Rusijos Federacijos reguliariajai armija negalima patirti tokių nuostolių, kokius sau leido Prigožinas, „mobikai“ lūžta greičiau, – E. Dykyj
Karas iš Rusijos Federacijos pusės vyksta iškreiptoje realybėje. Rusijos kariuomenėje profesionalų praktiškai neliko. O privati karinė kompanija (PKK) „Wagner“ tapo kaulu, įstrigusiu Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo gerklėje. Tokią nuomonę vasario 22-ąją televizijos FREEDOM eteryje išsakė buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas Evgen Dykyj.
Jis pažymėjo, kad Prigožino daliniai pastaruoju metu buvo labiausiai parengti kautis, nors anksčiau net nebuvo įmanoma jų lyginti pagal kovinę parengtį su kadriniais daliniais, kuriuose ilgus metus tarnavo kontraktininkai.
„Pavyzdžiui, su desantininkais ir jūrų pėstininkais, žinoma, net nevertėjo lygintis. Betgi desantininkai ir jūrų pėstininkai iš esmės, jau, galima sakyti, taip pat baiginėjasi Per šį karą jų išdaužyta labai reikšmingi procentai. Pvz., dabar prie Vuhledaro jūrų pėstininkus jau antrą kartą pribaiginėja vis tos pačios brigados, kurios jau patyrė didelių nuostolių, pusę metų buvo papildomos, tada buvo išmestos prie Vuhledaro ir vėl vos ne nuo nulio turi būti papildomos. Taigi, profesionalų beveik nebeliko, jų vis mažiau ir mažiau. O lyginant su ta banga mobikų, kurių 300 000 jie surinko rudenį, jų fone Prigožino „zekai“ buvo žymiai labiau pajėgūs kautis, nes buvo labiau motyvuoti – nenorėjo grįžti į kalėjimą. Be to, vėl gi, jiems vadovavo Prigožino samdiniai, kurie prieš tai daug metų pradirbo Afrikoje, tai yra, kuriems tai, švelniai tariant, nebuvo pirmas karas, todėl jie kažko ir pasiekė “, – sakė Dykyj.
Ir va tie pasiekimai, anot eksperto, Rusijos generaliniam štabui tapo kaulu gerklėje.
„Be to, Prigožinas kiekviename žingsnyje pabrėždavo, kad nesėkmės – Generalinio štabo, o pasiekimai – jo. Tiesą sakant, tai niekada nebuvo tiesa. PKK „Wagner“ savarankiškai nelaimėjo nė vieno mūšio. Jiems buvo teikiama artilerijos parama, oro parama, jų pastiprinimui būdavo metami kaip tik kadriniai desantininkų daliniai o jie buvo, sakykim, va tas asfalto volas, kuris kūnais, lavonais laužydavo mūsų gynybos liniją, bet būtent pralauždavo labai rimtai paremiant reguliariems daliniams, tai yra sąlyginai to paties Gerasimovo daliniams. Bet nebuvo ne tik, sakykim, jokio dėkingumo ir jokio tokios sąveikos akcentavimo, o netgi atvirkščiai, Prigožinas visą laiką akcentavo, jog kovoja pats, ir tik jis sėkmingai kovoja, o šalia generolai viską žlugdo. Lampasai, kaip jis juos vadino. Galų gale lampasai supyko. Galų gale jie įsiuto ir parodė, ko jis pats vertas, be oro paramos, be artilerijos paramos, be tiekimo reguliariųjų dalinių lygiu. Na, ir matome rezultatą“, – sako jis.
Dykyj priminė, kad vienintelis tikras rusų pasiekimas per pastarąjį pusmetį yra Soledaro miestas Donecko srityje. Ir iš Soledaro Ukrainos karius išspaudė kaip tik Prigožino „zekai“.
„Manau, kad jei juos iš ten išves, tai mums tikrai bus į naudą. Vis dėlto reguliarioji Rusijos kariuomenė negali patirti tokių didelių nuostolių, kokius leido sau Prigožinas. Būtent dėl to, kad kita žmogiškoji medžiaga. Mobikai lūžta greičiau, į Mobikai, kuriems nesišviečia grįžimas 20-iai metų į GULAG‘ą, patyrę pakankamai rimtų nuostolių, linkę tiesiog pabėgti. Todėl jų spaudimas mums turėtų būti visai kitokio lygio“, – pareiškė buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas.
Jis aiškino, kad viso karo mastu tai iš esmės nieko nekeičia, nes Prigožino PKK niekada nebuvo pakankamai didelė, kad galėtų pulti daugiau nei vienoje vietoje.
„Net norėdami paimti Soledarą, jie turėjo kuriam laikui atsitraukti nuo Bachmuto. Jie ėmė Soledarą, paėmė, tik po to vėl grįžo į Bachmutą. Tai yra, net dviem miestams iš karto jų niekad nepakako. Bet ten, kur juos mėtė, toje vienoje vietoje tikrai buvo labai sunku išsilaikyti. Todėl, jei juos atšauks ar net išformuos, žinoma, mums tai bus pliusas. Be to, iš principo bet kokie prieštaravimai tarp priešų, bet kokie, tarkime, jų vadovavimo vienybės ir vieningo operacijos valdymo sutrikimai mums visada yra pliusas. Todėl apsirūpinkime spragėsių atsargomis ir stebėkime didįjį Gerasimovo ir Prigožino mūšį. Dviejų jokozunų mūšis, mūsų požiūriu, tai labiau rupūžės ir žalčio akistata. Tiesą pasakius, mes labiau suinteresuoti netgi ne kuo greitesniu jų išvedimu, o kuo ilgesne priešprieša, kad vienas kitą dergdami, paeiliui žlugdytų operacijas ir įrodinėtų vienas kitam, kas be ko negali veikti. Kuo ilgiau tas „bardakas“ tęsis, tuo mums geriau “, – apibendrino Evgen Dykij.