Priešas dar nepripažino savo pralaimėjimo. Jis tiesiog pereina prie „plano B“

Dabar ukrainiečiams prasideda sunkiausia dalis. Priešas išgyvena šoką dėl nesėkmingo blickrygo .

Evgen Dykyj
biologas, profesorius,
buvęs Ukrainos savanorių bataliono „Aidar“ būrio vadas,
Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjas,
LKKSS VAS garbės narys

Ketvirtos dienos rytas tikrai buvo „labas“ jau vien todėl, kad jau ketvirtas.
Pamenate, rašiau apie tai, kaip svarbu išgyventi pirmąsias dvi paras? Ir kaip svarbu nepanikuoti? Mums pavyko tai padaryti. O dabar imuosi nedėkingos misijos – įspėti nepasiduoti ankstyvai euforijai.
Mes sulaužėme priešo „planą A“, blickrygas paspringo, priešo nuostoliai tokie, kad galima kalbėti apie interventų „planinį utilizavimą“. Didžiuojamės savimi ir ne be pagrindo.
Bet iš šio teisėto pasididžiavimo pasąmoningai seka įsivaizdavimas, jog jau viską praktiškai laimėjome, dar reikėtų šiek tiek apsivalyti nuo besibastančių diversinių žvalgybinių grupių ir turėtų žymia palengvėti.
Tai itin pavojinga iliuzija.
Priešas dar nepripažino savo pralaimėjimo. Jis tiesiog pereina prie „plano B“, ateičiai turi ir „planą C“ ir dar porą – trejetą variantų. Savo pasipriešinimu mes supykdėme pabaisą, kuri ir anksčiau patologiškai mūsų nekentė. Ir iššaukėme abejones Rusijos Federacijos nenugalimumu, kuriuo grindžiama visa Kremliaus politika. Dabar Puilui siekis mus užspausti ir sunaikinti – ne užgaida, o režimo išlikimo, taigi, ir jo asmeninio išgyvenimo reikalas.
Sunkiausia dalis prasidės dabar. Priešas atsitokės nuo šoko dėl blickrygo operacijos nesėkmės ir pereis į totalų karą – laipsniškai slinkdamas į priekį nebodamas bet kokių nuostolių ir naikindamas viską, kas atsidurs priešais jį. Ir į šį karą jis mes visus Imperijoje likusius išteklius. Būtent taip Rusija pasielgė Čečėnijoje, kai po nesėkmingo naujametinio Grozno šturmo (miestą planuota „per dvi valandas paimti dviem batalionais“ – ar tikrai neprimena kažko naujesnio?) perėjo prie „išdegintos žemės“ taktikos ir kelis mėnesius „lygino“ viską, ką tik galėjo pasiekti artilerija ar bombomis.
Laimei, Imperijos ištekliai nėra beribiai. Priešas tai supranta, todėl skubės kiek tik galės. Šiuo metu laikas dirba mums, atgalinis skaičiavimas prasidėjo – bet tai suprantame ne tik mes, bet ir priešas.
Dabar svarbiausia besidžiaugiant pirmąja pergale neįpulti į nepagrįstą euforiją ir nesitikėti palengvėjimo artimiausiu metu. Priešingai – būtent dėl to, kad laimime, mūsų laukia labai sunkios dienos, daug sunkesnės nei ši diena.
Palengvėjimas ateis, bet ne po kelių dienų. Dabar reikia ruoštis plataus masto sostinės šturmui jau ne diversinių žvalgybinių grupių ar net desantininkų pajėgumais, o pagrindinių pajėgų, kurios dar tik lėtai traukia iš Rytų, per Sumus ir Černigovą, dar tik atkeliauja iš Baltarusijos, su savimi tempdamos sunkiąją artileriją kitus „paskutinius argumentus“. Kadangi jiems prasibrauti į Kijevą greičiausiai neleisime, tai manyčiau, kad jiems pasiseks kurį laiką žiedu apsiausti miestą, ir mums teks atlaikyti apgultį. Tame nėra nieko neįmanomo, tačiau tam reikia pasiruošti ir nusiteikti morališkai.
Vis dar kovojame patogiomis sąlygomis – čia pat už kovotojų nugarų laukia jaukus nesugriautas užnugaris, su elektra, vandeniu, net karštu vandeniu. Vis dar turime beveik prieškario maitinimą. Na, o pagrindinė prabanga – nenutrūkstantis ryšys.
Apgulties metu viso to gali nelikti. Viskas normalu, kiek žodis „norma“ iš esmės gali būti naudojamas kalbant apie karą. Tą būtina išgyventi ir ištverti, ir esu tikras, kad mes tai sugebėsime. Bet tam turime būti pasirengę.
Tas pat ir kitose srityse – apskritai turime didžiulius mobilizacijos resursus, bet kol kas jie pasiskirstę netolygiai. Todėl kai kuriose kryptyse mes turėsime trauktis ir netgi laikinai atiduosime atskirus miestus. Tai neišvengiama, nes šis karas didelis. Svarbiausia suprasti, kad tai nenubraukia mūsų pirmosios puikios pergalės, ir nereikia mūsų „perjungti“ į režimą „vėl prarastas“.
Priešas mūsų neįvertino, mes tuo puikiai pasinaudojome – bet dabar privertėme jį ne tik mūsų nekęsti, bet ir gerbti. Tad ruoškimės kovoti taip, lyg jis kovotų su garbingu varžovu, o ne su apgailėtina auka, kokia jis mus klaidingai laikė. Pagarba taip pat turi savo kainą.
Svarbiausia neįkristi į emocines „sūpuokles“ – tarp euforijos po pirmųjų pergalių ir šoko dėl to, kad vietoj „užtarnauto“ palengvėjimo greitai bus priešingai – daug sunkiau.
Reikia sutikti su kompiuterinės „šaudyklės“ logika: didvyriškai praėjome pirmąjį lygį ir gauname „atlygį“ – pereiname į kitą lygį, kur pabaisų daugiau ir jos žymiai daugiau „pripumpuotos“. Galutinė pergalė laukia toli gražu ne po vieno – dviejų lygių. Bet ji vis tiek bus mūsų,– jei mes atitinkamai nusiteiksime.
Praeityje nesėkmingas rušistų blitckrygas. Ateityje – sunkus karas iki jėgų, išteklių išsekimo, įskaitant emocinį išsekimą. Laikas jau dirba mums, bet tik jei mes ištversime. O tada anksčiau ar vėliau apsvarstysime broliškosios Rusijos denacifikavimo operacijos planą.

obozrevatel.com 2022-02-27  9:31

Paskelbta Naujienos, Rusijos agresija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *