Antano Kraujelio. Tam, kad jų neatpažintų, agentai pasivadindavo visokiais slapyvardžiais. Tokių šnipų buvo po 15-20 ir Anykščių, ir Molėtų, ir Utenos rajonuose. Gyvo partizano A. Kraujelio paėmimui arba likvidavimui buvo mestos visos jėgos, už jo suradimą buvo siūlomos didelės premijos. Tačiau žmonės jį mylėjo už teisingumą ir saugojo. Neišduodavo. „Tas Laisvės nevertas, kas negina jos “(K. Balutis). Atsiminkime, kiek daug partizanų buvo išniekinta, pažeminta, sumesta aikštėse, nebuvo galima tinkamai jų palaidoti. Šiuo metu dar yra gyvų žmonių, kurie žino partizanų, ryšininkų palaidojimo vietas. Apklauskime gyvuosius liudytojus, sužinokime kur uždegti Vėlinių žvakelę. Kiekvienai mokyklai ar gimnazijai paskirkime prižiūrėti po partizano kapelį. Turėkime Lietuvos žemėlapį, kuriame bus sužymėtos visos partizanų palaidojimo vietos, sukurkime infografiką, kad ne tik mes, bet ir mūsų vaikai žinotų Laisvės kovotojų pagerbimo vietas. Perduokime tai iš kartos į kartą. Okupantas sugebėjo naikinti miško brolius, bet tegul nesunaikina mūsų istorijos, mūsų atminties. Mokėkime ginti savo Tėvynę – vardan savo krašto ir mylimų žmonių… Visiems, kurie abejoja lietuvišku ryžtu, galiu pasakyti – mes niekada nepasiduosime, kaip nepasidavė paskutinis su ginklu kovojęs Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis“. gr. Ramūnas Tolvaiša

Panaudotos nuotraukos iš leidinio Janina Šyvokienė. Gyvenimą paaukojęs Tėvynei: Antano Kraujelio sesers ir artimųjų prisiminimai. Vilnius 2006