Nuo JAV prezidento Donaldo Trumpo inauguracijos praėjo daugiau nei keturi mėnesiai, tačiau jo žadėtos „paliaubos“ neatėjo, o rusijos ir Ukrainos karas tęsiasi. Tačiau tarptautinėje situacijoje įvyko tam tikrų pokyčių: Ukraina, „dėka“ Trumpo, vėl grįžo prie „derybų“ su rusija, „ tiek pasikeitė Europos lyderių požiūris į tolesnę įvykių raidą žemyne. Taigi, kada galime tikėtis „karo pabaigos“, kokia forma ir ar išvis ji įmanoma? O jei įmanoma, tai kokiomis sąlygomis? Apie tai ir ne tik gegužės 27 d. „Novynarnia“ „YouTube“ kanale paskalbtame pokalbyje kalbėjosi karinis ir politinis analitikas, ATO veteranas Evgenas Dykyj ir ir „Novynarnia“ portalo laikinoji vyriausioji redaktorė Lesia Šovkun.
- „Novynarnia“ – tai sutaikymo laukiančios šalies naujienos.
- Vienintelis variantas, kurį orkai yra pasirengę pasirašyti, yra visiška Ukrainos kapituliacija.
- Geras blefas brangesnis nei pinigai. Jau ką raška moka, tai blefuoti.
- Vienas kinų seniokas sutvarkė problemą, kurios negalėjo išspręsti visos rusijos oro gynybos sistemos, jis uždengė dangų virš Maskvos.
- Kaip kadaise orkai pradėjo nepaskelbtą hibridinį karą, taip ir Ukrainos politikai pradėjo nepaskelbtą hibridinę rinkimų kampaniją.
– Geros sveikatos, visuomene, naujienų kanale. „Novynarnia“ – tai naujienos iš kariaujančios Ukrainos. Su jumis sveikinuosi aš, laikinai einanti vyriausiojo redaktoriaus pareigas Lesia Šovkun, ir karinis ir politikos analitikas, ATO veteranas Evgenas Dykyj.
Šiandien kaip tik pakalbėsime apie kariuomenę, apie politiką, o svarbiausia – apie vidaus ir tarptautinę karinę-politinę situaciją ir ko bent artimiausioje ateityje tos situacijos pasekmių turėtume tikėtis, nes manyčiau, jog ilgesniam laikotarpiui nesuprognozuosim.
Taigi, Evgenai, kai kalbėjomės praeitą kartą (pasakysiu iš karto, jog tai buvo gana seniai), tu labai tiksliai suprognozavai bent viską apie tarptautinę situaciją, apie Trumpą ir jo būsimą elgesį. Būtent dėl temos, atvirai kalbant, mes taip ilgai ir nesusitikom.
– Taip, ir žinai, Lesia, visiškai ne todėl, kad būčiau kažkoks genijus, tiesiog kai kurie dalykai yra visiškai akivaizdūs, bet kai kurie žmonės kartais ypač nenori jų pripažinti, o bent aš tuo nepasižymiu. Kai tikrai ką nors matau, net jei man tai tikrai nepatinka, na, visų pirma, pripažįstu tą realybę, o antra, tai ir pasakau. tai viskas, kas nutiko, aš nebuvau kažkoks genialus vedlys. Išsakiau dalykus, kurie tuomet buvo suprantami jau 100 metų, nebent norėtųsi pasislėpti nuo tiesos, piešti sau visiškai kitokią visatą ir joje gyventi. Deja, paaiškėjo, kad daugelis žmonių to nori.
Ir žinai, kol tu dabar tradiciškai prisistatinėjai, sėdėjau ir klausiausi. Mm, kodėl dar neužsidarėte? (kai sakei, kad „Novynarnya“ yra kariaujančios šalies naujienos). Žengiant koja kojon su laiku dabar tai turėtų skambėti taip: o „Novinarnya“ – tai sutaikymo laukiančios šalies naujienos.
– Tai mes dabar, tuojau… na, kad nesileisčiau į kazuistiką, sakyčiau, kad mes kariausime dar labai ilgai. Kokiame lygyje – jau kitas klausimas, ir būtent kaip. Na, bet tai jau kitas klausimas. Taigi, mes dabar kaip tik apie tai pakalbėsime. Na, Trumpas absoliučiai laikosi tos tavo linijos, kurią numatei, kartoju dar kartą, nes mums…
– Tai ne mano linija, tai jo linija…
– Daug kas mums apie tai rašė komentaruose…
– Jis eina savo linija, kuri paprasta, akivaizdi ir (jei jau apie tai pradėjom) kuri dar ir paaiškinama. Yra toks paprastas žodis „meilė“. Be visokių sudėtingų ideologinių konstrukcijų, be jokių išsilavinimo, intelekto ir kultūros lygių. O be to, jis tiesiog įsimylėjęs putiną. ir tai yra tas veiksnys, kurio nieku kitu nepranoksi. Tu žinai, kas yra meilė. Tatai antai tada, kai žiūri į mylimą žmogų ir kad ir ką jis bedarytų, tu vis tiek visada jį pateisinsi, ir jis vis tiek tau bus geriausias. O visų, kurie tiek tiesiai, tiek subtiliai tau pasako, kad žiūrėk, tas žmogėnas ką tik čia, pavyzdžiui, prisiliuobė ir viską apdergė,arba, klausyk, tas žmogėnas, žiūrėk, jis visiškas aferistas, jis čia daug žmonių apgavo. Ir tu nekęsi jų už tai, ką jie sako, nes tu myli tą žmogų ir tau jis labai geras.
Deja, putiną ir Trumpą sieja būtent tokia chemija. Be to – vienpusė. Trumpas yra įsimylėjęs putiną. Absoliučiai įsimylėjęs, būtent įsimylėjęs absoliučiai, visiškai neracionaliai. O putinas – senas užkietėjęs KGB-istas, tuo puikiai naudojasi. Ir ta meile, ir išsilavinimo bei kultūros lygiu, ir visais kitais mūsų 47-ojo JAV prezidento ypatumais.
– Kaip tik, ir grįžtant prie to, kad ta linija išlieka nuspėjama, pakalbėkime apie tai, kas išties šiek tiek pasikeitė nuo ankstesnio mūsų pokalbio. Įvyko tam tikrų pokyčių tiek tame pačiame tarptautiniame, tiek vidaus karinių operacijų teatre.
Todėl siūlau mūsų programą padalyti į du tokius pagrindinius blokus: sakykim tarptautinė politika, kuri kaip tik neginčijamai su mumis susijusi, ir būtent karas, kariuomenė, situacija frontuose.
Tarptautinė politika. Trumpas įsimylėjęs, putinas užganėdintas, Europa bunda. Ar bus „taikos derybos“
Pradėkime nuo tarptautinių reikalų, nes bet kokiu atveju mes natūraliai prieisime iki karo…
– Todėl kad taip, kad per tą laiką ten daugiau ko naujo nei būtent fronte.
– Išties, taigi, kas naujo? Pirma, kaip bebūtų keista, iš principo prasidėjo toks derybų procesas. Na, man sunku cenzūriškai kalbėti apie tą derybų procesą, bet gerai. Taigi, kas nutiko?
Dėl visų tų kažkokių galimybių, Trumpo neišsigalėjimo ir tų šokių tiek putino, tiek aplink putiną, mes vis tik grįžome į Stambulą, kur buvome prieš trejus metus. Ir prisiminėme, kaip tada vyko tos derybos. Visi šaukė: „Mūsiškiai nuvyko kažką atiduoti! Kapituliacija! Koks siaubas!” Vadinasi, neleidome, nepasidavėme tik dėka, kaip buvo manoma, bent jau pačių ukrainiečių. Ir dar buvo kažkokių klausimų dėl Džonsoniuko (tuometinio Didžiosios Britanijos premjero Boriso Džonsono pravardė).Tas derybų procesas galiausiai nutrūko. Taip sakant, niekas nieko neatidavė. Na, o rusija, atitinkamai, apie jokias kitas sąlygas, nei mūsų kapituliacija, nieko kalbėti ir nenorėjo.
Štai mes dabar ten sugrįžome. Ar nemanai, pagal tai, kas mums tenai nutiko, jog ten vis tik padaryta kažkokių žygdarbių? Pavyzdžiui, šiomis dienomis vyksta didžiulis apsikeitimas [belaisviais]. Tai išties…
– Tai vienintelis pliusas visame tame…
– Na, ir ačiū, kad jis buvo, nes tai tikrai labai svarbu. Mes labai norime susigrąžinti visus savo žmones, tai aišku. Bet kaip teisingai pastebėjai, jis buvo vienintelis. Ką matytum toliau? Tarkim, atsižvelgiant į tai, ką dar priminsiu, jog per tą laiką turėjome dvejas sąlygines paliaubas. Na, daugiau kabutėse, tas, kurias paskelbė putinas. Suprantama, kad tai nebuvo joks susitaikymas. Bet jis norėjo surengti savo paradą. Anksčiau jis per Velykas norėjo kuo nors įsiteikti Trumpui. Arba tuo pat metu Europos lyderiai, na, ir mūsų, vis pabrėžia, kad reikėtų bent 30 dienų paliaubų. Tik tada galėtų būti kažkiek prasminga pradėti kalbėtis per tas paliaubas.
Tai ką manai, ar iš principo kažkas panašaus mūsų laukia?
– Ne. Jau aišku, kad jokių 30 dienų nebus. Apskritai man atrodo, kad kalbamės gana reikšmingą dieną. Nes tai, apie ką šiandien iki šiol kalbėjome, mums išrodo jau šiek tiek senstelėjusiais dalykais. taip yra todėl, kad mes jau grįžome į Stambulą.
Jei atvirai, tai aš, sakykim, nusiraminau tik perskaitęs delegacijos sudėtį. Tuo momentu tapo aišku, kad ši… beje, delegacijos sudėtis tiesiog tobula. čia reikėtų įvertinti… Aš apie mūsų, žinoma. Ne, rusijos delegacijos sudėtis taip pat daug byloja. Betgi jei būtume pasiryžę kapituliuoti, Medinskis būtų priėmęs mūsų kapituliaciją. Va, jeigu būtume, tai tam jam būtų užtekę ir įgaliojimų ir viso kito.
Betgi kai pamačiau mūsų delegacijos sudėtį… Tai buvo puikiai parinkta techninė delegacija pokalbiui apie paliaubų laikymąsi, jeigu kažkaip būtų buvęs priimtas politinis sprendimas, kad abi pusės, pavyzdžiui, 30 dienų nustotų šaudyti. Juk reiktų aiškiai aptarti, kaip tai būtų verifikuojama, kas ką kaip stebėtų, ką kokiu atstumu atitrauktų ir pan. Taigi, tokioms deryboms į Stambulą išsiuntėme tiesiog idealią delegaciją.Ten buvo visi žmonės, turintys kompetencijas ir įgaliojimus daryti būtent tai, bet nieko daugiau. Aišku, tai buvo delegacija ne politinių klausimų aptarimui, o ideali būtent paliaubų technikos aptarimui. Gi rusijos pusė kaip tik buvo pasiryžusi kalbėti būtent apie politinius klausimus ir visiškai nepasirengusi kalbėti apie paliaubas.
Paradą palikime už skliaustelių. tai jau kita istorija. Jiems, niekšams, kaip visada su paradu pasisekė. Vienas kinų seniokas išsprendė problemą, kurios nesugebėjo išspręsti visos Rusijos oro gynybos sistemos – uždengė dangų virš Maskvos.
– Vadinasi, manai, kad mes jų neatakavome tik todėl, kad tenai buvo Xi ir…
– Netgi ir nežinant, bet tuojau pat, kai tapo aišku, jog jis ten vyksta, kilo visi klausimai. Tai yra, buvo aišku, kad mes tikrai negalime sau leisti atakuoti Maskvos, kol ten bus Xi. Na, bent jau dabartiniame istoriniame etape. Kas žino, kaip bus toliau, bet dabar (juk žinai mano, sakykim, radikalią poziciją daugeliu klausimų, bet čia net aš specialiai sekiau, kad niekas nieko neiškrėstų, na tikrai yra dalykų su kuriais geriau nežaisti), na jiems pasisekė. Draugas Xi tikriausiai norėjo pasikalbėti apie kažką rimto su draugu Pu ir dėl to išgelbėjo paradą.
Manau, mes vis dar net nežinome to parado kainos. Neatmetu, kad tas paradas atsiėjo, pavyzdžiui, visą Sibirą. Gali būti, kad visas Sibiras jau iš tikrųjų yra Kinijos. Betgi kitaip, nei demokratinėse šalyse. nedemokratinės gali sau leisti tikrai slaptas derybas apie kurių eigą užsidarius durims spaudai nieko nepranešama ir t.t. Šia prasme demokratija paprastai gerokai pralaimi autokratijai. Toks per didelis skaidrumas iš tikrųjų yra silpnoji vieta, kurią tos neskaidrios diktatūros puikiai išnaudoja.Na, gerai, bet gal mažiau apie tas istorijas dėl parado.
Aišku, kad raška nė vienai valandai neketino nutraukti ugnies. Va apie ką reikia kalbėti. Jie nusiteikę kalbėti visai apie ką kita. Jie nusiteikę kalbėti apie tą patį, kaip jie…
Beje, kuo jie man patinka, kad jie jokiais būdais nebeslepia jog hibridinė fazė baigėsi kartą ir visiems laikams. Jie dabar visiškai skaidrūs, jie dabar tiesūs kaip namo kampas, taip sakant. Jie dabar jau niekaip nebeapsimetinėja, jau baigė su visais tais eufemizmais. Kažkaip karas ten jau vadinamas karu, kapituliacija netgi vadinama kapituliacija. Ir jie tiesiai išsako ko jie nori.
O Dieve, koks stebuklas, ogi paaiškėjo, jog dabar jie nori to paties, ko norėjo 2022-aisiais, kai visa tai pradėjo. Dieve, koks atradimas visiems, kažkodėl maniusiems, kad per tą laiką kažkas jų galvose pasikeitė. Na, ne. Ne tik kad nepasikeitė, bet priešingai, išties turime suprasti, kad dabar jiems nebėra kur dėtis.
