Nugalėtojų taika

Kovo 1 d. 10:11 ryte rašė Ukrainos savanoris, LKKSS VAS garbės narys biologijos profesorius Evgen Dykyj savo Facebook sienoje:

  Jei nori prajuokinti Dievą, papasakok jam apie savo planus. Prieš šešias dienas tokiu metu susikroviau kuprinę ir matavausi šiltus drabužius, nes vasario 28 dienos rytą turėjau lėktuvo bilietą į Čilę, kur dar po kelių dienų turėjau sėsti į ledlaužį „Noosfera“ ir vadovauti pirmajai per 20 metų Ukrainos mokslinei ekspedicijai vandenyne. Po dienos, vasario 24 d., tuo pačiu metu stovėjau didžiulėje eilėje prie ginklų, ketinau atremti naktinį miesto šturmą ir gana skeptiškai vertinau savo galimybes tą naktį išgyventi, nes nuo 2014-ųjų turėdamas negalią ir dar pilnai nepasveikęs nuo plaučių uždegimo nesu ypatingas „Rembo“. Iš tikrųjų Antarktidą šiais metais pakeitė karas. Tačiau žūti irgi nepavyko – priešingai, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų reguliarieji daliniai taip sėkmingai Kijevo prieigose utilizuoja ordiečius, kad „neįgaliųjų specialiųjų pajėgų“, kaip aš, eilė vis dar neateina, ir rodos, neateis. Taigi, galima pasinaudoti pauze („vesti per vėlu, mirti dar anksti“), išsivirti kavos ir šiek tiek pasvajoti už lango kaukiant oro pavojaus sirenoms. Apie ką? Na, žinoma, apie taiką. Karo metu nieko taip nesinori, kaip taikos. Kuo greičiau ji stos, tuo daugiau mūsų žmonių išliks, ir tuo greičiau bus galima grįžti prie mėgstamų dalykų, įprasto poilsio, svajonių ir norų išsipildymo. Atrodo viskas paprasta ir aišku, bet… Bet taika taikai nelygu.. Ir toli gražu ne bet kokia taika verta mūsų patirtų aukų. Taigi, kokia tą taika, kurios mes nusipelnome? Pagrindinis reikalavimas mūsų taikai – ji turi būti amžina. Ne paliaubos, kurių metu priešas pergrupuos pajėgas, naikins mus iš vidaus ir ruošis keršyti, o taika, garantuojanti mums tikrą saugumą ir ramybę. Taika, kurioje mes vystysimės, o ne tik užsiiminėsime pasiruošimu atremti kitą bandymą mus praryti. Tad iš karto darytina išvada, jog negali būti jokių svarstymų dėl bet kokios „demilitarizacijos“ ir „neutralaus statuso“ galimybės. Karo rezultatų išdavoje mes turime įgyti teisę vystyti tokią kariuomenę, kokią sugebėsime sukurti, ir stoti į karinius aljansus, kad ateityje niekada neliktume vieni prieš agresorių Taip pat akivaizdu, kad taikos sąlyga turėtų būti „apnulinimas“ ne pagal 2022-ujų vasario 23-osios, o pagal 2014-ųjų vasario 20-osios būseną – tai yra su Krymu ir Donbasu. Priešingu atveju visą laiką ateityje turėsime tą pačią problemą kaip ir pastaruosius 8 metus, ir neišvengiamai turėsime kariauti, kad juos susigrąžintume. Na, tiesą sakant, tvari taika ir garantuotas saugumas mums bus įmanomi tik tuomet, kai Rusija jos dabartine forma nustos egzistuoti. Tai įmanoma dviem būdais: Imperijos subyrėjimas į gabalus, prasidėjęs dar 1991-aisias su Sąjungos žlugimu, turėtų baigtis visos eilės nepriklausomų valstybių susikūrimu dabartinės Rusijos Federacijos teritorijoje, arba tokio masto Rusijos „performatavimu“, koks buvo atliktas Vokietijoje jai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, – su „naujųjų rusų“ kartų ugdymu, paremtu kaltės jausmu dėl imperinės praeities ir jos pasmerkimu. Ar tai įmanoma? Dabar jau taip. Putinas atvėrė istorinio masto Overtono langą, ir tai, kas dar prieš mėnesį atrodė kaip seno banderovco svajonė, dabar tampa vienu iš labai realių įvykių raidos scenarijų. Tačiau abiejų scenarijų prielaida ta pati: visiškai pralaimėtas karas Ukrainoje. Rusija turėtų ne tik nelaimėti ir trauktis kompromisinėmis sąlygomis, bet ir būti nugalėta – skausmingai, žeminančiai, su tūkstančiais „cinkų“ ir apdegusių šarvų paradu. Ir tada bet kuriuo atveju prasidės Pu režimo, jei jis nekris per kelias savaites (kas irgi įmanoma), greitas žlugimas. Tiesą sakant, procesai jau prasideda, o jei tęsis nors šiek tiek ilgiau, jie taps negrįžtami. Tačiau tam turime atlaikyti ne 5 dienas, o tiek savaičių ir mėnesių, kiek reikia visiškam orkų pralaimėjimui ir įtikinamai pergalei. Kalbama ne apie metus – imperija ilgam tokio intensyvumo karui, kaip dabar, neturi resursų. Tačiau mūsų laukia sunkios savaitės ir mėnesiai. Sunkios, bet ne tiek, jog būtų neįmanoma ištverti. Tiesiog turime nusiteikti galutinei pergalei, ir nepasiduoti greitos kompromisinės taikos, tegu net ir garbingos, pagundai. Naujausiame Kremliaus propagandono Akopovo opuse „Rusijos ir naujojo pasaulio puolimas“. («Наступление России и нового мира») viskas taip sukramtyta, kad net kvailiui nepavyks nesuprasti. Karo tikslas – Ukrainos „sugrąžinimas“ į Rusiją, nei daugiau, nei mažiau. Ir aiškiai paaiškinta, kad be šio „sugrąžinimo“ Rusija niekada nebus laiminga, nebegalės egzistuoti. Ir jei nepavyks to pasiekti dabar, turės mus pulti vėl ir vėl. Nes toks yra tikslas ir joks kompromisas neįmanomas. Tad jeigu kur nors Baltarusijos pelkėse dėl ko nors bus susitarta, Rusija laikys tai tik atokvėpiu prieš neišvengiamą naują invaziją. Kaip rašė Golda Meir iš Kijevo: „Mes norime gyventi. Mūsų kaimynai nori matyti mus mirusius. Tai nepalieka daug vietos kompromisams“. Mūsų Kartagina turi būti sunaikinta, kitaip anksčiau ar vėliau ji mus sunaikins. Viskas turi savo kainą. Dabar mokame pakankamai brangiai, kad už tokią kainą visiems laikams būtų garantuotas gyvenimas ir laisvė. Mums reikia nugalėtojų taikos, „denacifikuotos“ ir „neutralizuotos“ Maskovijos, o ne tik „karo pabaigos“. Ir jei dėl to būtina šiek tiek ilgiau pasikauti ir patirti daugiau nuostolių, aš tikiu, kad mes galime tai padaryti. Kad mūsų vaikams niekada nereikėtų kovoti už Ukrainą. Dėl to verta

