Karas. Situacija fronte. rusijos „vasaros puolimo“ perspektyvos. Kur ir kokie šansai pergalei? 

Gegužės 27 d. „Novynarnia“ „YouTube“ kanale paskalbto karinio ir politinio analitiko, ATO veterano Evgeno Dykyj ir ir „Novynarnia“ portalo laikinosios vyriausiosios redaktorės Lesia Šovkun pokalbio II-oji dalis.

 

Pirmąją pokalbio dalį skaitykite čia—>

 

Karas. Situacija fronte. rusijos „vasaros puolimo“ perspektyvos. Kur ir kokie šansai pergalei?

 

– Na, ir pereinam prie karo temos, tai yra prie mūsų sąlyginio antrojo bloko, kuris vis tiek glaudžiai susijęs su pirmuoju. Viskas susimaišę, nes kaip tik nuo situacijos laukuose, mūsų frontuose labai priklauso mūsų  sąlyginė derybinė pozicija. Tai yra, kuo stipresni mes ten būtume, tuo stipresnė būtų ir mūsų derybinė pozicija.

Žiūrėk, ką dabar pasakoji, kad rusai tikrai turi problemų su technika, liudija daug kas. Ne tik žvalgybos duomenys iš jų gamyklų, bet ir faktai mūšio lauke. Tačiau yra vienas didelis pokytis, kaip man atrodo, na, pokytis, palaipsniui nulėmęs karinių operacijų pobūdžio pasikeitimą. Tai kaip tik jų šviesolaidiniai dronai, kuriuos jie kažkada, pamenu, pradėjo pirmieji. Labai gerai atsimenu naujienas, kai pirmą kartą buvo paskelbta apie kažkokias rites – dronus: „kas iš vis per nesąmonė, lengva nupjauti, kažkas juokingo“. Galiausiai, būtent dėl tų šviesolaidinių dronų realiai daug kas pasikeitė.

Faktiškai Kursko operacija į savo, švelniai tariant, nesėkmingą fazę perėjo būtent tada, kai šviesolaidiniai dronai, pirma, pradėjo išmušinėti mūsų techniką, antra, dėl jų mūsų logistika tenai tapo žymiai sudėtingesnė. Taigi, kaip tik todėl mums teko palaipsniui atsitraukinėti.

Matau, kad nesutinki. Tuojau pakomentuosiuiš to, ką žinau. Pirma, mes rengėme reportažus, žinoma sąlyginius. Į Kursko sritį sunkiai leisdavo, bet vis tiek turėjome reportažų apie tai. Antra, ką žinau iš tiesioginių šaltinių, mūsų šaltinių kariuomenėje, kurie tiesiogiai kovoja. Aš remiuosi jais, ne kažkuo kitu. Tai viena tema.

Taigi. antra, jie, vis tik, kaip mes kadaise iš jų besijuokėme ar nesijuokėme, turiu omenyje rusus, jie vis tik nėra tokie kvaili. jie turi keletą savo sėkmingų, nežinau, taktinių, nekalbėsiu apie strateginius, tikriausiai taktinių pasiekimų. Jie keičiasi. Sakykim, tie patys vėlgi motociklai, keturračiai. Irgi kažkada buvo taip: „O Dieve. Na, važiuoja jie tais motociklais, na, tai tiesiog ir juokas, ir ašaros.“ Dabar mes juos kopijuojame. Mes jau įkūrėme pirmąją motociklų kuopą.

Taigi, viskas keičiasi. Mes taip pat dabar bandome plėtoti šviesolaidinius dronus. Na, iš ties, ačiū Dievui, jie pas mus atsirado. Taigi, visa tai keičiasi.

– Kaip tai atsirado? Kur tu buvai? Jie pas mus taip pat masiškai gaminami ir masiškai naudojami. Ne, aš tik dėl to, kad tu taip pasakoji apie „ach, kažkokį rusijos pranašumą“. Taip, taip, gana. Tai paritetas, o ne pranašumas…

– Paritetas – tai dabar. O prisimink, pradžioje – ne. Aš visiškai su tavim nesutinku. Tu ką? Aš gerai pamenu, kaip jie buvo išjuokti. O po to pradėta aktyviai[juos kopijuoti].

– Ar kada nors girdėjai mane iš jų šaipantis? Jei atvirai, mes apie tai iš tikrųjų nekalbėjome. Tiesiog baik, baik, baik . Ir neišjuokinėsime priešo – tai visai kita istorija.

Ne, būna momentų, kai tikrai, na, atsiprašau žinoma. Bet kad ir ką kas bekalbėtų, bet nepašiepti istorijos su asiliukais realiai neįmanoma. Taip, rusijos gynybos ministerijos logistikos asiliukai. Na taip, realiai vienintelio dalyko gaila, tai padaro, o iš ties tai juokinga. Ir tikiuosi, kad tos jų praktinės patirties mes nekopijuosim. Aš vis tik labai tikiuosi.

Betgi ne, betgi dėl bet kokių technologinių inovacijų, na, palauk. Visas šis karas – tai išvis technologinių inovacijų lenktynės. Ir būtų labai keista, jei tik mes ką nors išrastume, o orkai tai atkartotų. Tokių istorijų velniškai daug. Bet atitinkamai visiškai logiška, kad būna ir priešingai.

Ir apskritai mokytis iš savo priešo, perimti tai, kas jam pavyko, bet kuriame kare per visą istoriją visada buvo laikoma normaliu dalyku.