Na, jie patys save įvarė net į tokią ochlokratiją (minios valdžią), kaip, na, ta, kuri rusijoje vietoj tautos, vietoj nacijos. Na, išties ji irgi kažką jaučia, patiria kažkokius jausmus. Taip, labai primityvaus gyvūno lygmenyje, bet vis tik jausmą, kad 200 000 rusų buvo užmušta ir maždaug pusė milijono ar daugiau suluošinta dėl keturių Ukrainos sričių dalies. Na, ne, net jų propaganda, kad ir kokia galinga bebūtų, to neparduos kaip pergalės, ir jau po to, kiek į tą karą buvo sukišta, jiems dabar reikia tik pergalės. Ir jie tikrai įsivarė į kampą. Jie neturi kur dėtis. Ir dabar, tiesiog šiandien, stebiu, kaip jie iš esmės naikina visas įsimylėjusio Donaldo pastangas.
Įsimylėjęs Donaldas jiems padeda kaip tik gali. Jis jau taip mus spaudžia, siaubingai spaudžia. Jis kartoja visą jų propagandą ir net nuo savęs prideda.
Beje, dėl to, kad, pavyzdžiui, rusų tankai įstrigo purve, antraip jie būtų buvę Kyjive. Apie tai net Skabejeva niekad net nesumikčiojo. Na, nes, yra tam tikra riba, kai, atleiskite, net visas rusų tada dar neuždarytas, internetas rodė tas nuotraukas su degančių tankų kolonomis ant švariausio asfalto.
Dar daugiau, koks purvas buvo Gostomelyje, tai jokiais žodžiais neapsakysi. Ten danguje tvyrojusiame purve įstrigo apie 100 sraigtasparnių. Na, ne kasdien kažkas panašaus nutinka, kad tiesiog danguj būtų pelkė, ir joje [nugarmėtų] sraigtasparniai. Na, gerai, taip, bet netgi Skabejeva tada net neužsiminė apie tai, kad ta natūrali stichija juos sustabdė.
Trumpas ir netgi tai sugalvojo. Štai kaip iš visų jėgų stengiasi Donaldas mus prispausti.
O jie ką, ne tik kad jam nepritaria, na, išskyrus tą vieną kartą, kai jie bent šiek tiek jam pritarinėjo, kai išvis sutiko ką nors pasiųsti į Stambulą, tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai jie bent šiek tiek jį palaikė.
O taip tai priešingai – jie juo būtent naudojasi. Atleisk už grubumą, bet jie juo naudojasi kaip ta pigia pakelės… Tiesiog atvirai, viešai, visų akivaizdoje, jie juo taip pilnai naudojasi. Na, kas jam ten, jei galima spjauti, spjauti į akis ,,Dievo rasa‘‘ – tai viena istorija.
Na, visas pasaulis dėl to yra šiek tiek, sakykim, šokiruotas. Ir jie jam nepadeda, o atvirkščiai.
Kodėl aš sakau, kad mes kalbamės ypatingą dieną. Naujausias Lavrovo interviu, man atrodo, sudėlioja visus taškus ant „i“.
Anksčiau buvo keletas pareiškimų kitų mažesnių šunyčių. Ir tie pareiškimai taip pat buvo labai įdomūs. Beje, savo telefone išsisaugojau tam tikrą citatų rinkinį. O tas paradas prasidėjo, sakyčiau, uždarius Stambulo derybas.
Nes, man rodos, kad būtent apie tai pradėjo kalbėti Valstybės Dūmos gynybos komiteto narys Viktoras Sobolevas. Na, rusijos sistemoje Valstybės Dūmos deputatas tai kažkoks eilinio mygtukų spaudinėtojo mūsų Radoje analogas. Betgi „naujas Specialiosios karinės operacijos tikslas – sukurti vieningą sąjunginę rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos valstybę“. Taip, tiesiog cituoju.
– Tiesą sakant, aš negirdėjau…
– Taigi, bet tai buvo mažas šunytis. Na, prieš tai mes girdėjome Medinskio tą šedevrą apie Šiaurės karą, apie tai, kaip protėviai kovojo 21 metus. Maždaug, o jūs ar pajėgsit? Užbėgant į priekį, kai prieisime prie karo, taip kalbėti neturint resursų net 21-am mėnesiui, bet geras blefas brangesnis už visus pinigus.
O jau blefuoti raška moka. Reikia tai tinkamai įvertinti ir jokiu būdu nenuvertinti. O tokie kaip Trumpas džiaugsmingai tam pasiduoda.
Na, o vėliau išsižiojo Lavrovas. Na, pirmiausia jis parodė kaip giliai mus supranta. Ukrainą ir ukrainiečius jie tiesiog supranta Dievo lygiu.
Cituoju pažodžiui: „Leonido Kučmos knyga „Ukraina – ne Rusija“, išleista 2003-aisiais, tapo intelektualiniu pagrindu šiuolaikiniam nacionalistiniam šalies elitui“.
Na, Bandera, Sciborskis, Lipinskis ir daugelis, daugelis kitų dabar tiesiog sugėdinti kažkur kamputyje, kažkur ten susispietę ir bando išsiaiškinti,o kas ta, kas ta nuostabi knyga… Beje, ar skaitei?
– Ne. Atvirai pasakysiu, neskaičiau, nors savo laiku teko pavartyti, buvo įdomu. Bet tikrai neperskaičiau..
– Ji man įsiminė tik todėl, kad tik jai pasirodžius vienas kolega paklausė: „Klausyk, sako, kokią katedrą tu baigei? Sakau: „Sakau konkrečiai: „Botanikos katedrą“. Sako: „Įsivaizduok, tu 10 metų dirbi labai gerai apmokamose pareigose, tokiose rimtose pareigose, ir visa tai apibendrindamas ,,pagimdai‘‘ monografiją „Pušis – ne beržas“.“
Na gerai. Mat juos galai. Na. su tuo mažiau. Vadinasi, jie parodė, kad net ketvirtaisiais karo metais mus supranta beveik geriau nei Specialiosios karinės operacijos pradžioje. ir tai tikrai nuostabu. Nes kaip tik, kai pas juos pasirodo bent šiek tiek mus suprantantys žmonės, tada jie randa kaip mus niurkyti ir tada mums būna sunku.
O toliau pasipylė:
„Ukrainos teritorijoje milijonai žmonių kalba rusiškai. Tai jų gimtoji kalba. Ir palikti juos net kalbėti rusiškai uždraudusios chuntos valdžioje kaip tik būtų didelis nusikaltimas”.
Na, atseit, mūsų neužkariauti – tai nusikaltimas, o ne atvirkščiai. Tai normalu.
„Jei vadinamoji Ukrainos vyriausybė tikisi, kad pasibaigus karui jų žemės gyvens pagal jų priimtus įstatymus, tai yra iliuzija. Mes to neleisime ir žmonių neapleisime”.
Na, iš tikrųjų galėčiau…
– Dar jis pasakė, ką jie kiekvieną kartą kartoja, kad Zelenskio legitimumo klausimas yra labai didelis ir ar jis iš vis gali pasirašyti kokius nors susitarimus.
– Ne, na, jis ten net suformulavo netgi tiesiau, kad norint išvis vesti derybas, pirmiausia reikia surengti rinkimus Ukrainoje. Na taip. Tai atskira istorija. Tai, beje, „laba diena“ visiems mūsų politikams, pradedant politikais prezidentūroje ir baigiant opozicijos politikais, kurie visi jau gyvena ikirinkiminės kampanijos realijomis:
„Draugai, Teritoriniai komplektavimo centrai neturėtų dėvėti maskuojamosios uniformos. Kreipiausi į ministrų kabinetą ir gynybos ministeriją reikalaudamas, kad būtų sukurta kitokia uniforma nei visiems kitiems kariškiams”.
Na, manau, tai mes dar atskirai prisiminsime, kai kalbėsime apie kariaujančią šalį ir kažkokią kitokią šalį.
Betgi toje ikirinkiminėįe istorijoje, deja, nors niekas oficialiai nepaskelbta, bet į rinkimų lenktynes, deja, mūsuose dabar praktiškai jau įsitraukė visi politikai, pradedant sėdinčiais Bankova gatvėje ir baigiant opozicija. Jie visi kažkaip save įtikino, kad rinkimai jau visai čia pat ir elgiasi jau kaip…
– Atitinkamai paliaubos, ar kaip ten…
– Būtent taip. Jie, kaip ten „In Donаld we trust“ – tikėjo Donaldu. Kažkam patiko, kažkam nepatiko. Taigi, pažįstu žmonių, kurie viltingai laukia tos, tiesą sakant, mums absoliučiai mirtinos to užšaldymo taikos. Pažįstu žmonių, kurie laukia su siaubu.
Tačiau problema ta, kad kažkodėl dauguma žmonių save įtikino, kad tai praktiškai neišvengiama. Vieniems tai patinka, kitiems ne, bet matau, kad dauguma aplink tikrai mano, jog karas tuoj bus įšaldytas. Kažkas supranta, kad tai būtų žalinga. Kažkas atvirkščiai mano, kad tai nuostabu. Bet svarbiausia, kad tiek vieni, tiek kiti tuo tiki. Taigi jie save įtikino, kad tuoj, tuoj bus užšaldymas, tereikia jo sulaukti. Na, tiksliau, kažkam tiesiog reikia sulaukti ir atitinkamai – kam dar mobilizuotis, ir atitinkamai, kam dar aukoti? Juk tuoj, tuoj užšaldymas, reikia tik truputi palaukti.
O kiti, einantys žingsniu priekyje: tuoj, tuoj prasidės užšaldymas, todėl nereikia laukti rinkimų, bet praktiškai juos jau reikia pradėti. Taigi, kitas dalykas, kad tas falstartas labai iškalbingas, jis labai diagnostinis.
Bus galima, išanalizuoti, kai pagaliau paaiškės, jog visas tas užšaldymo vilčių muilo burbulas pagaliau sprogo. Ir vis tik visiems teks suvokti tikrovę. Na, nebent būtume pasirengę kapituliuoti. Iš principo toks variantas taip pat yra.
Bet jei nesame pasiryžę kapituliuoti, tai visiems teks susitaikyti su realybe, kad dar kovoti ir kovoti, ir kad, sakykim, netgi užšaldymui ir deryboms dar visai ne tos sąlygos.
Tada bus galima paanalizuoti, o kas ką pasakė, kai manė, jog jau prasidėjo rinkimų kampanija, kas į kurį elektoratą nusitaikė? Konkrečiai, kas nustatė, kad didelė rinkėjų grupė yra išsisukinėtojai, ir jau pradėjo kovoti dėl jų balsų. Kas nusprendė, kad Bojko ir kompanija jau seniokai, kad jie kaip numušti lakūnai jau vis tiek šansų neturi, o 10% „vatnikų“ elektorato, deja, niekur iš šalies nebuvo deportuoti ir reikėtų už jų balselius pakovoti.
Bus įdomu vėliau tai išdėlioti į lentynėles ir išanalizuoti. Bet pats faktas, kas dabar vyksta…
Na, praktiškai visa mūsų politinė bendruomenė būtent de facto… Kaip kadaise orkai pradėjo nepaskelbtą hibridinį karą, taip ir mūsų politinė bendruomenė pradėjo nepaskelbtą hibridinę rinkimų kampaniją.ir iš tiesų dėl to ir liūdna, ir šlykštu. Na, betgi grįžkime prie…
– Na, o tikrasis atsakymas, kaip suprantu, yra toks, kad apie paliaubas nekalbama, neverta laukti…
– Taip, teisingai. Man atrodo, kad net ir labai kvailiems Laurulis (Lavrovas) viską sudėliojo į lentynėles. Laurulis jau taip aiškiai paaiškino, kad jiems nereikia užšaldymo jokiomis sąlygomis, kurios mums būtų bent minimaliai priimtinos.
Taigi dabar aš… Dabar, sakykim, kreipiuosi į sąmonę tų žmonių, kurie jau seniai neteko vilties, jog mes laimėsime, nors, mano nuomone, be reikalo. Aš ir dabar matau absoliučiai realias pergalės perspektyvas esant tam tikroms sąlygoms, kurias turime sukurti.
Taigi, aš matau tam tikrą seką mūsų veiksmų, po kurių mūsų pergalė vėl galėtų tapti tokia artima, kokia buvo tam tikru momentu 2022-aisiais. Betgi taip, tam reikia dar arti ir arti, tam dar reikia sudaryti tą visą eilę sąlygų. Betgi, betgi gerai.
Dabar kreipiuosi net į tuos, kurie visiškai prarado viltį ir mano, kad mūsų pergalė apskritai neįmanoma, bet vis tiek nenori gyventi okupacijoje.ir aš tiesiog norėčiau, kad viskas pagaliau pasibaigtų. Na, bent jau kažkaip baigtųsi.
Taigi, žmonės gerieji, galite taip galvoti, bet supraskite vieną paprastą dalyką. Net, kad paprasčiausiai būtų užšaldyta ir palikta kaip yra, reikalingas visiškai kitoks jėgų santykis ir visiškai kitokia situacija fronte.
Tam, kad rusija imtų kalbėti ne apie mūsų kapituliaciją, o apie tai, apie ką jūs svajojate, kad tai kažkaip sustotų, tai net ir dėl to, mums tiesiog reikia labai rimtai pakariauti ir pakariauti ne taip, kaip tai vyksta dabar, o pakariauti visiškai kitaip, išnaudojant išteklius mūsų nuostabaus užnugario, kuris jau taip išsiilgo taikos, kad…
Na, aš gi sakau, šį kartą delegacija į Stambulą nebuvo taip išlydėta, sakykim. Pamenu, kaip ją anąkart išlydėjo. Tada realiai visi gyvi ir adekvatūs buvo apimti baimės, kad, neduok Dieve, jie ten ko nors nepasirašytų.
Dabar matau, kad tie, kurie galvoja taip pat, kaip tada, na, pavyzdžiui, aš, kad mes dabar tie, ką rusai vadina karingąja mažuma.
O šiaip daugumos labai išreikšta nuotaika: „O Dieve, jie ten nuvažiavo, gal pagaliau ką nors pasirašys“.
Taigi, kad ne. Nepasirašys. Nes vienintelis variantas, kurį orkai yra pasiryžę pasirašyti – ta pati visiška mūsų kapituliacija, ir jie visiškai aiškiai tai…
Štai šiandien Laurulis tiesiog atėmė paskutinę viltį tiems, kurie labai norėtų tuo abejoti. Laurulis tokios galimybės daugiau nebepalieka. Viskas. Jie aiškiai pareiškė, kad mūsų valstybės, kaip tokios, egzistavimas jų netenkina. Taškas. Toks didelis riebus taškas.
Įdomu, kiek laiko prireiks suvokti šią realybę, nes 100% bus ta neigimo fazė, kaip buvo su Trumpu. Pameni, mes tada apie tai kalbėjome. Būtent apie tokią, atsiprašau, kvailą neigimo fazę, kad „ ne, ne, ne, to nebus, jis to nepadarys. Kodėl, kodėl? O todėl, kad mes nežinome, ką daryti, jei jis tai padarytų“.
Na, man atrodo, kad vėl bus tokia pat neigimo fazė dėl to, „kad ne taip, kad ne, na, nejaugi rusija nepasiryžusi užšaldyti?“
Ne. rusija nepasiryžusi net tokiam susitaikymui, kad pasiliktų okupuotas teritorijas.
„Mat jas galai tas reparacijas, jau iš vis nekalbant apie bausmes už nusikaltimus, kad tik rusija pasiryžtų kažkaip imti ir tiesiog sustabdyti…“
Ne, po galais, nepasiryžusi. Ir tam, kad ji tam pasiryžtų fronte turėtų nutikti visai kitokie įvykiai. Betgi jiems nutikus būtų kitas reikalas. Gal ir mums nebesinorėtų užšaldyti taip, kaip yra dabar? O gal mes tada grįžtume, kaip ir rusai dabar bando grįžti, prie savo maksimalistinių reikalavimų?
Tiesą sakant, jei mes tai išgyvensime dabar ir nekapituliuosime, kaip jie to nori. O aš vis dar tikiuosi, kad mes dar ne tiek degradavome, kad pasirašytume tokius reikalavimus.
Žinau, taigi, pasirašytume faktinį pripažinimą, kad gerai, mes atiduodame jums viską, ko norite, ir suprantame, kad ateityje jūs pribaigsite viską, kas liko…
– Vėl kartoja apie tą demilitarizaciją. Denacifikaciją. Taigi, jiems vėl reikia, kad iš kariuomenės nieko neliktų…
– Ir kad galiausiai įvyktų galutinė šių teritorijų deukrainizacija, kad čia tiesiog nebeliktų ukrainiečių.
– Žiūrėk, priminsiu tiksliau. Tu daugmaž prieš pusmetį sakei, kad mums. (na gerai, apibendrinkime tai apytiksliai), kad mums svarbiausia ištverti iki šių 2025 metų pabaigos. Ir tai sakei net pernai. Na, buvo variantų arba iki rudens, arba iki metų pabaigos. ir jei mes atsilaikytume, tai rusija jau tada pabirtų, nes ten viskas blogai: ekonomika, kariuomenė, tiesą sakant, dar ir karinė technika, su žmonėmis.
Ar dabar tebesilaikai tos pačios nuomonės, ar ji pasikeitė?
– Būtent tos pačios. Lygiai taip pat. Betgi priminsiu, kad vis tik, žinai, kaip matematikoje yra būtina sąlyga ir pakankama sąlyga. Tai, kad mes ištvertume iki šių metų pabaigos, yra būtina sąlyga, bet nepakankama. Tai būtina sąlyga. Ir jei tik paprasčiausiai atsilaikysime, tai raška tikrai atsidurs visai kitokioje situacijoje nei dabar. Jų kariuomenė realiai degraduoja. Jų kariuomenė praranda kovinį pajėgumą. O iki šių metų pabaigos, mano nuomone, ji išvis mažai beturės kovinio pajėgumo.
Su ekonomika yra atskiri dalykai. Iš tikrųjų, jei ištvertume iki šių metų pabaigos, kitais metais pas juos prasidėtų negrįžtami procesai. Bet tai nereiškia, kad mes galėsime tuo pasinaudoti.
Reikalas tas, kad pasak jų man absoliučiai viskas, na, jų paklausius, man absoliučiai daug kas aišku. Suformuluokime taip. Aš suprantu ir kaip jiems baiginėjasi technika, ir kaip jiems kuo toliau, tuo sunkiau papildyti biomasę.
Tai, beje, yra vienas iš punktų, kur mūsuose įvardijami labai, labai skirtingi skaičiai. ir kartais pasigirsta skaičiai, kad pas juos iki šiol vyksta ne tik tiesiog nuostolių atnaujinimas, o netgi formuojami rezervai ir pan.
Ne, ne, ne. Tai buvo aktualu prieš metus. Prieš metus pas juos prie kontraktų dar būdavo tikros eilės. Tai buvo. Kol kas pas juos ne tik kad nėra eilių prie kontraktų, kol kas jie neveltui atliko eksperimentą su korėjiečiais. Ir neveltui dešimteriopai pakėlė išmokas. Ir tai neturėjo jokio poveikio.
Jie tikrai turi didelių problemų su papildymu. Taip, jie išgramdė visą Gulagą, apie tai jau kalbėjome. Ir netgi padarė taip, kad dabar net nebūtina patekti į Gulagą. Tu gali dabar tiesiog nužudyti, tave suima, ir tu iškarto rašai pareiškimą į Specialiąją karinę operaciją ir važiuoji, tik jau žudyti ukrainiečių.
Taigi. Betgi taip, net Gulage jie turi problemų. Ten pas juos sėdi toks žudikas maniakas Pičuškinas, nužudęs… Kiek asmenų?
– 59 žmonės…
– Sakyčiau 63. Taip, taip, pasižymėk, kad daugiau. Taigi, jis užmušė šešias dešimtis žmonių, ir neseniai iki jo prisikasė rusų žurnalistai ir paklausė ar jis nenorėtų išeiti per specialiąją karinę operaciją. Į ką jis visiškai nustebęs pažvelgė į juos ir pasakė: „Aš ką, kvailys? Neaišku, dėl ko turėčiau mirti?”
Na, jei tik yra, tai net tokie pas juos neina. Taigi, jie tikrai turi didelių problemų dėl tolesnio papildymo.
Kitas dalykas, kad jie anksčiau daug prisirinko, kas tuoj pat nesibaigs. Bet reikėtų matyti būtent tendenciją. Kuo toliau, tuo mažiau yra kuo pakeisti.
Ir kartu labai įdomus aspektas. Štai 2022-aisias kritinėje situacijoje jie ėmė (E.D. spragtelėjo pirštais) ir įvykdė priverstinę masinę beveik pusės milijono žmonių mobilizaciją.
O dabar ne ką geresnėje situacijoje, jie nieko panašaus nedaro. Bando tempti tą reikalą. Iš visko sprendžiant matyt, taip pasikeitė nuotaikos netgi jų degradavusioje visuomenėje. Ir jei ta visuomenė visiškai normaliai priima, kai kas nors savo noru eina mirti už pinigus, tai, iš visko sprendžiant, antroji priverstinės mobilizacijos banga, bent jau kremliui, išrodytų galinti būti bent jau problemiška. Suformuluokime tai taip.
Štai kodėl jis bet kokia kaina stengiasi to išvengti. Betgi taip, tai yra, su jais kaip tik viskas gana aišku.
Na, su technika ten tai visiškos „šakės“. Išties, jei ne Šiaurės Korėja, ten artileriją jau seniai būtų ištikęs kolapsas. Na draugas Unas išgelbėjo. Betgi toli gražu neaišku, kad jis galėtų tai pakartoti antrą kartą. Toli gražu neaišku.
Gerai, bet kyla klausimas. O ką mes? Taigi sulauktume metų pabaigos, rusijos kariuomenė jau būtų labai reikšmingu laipsniu degradavusi, todėl turėtume galimybę eiti į kontrpuolimą, turėtume galimybę išlaisvinti teritorijas, surengti būtent kai kurių orkų dalinių sutriuškinimą.
Bet aš turiu tik vieną klausimą: kas tai darytų? Reikalas tas, kad mes jau ir taip atsiremiame į tai, kad reikia tiesiog išsilaikyti ir laukti, kol orkai degraduos. Tai absoliučiai būtina sąlyga, tačiau tai nėra pakankama sąlyga.
O ką, jeigu lygiagrečiai vyktų du procesai? Tai yra, orkai ir toliau palaipsniui tęstų susismulkinimą į mūsų gynybą. Orkai ir toliau kartais tęstų mūsų gynybos stūmimą kokiu vienu – dviem kilometrais. Tik už kiekvieną ilginį metrą prarasdami po batalioną.
Štai vienas Pokrovskas jiems kainavo, na, kelias pilnos sudėties Europos kariuomenes. Ir tai jie gi Pokrovsko taip ir neužėmė. Tai jau taip. Jie iki jo priėjo. Jie į jį įsirėmė. Jie jį pamatė. Žinote, kaip tame garsiajame posakyje: „Pamatyti Paryžių ir numirti“. Na, kaip tik prie to ir priėjo. Jie pamatė Pokrovską, ir prie jo miršta. Na, gerai. Taip.
Betgi apie ką aš? Kas turėtų įvykti?
Vienareikšmiškai dar kelis mėnesius mes turėsime praleisti būtent gynyboje. Betgi jei tuo metu mūsų užnugaryje vyktų normali, rimta, gerai organizuota mobilizacija. jei per tą laiką padvigubintume, patrigubintume savo gynybos produkcijos gamybą…Ir beje, aš įvardijau, specialiai sakiau, kad padidės ne visa apimtimi, nes tai neįmanoma, o du ar tris kartus per kelis mėnesius. Taip, galbūt, nes aš šiuo metu operuoju tik tais pramoniniais pajėgumais, kurie šiuo metu yra ir neįveiklinti, nes jiems tiesiog nemokami pinigai už tai, ir viskas.
Vadinasi, vien finansinėmis injekcijomis galima iš karto daug ką padidinti du ar tris kartus. Taigi, jei tai nutiktų čia, mūsų užnugaryje, tada taip.
Ta pati šiuo metu vykdoma korpusų reforma, kuri turėtų labai pagerinti kariuomenės valdymą, bet kyla klausimas: ką valdyti? Taigi, galima sukurti idealią personalo valdymo sistemą, tačiau problema ta, kad jei neturi personalo, tai tau nepadės. Štai ir visa korpusų reforma būtent taip gali subyrėti. Korpusų reforma gali žlugti vien dėl personalo trūkumo. Jei fiziškai nebus žmonių. Štai taip.
Jei mes išspręsime tas problemas, būtent užnugario, jei mes išspręsime mūsų kariuomenės papildymo klausimą ir jei išspręsime savo gynybos pramonės finansavimo klausimą, to pakaktų. Na, tada būtų visiškai kitoks vaizdas, tada orkai palaipsniui degraduotų ir kažkur ten rudenį jie nusmuktų iki na realaus pusiau parengtos kovai kariuomenės būsenos.
O tuo metu čia turėtume kaip tik didelį papildymą, praėjusį mažiausiai du mėnesius mokymų, ir jis įsilietų į tuos naujai sukurtus korpusus su tinkamai parengta vadovavimo sistema. Ir tada būtų absoliučiai kitokia istorija.
Ir tada, būtent tada, kai orkai būtų degradavę, būtų kaip tik tas momentas, kai būtų galima pabandyti atsargiai pasibelsti į kremlių ir paklausti: „Na ką, gal jau subrendote įšaldymui?“
O štai tada ir būtų momentas, kai jau būtų galimos ir tos pačios derybos, jei mes vis tik, jei mes vis tik būtume save įtikinę, kad anksčiau ar vėliau bus derybos.
Tai, beje, yra gana klaidinga tezė, kad visi karai būtinai baigiasi derybomis. Tai netiesa. Nes niekas nesiderėjo su Sadamu Huseinu, niekas išties nesiderėjo su Hitleriu. Na, tik vietoj jo admirolas Denicas pasirašė kapituliaciją ir, nesiderėdamas, pasirašė. Tad gal labai neprasidėkim su ta mums primesta teze.
Beje, orkai neseniai mums tai priminė Stambulo derybų kontekste. Jų tas kalbantis kurklys, tas amžinai neklausantis kurklys kaip tik labai teisingai galiausiai iškliurkė: „O kas pasakė, kad iš vis būtina pasirašyti kažkokią taiką, iš vis karai gali baigtis tiesiog vienos pusės kapituliacija“.
Taigi taip. Bet ar kur nors ateityje vėl nesušmėžuos rusijos pusės kapituliacija? Ar tiesiog pasieksime situaciją, kai jie bus pasiryžę rimtoms deryboms? Ne iš pozicijos, kad „o kam mums derybos, arba atiduokite mums viską be kovos, ar vis tiek viską pasiimsime“, o kada supras, na kada bus visiškai akivaizdu, kad jie ne tik nieko nebepaims, bet toliau pradės praradinėti?
Taigi, kad bent paprasčiausiai galėtume išeiti į tokias derybas, kokias, pavyzdžiui, buvo bandoma vesti su Hitleriu kažkada 1943-aisiais, bet vėliau jos jau nebevyko, nebebuvo prasmės, taigi, net norint išeiti į tokias derybas, pirmiausia reikia to, apie ką aš ką tik kalbėjau.
Normali mobilizacija, finansinė mobilizacija, viskas frontui, viskas pergalei. Ir tada metų pabaigoje išeitume į visiškai kitokią istoriją.
– Man atrodo, kad putinas, hipotetinis putinas, tai yra rusijos vadovybė, jie supranta, kad čia… Na, jie bent jau įsitikinę, kad taip nebus. Jie mato situaciją čia, turbūt ir visuomenėje, ir netgi sakė, ir buvo rašyta, kad neva ir Trumpas pripažįsta, kad putinas pasakęs tikįs savo pergale ir nematąs prasmės derybose.
