Vytautas Voveris

Kareiviškas šaukštas

Kareiviui reikia ne tik šautuvo ir šovinių. Jo daiktamaišyje yra daug svarbių daiktų, būtinų kareiviškai buičiai. Muilo gabaliukas, rankšluostis, skustuvas, veidrodžio šukė, atsarginiai autai, katiliukas, palaidinės kišenėse – peiliukas, kareivio knygelė, kelios nuotraukos, atsineštos dar iš Lietuvos ir išsaugotos, įvyniotos į laikraščio atplaišą ar nosinę, o šaukštas, svarbiausias įnagis, – daiktamaišyje arba už pušnies aulo. 16-osios divizijos 156-ojo Staškevičiaus pulko 3-iojo bataliono kulkosvaidžių kuopos vairuotoją Bronių Klepecką ir nuteisė būtent už šaukštą. Įskundė 1-ojo bataliono minosvaidžių kuopos kareivis Jonas Tereškevičius iš Rokiškio apskrities, keturiasdešimtaisiais paskirtas vykdomojo komiteto pirmininku, pasiprašęs į komunistų partiją, todėl batalione, kaip komunistas, gavęs lengvesnę – arklininko – tarnybą, ir 2-ojo bataliono kulkosvaidžių kuopos politruko padėjėjas Vladas Senvaitis, taip pat rokiškėnas. Klepeckas gimė Biržų apskrityje, Pabiržės valsčiuje, rusų okupacija jį užklupo tarnaujantį Lietuvos kariuomenėje vairuotoju. Iš kariuomenės demobilizavo, bet pasiūlė vairuotojo pareigas Vilniaus milicijoje ir aukštaitis sutiko: vienu lietuviu sostinėje bus daugiau. Jau antrąją karo dieną milicijos vadovybė sukruto bėgti į Rusiją, nes mažai kas tikėjo, kad Raudonoji armija gali sulaikyti vokiečius. Klepeckas pasimetė, niekur bėgti iš Lietuvos jis neketino, tačiau kur pasidėsi enkavėdisto uniformą užsivilkęs, žmonės suplėšys į gabalus ar lietuviai kareiviai nupils, mieste jau plaikstėsi lietuviškos trispalvės. Beliko važiuoti kur viršininkai liepia – pradžioje į Latviją, iš Latvijos į Rusiją, kol galiausiai atsidūrė NKVD stovykloje Gorkio srityje. Stovyklą uždarius, dirbo autobazėje. Ir štai šaukimas į lietuvių diviziją. Jų grupė į Balachną keliavo beveik mėnesį, vis įstrigdama pakeliui, priversta laukti kitų lietuvių. Vienose kareivinėse gyveno penkias paras. Po alkanų pietų vyrai slampinėjo po kareivines, nežinodami ko nusitverti, rūkė, lošė kortomis ir varinėjo visiems jau įgrisusias šnekas. Apie karą niekas nekalbėjo, nes nieko tikro ir nežinojo, o rusų propaganda mažai kas tikėjo, tik žemaičiai pergyveno: – Vokietis, žaltys, jau per Dnieprą plaukia… Nematysim mes daugiau nei Telšių mūrų, nei Palangos vandenų… Kalbos sukosi apie Lietuvą, kaip viskas ten buvo miela ir tikra, ir kokius pietus jie namuose valgydavo. Kokia skani ant ajerų kepta lietuviška duona! O kumpis, vyrai, kumpis! Rusvas, rasotas, kvapnus… Suvalkiečiai gynė savo krašto garbę ir tvirtino, kad kumpis, aišku, gerai, bet tokių lašinių kaip Suvalkijoj daugiau Lietuvoje niekur nerasi, tik mes mokam taip išrūkyti, o va dzūkai, nors ir kaimynai, už Nemuno gyvena, bet dar neišmoko, valgo sūdytus lašinius. Kai tik grįšiu į savuosius Bartninkus, nusikelsiu nuo aukšto dešros rinkę, ne – dvi rinkes! – ir valgysiu valgysiu… Kol nusprogsi, šaipėsi aukštaičiai, dešros reikia papjaustyti griežinėliais, nedaug, trupučiuką, o prie dešros – tikro, aukštaitiško alaus, putojančio pirmoko ąsotį, kaimynus pasikviesti… – Niekus, vyrai, kalbat… – supeikė Jonas Tereškevičius. – Kumpis, lašiniai… Prie Smetonos ne visi tą kumpį valgė, kartais tekdavo tik duonos kriaukšlę krimsti, vandeniu užsigeriant. Gerai, kad tarybų valdžia ponams ragus aplaužė. Klepeckas sėdėjo sėdėjo ant narų ir neištvėrė: – Vieniems ponams ragus aplaužė, kitiems užaugino! Vežė į Sibirą dvarininkus, fabrikantus, spekuliantus – gerai, tų parazitų negaila, bet vežė ponus, o išvežė žmones – ūkininkus, mokytojus, amatininkus… Prie Smetonos kas norėjo gerai gyventi, tas ir gyveno, reikėjo tik netingėti, dirbti. Uždarbiais niekas nesiskundė, o čia… Turėjau susitaupęs 700 rublių, geležinkelio stotyje iškrito iš kišenės ir pasklido ant grindų. Kelis