Jei jau apie tai kalbam, tai tas Medinskis neseniai priminė Šiaurės karą, trukusį 21 metus. Tiesą sakant, rusijos pusei teigiamų prisiminimų iš ten ir neturėtų būti. Jie apskritai kariavo 21 metus ir paguldė, beje, ir tada velniškai daug žmonių – tai jau kita istorija. Tarp kitko, būtent su šiuo Šiaurės karu susijusi garsioji maršalo Šeremetjevo frazė filme: „Neverk, valdove, moterys dar prigimdys“. Ji kaip tik iš ten, iš Narvos mūšio. Iš tos pačios Narvos, apie kurią putinas labai mėgdavo provokuojamai klausinėti Vakarų lyderių, ar jie pasiruošę kovoti dėl Narvos.

Taigi. Iš ties, jei ten kas ir buvo teigiamo net ir iš kacapiškos perspektyvos, tai būtent tai, kaip to karo metu būtent iš savo priešų jie perėminėjo teisingus karybos metodus, kaip jie iš švedų mokėsi kariauti. Ką, beje, su jam būdingu ribojančiu, paprastu nuoširdumu, pripažino kaip tik pats Petras Pirmasis po Poltavos mūšio, deja, pergalingo orkams.

Beje, tai mūsų, ukrainiečių, kaltė. Būtų visai kita istorija, gal Poltavos mūšis būtų pasibaigęs visiškai kitaip, jei visi mūsų kazokai būtų ėję su Mazepa. Bet nutiko šiek tiek kitaip. Su Mazepa nuėjo, atleiskite man, 3 000, o tiksliai nepamenu, kiek, berods apie 15 000 nuėjo kartu su Skoropackiu Petro Pirmojo pusėje.

Na, ir tada turime tai, ką turime. Bet tai visiškai kita istorija. Taip, taip, būtent taip. Po pergalingo Poltavos mūšio Petras išrikiavo laukymėje į nelaisvę paimtus švedų generolus ir pasakė, kad nori jiems padėkoti už tai, kad jie jį gerai išmokė kariauti.

Štai kodėl iš tikrųjų bet kuriame kare mokytis iš priešo, kai jam kažkas pasiseka, yra teisinga ir normalu.

Mes, kaip mes pasimokėme iš Surovikino, kad, pasirodo, net ir XXI amžiuje fortifikacijos tai ne kažkoks archajiškumas, o, priešingai, nepaprastai reikalingas dalykas. Taip, deja.

– Beje, juokėmės kaip tik iš tų pačių drakonų dantų

– Deja, per vėlai pasimokėme. Taigi, na, vėlgi. Kol mes ją nukopijavome. Na, ne technologiją, technologiją patys išdirbome, bet pačią tolimojo nuotolio dronų panaudojimo idėją ir taktiką.

Na, o su orkais yra kitaip – Iranas jiems tai atidavė „ant lėkštutės“. Tai ne jų „know-haw“ (patirtis), bet vienaip ar kitaip jie pirmieji juos panaudojo. Mes pamatėme, kad tai veikia, kad tai tikrai sukuria problemą. Ir oi, dabar mūsų dronai jiems sukuria labai didelę problemą. Tai visiškai normalu šiame kare. O dronai – ypatinga istorija.

Čia nuolatinės dronų operatorių ir, sakykim, dronų numušinėtojų technologijų lenktynės, specialiai nesakau REK (radijo elektroninės kovos) specialistų, nes dabar tai platesnė sąvoka, apimanti ir REK specialistus, ir zenitinių dronų operatorius, ir klasikinius priešlėktuvinės gynybos specialistus. Taigi. Lenktynės tarp dronų operatorių ir dronų numušinėtojų – tai iš vis vienas šito karo leitmotyvų ir būtent vykstančių technologinių procesų.

Beje, technikos kartos atsinaujinimo laikotarpis pagal šią dronų temą dabar yra apie 2 mėnesius. Taigi, per du ar tris mėnesius technologija suspėja pasiekti savo piką, reikšmingai paveikti karinių operacijų eigą ir pasenti. Vėlgi, per 2–3 mėnesius kitas ciklas. Ar supranti? Ir šviesolaidis nėra išimtis. Šviesolaidis yra kaip tik vienas iš šios istorijos pavyzdžių, tie šviesolaidiniai dronai.

Beje, nesu tikras, pas ką jie pirmiau pasirodę, pas orkus ar pas mus. Na, bent jau gana masinę jų gamybą pirmieji pradėjo orkai. Štai pasirodė tie dronai ir atitinkamai tiesiog likvidavo REK, „nunulino“ ją, kurioje iki tol apskritai jau buvo labai galingų pasiekimų. Ypač mūsų pusėje.

Jei karo pradžioje mūsų REK buvo tik užuomazgos, tai orkų REK buvo gana galinga dar nuo sovietinių laikų. Na, pasivijome, aplenkėme, nors jų REK, beje, dėl to irgi netapo blogesnė.

Jų REK, beje, „nunulino“ kai kurias labai brangias vakarietiškas technologijas. Deja, paaiškėjo, kad visi tie didelio tikslumo vakarietiški šaudmenys, kad jie visi buvo labai tikslūs dėl GPS, dėl palydovinės navigacijos. Ir jei orkų REK tikrai slopina tą palydovinę navigaciją, tai kelių milijonų dolerių vertės ekskaliburus, atleisk, galima sau susikišti…

Taip, deja, dabar taip yra, dabar didelis šaudmenų tikslumas pasiekiamas visiškai kitais būdais.

Taigi, pasirodė šviesolaidiniai dronai ir „nunulino“ REK.