Tai yra, visi tie šokiai aplink derybas, visa tai labai sąlygiška. Kažkas tokio, na, tai yra, būtent, nenoriu sakyti nieko tokio paniško, bet man atrodo, kad putinas tiesiog įsitikinęs, ką ir tu apie tai kalbi…
– Jis taip, jis teisus savo įsitikinimu, su sąlyga, kad mes nepasikeisime. Jei mūsų elgesys čia, užnugaryje, nepasikeis, tai jis teisus. Todėl, kad išties, na, mes puikiai suprantame, kad kai skelbiame jų nuostolių skaičius, iš principo tie skaičiai yra gana realūs, na, tai reiškia, kad kažkas iš mūsų gynėjų taip pat sumokėjo savo gyvybe už tai.
Ir kai mes sakome, kad ketvirtaisiais karo metais jiems pagaliau prasidėjo rimtos problemos dėl papildymo, kas yra absoliuti tiesa (aš atsakau už tuos žodžius), bet tai nekeičia fakto, kad jie turi problemų su papildymu ketvirtais metais.
O pas mus pastaruosius pustrečių metų mobilizacija visiškai velniškai sutrikdyta.
Ir kol kas tiesa yra ir viena, ir kita.
putinas turi pilną teisę matyti tik savąją tos tiesos pusę. Ir manyti, kad na… Aš nežinau, ką ten pats putinas galvoja. Tokių žmonių psichologija – tai sudėtingi dalykai. Tam yra psichologija, psichiatrija. Bet net jei žvelgtume į santykinai racionaliai mąstantį rusijos elito rusą, tą patį Laurulį, tai jis akivaizdžiai išprotėjęs, ir jų generolai išprotėję. Bet net jų požiūrio tai atrodo taip:
Jie tiesiogine prasme jau merdėja arba arti to. Jie nebeišgali. Nežinau, kaip pats putinas, bet jų elitas tai žino ir mato. Bet jie mano, kad mes vis tiek nusibaigsime kiek anksčiau. ir tai yra jų statymas. Ir jis gali suveikti, jei mes čia nė velnio nedarysime.
Koks niuansas? Kodėl aš vis dar manau, kad iš tikrųjų turime priežasčių optimizmui, su sąlyga, jeigu, atleisk už atžarumą, atplėšime subines [nuo sofos] ir pagaliau pradėsime daryti teisingus dalykus. Esmė ta, kad jie savo teisingus dalykus jau padarė, ir tai, ką jie daro dabar – tai jų galimybių maksimumas.Jie nebeturi daugiau iš ko tai padidinti, ir vis tiek tematome tokius kuklus rezultatas.
O mūsų visai kitokia istorija. Išties turime fantastiškai stiprų rezultatą, atsižvelgiant į pradinį šalių santykį. Bet kartu yra didžiuliai nepanaudoti rezervai – tiek žmogiškieji, tiek finansiniai, tiek pramoniniai. Mes jų neįveiklinome. Jie niekur nedingo. Jie yra prieinami. Mums tereikia pagaliau juos panaudoti.Taigi, mes turime ką įveiklinti, kas faktiškai išsaugota per šiuos pastaruosius dvejus metus, nes nedarėme to, ko reikėjo. O štai jie padarė viską, ką galėjo, ir dabar yra kone išsėmę savo galimybes. Maksimaliai.
Kaip tik todėl, jei esame pasiryžę priimti šią realybę, pagaliau atsikratyti iliuzijos, kad netrukus būtų galima susitarti, kad išvis galima susitarti mūsų dabartinėse pozicijose. Kentėjome tiesiog, kad iškentėtume, ir jie susitars? Ne! Taigi, jei sutiktume su tuo, kad netgi tam, kad susitartume, reikia padaryti keletą visiškai aiškių, suprantamų ir radikalių dalykų, tada būtų visiškai kitokia istorija.
– Bet vis tiek kažkokių pakilimų turime. Pavyzdžiui, tas pats karinis-pramoninis kompleksas realiai pradėjo gaminti žymiai daugiau dronų, taigi kažkokių ginklų. Girdėjau apie „Bohdaną“, ko, tiesa finansavimo iš užsienio dėka, jau kažkiek prištampavome. Kas būtų apie tai pagalvojęs anksčiau. Taigi, vis tiek jau kažkokia pažanga…
– Taip, „Bohdana“, tai ne kažkoks, atleiskit, mažas FPV niekelis. „Bohdana“ yra galingas modernus savaeigis artilerijos įrenginys, ir mes tų galingų modernių savaeigių ginklų gaminame daugiau, nei visi Vakarai kartu sudėjus. Na, ar kada ką nors panašaus galėjai įsivaizduoti? Tai tiesiog aiškiai demonstruoja, ką mes iš principo sugebame tam tikromis sąlygomis.
Na, apie dronus išvis patylėsiu. Beje, tolimojo nuotolio dronų atžvilgiu mes pasiekėme paritetą su jais. Faktiškai mūsų dronų atakos jau yra tokio pat masto kaip ir rusų. Skirtumas tas, kad jų kombinuotos dronų-raketų atakos. Čia mes dar nepasivijome. Betgi, atleiskit, pasivyti tai, kas pas juos tiesiog buvo, jau gulėjo paruoštos ir visą laiką buvo gaminamos, o mes dabar tai tik „nuo nulio“ kuriame ir diegiame. Na, per trejus metus niekas, jokia pasaulio šalis, nebūtų pasivijusi. Betgi aš, beje, neatmetu, kad ketvirtaisiais karo metais bent jau pamatysime prototipų bandymus ant Maskvos.
– Na, mūsuose taip pat kažkokios raketos gaminamos. Tegul kol kas ne tokios įprastos, ne „Iskanderiai“, taip sakant, bet vis tiek..i
– Na mūsų „Neptun“. Beje, mūsų „Neptun“ ne ką prastesnės už rusiškas CH-aškus. Klausimas būtent dėl masinės gamybos, kur pagal surinkimo linijas rusus lyg ir privijome. Betgi dar kartą, mes per trejus metus „nuo nulio“ vejamės tai, ką jie ištisai jau dirbo dešimtmečius.
– Beje, o jie vis tiek kreipiasi į tuos pačius korėjiečius pagalbos ne tik dėl sviedinių, kurie dabar tikrai sudaro nemažą jų arsenalo dalį.
– 6 milijonus. Per vienerius metus draugas Unas jiems mestelėjo 6 milijonus sviedinių. Tai yra daugiau, nei Vakarai mums iš viso davė…
– Jei ne pagalba, tai išties jau jiems būtų daug blogiau. O dėl raketų siūlau jums labai įdomų straipsnį „Novynarnia“ portale apie Šiaurės Korėjos raketas. Kokios jos yra, kiek jos tapo tikslesnės ir kiek jų yra. Mes išties turime tokios vidinės informacijos. Taigi, atidžiai perskaitykite, aplankykite „Novynarnia“ portalą.
– Na, jie su Šiaurės Korėja išties palaiko sąlyginai abipusiai naudingus santykius. bet iš tikrųjų rusija tiesiog loposi skyles, o Korėja gauna tas technologijas, kurių niekada anksčiau neturėjo ir nebūtų turėjusi, jei tai priklausytų tik nuo jos. Korėja šiuo atveju yra visos tos istorijos laimėtoja.
Na, užmokėjo keliais tūkstančiais patrankų mėsos, bet vietoj to gavo, pavyzdžiui, tas pačias raketų nukreipimo galvutes.
– Na, kaip tik todėl jos tapo naudingesnės.