banknotus pakėliau, o kitų net nerinkau. Kam man tie jųpinigai, vis tiek nieko nenusipirksi, krautuvės tuščios, lyg iššluotos, gali gegužines rengti. Ar velnias čia mane atnešė? Išsitraukė iš maišelio savo aliumininį šaukštą ir ėmė skutinėti. Išraižė inicialus, o ant koto – šaulio ženklą ir Gedimino pilį. – Matai koks meisteris, – nusistebėjo Tereškevičius. – Parsinešiu į Lietuvą, kaip prisiminimą apie mūsų vargus ir alkanas dienas. Klepecko menu susidomėjo ir broliai Senvaičiai – Vladas ir Stasys. Divizijoje Klepeckas, Tereškevičius ir Senvaičiai pateko į tą patį 156-ąjį pulką. NKVD operatyvinis įgaliotinis pulke Pranas Liepa prikalbino Tereškevičių ir Vladą Senvaitį talkininkauti „organams“, šie nesispyriojo ir net pasigyrė jau galį šį tą pranešti, savo akimis yra matę antitarybinius piešinius. Liepa suprato, kad tai kažkokia antitarybinė literatūra, labai apsidžiaugė ir paėmęs savo bendrą Julių Kanišauską nuskubėjo į kulkosvaidžių kuopą iškrėsti Klepecko ir atimti tą literatūrą, kol ji nepasklido tarp kareivių. Literatūros nerado, bet šaukštą aptiko. Antitarybinį šaukštą! Klepeckas atsidūrė divizijos ypatingojo skyriaus areštinėje. Reikėjo dar kažko, negi teisi už vieną šaukštą? Balys Jankauskas, prieš karą NKVD operatyvinis įgaliotinis, o dabar tik kuopos politruko padėjėjas: –Dėl netinkamo atsinešimo į politines pamokas, aš Klepecką įspėjau, bet jis tik ranka numojo. Skyrininko padėjėjas Jepifanas Vašurenkinas iš Kauno apskrities Jonavos valsčiaus labiausiai piktinosi, kad Klepeckas nemoka rusiškai ir nerodo jokio noro išmokti, sako, jis lietuvių divizijoje tarnauja, o ne rusų. Dar arkliavagių genties atstovas girdėjęs Klepecką kalbant, kad divizijoje gerai gyvena tik vadai ir politrukai, jie viską suvalgo, o kareiviams – kas lieka. Tinka, tai jau panašu į kontrrevoliucinę agitaciją ir tribunolas nuteisė Klepecką septyneriems metams lagerių. Broliai Senvaičiai be reikalo stengėsi, apkasų jie neišvengė ir abudu žuvo prie Aleksejevkos tą pačią 1943 metų kovo 7 dieną. Šiandien nebėra gyvųjų tarpe nei Klepecko, nei jo skundikų, o šaukštas išliko, jis guli Lietuvos ypatingajame archyve prie Klepecko bylos kaip daiktinis įrodymas. Tik kažkas nulaužė šaukšto kotą su tais baisiaisiais antitarybiniais raižiniais, išgąsdinusiais enkavėdistus ir politrukus, – šaulio ženklu ir Gedimino pilimi.

Leitenantas Rimdeika

Atskirojo minosvaidžių diviziono ginklininką leitenantą Steponą Rimdeiką mirties bausme nuteisė 1943 m. balandžio pradžioje, sušaudė liepos pabaigoje. Viskas prasidėjo dar kovą, saulutei tirpdant sniego vėpūtinius niūrioje Gidrotorfo gyvenvietėje, kurioje glaudėsi net keli divizijos daliniai. NKVD agentas Jonas Stariponka, puskarininkis, buvęs Švenčionių enkavėdistas, nemetęs to gero verslo ir divizijoje, už tai paskirtas minosvaidžio tarnybos vadu, nubėgo pas operatyvinį įgaliotinį ir susijaudinęs pranešė: – Mūsų divizione tarnauja Smetonos žvalgybininkas. Apie tai man sakė partijos narys Petrauskas ir raudonarmietis Raišys. Kaip tai gali būti? Petrauskas senas komunistas, revoliucionierius, ir ne gandus turėtų nešioti, bet, jeigu jau nenori bendrauti su su čekistais , tai privalo visą kompromituojančią medžiagą perduoti diviziono komisarui. Iš Lukoševičiaus^* komisaras menkas, diviziono vadas Lunia – gudas, bet Smetonos karininkas, ypatingo pasitikėjimo nekelia, nors ir stengiasi, padlaižiauja. Bet Raišys! Jis ne tik Rimdeikos draugas, bet ir NKVD informatorius. Steponą Rimdeiką ir Petrą Raišį suartino ne tik vairuotojo profesija, bet ir polinkis prie teatro; abudu lankė Valstybės teatro spektaklius, vaidindavo statistais. „Smetonos žvalgybininku“ susidomėjo pats Jacovskis; čia ne juokai, galima ne tik aukštesnį laipsnį, bet ir ordiną pelnyti, todėl griebė į nagą Raišį: Blogai į savo pareigas atsineši, drauge raudonarmieti! Gal per anksti tau toks  pasitikėjimas parodytas?  – Aš tikras tarybinis kovotojas ir savo pareigas stengiuosi atlikti kuo sąžiningiau. Štai! – Raišys ištraukė iš palaidinės kišenės popierių lapelį ir didžiuodamasis padavė Jacovskiui. – Čia tamsta surasi viską. Štai ką Jacovskis perskaitė: „Žinios  Stepą Rimdeiką aš pažystu nuo 1935 m., mes abu dirbome Kaune Valstybės Teatre statistais. Nors jis dirbo teatre, bet sykiu dirbo ir Lietuvos Verslininkų sąjungoje. Šioje sąjungoje Rimdeika buvo kaipo steigėjas ir joje turėjo pilną pasitikėjimą, nors ir tarnautojais, bet priklausė prie visiško vadovavimo.  Kadangi jis buvo įtariamas mano manymu kaip žvalgybininkas tai aš pasistengiau jį iš teatro pašalinti. Pažymėtina kad jis tuo laiku priklausė L. Šaulių s-gai kaip aktyvus šaulys, ir kaip jis sakydavo „jei aš karjeros nepadarysiu, tai spiausiu ant šaulių s-gos. 1939 m. buvo pašalintas už chuliganiškumą. Verslininkų s-goj dirbo iki 1940 m. bet vėliau buvo pašalintas už nesąžiningumą del ko persikraustė į Vilnių.  Kaip jis pasakojo man tai jis kariuomenėje eiliniu – aviacijoje. Šoferio amato išmoko 1939 m. ir dirbo žvalgyboje pas vieną skyriaus viršininką, kurio pavardės neprisimenu. Be to, jie jau draugavo su žvalgybos agentais ir dar 1939 m., nes aš tuo laikų buvau be darbo tai teko keleta sykių išgerti ir girdėti jų pasikalbėjimus. 1939 m. aš savo ranka jam – Rimdeikai rašiau prašymą, kad jį priimtų į žvalgybą. Rašiau todėl, kad Rimdeika yra beraštis, tad ir paprašė mane. Kada vėliau aš jį užklausiau kaip prašymo rezultatai? Jis atsakė nėra buk neigiamai, bet po kiek laiko į Vilnių ir dirbo policijoje ir nuo to laiko aš su juo nesimačiau.  Bendrai imant Stepas Rimdeika yra žemos moralės žmogus. Dabar kada aš jį čia radau viršilos pareigose užklausiau: Kaip gi tu gavai viršilos laipsnį? Jis atsakė: Tu mane žinai gerai tai ir neklausk. Kvailai padarei, kad neužsirašei puskarininkiu. Daugiau su juo pasikalbėti neteko.  O kai dėl jo nesąžiningumo tai man žinoma todėl aš su juo ir nesikalbėjau dėl duonos tabako senų drapanų su kuriomis jis šiokį tokį biznelį varė. Jam dar buvo padėjėju pusk. Špokas kurie pas civilias moteris gėrė šampaną ir panašiai.  Tokie jo pagrindiniai gyvenimo bruožai paviršutiniškai. Raišys“ Alfonsas Petrauskas iš Alytaus apskrities Daugų valsčiaus, beraštis, juodadarbis, bet, jo paties tvirtinimu, už revoliucinę veiklą sėdėjo„fašistinės“ Lietuvos kalėjimuose 1926, 1931 ir 1938 metais, todėl atėjus liaudies valdžiai paskirtas į vadovaujančias pareigas. Štai ką šis „revoliucionierius“ Jacovskiui papasakojo: – Mane areštavo 1938 metais Alytuje, Juozapavičiaus gatvėje. Tardė Alytaus  saugumo viršininkas Gimžauskas, o vėliau Rimdeika. Jis buvo ypač žiaurus, išsitraukęs mauzerį grasino nušausiąs. Kliuvo – ir nemažai – minosvaidžių diviziono vadui majorui Luniai bei komisarui Lukoševičiui. Bailus Lunia teisinosi, esą yra nurodymas buvusius Lietuvos kariuomenės puskarininkius ir šiaip sumanesnius jaunesniuosius vadus siūlyti į karininkus. Jis, Lunia, divizione tokių suradęs tris, vienas iš jų – Rimdeika. Tarnavo jis kuopininku, pasižymėjo sumanumu ir energija, todėl jam buvo atleidžiamos kai kurios smulkios nuodėmėlės, kaip antai neteisingas duonos dalijimas ir panašiai. Į karininkus jis visiškai tinkąs. Šįkart Lunia pasielgė garbingai, kas jam visiškai nebūdinga, o štai komisaras Lukoševičius suko uodegą. Esą jis net nežinojęs, kad Rimdeikai ketinama suteikti karininko laipsnį, būtų žinojęs, nieku gyvu nebūtų sutikęs. Juo, suprantama, nepatikėjo ir iš komisarų atleido. Jacovskis, žmogus nekvailas, aišku, Raišio ir Petrausko pasakėlėmis netikėjo, bet reikia kažką sugalvoti. Raišys pliauškia, kad Rimdeika beraštis, bet pagal dokumentus, baigęs gimnaziją, tai gal nebaigęs? – Tai iš kur aš brandos atestatą ėmiau? Gal nusipiešiau? Dirbau ir mokiausi suaugusiųjų gimnazijoje, pats Žiugžda man tą atestatą įteikė.  