O kas nutiko toliau? Pirma, mes taip pat organizavome jų gamybą. Ir dabar netgi pagal juos yra visiškas paritetas. Todėl kalbėti apie juos rusijos pranašumo kontekste būtų visiškai neteisinga. Taip, tai nauja technologija, kurią dabar aktyviai naudoja abi pusės. Abiejose pusėse gaminama masiškai.

Beje įdomu, kad orkai dabar daugiausia naudoja kinišką optinį pluoštą, o mes tą stadiją jau praėjome. Mes dabar gaminame savo.

– Jie taip pat turėjo kažkokią gamyklą, kurią kelis kartus bombardavome.

– Taip, jie turėjo vieną didelę. Apie tai, sakyčiau, kalbėjome, kad jų gynybos pramonės silpnybė yra ta, kad ji neparemta mažomis, išsibarsčiusiomis įmonėmis, o yra vienai didelė monopolinė. Atitinkamai, kai mes galiausiai ją atakavome, nutrūko visa gamybos grandinė. Jie turėjo vieną didelę gamyklą, gaminusią šviesolaidį. Ji buvo atakuota, taigi…

O dabar vyksta, dabar sprendžiasi klausimas, kas pirmasis tinkamai organizuos tų šviesolaidinių dronų numušinėjimą. ir vėl, tam tikras įdirbis jau yra.

O kodėl aš toks šiek tiek susierzinęs? Matei mano reakciją. Aš nesutinku, kad būtent šviesolaidiniai dronai mus išmušė iš Kursko srities.

– Ne taip. Ne vien tai mus išmušė. Betgi prisimink, kiek įrangos jie sunaikino, ypač pradžioje, kai jiems ten tikrai oho-oho, kaip pasisekė.

– Ne. Tai mes turėjome sėkmę oho. Ir technikos jie šiek tiek sunaikino. Na, tik mažas niuansas.

Vis tik, kad mus iš ten iš ties išstumtų, jie pirmiausia turėjo surinkti 70 000 orkų ir 8  000 korėjiečių prieš 12 000 mūsiškių. O jau tik tada, kai jie pasiekė tokį santykį, na, tada prisidėjo ir šviesolaidiniai dronai.

Atleisk, bet vis tiek jie mus banaliai išstūmė esant santykiu aštuoni prieš vieną. Ir tai iš jų pačių teritorijos. Na, sutik, kad ne dėl to, jog jie staiga būtų įgiję kokį nors stebuklingą ginklą.

 

– Taigi ne, ne. Na, be jokios abejonės. Bet pažiūrėk, kodėl aš visa tai pradėjau. Na, dėl to, kad karo pobūdis ten nuolat keičiasi, tai aišku. Taip pat ir apie teritorijas kalbama. Bet, sakykim, dabar daugelis vis dar prisimena, daugelis vis dar mano, kad Kursko operacija buvo klaida, nors iš tikrųjų, mano nuomone, dauguma ekspertų jau priėjo prie išvados, kad išties ji buvo labai sėkminga.

Iki tam tikro laiko tai prisimeni. Betgi pažiūrėk dabar, pavyzdžiui. Vėl ten nuolat esame bandomi, taip sakant, kažkokiais nuolatiniais bandymais, galbūt operacijomis. Na, galbūt, suprantamu tikslu, nes kažkas ten turėtų sukurti buferinę zoną. tai yra, atitinkamai, arba jie, arba mes…

– Na, ir ne tik. Ir būtina į kažką nukreipti svetimą, gyvąją jėgą

– Teisingai, sakykim, mes jau į Belgorodo sritį jau buvome užėję. bet iš dabartinių įvykių Kursko srityje, tiksliau, Kursko kryptyje, sakykime taip, dalyvių daug girdžiu, kad ten dabar tikrai labai bloga padėtis.

Tai yra, jie mano, kad dabar tai jau negerai. Pakomentuok, prašom, visa tą vyksmą, o tada, tada šiek tiek apie pietryčius, šiek tiek…

– Ne. Na, pasakykime taip. Nei jūs, nei aš dabar ten nesame. Todėl, vis tiek turėkime omenyje, kad tiesiog nėra aišku…

– Žinoma, bet tu esi analitikas, tu analizuoji.

– Na… ir yra toks niuansas. Kai betarpiškai esi apkasuose ir užsiimi analitika visame fronte, tai išrodo kitaip. Aš pats, rodos, net vienoje iš mūsų laidų, pamenu, ne kaip, sakyčiau ties politkorektiškumo riba, pavyzdžiui, pasisakiau apie „deepstate“, kad sėdint ant sofos nėra ko komentuoti. Štai braižai žemėlapį, braižyk žemėlapį, o ne pasakok, kur kas kokius neteisingus įsakymus davė. Tu ten nebuvai, kad teistum…

Tad dabar aš irgi prikąsiu liežuvį dėl Kursko srities. Aš ten dabar nesu, būtent tos kovinės patirties visiškai neturiu, kas ten dabar vyksta, tad nemanau, kad man būtų korektiška vertinti ten vietoje esančią vadovybę.

Esu pasirengęs teigti, kad apskritai Kursko operacijos strateginė reikšmė nepasikeitė, nes tai taip pat susiję su šiuo požiūriu. Tai yra, pats faktas, kad mes vykdome karines operacijas Kursko srityje, mums vis dar labai reikalingas. O, atleisk, kaip tiksliai jos ten vyksta, kokie konkretūs įsakymai ten vietoje duodami, tai gali vertinti tik tie, kurie patys ten yra.

Vieną ir tą patį strateginį sumanymą iš principo galima realizuoti žmoniškai, arba, atleisk, atgrubnagiškai. Vieną ir tą patį. Ir visai nesvarbu, ar teisingas buvo pats strateginis sumanymas, o svarbu, kaip būtent jis buvo įvykdytas.

