Ankstų 1991-ųjų liepos 31-osios rytą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje sovietų omonininkai nužudė septynis Lietuvos pareigūnus: Mindaugą Balavaką, Algimantą Juozaką, Juozą Janonį, Algirdą Kazlauską, Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių. Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją.
Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno T. Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.
Žuvusių Lietuvos Respublikos pareigūnų paminėjime prie Medininkų memorialo liepos 31 d., pirmadienį, Pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis kalbėjo, kad Medininkų žudynių byla buvo tiriama atsainiai, jis tikisi nepriklausomo tyrimo vertinimo.
„Medininkų byla, kaip paprastai sakoma, iš tikrųjų yra Lietuvos byla, nebe apie nusikaltimą, o apie nusikaltimo netyrimą ir netyrimo netyrimą, tad galimą dangstomą netyrimo nusikaltimą anuomet, vis laukiant išganingosios senaties dėl dviejų ar daugiau žmonių nužudymo, pagal kodeksą, jokiu būdu ne dėl tarpvalstybinio-teroristinio ir karo nusikaltimo“.
V. Landsbergis apgailestavo, kad teisėsaugos institucijos, jo manymu, neskyrė tinkamo dėmesio Medininkų bylai. jog nebuvo apklausti gerokai po tragedijos atsiradę ir prisipažinę liudininkai; prezidentei Daliai Grybauskaitei inicijavus senaties už minėtus nusikaltimus panaikinimą, „netyrimas išsiraitė kitokiais šunkeliais“. „Atrodo, pareigūnai, kaip kokie vyrukai galų gale susitarė: nurašome ant Nikulino (nuteisto Konstantino Michailovo) ir galų gale uždarome“. Dėl teisinio suokalbio teksto – spėlioju, nedalyvavau – bet esmė būtų tokia: ar beverta šiandien tikėtis, kad iškils dar faktų ir liudininkų, kurių Lietuvos teisingumui nereikia?“, – svarstė buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.
„Teisingumo kalnas mums per aukštas, per sunkūs mūrai, pro kuriuos joja lietuviai. O aš vis pasvajoju, kol tebeesu: gal dar pasiryš, o gal ateis prezidentas, kuris įsteigs jurisprudencinį darinį, visai nepriklausomą nuo teisėjų partijos, kad ištirtų šio nusikaltimo netyrimo netyrimo bylą. Dar lauksiu, mat šio išbandymo dar neišlaikėme“, – kalbėjo V. Landsbergis.
Pasak jo, karo nusikaltimais kaltintas dabar jau miręs buvęs Vilniaus OMON vadas Boleslovas Makutinovičius yra liudijęs teisme, kad užtikrino logistiką žudikams.
Jis kėlė klausimą ir dėl B. Makutinovičiaus vaidmens byloje, ar jis buvo apklaustas Medininkų žudynių byloje ir ar figūravo byloje bent kaip svarbus liudininkas. B. Makutinovičius buvo išteisintas byloje po mirties.
„Man regis, ne, nors jo pavardę minėjo net ant mirties slenksčio prabilęs Tomas Šernas. Ne (…), dabar jis dalyvauja visų aukščiausiame teisme“, – sakė V. Landsbergis.
Jis taip pat priminė, jog tuomečiai Aukščiausios Tarybos deputatas Nikolajus Medvedevas ir Muitinės vadovas Valerijonas Valickas viešumoje galėjo turėti vertingos informacijos tiriant bylą, tačiau jie žudikų pavardžių neįvardijo.
„Buvo kova. Jeigu ji nutylėta – tai labai didelė nepagarba žuvusiems. Taip mąstau čia, šioje vietoje, kur atėjome išreikšti pagarbą. Bet veiksmuose, valstybės veiksmuose, jos pritrūksta“.V. Landsbergis taip pat kėlė klausimą, kodėl Medininkų byla nėra paskelbta viešai.
Nepaisant skirtingų laikmečių, Rusija į Lietuvą tebežiūri kaip į grobį, sako vienintelis Medininkų žudynes išgyvenęs liudininkas Tomas Šernas.
„Prieš 32 metus buvo tik valstybės pavadinimas, atsimenu tą jausmą, ir daugelis jūsų atsimenate, kad viskas buvo drąsių žmonių rankose“, – pirmadienį minint 32-ąsias žudynių metines sakė T. Šernas.
Anot jo, būtent šie drąsūs žmonės sukūrė dabartinę laisvą, demokratinę Lietuvą.
„Noriu priminti, kad 1940 metais pasienyje buvo nužudytas pamainos vadas Aleksandras Barauskas. (…) Iš Baltarusijos pusės atėjo grupė žmonių, kurie vadinosi pasieniečiais, apšaudė ir kirto kardu A. Barauskui į galvą, jis mirė vežamas į ligoninę. Tą patį rytą Lietuvos delegacija su balta vėliava nuėjo į pasienį tartis, kas dėl to atsakingas – turėjo naivumo tikėtis, kad galima susitarti su žmogėdromis“.
T. Šerno teigimu, ši sovietų okupacija baigėsi 1991 metais Medininkuose. Po trijų dešimtmečių ta pati imperija užpuolė Ukrainą, griebėsi neteisėtos migracijos pasienyje su Lietuva, Latvija, Lenkija.
„Mes matome, kad imperija nesibaigia, ji nesikeičia, ji – tokia pati, ji ateitų ir kardu kirstų mums į galvą kaip ir A. Barauskui. Turėkime drąsos tai pripažinti“, – kalbėjo žudynių liudininkas.
„Matome, kad ne tik tos galybės vadovai, bet ir eiliniai piliečiai, nemažai jų žiūri į Lietuvą, į mus visus kaip į grobį“, – pabrėžė jis.
T. Šernas ragino ir dabar nepamiršti, kad viskas priklauso nuo žmonių drąsos bei gerumo.
„Turėkime drąsos kaip ir 1991 metais. Turėkime drąsos, nes Lietuvos institucijos, kaip jos besivadintų, be žmonių drąsos ir gerumo nieko nevertos. Būkime verti laisvės, demokratijos. Neužmirškite – niekas nesibaigė“, – tvirtino jis.
Pagal BNS, ELTA inf.
Minėjimo fotoreportažas publikuojamas šios svetainės skiltyje FOTOGALERIJA —>2023 METAI