Vietoje P.S. 2022-03-01 18:10 įrašas:

Taigi, Iskanderiai į Kijevo centrą ir Charkovo gyvenamųjų rajonų kiliminis bombardavimas. Tai psichologinis spaudimas mums, neturintis karinės reikšmės, bet turintis mus varyti į neviltį ir paniką. Prisimenam: „Iskanderių“ pas juos ne vagonais, o išsiųsti juk savaitei, jei plieks jais tokiu intensyvumu, kaip dabar. Naujų pasigaminti negali, nes sankcijos, o ten pusė dalių ne rusiškos. Už Iskanderius gerokai silpnesnių „Kalibrų“ taip pat ne vagonais, gal porai-trejetui savaičių. Ilgam išlieka tik artilerija ir aviacija, o artilerija pasiekia tik arti (iki 20 km), o jų aviacija, švelniai tariant, nėra nesunaikinama – kas šiomis dienomis jau įrodyta, beje dauguma mūsų Stingerių ir 70 naujų orlaivių dar atkeliauja. Todėl dabar svarbiausia neišsigąsti, nesupanikuoti, o tik pykti ant priešų ir trokšti keršto bei visiško jų pralaimėjimo. Po viso to – jokių kompromisų ir pusinių priemonių, tik visiška pergalė ir tikrai garantuota taika mūsų sąlygomis. laimėsime. Слава Україні (Šlovė Ukrainai).