Todėl, beje, ir visiems, kas komentuos šia tema, primygtinai patarčiau bent jau visada atskirti tuos du dalykus. Tai yra, net jei paaiškėtų, kad kažkur, kažkur dalis komandų absoliučiai, atleisk, idiotiškos, aš dėl to ir nesiginčyčiau. Žinai, mano patirtis taip pat leidžia, sakykim, nemanyti, kad viskas, ką nurodo mūsų tie vadai, būtinai visada yra teisinga.

Nors priešinga paradigma, kad viskas, ką nurodo mūsų generolai, yra idiotiška. Viskas, ką jie sugeba, tai tiesiog paguldyti žmones.

Na, žinai, jei taip būtų, mes čia dabar nesėdėtume, šis karas būtų tiesiog seniai pasibaigęs, pasibaigęs visiškai kitaip. Bet tiesiog apie tai, kas yra, tai yra du skirtingi lygiai, kur būtent, kaip jie vadovauja kiekviename fronto ruože. Ir kokių operacijų mums iš viso reikia, kokių ne, tai ir yra tai, ir tai vertinti tikrai reikia atskirai.

Esu pasirengęs tvirtinti, pasiruošęs ginčytis, kad Kursko sritis mums ir dabar reikalinga. O kaip ten būtent vyksta kariniai veiksmai, tegul kalba tik tie, kurie ten yra dabar.

– Na, tu prisiminei Pokrovską. Tiesą sakant, mes apie tai kalbėjome, rodos, praėjusių metų rudenį, kai viskas krypo link to, kad anksčiau ar vėliau Pokrovskas kris.

– Taip, suklydau prognozuodamas.

– Taip, iš tikrųjų. O Pokrovskas vis dar laikosi. Be to, kaip teisingai sakei, ten jie paguldė neįtikėtinai daug žmonių. Na ką ten Pokrovskas, jie dėl Torecko jau kiek pliekiasi, švelniai saant. Tai yra, atrodė, kad Torecką jau tikrai…

– Atrodė…

– taip, atrodė, ir ką? Na, tai yra…

– su Torecku jau atsisveikinome su Časiku (Časiv Jaru), beveik atsisveikinome, ruošėmės pradėti atsisveikinti su Pokrovsku, o štai…

– Taip, iš tikrųjų o štai taip. Taigi, ką manai? Ar, visų pirma, kiek situacija gali pasikeisti artimiausiu metu, nes tai, ką sakai, kad yra problema su žmonėmis, su viskuo, ji jau egzistuoja, bet mes vis tiek kažkaip ginam frontą. Arba…

Na, betgi tuo pat laiku rusai labai, kiek suprantu, stengiasi kuo greičiau kur nors prasistumti, prasmukti, nes atsižvelgiant į visas tas, vėlgi, derybas, į tai, kad jiems, kad mums reikia išsilaikyti iki metų pabaigos, į visa tai… Tai yra, ar jiems pavyks?

– Kai jau yra metų vidurys, o jų visi pasiekimai per visus šiuos metus tik, atleiskit, Velyka Novosilka, tai… Na, nenoriu nieko blogo pasakyti apie šį prieškaryje nuostabų miestelį, kurio, deja, nebėra, bet prieš karą jame gyveno 5 000 gyventojų. Taigi, tai net ne rajono centras. Ir tai viskas, ką jie gavo šiais metais.

Akivaizdu, kad, švelniai tariant, tai nesutampa su tomis svajomis ir įvaizdžiu, kurio jiems reikia sėkmingoms deryboms. Akivaizdu, kad tai labai gadina tą istoriją, pameni, kaip Trumpas bandė sekti tas pasakas, o jo tiesiai šviesiai paklausė: „Klausykite, o jūsų vadinamajame taikos plane, ar yra kokių nors rusijos nuolaidų Ukrainai?“ Ir jis net nemirktelėjęs: „Absoliučiai, kokia gi didžiulė nuolaida – jie sutiko neokupuoti visos Ukrainos“.

Na, kai, viena vertus, jiems reikalingas toks [viešųjų ryšių] vaizdas, kad jie neokupuos visos Ukrainos vien iš didelės pagarbos draugui Donaldui, tebūnie, nes jis labai to prašė.

Ir, kita vertus, atsiprašau, per pusę metų – Velyka Novosilka. Na, jeigu jau dabar, tai ne kokia korta. Todėl, žinoma, jiems tikrai reikia kažkur rimtesnio proveržio.

Betgi labai džiaugiuosi, kad klydau savo prognoze dėl Pokrovsko. Labai džiaugiuosi, kad pavyko jį išlaikyti, ir žinai, dabar vis tik sakyčiau, kad ne „dar“, o „jau“.

Bet kitas dalykas, kad viskas nutinka dėl kažko. Mes puikiai žinome, kaip pavyko išlaikyti Pokrovską, kai jie jau buvo beįsiveržią į miestą, kai dėl „pamatyti Pokrovską ir numirti“ pirmoji dalis jau buvo įgyvendinta, ir tada ten buvo mestas Drapatas, visų sausumos pajėgų vadas, kuris, užuot užsiėmęs visų sausumos pajėgų reforma, buvo priverstas rankiniu būdu suderinti ten valdymą, organizuoti ten gynybą.

Jam tai puikiai pavyko. Betgi nepamirškim, kad tai susiję su jo, kaip, sakykim, karvedžio sugebėjimais, bet taip pat ir su tuo, kad jis, kaip visų sausumos pajėgų vadovas, galėjo ten permesti bet kokius rezervus. Štai ir viskas, rodos gynyba ten jau išrikiuota. Taigi ten jau neprasiskverbs.

