– balandžio 11 d. Youtube paskelbtoje tv3.lt portalo tinklalaidėje „33min. su Artūru Anužiu“ svečiavosi kariuomenės kūrėjas savanoris ats. mjr. Albertas Daugirdas.
Nors daug kalbama apie Lietuvos per lėtą pasirengimą gynybai ir aplaidumą darant namų darbus, atsakomybės už tai nenori prisiimti nei politikai, nei valdininkai, per du metus nesugebantys susivokti, kaip reikia ruošti visuomenę ir valstybę Rusijos agresijai. Atsargos majoras Albertas Daugirdas tikina, kad grėsmė didžiulė, ypač kai priešas šalia, o mes nelabai kontroliuojame savo teritoriją.
Ukraina skaičiuoja jau daugiau nei dvejus metus plataus fronto karo su Rusija. Įsibėgėjus karui atrodė, kad ukrainiečių šansai gana neblogi, tačiau sustojus Vakarų paramai, dabar kalbame ne tik apie Ukrainos priverstinę taiką, bet ir apie grasinimus NATO narėms Baltijos šalyse.
Albertas Daugirdas. Kas vyksta pas mus? Kodėl taip lėtai priimami sprendimai? Nevertinamas nei vienas, nei kitas rezervas. Ką, aš tik tiek užsitarnavau, tą patį baslį? Ir tik su juo vėl ginti ir galvoti, kad lengvai paguldysi galvą? Tik dėl to, kad valstybė neatsakingai žiūri į savo gynybą? Tie klaustukai kabo.
– Artūras Anužis. Kas yra čia? Baimė pasakyti, pripažinti tikrąją tiesą?
–Baimė. Aš neslėpsiu. Nemažai biurokratinio aparato asmenų pavadinčiau tiesiog bailiais. Ir niekas nekenčia dėl to. Nei horizontaliai, nei vertikaliai.
– Turit galvoje – nėra atsakomybės?
– Taip. Nenukenčia dėl ne laiku padarytų darbų ar jų nepadarymo, neveiklumo. Taip, neveiklumo absoliučiai. Tai tiesiog etaloninis pasipriešinimo elementas, bet savo valstybei, ne priešo, mes darome paslaugą agresoriams, kas jie bebūtų ir silpniname savo šalį dėl neveiklumo.
Keletas ats. majoro A. Daugirdo išsakytų minčių:
Biudžetas padidintas, viskas nuostabu, einame geru keliu, bet, kai mums ištransliuojama, kad nereikia parengtojo rezervo, tų, kurie 10 metų po šauktinių tarnybos ar po profesionalios – ir tokių kaip aš nereikia? Ir tu galvoji, priešininkas ateina šimtais tūkstančių, geba kas pusmetį mobilizuoti 300-400 tūkst., mes turime šimtatūkstantinį parengtojo rezervo karių sąstatą ir mes neketiname nei jų aprūpinti, nei pakelti jų įgūdžių į tam tikrą lygį, kaip tai?
Jei tinkamai nepasirengsime savo krašto gynybai, dalis žmonių, ypač gyvenančių pasienyje gali greitai likti priešo teritorijoje, ypač jei Rusija staigiai ir netikėtai smogtų mūsų šaliai.
Sunku ginti Vilnių, kai jis šalia Baltarusijos sienos, ką vilniečiams daryti, įmanoma greitai iš Vilniaus evakuotis ar ne? – Tai nuo scenarijų priklausys. Jeigu tai netikėtas išpuolis, tai mes katile, sostinė ir visas regionas katile, karo konflikto zonoje liksime.
Nors ir būtų sunku, evakuoti įmanoma ir Vilniaus gyventojus, žinoma, jei tinkamai pasiruošime. Tačiau kodėl iki šiol tam rimtai nesirengiame?
Tai ir palieka tą nejaukią situaciją. Mes galėtume daugiau nuveikti ir neįtempti tiek raumenų, kiek nereikia, nebūti psichologiškai įsitempę, bet, kai tu jauti, kad duryse nėra spynos ir visi atsisako ją įdėti, nors vagys ir plėšikėliai šiūruoja po laiptinę ir visi atsisako – tai pinigų nėra, tai laiko nėra, tai eksperto nėra spynai įdėti, nors sakau, duosiu savo pinigų, tik duokite tą spyną. Niekaip. Tai problema.