Tiek to. Gimnaziją tu, tarkim, baigei, bet va liktiniu viršila netarnavai. –Aš niekam ir nesakiau, kad tarnavau liktiniu viršila. Dirbau kariuomenėje pagal sutartį viršilos pareigose. Kai Lunia atėjo į karantiną rinkti žmonių savo divizionui ir paklausė, kas yra tarnavęs puskarininkiu, aš ir pasakiau, kad dirbau viršilos pareigose. Kaip ir visiems, Rimdeikai į pėstininkus nesinorėjo, minosvaidininkai kas kita. Todėl ir pasakė taip neaiškiai, suktai, kad Lunia patikėjo matąs prieš save tikrą liktinį viršilą, nedvejodamas pasiėmė ir paskyrė baterijos kuopininku. Kuopininkas jis pasirodė vykęs, apsukrus, tik… keli baterijoje tarnavę Lietuvos kariuomenės kareiviai, „senas vaiskas“, įspėjo: – Mums nerūpi, kad tamsta su savo bičiuliais Špoku ir Užkurniu kokias pušnis  parduodi, vienišas ruses paglamžai. Visi šitoje jų kariuomenėje vagia, visi jų šalyje paleistuvauja… Bet duoną, kuopininke, dalink sąžiningai, kaip vaistinėje. Kitaip turėsi bėdos, alkani žmonės – pikti žmonės ir… neteisingi. Rimdeika apstulbo akistatoje su Petrausku klausydamasis šio prasimanymų. Veltui tikino Jacovskį, kad šitą žmogų jis pirmą kartą pamatė čia, Balachnoje. Dėl Raišio viskas aišku; jį graužė pavydas, kad Stepui geriau sekėsi. Kiek kartų Raišys neturėjo darbo ir nesidrovėdamas paprašydavo lito kito, (kurio niekada negrąžindavo), neatsisakydavo pakviečiamas, tiesa, retai, į restoraną, arba pavaišinamas alumi. O Stepas baigė gimnaziją, dirbo mechaniku Vilniaus policijos garaže. 1940 m. garažas tapo NKVD „nuosavybe“, Stepas dirbo toliau, todėl karo pradžioje kartu su visais enkavėdistais buvo išvežtas į Rusiją). Ir štai jis jau leitenantas, jeigu velniui taip ir toliau seksis, taps ir kapitonu, o po karo dar didesniu viršininku… O Petras tik eilinis, kas iš to, kad NKVD agentas. Tai kur čia, sakykite, teisybė!.. Dėl Raišio skundų sušaudė ne tik leitenantą Rimdeiką, bet ir vairuotoją eilinį Motiejų Vasiliauską. Leitenanto sūnus Romualdas baigė medicinos studijas Kaune, buvo paliktas dėstytojauti institute, vėliau persikėlė į Druskininkus, tapo „Nemuno“ sanatorijos gydytoju. Manė, kad jo tėvas žuvęs fronte, bandė aiškintis, kur žuvęs, kur palaidotas, ir štai tada sužinojo, kad nėra tėvo kapo ir niekada nebus, tėvas ne fronte žuvo, bet sušaudytas. Romualdui Rimdeikai nieko kito nebeliko, tik bandyti aiškintis teisybę. Ukmergėje gyvenęs Jonas Stariponka, įskundęs Rimdeiką, prisipažino pats nieko nežinojęs, tai Raišys ir Petrauskas pripasakoję, o jis tik pranešęs. Jo sąžinė rami. Raišys žuvo pačioje karo pabaigoje Kurše, tarnaudamas eiliniu kareiviu divizijos inžinerijos batalione. Na, o Petrauskas, kurį „Lietuvos saugumietis“ Rimdeika žiauriai tardė ir grasino nušauti? Nepriklausomoje Lietuvoje jis tikrai priklausė slaptai komunistų kuopelei. Teistas ne tris kartus, o vieną sykį ir ne už komunistinę veiklą, bet už muštynes. „Kovotoją“, nors ir beraštį, „liaudies valdžia“ vis dėlto paskyrė šiokiu tokiu viršininkėliu Kauno statybose. Kartą baterijoje pasirodė, kad kuopininkas jam davė prastesnę duonos porciją nei kitiems. Ne be reikalo „senasvaiskas“ įspėjo Rimdeiką: duoną dalink kaip vaistus. Dar divizijai badmiriaujant Balachnoje „revoliucionierių“ Petrauską perkėlė į specialiąją kuopą, apmokė ir pasiuntė partizanauti į Lietuvą. Iš diversantų būrio Petrauskas pabėgo tiesiai pas lietuvius policininkus ir viską papasakojo. Tie jam nieko nedarė, liepė eiti namo. Karo pabaigoje Alfonsas Petrauskas pabėgo į Vakarus, gal net kokioje lietuvių veikloje dalyvavo, Lietuvą „vadavo…“ NKVD agento Stariponkos KGB, suprantama, nesuėmė bylos nekėlė ir apskritai jam ramybės nedrumstė. Vis dėlto Steponą Rimdeiką 1974 m reabilitavo.

Mirties bausmė už lietuviškus statutus

29-ajame teritoriniame korpe, o vėliau 16-ojoje ir 50-ojoje divizijose lietuvius karius represavo (tokių buvo tūkstančiai) ne už tai ką jie padarė, tačiau, komunistų nuomone, galėjo padaryti. Antra vertus, represijų mąstą lėmė beprotiškai išpūsti NKVD padaliniai, karinės prokuratūros ir tribunolai; juose įsitaisę čekistai stengėsi įrodyti duonos veltui nevalgantys ir yra būtinai reikalingi, todėl „liaudies priešų“ vis daugėjo. 16-oje divizijoje kiekvienoje kuopoje buvo ne mažiau dešimties NKVD informatorių; jie atidžiai klausydavosi kareivių kalbų ir iškart pranešdavo, o toliau tik techninis darbas. Pasakė kareivis, kad Rusijoje žmonės gyvena blogiau nei Lietuvoje – 10 metų. Sėdi skyrius ir lošia kortomis. (Kortos buvo labiausiai paplitusi laisvalaikio leidimo forma fronte. Kareiviai ir jaunesnieji karininkai kirsdavo „akį“, daugiau laisvo laiko turintys vyresnieji karininkai – preferansą.) Visų mintys toli nuo fronto, tėvynėje, Lietuvoje, žiūrėk, kuris nors neiškenčia ir ima postringauti: „Gal po karo Lietuva vėl taps nepriklausoma ir sugrįš Smetona… Gyventume…“ Už kalbas apie nepriklausomybę ir Smetoną tribunolas nedvejodamas skirdavo mirties bausmę. Už daug ką bausdavo mirties bausme, pavyzdžiui už avižų maišelį arba lietuvišką statutą. Antrosios rusų okupacijos metais savo rusiškai rašytuose prisiminimuose „Zabvenijunepodležit“ („Užmiršti negalima“ ar panašiai) Eusiejus Jacovskis postringavo: „Daliniuose išaiškinome keletą atvirai priešiškų elementų, kurie nesėdėjo sudėję rankas. Jie patyliukais stengėsi demoralizuoti tarnybos draugus, kėlė pralaimėjimo nuotaikas, skatino išduoti Tėvynę, – pereiti į priešo pusę. Tokius nusikaltėlius reikėjo ne tik greitai izoliuoti, užkertant kelią antitarybinei agitacijai, bet ir kuo greičiau nubausti.  Būdingas pavyzdys. Gavus divizijos prokuroro Michailo Francevičiaus Mickevičiaus sankciją, ypatingasis skyrius areštavo ir patraukė baudžiamojon atsakomybėn 148-osios atskirosios zenitinės baterijos pabūklo tarnybos vadą puskarininkį Joną Stepoliūną, kuris skleidė raudonarmiečių tarpe , taip pat ir tarp savo pavaldinių, antitarybinę agitaciją.  Jo priešišką nusistatymą mūsų santvarkai skyriaus operatyviniai įgaliotiniai išsiaiškino dar iki arešto. Pasirodė, kad jis iš buožių šeimos, kurią 1940 m. Lietuvos TSR vykdyta žemės reforma „nuskriaudė“ – atėmė 9 hektarus žemės, kurią atidavė vargšams. Buožės negalėjo susitaikyti, kad jiems buvo palikta „tik“ 30 hektarų žemės ir dirbti teko jau patiems, o ne samdiniams – laikai pasikeitė!..  Tardymo metu dar išaiškėjo, kad fašistinės diktatūros metais Stepoliūnas sukinėjosi tarp policijos karininkų, kurie darė neigiamą įtaką jo politinių pažiūrų formavimuisi.  Ryšium su Stepoliūno prohitleriniais, skatinančiais pralaimėjimo ir panikos nuotaikas, pareiškimus, jo pavaldinys raudonarmietis pareiškė baterijos komisarui:  Jeigu su tokiu pabūklo tarnybos vadu teks stoti į mūšį, tai mes prapulsim! Prašysiu, kad mane perkeltų į kitą vietą. .. Akistatoje su daugybe liudininkų Stepoliūnas prisipažino kaltas“. Joks Jonas Stepoliūnas divizijoje netarnavo, tokios pavardės apskritai nėra. Jacovskis čia pasakoja apie vyresnįjį puskarininkį Steponą Stakeliūną, , kurį „tardė“ (su pagaliu rankose), pasiuntė į tribunolą, o šis jau gegužės 7 dieną „liaudies priešą“ ir „fašistą“ nubaudė mirties bausme. Stakeliūnas gimė 1918 metais Ukmergės apskrities Gelvonų valsčiaus Šaparnių kaime. Gelvonų kraštas, kaip ir visa rytinė Lietuva, caro laikais buvo barbariškai lenkinamas. Tai darė bajorai ir kunigai. „Varpas“ 1902 metų pradžioje rašė: „Lenkomanai kunigai… iš Gelvonų bažnyčios išvarė lietuvišką kalbą. Garbingas kun. Mironas, tapęs Gelvonų klebonu, vėl pradėjo laikyti lietuvišką dievmeldystę ir sakyti išalkusiems lietuviams lietuviškus pamokslus… Lietuviai iš džiaugsmo net ašaras liejo ir nežinojo, kaip šlovinti savo didį geradėją… Naujasis Vilniaus vyskupas Zvierovyčius, kaip griausmą iš debesų, atmetė kun. Mironui raštą, atimantį nuo jo kleboniją už taip baisų nusidėjimą ir paskiriantį į kamendorius“. Laimė, kad 1920 metais Lietuvos kariuomenė sumušė lenkus prie Širvintų bei Giedraičių ir Gelvonų valsčius liko laisvojoje Lietuvoje, nes jeigu jį būtų užgrobę lenkai, Gelvonai šiandien niekuo nesiskirtų nuo kokių nors Jašiūnų ar Turgelių. Stakeliūno tėvai tikrai turėjo 39 hektarus žemės, 6 karves ir 3 arklius, nes tai buvo darbštūs, sumanūs, taupūs ūkininkai, dėjo centą prie cento, pirkosi žemės. Jie nevogė ir nespekuliavo, kaipJacovskio tėtušis, turtingas Kauno buržujus. Mirus tėvui, Stakeliūnų ūkyje toliau tvarkėsi motina, o Stepas, baigęs progimnaziją, išvyko į Šiaulius ir pradėjo dirbti konduktoriumi geležinkelių žinyboje. 1940 metų pavasarį pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo gerai, tapo puskarininkiu. Su lietuvių korpo likučiais buvo priverstas trauktis į Rusiją, atsidūrė darbo batalione Sverdlovsko srityje, o jau iš ten pateko į diviziją. Pradžioje tarnavo atskirajame prieštankiniame divizione, vėliau perkėlė į atskirąją zenitinę bateriją. Divizione Stakeliūnas guodėsi puskarininkiui Povilui Tylai: – Jeigu ne kariuomenė, aš Tarybų Sąjungoje nebūčiau atsidūręs. Korpui  traukiantis, norėjau pabėgti ir likti Lietuvoje, tačiau pabijojau, kad nesušaudytų. Aš daug mačiau lietuvių kareivių, kurie bandė bėgti, buvo sulaikyti ir nugalabyti vietoje. Stakeliūno pasakojimą girdėjo ir vėliau tribunole patvirtino atskirosios chemijos kuopos kareivis kaunietis Antanas Juodis, komjaunuolis, dirbęs enkavėdistu Kaune. Stakeliūnas Povilu Tyla iš Anykščių valsčiaus, buvusiu Lietuvos kariuomenės kareiviu, visiškai pasitikėjo, nes nežinojo, kad anykštėnas, demobilizuotas iš kariuomenės, dabavosi NKGB, o į diviziją atvyko iš Orenburgo, kur buvo kalėjimo prižiūrėtoju ir jau pasirašinėjo Pavel Tylo. Vėliau jam suteikė jaunesniojo leitenanto laipsnį, tačiau būriui vadovauti nesugebėjo, užtat mielai posėdžiaudavo divizijos tribunole. Ten proto nereikia, tik pritarti tribunolo pirmininko Kazio Stasiulio siūlymui: sušaudyti arba 10 metų lagerių. Žinau tik vieną atvejį , kai 1943 metų birželio mėnesį posėdžiauti pakviestas divizijos karo lauko pašto viršininkas vyresnysis leitenantas Alfredas Vitas nesutiko su mirties bausme kareiviui Vincui Gutauskui. Gutauskas į diviziją papuolė iš Komijos lagerių, o čia, divizijoje, jį nusprendė sušaudyti, esą buvęs kalinys gali pas vokiečius pabėgti ir išduoti „valstybinępaslaptį“ – apie lagerius papasakoti. Vitas balsavo prieš, bet nuosprendis vis tiek buvo priimtas. 48-osios armijos tribunolas nuosprendžio nepatvirtino, nes jokios antitarybinės agitacijos faktų nėra, be to posėdžio protokolas surašytas birželio 27 dieną, tuo tarpu tribunolas posėdžiavo birželio 28-ąją. Mirties bausmė pakeista 10 metų laisvės atėmimo ir Gutauskas vėl iškeliavo į lagerius, kartu su dar trimis nuteistais divizijos kareiviais. (Vienas jų, Ignas Ūsauskas, buvęs enkavėdistas ir komunistų partijos narys, 10 metų gavo už kalbas, kad Lietuvoje ūkininkai gyvena geriau nei Rusijos kolūkiečiai.) Tribunole Vitas daugiau neteisėjavo, supykęs Stasiulis ėmė kviestis Tylą ir į jį panašius. Po karo Vitas dirbo Vilniaus centrinio pašto viršininku, vis dėlto, nors ir kilęs iš Utenos apskrities, bet gyveno Petrapilyje, dalyvavo bolševikų perversme, net šiek tiek mokėsi paštininkų kursuose, bet greitai suvokė, kad svarbu ne diplomas, bet partijos nario bilietas. Ne vienas Tyla buvo toks prieštankiniame divizione. Štai suvalkietis Jonas Uloza. Baigęs gimnaziją, turėjo neblogą darbą Petrašiūnų popieriaus fabrike. 