Beje, minėjai dronus. Na, šis karas pagimdė daug naujos terminologijos. Konkrečiai, atsirado šis terminas „neutralizavimo zona“ (killzone).

– Iš tikrųjų norėjau apie tai tavęs paklausti

– Beje, gal apie…

– Ne apie tai, tiksliau sakant, apie neutralizavimo zonas…

– Tai ir apie tai, būtent apie „mocus“…

Taigi, terminas „neutralizavimo zona“ yra absoliučiai realus. Priešais pozicijas tikrai yra zona, kurios mes nekontroliuojame, bet per kurią vargu, ar kas prasibraus. Zona, kurioje viskas jau taip kontroliuojama dronų, kad net ir vienišas kovotojas, kažkur ten bešliaužiantis, jis jau, pirma, garantuotai stebimas, antra, jis jau vertinamas kaip pakankamas taikinys, kad jam būtų skirtas užtaisėlis.

– Tiesą sakant, pas mus kūrė dronų liniją ir buvo planuojama kontroliuoti tą zoną.

– Ne taip. Mes ją kontroliuojame. Aš dabar kalbu apie mūsų, konkrečiai apie mūsų neutralizavimo zoną, ir sakau ne…

– O jų dronai jau atskrenda į Kramatorską. Kalbama, kad ten jau…

– Verčiau siek tiek patylėkim. Vėlgi, atvirai kalbant, žiniasklaidai tai nuolat nutinka. Kažką išgirdai, kažką užfiksavai ir viską suverti į vieną kratinį. Dronai, atskrendantys iki Kramatorsko?

Na, pavyzdžiui, Chersono srityje jie netgi retkarčiais jau net mikroautobusus medžioja. Bet čia visiškai ne nuolatinė aprėptis, čia tik pažeidimo nuotolis, čia yra tai, kad jų drono operatorius gali kažkur sėdėti, o jo, niekšo, šviesolaidis jau 40 kilometrų [driekiasi] ir gali kažin kur nuskristi. Čia visiškai ne ištisinė zona, kurios tiesiog neįmanoma pereiti nepastebėtam, ir iš karto atskristų.

Tai dvi skirtingos taktikos. Ir patikėk, mes abi jas naudojame. Pas mus taip pat ir už 40 kilometrų ieškoma, į ką, kur nusitaikyti ir pasidomima, kaip ten jų artilerijai sekasi. Ji kaip tik jau gerokai toliau už tos ištisos neutralizavimo zonos., Betgi suranda ir atskrenda. Tai yra, ta veikla vyksta lygiagrečiai. Tai yra, gilių įsiveržimų veikla, o lygiagrečiai, būtent, na, žinai faktiškai tai, kaip minų laukas, tik iš viršaus. Tai panašu į žemę nusėtą minų.

Beje, orkai tai pirmieji padarė šiame kare, ir mes susiprotėjome, kad oi, pasirodo, tai įmanoma, pasirodo, tai veikia būtent taip. Dabar mes tai darome tobulai. Bet lygiai taip pat. Tiesą sakant, ta neutralizavimo zona tai dangus, nuklotas dronais. Taigi realiai nepraeisi. Kitas dalykas, kad akivaizdu, jog jų neutralizavimo zonos irgi nepraeisi. Tai visiškai simetriška.

Na, yra tik vienas niuansas. Mes dabar ginamės, išskyrus Kursko ir Belgorodo sritis. Mes, niekur nebandome pulti, todėl dabar mums svarbiausia išlaikyti savo neutralizavimo zoną ir lai jie joje eikvoja savo žmones.

Tai neatsako į klausimą: o kas bus toliau, kai mes pribręsime pulti. Į tą klausimą reikės atsakyti visiškai kitaip ir visiškai atskirai. Bet atleisk, šis klausimas aktualiu taps tik ne anksčiau kaip rudenį. Ir jis taps aktualus, kaip jau šiandien aptarėme, tik čia, užnugaryje, susiklosčius tam tikromis sąlygomis, kurios dar net nesvarstomos.

O kol mes esame aklinoje gynyboje ir tokioje situacijoje, na, kas iš to, kad jie taip pat turi neutralizavimo zoną, bet mes į ją nė velnio nelendam. O mūsų zonoje tegul jie dvesia. Tai yra, gynybos taktika ir puolimo taktika, jos iš esmės skiriasi.

– Beje, ką tik prisiminiau dėl ko daugelis iš mūsų netgi ir esantys kariuomenėje, na (nors kariškių nepažįstu), ten vadovybė, mano, kad paliaubos turi prasmę. Aš nesakau, kad taip pat sutinku. Aš tik tau paprastai komentuoju, kad mes tikrai jokiu būdu negalime pulti. Tai suprantama.

Tai yra, kad mums tik pavyktų atsilaikyti, bet tam, kad sukauptume jėgų (cituoju tuos paliaubų šalininkus), tam, kad sukauptume jėgų, sukauptume ginklų, išplėtotume gamybą (tai, apie ką šiandien kalbėjai), mums reikia to paties.

Kai kurių žmonių požiūriu, mums, net labiau nei rusijai, reikia tų paliaubų, tam tikram laikotarpiui, nežinau, sąlyginiams metams, dvejiems ar trejiems. Kiek įmanoma. O tada, reiškia, kai sukaupsime tai ir patrauksime. Ką tu manai?

– Pirmiausia pasakysiu, kad jei kalbi apie žmones, kurie yra fronte, tai čia, didelė pagarba jiems, bet kalbant apie bet kokį jų vertinimą, verta atsižvelgti į nuovargio faktorių. Dabar kalbama apie objektyvius dalykus, ne apie tai, kad Dievas kažką nuskriaudė.

