Sausio 29 d. sukako 80 metų nuo to, kai raudonieji partizanai žiauriai ir negailestingai nužudė 35 Kaniūkų kaimo gyventojus.
Sausio 28-ąją, sekmadienį, Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje už nužudytuosius buvo aukojamos Šv. Mišios. Po jų Vilniaus, Šalčininkų ir kitų šaulių kuopų šauliai, keletas Seimo narių, Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) atstovai, įvairių visuomeninių organizacijų (taip pat ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos) nariai nuvyko į Šalčininkų rajoną prie Kaniūkų kaimo pakraštyje 2004 m. pastatyto atminimo kryžiaus, kur buvo perskaityti žuvusiųjų vardai, Tylos minute pagerbtas jų atminimas, padėtos gėlės, uždegtos žvakutės, sugiedota Tautiška giesmė. Trumpas kalbas pasakė Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas, LGGRTC direktorius Arūnas Bubnys, Seimo narys prof. Valdas Rakutis.
Pagal Šalčininkų 1011-osios šaulių kuopos inf.
Žemos tautinės savimonės rezultatai
Valdas Rakutis
Seimo narys
Sausio 28-ąją, sekmadienį, įvyko Kaniūkų tragedijos 80-mečio minėjimas, organizuotas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Kuklus, bet nuoširdus, tikras. Tą dieną sovietiniai partizanai, vadovaujami Zimano, nusprendė pamokyti savo turtą ginančius taikius gyventojus nužudydami 35 žmones, kitus sužalodami, sudegindami pastatus ir gyvulius, pasityčiodami iš savo aukų. Tai akivaizdus karo nusikaltimas, jau tuo metu tai buvo suprantama, smerkiama, stengiamasi nepabrėžti, pamiršti.
Deja, neapsieita be nemalonaus incidento. Po 13 valandą vykusio minėjimo, kuriame dalyvavome trise, Seimo nariai Paulius Saudargas, Angelė Jakavonytė ir aš, LGGRTC direktorius Arūnas Bubnys, visuomeninių organizacijų atstovai, Rytų Lietuvos patriotai, buvo sakomos kalbos, skaitomos eilės, plechavičiukų choras sudainavo kelias dainas, girdėjosi ir liūdna smuiko melodija. Tuoj po renginio buvo išnešti mūsų palikti gėlių vainikai bei nukirpta ant paminklo uždėta Trispalvės juosta. Tai sužinojome pamatę vaizdus iš vėliau, 16 valandą vykusio minėjimo, kuriame dalyvavo vietos bendruomenė ir kalbą sakė Valdemaras Tomaševskis.
Dabar sunku pasakyti, kodėl taip nutiko, šį klausimą užduosime Šalčininkų rajono savivaldybės merui, bet bendras vaizdas tikrai nedžiugina. Buvo parodyta nepagarba Lietuvos simboliams ir minėjimo dalyviams. Katalikai taip nedaro. Liūdina ir silpnoka žiniasklaidos reakcija. Juk paniekinta mūsų visų vėliava, aukos.
Kaniūkų tragedijos atminimui Lietuvoje dėmesio visada stigo – nesugebėta tinkamai įamžinti šios tragedijos, nesugebėta net surengti vieno minėjimo, kuriame dalyvautų tiek lietuvių, tiek lenkų tautinių bendrijų atstovai. Esamą paminklą pastatė vietos bendruomenė, o žuvusiųjų vardus ant paminklo užrašė lenkiškai, nors dauguma jų buvo lietuviai. Tai nebūtinai yra blogai, galima džiaugtis bendruomenės dėmesiu istorinei atminčiai, tačiau jei Lietuvos tautinė savigarba būtų didesnė, jei tragedijos minėjimas būtų vieningas, tokių incidentų būtų galima išvengti.
Šiais laikais daug kas mėgsta kalbėti apie nykstančias tautas, apie tai, kad tautinė savimonė yra atgyvenusi, tačiau tokios kalbos yra neišmintingos. Iš tikrųjų tokios kalbos tėra istorinio neišprusimo bruožas. Tas, kurio istorinė atmintis silpna, yra linkęs į ją žiūrėti pernelyg paprastai, o tas, kuris žiūri pernelyg paprastai, linkęs sava nuožiūra negerbti savo istorijos. Tautas reikia ne neigti, o jas gerbti, ir pirmiausia savo tautą, nes nepagarba tam, kas sava, skatina nepagarbą iš kitų, ir atsiduriama galiausiai ne „tobuloje“ betautėje santarvėje, o konflikte. Daugiau apie tai kalbėjau sausio 29 d. „Neredaguota“ laidoje. Kviečiu pasiklausyti.
Gedimino nuomonė
33 metai stručių politikos (tylko že by cicho bylo) laikymosi pasekmė. Ar save gerbiantys rinkėjai galėjo rinkti tokius Lietuvą atstovaujančius žmoga, kurie nebalsavo arba susilaikė, kai buvo balsuojama Europos parlamente už rezoliuciją prieš Orbaną? Save gerbianti Lietuvos valdžia, mano nuomone, jau seniausiai privalėjo atšaukti tokius, atsiprašant, Lietuvos atstovus. Nepalaikau kažkada pasakyto Valinsko pasakymo, bet palaikyčiau tokią nuomonę, jog ne vieno penktos kolonos atstovo vieta- kalėjime.
Vidmants
Paminėjimą reiktų rengti drauge su Šalčininkų visuomene.
Valentinas Šapalas
Keistas prof. Rakučio pasakymas, kad sunku dabar pasakyti kodėl taip nutiko (nuimti nuo paminklo lietuvių padėti vainikai ir nurišta trispalvė). Seniai yra laikas kalbėti tiesą ir daiktus vadinti tikrais vardais. Užteks apgaudinėti save. Man tai yra visiškai aišku, kodėl taip nutiko. 1. Lietuvos valdžia šiai tragedijai paminėti, kaip ir daugeliui Lietuvos istorijos datų, neskyrė ir neskiria jokio dėmesio. Iki šiol nesugebėta tame kaime pastatyti jokio paminklo tos egzekucijos, kurią įvykdė žydai komunistai, aukoms. Paminklą pastatė Lenkijos valdžia. Ką tas rodo? O gi tai, kad Lenkija ir vietiniai tuteišiai šį kraštą laiko ne Lietuvos teritorija, o Lenkijos. 2. Vietiniai gyventojai (tuteišiai) savęs nelaiko Lietuvos piliečiais, o Lenkijos. Todėl ir nuėmė tuos vainikus. Jie tokiu veiksmu parodė, kad nekenčia Lietuvos ir lietuvių. Jų galvose tebėra gyvas revanšizmas, atsiimti Vilniaus kraštą, kuris buvo Lenkijos okupuotas tarpukariu. 3. Lietuvos valstybė nepadarė nieko, kad šio krašto lietuviais savęs nalaikantys gyventojai būtų integruoti į Lietuvos valstybę. Valstybinėse šio krašto mokyklose mokoma ne valstybine lietuvių kalba, o kitų valstybių kalbomis: lenkų ir rusų. Taip yra ugdomi ne Lietuvos valstybės piliečiai, o Lenkijos ir Rusijos. Todėl nieko neturėtų stebinti toks kai kurių vietinių gyventojų ir jų Lietuvai nelojalios valdžios elgesys. Šis kraštas Lietuvos valdžios yra paliktas likimo valiai.
Vidmants
Valentino Šapalo mintys atspindi situaciją prie Šalčios teisingai. Ką daryti?