1940-aisiais fabriką metė ir nuėjo į NKVD, darbavosi Kauno kalėjime. Karo pradžioje pasprukęs į Rusiją įsitaisė Penzos kalėjime. Atvykus į diviziją, paskyrė diviziono prieštankinių šautuvų kuopos vadu, tapo jaunesniuoju leitenantu, nes turėjo Lietuvos kariuomenės puskarininkio laipsnį, o Lietuvos puskarininkiai buvo geriau parengti nei rusų leitenantai. Po karo kalėjimų prižiūrėtojas tapo komjaunimo centro komiteto sekretoriumi sporto reikalams, dėstytojavo Kauno kūno kultūros institute. Kauno enkavėdistą Aleksą Sabonį, nebaigusį net pradžios mokyklos, paskyrė būrio vadu, o baterijos vadu tapo Bronius Leščinskas. Jis ne enkavėdistas, tačiau tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje turėjo jaunesniojo puskarininkio laipsnį, su korpu pasitraukė į Rusiją, štai ir baterijos vadas. Negi nebuvo tinkamesnių kandidatų į vadus? Buvo. Horstas Taleikis visą karą ištarnavo eiliniu kareiviu, nors turėjo Lietuvos kariuomenės atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. Bet jis – klaipėdiškis, baigęs Berlyno universitetą, nepatikimas (po karo dirbo TSRS ambasadoje Rytų Vokietijoje). Gerai dar, kad nesušaudė, kaip atsitiko broliams Vagneriams iš Šakių apskrities. Jų šeima repatriavo į Vokietiją, o broliai pasiliko Lietuvoje ir karo pradžioje, bijodami hitlerininkų keršto, pabėgo į Rusiją, atsidūrė divizijoje, slėpė savo tautybę, sakėsi esą lietuviai. Budrusis Solomonas Kancedikas („revoliucionierius“ iš Balbieriškio, Vilniaus miesto komjaunimo komiteto sekretorius, didžiąją karo dalį prasislapstęs atsargos batalione, dar iki mobilizacijos dirbo NKVD agentu Gorkio srityje. Ten dirbo daug lietuvių, Solomonas nieko nedirbo, tik sukinėjosi tarp lietuvių. Jis ir parašė skundą apie vokiečių „agentus“ Vagnerius. Brolius mobilizavo, o iš paskos į diviziją nukeliavo ir Kancediko skundas. ) Kancedikas išsiaiškino, jog jie vokiečiai ir tai nulėmė brolių likimą. (Kas okupacijos laikais studijavo Vilniaus universitete, tas turi prisiminti karinės katedros dėstytoją, idėjinį komunistą papulkininkį Kancediką, nepriklausomybės laikais išsidanginusį į Izraelį.) Kartu su Stakeliūnu darbo batalione vargo ir Lietuvos kariuomenės priešlėktuvinės apsaugos rinktinės liktinis viršila Albinas Bendorius iš Vilkaviškio apskrities Gižų valsčiaus, divizijoje, kaip ir dauguma liktinių, gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, vadovavęs būriui prieštankiniame divizione, vėliau paskirtas baterijos vado pavaduotoju. Iškviestas į NKVD skyrių Bendorius labai išsigando ir ėmė visaip šmeižti Stakeliūną. Esą darbo batalione jis dirbo virėju ir elgėsi labai nesąžiningai, bataliono komisaras net ketinęs jį atiduoti teismui. (Tik kažkodėl neatidavė, atvirkščiai, suteikė vyresniojo puskarininkio laipsnį.) Bendorius abejojo, ar tikrai Stakeliūnas yra vyresnysis puskarininkis, esą kada jis suspėjęs gauti tą laipsnį? 167-ojo pulko chemijos būrio vadas jaunesnysis leitenantas Vacys Šerelis, visą laiką buvęs kartu su Stakeliūnu darbo batalione, tvirtino, kad jis tik puskarininkis, o ne vyresnysis puskarininkis. Atskirosios zenitinės baterijos būrininkas puskarininkis Vytautas Stempauskas iš Ukmergės apskrities Musninkų valsčiaus, 1939-1940 metais tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, turėjęs puskarininkio laipsnį, po tarnybos įsitaisęs enkavėdistu Vilniuje, pasakojo: – Su Stakeliūnu mes bandraudavome kaip ukmergiškiai, kilę iš to paties krašto. Pradžioje jis bandė nuslėpti, jog priklausė fašistinei šaulių organizacijai, vėliau prisipažino, prašė niekam nesakyti. Dirbdamas konduktoriumi jis važinėdavęs traukiniu į Rytprūsius, sakė, kad ten žmonės gražiai gyvena, darbininkui ten geriau, negu čia viršininkui. Rusai su savo kultūra nė iš tolo negali prilygti vokiečiams. Vokiečių karininkai taip nesipučia, kaip rusai. Gyrė vokiečių ginklus, tai girdėjo baterijos kareivis Ildefonsas Ramanauskas (kur jis negirdės! Komunistų partijos narys, buvęs Kauno enkavėdistas). Stakeliūnas mane įspėjo, jog reikia kalbėtis kai niekas nemato ir negirdi. O žemės Stakeliūnai turėjo net 50 hektarų… Dar vienas rimtas liudininkas, kurio ir pats Jacovskis privengė Justas Rugienis (1909-1978, melavęs, jog baigęs gimnaziją, nors iš tikrųjų tesimokęs tik pradžios mokykloje. Visą gyvenimą nedirbo jokio darbo, komunistas nuo 1930, Lietuvą okupavus rusams tapo enkavėdistu. Mobilizuotas į diviziją, porą savaičių