Priešingai, kai kalbu apie nuovargį nuo karo čia, užnugaryje, aš kalbu būtent įžeidžiančiu, pašaipiu tonu. Nes štai mes, po velnių, pavargome nuo karo, o ten žmonės tikrai pavargo nuo karo, o ten nuovargis yra ir fizinis, ir moralinis, na, jis baisus. Ir tai, kad jie vis dar ištveria, įskaitant ir mūsų požiūrį į juos, jie visa tai ištveria [tą dvejopą krūvį]. Ir labai baisius mūšius.

Beje tarp tų mūšių nėra ir kaip pailsėti. Nebent negiliame užnugaryje. Bet tame negiliame užnugaryje tu vis tiek visą laiką įtampoje dėl tų dronų, apie kuriuos kalbėjome, ten neatsipalaiduosi. Tai jau nebe 2014-ieji, kai jei ne mūšyje, tai gerai išsimiegodavai slėptuvėje. Dabar ten neišsimiegosi. Štai kas svarbu.

Iš ties žmonėms tenka atlaikyti na tiesiog neįtikėtinus krūvius, tiesiog neįtikėtiną įtampą, kurią ten tenka patirti. Kiek laiko jie iš ten neišvedami, nes nėra kam jų pakeisti.

Ir todėl visiškai logiška, kad, pirmiausia, jie nori pailsėti, antra, jie tikrai… Bet iš ties, antra, jie deja, tam tikru mastu yra naivūs. Jie galvoja, jei jiems dabar būtų duotas poilsis, jie tikrai pirmiausia vienareikšmiškai bandytų išsimiegoti. O tada jie pradėtų kurti kariuomenę. Jie nesupranta, kad užnugaryje viskas veikia kitaip.

Na, o mums užnugaryje, manau, visiškai akivaizdu, kad jei mums būtų suteikta pertrauka, na net neiškeliant už skliaustų, kad orkai nesiruošia mums jos suteikti (apie tai jau irgi kalbėjome), bet jei įsivaizduotume, kad mums tai davė, tai ar turėtum bent menkiausią abejonę, kad tai nebus išeitis? Mums duota pertrauka fronte, ir mes užsiimtume pasiruošimu kitam karo etapui?

Dabar esame sunkiame kare, kuris nė dienai nebuvo nutrauktas. Ir dabar mes nedarome visko dėl fronto, visko dėl pergalės. Mes dabar čia nevykdome mobilizacijos, mes dabar čia eikvojame pinigus galai žino kam. O gynybinė pramonė prastovose. Mes jau pradėjome žaisti labai nešvarius būsimus rinkimus.

Ar būtų kokių abejonių, jog jei staiga įvyktų užšaldymas, mes ruoštumės kitam karui, ar, priešingai, nedarytume net to elementaraus minimumo, ką kažkaip darome dabar. Na, aš…

– Tokie patys tame pačiame kremliuje, jūs tai puikiai suprantate…

– Aš tuo visiškai neabejoju. Todėl, tiesą sakant, jei abi pusės užšaldytų vienu metu, tai atleiskite, neabejoju, kad orkai tikrai ruoštųsi mus pribaigti, o mes, priešingai, dėl to nieko nedarytume. Priešingai, mes užsiimtume visiškai kitais reikalais. Čia viskas eitųsi ukrainietiškai.

Todėl, su visa derama pagarba tiems žmonėms, kurie norėtų to užšaldymo, kad pailsėtų ir pasiruoštų, na, deja, jie pervertina mūsų nuostabią užnugario liaudį. Tai yra problema, nes kitaip jie būtų teisūs. Kitaip, jei mes imtumėmės veiksmų, jei, jei, matyčiau rimtą šansą, kad mes pasinaudotume užšaldymu kaip tik tam, kad pasiruoštume kitam karo etapui, tai aš būčiau už užšaldymą. Na, aš tiesiog nematau tokios galimybės. Na, tik žodį „visiškai“.

– Jau užbaigiant, kaip visada, pabaigoje tie mūsų nuolatinių žiūrovų klausimai, kurių nesuspėjau užduoti. Ką manai apie Krymo tiltą? Tai mūsų nuolatinis žiūrovas, nuolat klausiantis, kodėl mes į jį nesmūgiuojame. Ar negalime, ar mums uždraudė? Cituoju.

– Nei viena, nei kita. Ir man atsibodo atsakinėti į šį klausimą.

– Neįžeidinėk mūsų žiūrovo, kuriam labai patinka tavo analitika.

– Aš tiesiog atsakiau į šį klausimą galbūt jau šimtus kartų. Mes neatakuojame Krymo tilto, nes mums to nereikia. Štai atsakymas.

Ar mums tikrai reikia atakuoti Krymo tiltą? Ką mes tuo pasiektume? Na, kurį laiką būtume išvedę jį iš rikiuotės, gal sužlugdę jiems kurortinį sezoną? Galingas tikslas, tiesa?

O ką mes tuo tarpu vietoj to darome? Gal mūsų gerbiamas žiūrovas galėtų tiesiog patikrinti mano žodžius, „paguglenti“, tiesiog pasidomėti per ankstesnių mėnesių naujienų įrašus, kiek mes Krymo pusiasalyje sunaikinome rusijos būtent oro gynybos sistemų.