Juk mums ypač pavojinga netikėta hibridinė ataka, nuo kurios apsiginti būtų sunku.
Žinote, nejauku suvokti, kad mes nelabai kontroliuojame savo teritoriją. Ir mūsų pasieniečiai primena, mūsų stebėjimo įranga sensta, kai kur ji nebeveikia, reikia ją iš naujo pirkti, net tos tvoros…
Mūsų valstybė per tą pačią civilinę saugą nuo 2014 metų vysto filosofiją: būkit pasiruošę trims paroms. Pretekstas – negąsdinti visuomenės. Trys paros, kaip aš sakau – savaitgalio piknikas. Per trumpas laikas. Nėra recepto, kokiam laikui turėtų žmonės pasiruošti. Savaitės per mažai…
Esi civilis tarnautojas, valstybinėje tarnyboje ir sakai, mes turėsime dalį funkcijų vykdyti įvykus nelaimei, o kur mano saugos priemonės? Ką reiškia kur? Kur mano dujokaukė, kur mano specialus kostiumas, kur priemonės vairuotojui, kuris veš pareigūną į kažkokį sandėlį galbūt, nes jis turės pereiti, tikėtina, per nešvarią zoną – tuo nesirūpinama, nėra atsargų institucijoje. Realiai skelbiama 3 paros, 72 valandos, bet paklauskime, kiek institucijų turi čia ir dabar trims paroms bent jau visų atsargų – maisto, vandens.
Visi policininkai ne tik karui, bet ir branduolinei avarijai turi dujokaukę, gi dar prieš 3 metus greitai paskaičiavus pratybų metu paaiškėjo, kad turi tik po vieną filtrą dujokaukei, ir policininkui kyla visiškai logiškas klausimas – filtras valandai laiko, o kas po to?
Tikimybė, ką su mumis darys… Grįžtu prie Rusijos. Pokaris įrodė. Jau per pirmą okupaciją su sąrašais atėjo ir per antrą su sąrašais atėjo, surinkinėjo filatelistus, skautus, bendruomenės lyderius (politikai, kariškiai jau savo ruožtu, čia jau buvo priešas stiprus), gaisrininkus surinkinėjo, kas bent kiek turėjo drausmės, tuos pačius šaulius. Ukraina tik šviežiausias pavyzdys, atmetus jau Čečėniją, kur jau buvo liudijimai kaip saugumo pajėgos paskui kariuomenę eina, krato kiekvieną rūsį, butą, būstą ir žiūri pagal sąrašus, kas toks ir panašiai, uždarinėja. O Ukraina parodė modernizavimą: į specialias stovyklas uždaro, filtruoja, tikrina nuo tatuiruočių, socialinių tinklų iki dokumentų, viską žiūri ir tada atsirenka, ką su tavim daryti – čia pat sušaudyti, išvežti į Rusiją, į Sibirą, įkalinti ir panašiai. Tai vyksta dabar, o mūsų visuomenė, ir vakarų visuomenė tai ignoruoja: na taip negali būti. Taip vyksta. Tam būtina nusiteikti. Mūsų ta karta nuo Sausio 13-osios, veteranai, mano bičiuliai, bendražygiai, mes nuo tų dienų turim kodą: mes jau žinomi, nebauginkit mūsų. Jūs ką norit su mumis darykit, bet pirmiausia turėsit susikauti su mumis.
Būtina keisti savo filosofiją – ne ką su mumis padarys, o ką mes su jais padarysim, kai jie pažeis mūsų valstybės sieną. Jei taip keisim savo mąstymą, tai kuo norit mus gąsdinkit, ateikit čia, mes ginsimės ir kausimės taip, kad jums maža nepasirodys. Jei mes savo energiją nukreipsime, mes kaip nors, bet duosim atkirtį. Iš karto išsilaisvina energija. Ne baimė, o veiksmas.
