Rusija Donbase pralaimėjo. Pasibaigė antrasis karo etapas – rašo Ukrainos savanoris, LKKSS VAS garbės narys biologijos profesorius Evgen Dykyj savo Facebook sienoje
2022-07-24 13:31
Sunaikinta rusų technika. (telegraf.com)
Na, mano katytės ir zuikučiai, sveikinu mus visus! Išgyvenome penkis didžiojo karo mėnesius, o vakar rusija pripažino, kad fronte jai viskas ne tik blogai, bet tikriausiai daug blogiau nei net aš įsivaizdavau.
Per dieną šis pripažinimas nuskambėjo net dukart – pradžioj „kalibrų“ salve Odesos uoste, po to – isterišku V. Orbano balsu.
Smūgis uostui turi prasmę (ir privalėtų turėti prasmę – KALIBR‘ų liko mažai, kiekvienas vienetas apskaitomas, ir jais nesišvaistoma antraeiliams tikslams) tik su sąlyga, kad kremlius kol kas kategoriškai nenori išleisti mūsų grūdų į pasaulinę rinką. Bado grėsmė „trečiajame pasaulyje“ yra galingiausias maskvos argumentas, kuriuo spaudžia Vakarus, kad Vakarai savo ruožtu spaustų mus ir verstų nutraukti ugnį, kas Ukrainai nenaudinga. Rodos, rusai nesitikėjo, kad pasirašysime mums labai nepatogų susitarimą dėl „duonos koridoriaus“ bei planavo mus ir toliau daryti „afro holodomoro“ kaltininkais ir derėtis dėl sankcijų švelninimo, o mes netikėtai pasirašėme – ir teko skubiai ieškoti, kaip tai sutrikdyti, kol grūdų srautas neprasiveržė į pasaulio rinkas.
Na, o Orbano kalbą tiesiog neįmanoma kaip nors kitaip vertinti, tik kaip beviltišką paskutinį kortuotojo bandymą blefuoti, suvokiant, jog kortos garantuotai muštos.
Tikriausiai kremliui nebuvo lengva priversti savo vienintelį sąjungininką ES ir NATO pagaliau sudeginti visus tiltus ir nusipirkti bilietą į vieną pusę – juk tikrieji Vakarai niekada neatleis Orbanui už tokį pasirodymą, jau nebe vaidmenyje „tai vienai, tai kitai pusei“, bet, atvirai puilo pusėje, visos atitinkamos išvados jau padarytos, organizacinės išvados pasirodys atitinkamu metu, ir pats Orbanas negali to nesuvokti.
Tačiau maskvai pasirodė kritiškai svarbu sąlyginio „vakarietiško“ politiko balsu (nors po šios kalbos Orbanas galiausiai nustojo priklausyti Vakarams) išsakyti visą žinučių rinkinį, kurio esmė susiveda į vieną – „Baidenai, nedelsdamas sėsk su Rusija prie derybų stalo! Nedelsdamas nustok remti Ukrainą ir kartu su Rusija sustabdyk karą šiandieninėje fronto linijoje!“
Sėsk prie stalo, nutrauk ugnį… kitaip kas? Kad ir kaip beanalizuotume išsakytas žinutes, bet vienintelė jų racionali interpretacija skambėtų taip: „nes kitaip Rusija pralaimės šį karą“. Jokios kitos, bent šiek tiek su realiu gyvenimu susijusios „siaubo istorijos“ net nesugebėjo nei sugeneruoti, nei įgarsinti.
Apskritai stebėkime rankas: Vakaruose į informacinį lauką įmesta nauja žinutė, viešai išsakyta Orbano, o prieš tai stebėtinai sinchroniškai „nepriklausomai vienas nuo kito“ išleista apžvalgininkų keliose vedančiose žiniasklaidos priemonėse. Žinutės esmė paprasta: taip, Rusija neteisi, Ukraina teisi, bet Ukraina niekada fiziškai nelaimės karo prieš rusiją, todėl… ir toliau visos išvados, logiškai išplaukiančios iš tezės „niekada nelaimės“.
Taigi, kuo isteriškiau kremliaus agentai kartoja „ukrainiečiai niekada nelaimės!“, tuo darosi akivaizdžiau, kad iš tikrųjų rusai suprato visiškai priešingą: jie laimės, ir dar daugiau – jau po truputį laimi.