Ir kiekvieną kartą, kai jas naikiname, žinome, kad jie atveš naują. Taigi, tai mūsų masalas, kaip kažkada buvo pasakyta. Tai mūsų Černobajevka „kacapų“ oro gynybai. Mes tikrai žinome, kad nesvarbu, kiek tų S300, S400 „Pantsir“ sunaikinsime, jie vis tiek ten atgabens naujų. Nes jiems tai sakralinis objektas. Na ir puiku. Tegul taip ir veikia.

Dar daugiau, jei net situacija kardinaliai pasikeistų. Tarkime, kad padarėme viską, ką manome teisinga, ir sulaukėme rudens, o pagaliau apsikeičiame vietomis su orkais. Ir tada taip pat kiltų klausimas: ar reikia perkirtinėti Krymo tiltą. Viena vertus, būtų sustabdytas visko tenai pristatymas, kita vertus, sandėliai Kryme ir taip dideli ir pakankamai daug ko prikrauti, o suteikti jiems galimybę pabėgti, o ne įvaryti juos į situaciją, kad, na, jiems neturėtų būti daromas Mariupolis, tai taip pat reikėtų labai rimtai apsvarstyti.

– Įdomi nuomonė. Ir paskutinis mūsų žiūrovų klausimas. Ką manai apie jų puolimą vasarą, apie kurį tiek daug užuominų, kad jie ruošiasi, ruošiasi, renka beprotiškas pajėgas, Charkivą, Sumus, viską užims? Prašom pakomentuoti.

– Jei būtų galėję, seniai būtų užėmę. Na, vasaros puolimas. Žmonės taip kalba, lyg dabar jokio puolimo nebūtų. Na, jie juk visą šį laiką puola. Jų puolimas prasidėjo 2023-ųjų rudenį, kai tik užsismaugė mūsų 2023-ųjų kontrpuolimas. Viskas. Nuo to laiko pasikeitėme vietomis. Nuo 2023-ųjų, nuo 2023-ųjų rudens jie be perstojo puola ir to puolimo pikas buvo maždaug praėjusių 2024-ųjų vasarą, rudenį, žiemos pradžioje. Tada jie buvo savo galimybių viršūnėje.

Anuomet mes su tavimi kalbėjome, kad Pokrovsko tikriausiai nepavyks išlaikyti, bet reikės dėl jo rimtai pakovoti, kad jie kuo ilgiau jį užėminėtų. Na, dabar situacija visiškai kitokia. Jie neturi iš kur paimti kažkokių naujų fantastiškų galių, kurių dabar neturi.

Tam, kad išstumtų mus iš Kursko srities, jiems turėjo permesti kovai parengtus dalinius iš okupuotų Ukrainos teritorijų. rusijos viduje nebuvo jokių rezervų, tai akivaizdus faktas. Mes tai matėme, nes čia jiems reikia kovoti su tuo, ką turi dabar.

O tam, kad dabar jie tiesiog imtų ir išspaustų iš mūsų Sumus ir Charkivą,na, švelniai tariant, to nepakanka. Jei būtų pakakę, jau būtų padarę.

Tai nereiškia, kad nebus bandymų pulti. Pirma, dar kartą pabrėžiu, kad jie visada yra, bet tai nereiškia, kad nebus bandymų pulti, tarkime, mums gana naujomis kryptimis, kur dabar gana ramu.

Beje, man labai nepatinka ta formuluotė. Jie kovoja visur, visame fronte, bet kai kuriose vietose iš tiesų daugiau puolamųjų veiksmų, o kitose – pozicinių. Taigi, iš tikrųjų gali būti, kad kažkur, kur karas dabar labiau pozicinis, jie bandys vis tik pasistūmėti, nes, štai mes, perėjome prie kažko kito.

Bet mes, kai kalbėjome apie Pokrovską, apie tai, kad ten buvo mesti rezervai, o tų rezervų mūsų užnugaris nepapildo. apie tai šiandien ir kalbėjome. Jie turėjo būti iš kažkur paimti. Ir visiškai įmanoma, kad jie (orkai) ieškos, o kurias sritis mes susilpninome, kad juos sustabdytume Pokrovske. Tai gana tikėtinas scenarijus.

Taigi, žinai, žinai, yra tokia patarlė: kur plona, ten trūksta. Žinoma, jie ieškos, kur pas mus suplonėjo, jei sustabdėme juos pagrindinėje jų kryptyje, jei ten jau pastatėme tokią gynybą, kad neįmanoma pralaužti. Aha, tai iš kur jie paėmė žmones? Deja, tas faktas, kad mūsų mobilizacija yra sutrikdyta, deja, rusams ne paslaptis. Jie puikiai…

– Na, jie dėl to dirba papildomai…

– Jie labai… Mano požiūriu, tai apskritai yra didžiausia jų sėkmė šiame kare. Jų informacinė kariauna pasirodė besanti daug efektyvesnė nei jų, taip sakant, įprastinė.

– Beje, kalbama, kad jie mūsų gerai nepažįsta, bet čia jie tikrai perkando mūsų psichologiją.

– Taigi taip. Čia jie rado skaudžių vietų. Čia jie rado, kaip tuo pasinaudoti ir sužaidė puikiai. Ir toliau žaidžia. Jie mus toje aikštėje pranoksta kelis kartus. Ir, žinoma, jų žvalgyba apie tai jiems raportuoja. Taigi, jie supranta, kokia didelę problemą mes turime su papildymu.

Todėl jie ieškos, kur jau tiek daug sumažėjo mūsų žmonių, kad būtų galima pabandyti kad ir su „mocais“, betgi prasibrauti.

Beje, dėl pastarųjų. Tai tinka prie klausimo apie neutralizavimo zoną. Na, ją perslinkti, ar pervažiuoti tankeliais iš principo jau nebeįmanoma. Pašliaužti taip pat tapo praktiškai neįmanoma. Na, galbūt kažkas ir prašliaužtų, bet tikrai ne asmuo.