– Taip, jos tapo tikslesnės. Jie išbando.
– Ukraina jiems yra puikus bandymų poligonas, deja, kad ir kaip nemaloniai tai skamba.
– Priminsiu, kaip mes pagaminome tikrai pavojingą didelio tikslumo ginklą iš labai senovinių sovietinių S-200 Na, mes taip pat tai padarėme integruodami į jas šiuolaikines vakarietiškas galvutes. O dabar kacapai su korėjiečiais pakartojo tą patirtį.
– Na, ką gi, tai logiška. Baigiant šį tarptautinį bloką tiesiog paminėsiu, galbūt tu taip pat pakomentuosi, dar vieną teigiamą dalyką. Kaip nebūtų keista iš tos visos situacijos su Trumpu ir aplink Trumpą bei jo meile putinui, tai, kad Europai pagaliau užniežtėjo ir ji aktyvizavosi. Tu, beje, irgi apie tai kalbėjai, kad taip galėtų būti, kad mūsų išvis galėtų laukti kažkas gero visoje toje istorijoje.
Kai iš Trumpo tikėjomės tik blogų dalykų, tai skatina Europos lyderius ir Europos Sąjungą apskritai, ir ne tik Europos Sąjungą. kažkaip geriau suprasti, kad ne tik mums reikėtų pasikliauti savo jėgomis. Na, atitinkamai, padėti, ar ne?
– Taip. Tai nutiko. Europa pakirdo. Kitas dalykas, sakykim, ji pabudo ir labai išsigando to, ką išvydo. Miegojo sau žmonės šiltoje vonioje, ir arba juos iš tos šiltos vonios išmetė, arba į tą šiltą vonią įmetė ledo luitą. Trumpai tariant, jie pakirdo, jie pabudo, apsidairė ir suprato, kaip jiems blogai gynybos atžvilgiu.
Ir pirma reakcija, deja, kaip tik siaubas. Būtent tų, kurie supranta. Beje, tai niuansas.
Reikalas tas, kad vis tiek, net iš savo visuomenės žinome, kaip žmonės nenoriai priima nemalonią tiesą.Tu ir šašlykus pameni? Taigi, kai realiai jau kariaunos stovi prie sienos, visuose laikraščiuose atspausdintos rodyklės, rodančios, iš kur tos kariaunos ateis, o mes tuo karu netikime, nes mes jo nenorime, to būti negali.
Deja, bet šis šašlykų motyvas dabar labai paplitęs Vakarų Europos visuomenėse. Ten yra daug žmonių, kurie kategoriškai netiki, kad raška gali užpulti ir juos. Kaip tik todėl, kad tai neįmanoma. Tiesą sakant. Nes tiesiog baisu sutikti. kad tai įmanoma.
Tačiau nemaža elito dalis pripažino, kad tai tikrai įmanoma ir kad jiems reikia ruoštis. Jie į tai dabar pila beprotiškas pinigų sumas. Tačiau problema ta, kad pinigai ir laikas nėra vienas į kitą keičiami ištekliai. Reikalinga ir viena, ir kita.
Tai puikiai žinome iš savo gynybos pramonės. Na, nenueisi į kažkokią abstrakčią karinių reikmenų parduotuvę, apie kurią putinas kalbėjo 2014-aisiais, kur nueitum, ir ten karinių reikmenų parduotuvėje nusipirktum visko, ko reikia, kad tik pinigų turėtum. Deja, tai taip neveikia. Visa tai dar reikia išdirbti, nes pasaulyje jų gatavų išvis mažai, nepakanka.
Taigi, ir dabar europiečiai bando laimėti sau laiko. Jie stengiasi išlaikyti kol kas virš savęs tą amerikietišką saugumo skėtį, nes mano, kad jei jis dabar būtų atimtas (o Trumpas pasiruošęs jį atimti), tai jiems būtų prapultis. Jie labai bijo to momento, kai amerikiečiai jau būtų pasitraukę, o patys dar nebūtų pasiruošę gintis, kad kaip tik tuolaik neateitų raška, kad raška jų neužpultų. Tie, kurie išvis suvokia grėsmę (ir vėlgi, tai dar ne dauguma, bet bent jau elitas) labiausiai šio laikotarpio ir bijo, kai amerikiečių jau nebebūtų, o jų pakeisti dar nebūtų kam.
Ir todėl jie bando laimėti sau laiko. Ir bando jį laimėti, mano nuomone, labai gėdingu būdu, tais šokiais aplink Trumpą. Ir, deja, jie skatina mus daryti tą patį. Štai jie…
Pamenu tą istoriją, kai mūsų prezidentas grįžinėjo iš Ovalinio kabineto ir tikėjosi rasti paramą Europos kabinetuose, per kuriuos grįžo. Jis neva sulaukė moralinės paramos ir ją gavo. Ten niekas nekartojo Trumpo kaltinimų, atvirkščiai, ten visi tiesiogiai užjautė, visi sakė: „Na, taip, taip… Bet jūs vis tiek pasistenkit nebūti atžarus, vis tiek pasistenkit nenutraukti santykių“. Ir tai tikrai visiškai šlykštu, bet tokie yra europiečiai, tokia jų esmė.
Jie stengsis, bandys visa tai sušvelninti iki tol, kol bus jau per vėlu. Jie bandys šokti aplink Trumpą. Jie nėra pasiruošę tiesiog pasakyti: „Gerai, ką gi, Donaldai, tu toks, tavo šalis taip nusprendė: tai Good Bye – iki pasimatymo“. Ne. Dabar jie tam nepasirengę. Jie patys visais būdais bando įkalbinėti, kad tik ilgiau išlaikytų tą amerikietišką saugumo skėtį.
Na, būtų galima pasakyti: „Donaldai, neišvedinėk“. Apie „Donaldai, įvesk!“ kalbos nėra. Bet čia bent jau „Donaldai, neišvedinėk“. Na, sąžiningai, tai išrodo šlykščiai ir apgailėtinai. Bet blogiausia yra tai, kad jie dar ir mus verčia taip pat elgtis.
Beje, tai iš principo labai būdinga Vakarams. Labai rekomenduočiau, sakyčiau šiandienį ar vakarykštį, nes tik šiandien ryte skaičiau, „Ukrainska pravda“ portale publikuotą puikų Michailo Krygelio straipsnį, kuriame apie mus nėra nė žodžio, o jis tiesiog analizuoja Izraelio karus ir tai, kaip Vakarai elgėsi su savo sąjungininku Izraeliu.
Na, patikėk, jie su mumis elgiasi dar ne taip blogai. Patikėk, jie su mumis elgiasi dar netgi labai padoriai, labai neblogai. Tai, ką tie patys amerikiečiai ir europiečiai darė Izraelio valstybės atžvilgiu, buvo daug blogiau. Labai rekomenduoju perskaityti. Kaip tik tų istorijų sulyginimas iš esmės leidžia gana gerai suprasti, kaip jų smegenys sudėtos ir į ką jos orientuotos.
Taigi, taip. Viena vertus, Europa pabudo, kita vertus, ji dar nėra pasirengusi visiškai pakeisti Ameriką, todėl užima labai, sakykime, hibridiškai atsargią poziciją.
Parengė LL, redagavo VK.