praslankiojo eiliniu ir tapo komisaru. Po karo MGB Kėdainių apskrities skyriaus viršininkas, Lietuvos TSR VRM karo tribunolo narys, Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų tarybos įgaliotinis Lietuvoje, KGB kapitonas, dalyvavo lietuvių represijose Kai 1949 tapo Aukščiausiojo teismo teisėju, išsikaulijo Vilniaus universiteto diplomą. Universitetas buvo priverstas tokius išrašinėti; profesorius Eugenijus Meškauskas šaipėsi: „Dabar turime daug diplomuotų specialistų, bet retas kuris iš jų baigęs gimnaziją“.) Rugienis žinojo, ką kalbėti Jacovskiui: – Stakeliūnas labai nemėgo žydų, šaipėsi, kad jie nesugeba taisyklingai  lietuviškai kalbėti, pavyzdžiui, Garberis. Sakė, kad žydų darbininkų nėra, tik spekuliantai. Nedrausmingas. Būdamas sargyboje pažeidė statutą, kalbėjosi su areštuotais kareiviais. Rugienis į žydus taip pat žiūrėjo įtariai dėl jų vieningumo, žmonių skirstymo ne į gerus ir blogus, bet į žydus ir ne žydus. Be to mažaraštis Vilkaviškio banditėlis tikrai žinąs, kad kariuomenėje egzistuoja tokie statutai (anot Rugienio, „ustavai“) ir jis tikrai juos išmanąs – su areštuotais kareiviais kalbėtis negalima. Už savo tautiečius Jacovskis galėjo bet kam gerklę perkąsti. Stakelūnas nejautė pagarbos baterijos vadui leitenantui Jonui Kostantinavičiui, buvusiam Lietuvos kariuomenės liktiniui puskarininkiui, už per didelį padlaižiavimą rusams, ir atvirai niekino kuopininką viršilą Praną Genevičių iš Kauno apskrities, tebaigusį tris pradžios mokyklos skyrius, dirbusį plytinėje, o keturiasdešimtaisiais tapusį enkavėdistu Kaune ir tik dėl to paskirtą kuopininku. Dar blogiau! Savo kareivius vyresnysis puskarininkis mokė, remdamasis ne Raudonosios armijos, bet Lietuvos kariuomenės statutais, komandavo tik lietuviškai. Nuolatos kareiviams sakydavo: „Mes Lietuvos kariuomenėje taip darydavom, mus taip mokė…“ Svetimtaučiai ir komunistai pakėlė triukšmą: „Mes raudonarmiečiai, o ne fašistinės Lietuvos kareiviai!..“ Panašiai, beje, nutiko ir su lietuviškomis dainomis. Pradžioje kuopos, žygiuodamos per Balachnos, Pravdinsko, Gorodeco, Čiornoramenkos gyvenvietes, plėšdavo Lietuvos kariuomenės dainas, ir vėl triukšmas, Rusijos lietviai ir žydai: nenorime fašistinių dainų, geidžiame dainuoti rusiškai… Divizijos komisaras Jonas Macijauskas dainuoti lietuviškai uždraudė. Stakeliūną pabandė atvesti į protą pirmasis atskirojo prieštankinio diviziono vadas kapitonas Pranas Petronis ir Petronį pakeitęs vyresnysis leitenantas Vadimas Itomlenskis (caro kolonistų palikuonis, Lietuvos kariuomenės leitenantas, bjaurus rusų šovinistas, po karo Vilniuje pasikoręs), o kai jų pagraudenimai nepadėjo, reikalo ėmėsi NKVD skyrius. Buvęs 224-ojo artilerijos pulko kareivis Lionginas Legas sakė neprisimenąs, kad pulko vadas Petronis nors kartą lietuvius kareivius būtų užkalbinęs lietuviškai. Tik rusiškai! Tokie kaip Petronis šiandien nuklampojo į kitus dirvonus – visur kiša anglų kalbą. Po tribunolo posėdžio divizijos ypatingojo skyriaus viršininkas Juozas Bartašiūnas sušaukė pasitarimą. Gėrė degtinę, šlamštė skyriaus šliundrelių pagamintus skanėstus, kai divizijos kareiviai badavo. Su tuo, kaip ten jis, na tuo seržantu mes gerai susitvarkėme, bet jis ne vienintelis liaudies priešas, divizijoje jų yra ir daugiau... – mokė Bartašiūnas. Maktelėjo pilną stiklinę degtinės ir net nesusiraukė, tik sukriuksėjo patenkintas. – Na, Josifas Marcijanovičius!.. Geležinis čekistas… – pataikavo Bartašiūno  pavaduotojas Jonas Čebelis. Bartašiūnas kukliai numojo ranka: – Draugai! Mūsų – čekistų – pareiga išaiškinti ir nukenksminti tokius  užsimaskavusius priešus čia, užnugaryje, dar prieš išvykstant į frontą, nes ten jau gali būti per vėlu.  Turiu žinių, kad ir daugiau smetoninių karininkų, unteroficierių ir kareivių panašiai elgiasi: komanduoja lietuviškai, laikosi fašistinių statutų, o Raudonosios armijos statutus per nieką laiko, tik pašiepia, nerodo jokios pagarbos politiniams darbuotojams. Todėl reikalauju budrumo ir dar kartą budrumo!