Dabar tik klausimas, kiek dronų turime su termovizoriais. Taigi, dabar bandoma tai įveikti greičiu. O kas, jei pacanai ant „mocų“ bus tokie veržlūs, kad dronų pilotai tiesiog nespės paskui juos? Ir aš, tiesą sakant, esu labai nustebęs, kad mes nusprendėme juos pamėgdžioti.

Turiu du klausimus. Pirmas. Daug girdėjau apie motociklininkų atakas, tačiau dar negirdėjau, kad kuri nors būtų pasibaigusi sėkmingai. Tai yra, dar negirdėjau apie proveržį motociklų srityje. Tai vienas klausimas. Antras. Netgi, jei taip būtų, primenu, kad dabar esame gynybinėje pozicijoje. Tad kur čia šuo pakastas? Bet, kita vertus, visiškai pripažįstu, kad galbūt tiesiog kažko nežinau.

Žinai, lengva manyti, kad mes čia protingiausi, o kažkur štabuose sėdi debilai. Ir kad tie debilai tiesiog nusprendė pamėgdžioti orkus. Bet gal taip tai nėra, o aš visiškai pripažįstu, kad mes tiesiog nežinome sumanymo, dėl kurio buvo įkurta motociklų kuopa.

– Kuriame šturmo pulkus. Turbūt ne gynybai šturmo pulkas organizuojamas?

– Na, žinoma, žinoma. Na, išties, galbūt aš ne vienintelis optimistiškai nusiteikęs, kad, pakeitus mobilizacijos procesą, rudenį apsikeisime vietomis su orkais. O tam jau reikia ruoštis, kad būtent žodis „kontrpuolimas“ vėl nustotų būti tiesiog su tuo karčiu prieskoniu, primenančiu mūsų absoliučiai perdėtus lūkesčius ir, deja, pirmiausia mūsų sąjungininkų, o paskui ir mūsų pačių 2023-iaisiais metais padarytas grubias klaidas. Šis žodis vėl gali sužėrėti visiškai kitomis spalvomis. Bet tam jau reikia dirbti. Ir gali būti, kad matome to darbo, kuris iš tikrųjų jau ruošiamas, atgarsius.

Tiesiog negaliu nesidalinti savo skausmu, tiesą sakant, man vis dar apmaudu, kad savo laiku iki galo neprisibeldžiau. Na, dabar aiškiai užėmiau poziciją, žinai, sofos analitiko, kaip tos maskuojamosios neperšaunamos liemenės. Na ne, tuo klausimu nėra jokio patarimo.

Bet karo pradžioje bandžiau daryti įtaką kai kuriems procesams. Ir kartais man pavykdavo. Dabar į detales nesileisiu, gal kada po karo. Bet buvo vienas projektas, ne tik vieno mano, bet, sakykim, pasipriešinimo judėjimo gilumoje, su kuriuo aš tada daugiausia dirbau. Tada dirbome prie projekto, kaip dar tų metų pavasarį, vasaros pradžioje išlaisvinti Chersono sritį. Tai buvo tada, kai labai sunkiai aklinai gynėmės, kai artilerijos ugninis volas griovė Donecko miestus. Ir viskas, ką galėjome padaryti, tai tiesiog šiek tiek ilgiau išsilaikyti kiekvienoje iš tų vietų, ir mes atsitraukinėjome, atsitraukinėjome.

Bet tada mes matėme galimybę išlaisvinti Chersono sritį, būtent tą plokščios stepės teritoriją. Bet remiant būtent labai judrioms, greitoms, didelio greičio grupėms, kaip tik iš „mocų“, džipų, bagių ir taip toliau.

Priminsiu, kad anuomet dronai buvo egzotika. Anuomet dronai faktiškai buvo naudojami žvalgybai, ir jų nepakako net kiekvienam batalionui.

Deja, pasakysiu taip, generalitetas pasirodė besąs pernelyg konservatyvus ir viską matė kitaip: prikaupti šarvuočių, atlikti rimtą artilerijos parengimą, o dėl to sulaukti sąjungininkų pagalbos. Na, kol mes viso to sulaukėme, padėtis vietoje jau buvo radikaliai pasikeitusi. Nes tada operacijos esmė buvo ta, kad tuo pačiu metu ten turėjo prasidėti sukilimas. Tada ten buvo kam tai padaryti. Klausimas buvo tik apie tai, kaip ten jiems pristatyti tai, su kuo rankose jie galėtų sukilti. Na, tada tam nepasiryžta. Vėliau situacija pasikeitė. Akivaizdu, kad dabar apie tai negali būti net kalbos.

Tad dabar jau galima apie tai kalbėti, nes, deja, tai jau užverstas lapas. Į tą upę atgal jau neįbrisi. Tačiau kai kurie kiti, sakykim, nauji požiūriai yra susiję su ateities mobilumu. Na, manau, kad kol mes čia teorizuojame, kažkas jau dirba praktiškai.

– Na, duok Dieve, tikiuosi, kada nors sulaukti labai, labai įdomių memuarų, daug memuarų, jei Ukraina iš principo pasiūlys ir atsiras, kas juos parašys. Tikiuosi, kad taip ir bus.

Kartu su jumis girdėjome, kiek daug priklauso nuo mūsų, tai yra, užnugario. Ir toliau dirbkime, palaikykime mūsų gynybos pajėgas kaip kas gali.

Girdėjote Evgeną, kaip turime tai padaryti. […] Iki kitų susitikimų.

 

Parengė LL, redagavo VK.