Kas tokio nutiko, kad kremlius sudegino savo įtakingiausią agentą, likusį NATO ir ES? O nutiko tai, ko dėl nuovargio beveik nepastebėjome – baigėsi antrasis karo etapas. Ir baigėsi mūsų pergale.
Pirmojo karo etapo pabaiga buvo aiški ir akivaizdi – okupantai bėgo iš Kyjivo ir iš visos Šiaurės Ukrainos. Tikriausiai todėl pasąmonėje tikėjomės, kad kiekvienas paskesnis karo etapas baigsis taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai.
Šį kartą pabaiga neatrodė įspūdinga – rusai tiesiog paskelbė „operacinę pauzę“, o de facto net ir toliau bando veržtis į atskirus (nors kasdien mažesnius) fronto sektorius Donbase. Tačiau tikrasis pokytis, kuris įvyko, yra ne mažiau svarus ir „tektoniškas“ nei pirmojo etapo pabaigoje.
Esmė ta, kad Rusijos vadovybė vėl radikaliai pakeitė tiek taktinius karinius tikslus, tiek jų pasiekimo laiką. Jei bėgimas iš Kyjivo reiškė, kad rusija atsisakė greitos visos Ukrainos okupacijos plano (pabrėžiu žodį „greita“ – globalūs rusijos federacijos tikslai nepasikeitė, visa mūsų šalis išlieka tikslu, bet tam dabar jau skiriamos ne savaites, o vieneri ar dveji metai), tuomet „pauzės“ paskelbimas yra pripažinimas, kad artimiausiu metu neįmanoma užgrobti net viso Donbaso (ko buvo siekiama antrajame rusijos kampanijos etape ir kam buvo numatomas laikas iki birželio pabaigos).
Pergalė prie Kyjivo buvo laimėjimas „nokautu“, o Donbase – „taškais“. Bet tai tokia pat svari pergalė, kaip ir pirmoji, nes ji vėl keičia visą tiek priešų, tiek mūsų sąjungininkų strategiją tolimesnėje karo eigoje.
Ši pergalė mums atsiėjo labai brangiai, nuostoliai, lyginant su pirmu mėnesiu, išaugo daug kartų. Tačiau rusams šis pralaimėjimas, galbūt, net skaudesnis nei pirmasis, nes jo nebegalima priskirti planavimo klaidoms neįvertinus priešo, pirmųjų „operacijos“ dienų netvarka ir panašiai: į Donbasą rusai ėjo pasiruošę, pergrupavę savo pajėgas tokioms sąlygoms, kurias primetė mums (pilnaverčio fronto karas Antrojo ar net Pirmojo pasaulinio karo stiliumi) ir laikė jas sau nepralaimimomis. Jie turėjo absoliutų pranašumą sunkiosios technikos ir ypač artilerijos bei amunicijos srityje. Ir viso to išdavoje jie teiškovojo „Pyro pergalę“ Luhansko srityje, kur po kelis mėnesius trukusių įnirtingų kovų ir didelių personalo nuostolių tesugebėjo užimti Sjevjerodonecką ir Lysyčanską – ir tuo išsikvėpė.
Išspausti iš Lysyčansko „iškyšulio“ Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, iš trijų pusių apsuptas okupuotų teritorijų, buvo akivaizdžiai įgyvendinama užduotis ir užtruko pusantro mėnesio ilgiau, nei buvo prognozuota, tačiau besiveržiantiems daliniams tai kainavo labai brangiai. Ir tada įsibrovėliai atsimušė į ištisinę gynybos liniją nuo Slovjansko ir Seversko šiaurėje iki Avdijivkos ir Marinkos pietuose – ir jie patys suprato, kad nebeturi pakankamai pajėgų, pirmiausia personalo, kad galėtų prasiveržti per šią liniją, nebent labai lėtai (pasak žinomo teroristo Girkino „iki pirmųjų šalnų“) po kilometrą ar du per savaitę lenkti šią liniją ir iššvaistyti tam visus papildymus, kuriuos dabar karštligiškai renka kariniai komisariatai visoje rusijos federacijoje.
Galutinis šio karo etapo pabaigos ženklas buvo pirmųjų HIMARS‘ų pasirodymas fronto linijoje, sudaužęs rusų tiekimo sandėlius ir operatyvinio valdymo centrus 70 kilometrų pločio užnugario juostoje palei fronto liniją ir privertęs skubiai spręsti naujas logistikos problemas.
Tačiau reikėtų suprasti, kad mūšyje dėl Donbaso nugalėtojais tapo ne HIMARS‘ai – dar gerokai prieš jiems atvykstant jį laimėjo mūsų lengvieji pėstininkai, daugiausia ginkluoti „šauningais“, labiau surinkti iš vakarykštės teritorinės gynybos gretų ir tiesiai iš patikros punktų permesti į baisiausią po Antrojo pasaulinio karo Europos frontą.
Būtent precedento neturintis mūsų pėstininkų didvyriškumas tapo veiksniu, kurio nenumatė nei priešai, nei net draugai: niekas nemanė, kad galima taip ilgai atlaikyti artilerijos „ugnies volą“, niekas neįsivaizdavo, kad ištisus mėnesius galima atsilaikyti apkasuose tik su lengvaisiais ginklais ir atmušti tiek priešo atakas, tiek aviacijos antskrydžius.
HIMARS‘ai tapo „vyšnia ant torto“, gražiu atpildu priešams už didžiules mūsų pėstininkų aukas. Neregėtas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų didvyriškumas Donbase lėmė dar vieną karo eigos lūžį – tik štai mes, labai pavargę nuo kasdienių nuostolių ir šiek tiek „sugadinti“ ankstesnių ryškių pergalių netoli sostinės, kažkaip nepastebėjome ir menkokai suvokėme šios „ne kinematografinės“ pergalės mastą.
Šiuo metu vyksta sąlyginė operatyvinė pauzė, kurios metu abi pusės sprendžia savo taktines problemas – rusai ieško būdų, kaip apsaugoti savo užnugarį nuo atakų HIMARS‘ų ir tolimosios artilerijos, kurie „po arbatinį šaukštelį per valandą“, bet vis tiek ateina pas mus iš sąjungininkų, ir bando, neskelbdami visuotinės mobilizacijos, kažkaip užlopyti personalo skyles, padarytas per kautynes Donbase ir prie Chersono bei Charkivo. Mes bandome paspartinti ginkluotės tiekimą iš Vakarų ir palaipsniui didžiulę (daugiau nei pakankamą aritmetiškai) mobilizuotų šauktinių masę pamažu verčiame tikrais koviniais vienetais (o tai reikalauja daug materialinių sąnaudų ir laiko treniruotėms).
Pauzė bus itin trumpa: abi pusės supranta natūralius apribojimus, lemiančius pertraukos kampanijoje laiką. Ne vėliau kaip spalio viduryje prasidės rudeniniai lietūs, ir abi pusės turės žiemoti daugmaž toje linijoje, kurią pasieks per rugpjūtį ir rugsėjį. Todėl laiko tarpas reikšmingam fronto linijos pastūmėjimui ir teritoriniams pasiekimams yra itin trumpas, tad labai greitai pamatysime dar vieną bandymą dideliais proveržiais ir puolimais siekti ne lokalių taktinių, o strateginių tikslų.
Tikiuosi, kad iniciatyva dabar bus mūsų pusėje ir užsibrėžti tikslai bus pasiekti. Tuo tarpu dar kartą pažymėkime: antrasis karo etapas pagaliau baigėsi, ir mes jį laimėjome. Atrodo, kad maskva tai supranta geriau nei mes, kaip paradoksaliai tai beatrodytų. Metas ir mums tai suvokti ir vertinti savo gynėjų didvyriškumą.
Ar tai reiškia, kad karo pabaiga jau ne už kalnų ir turėtume ruoštis pergalės paradui? Deja, visai ne. Mūsų ilgame maratone antrasis ir net netrukus laukiamas trečiasis etapai, bijau, dar nesudarys nė pusės kelio. Bet kiekviena tarpinė pergalė daro vis labiau neišvengiamą tą, kuri prasideda didžiąja P. Ir ji priartėjo dar per vieną žingsnį.
Слава Україні!