Gegužės 2-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius Evgen Dykyj „Radio NV“ eteryje su vedančiąja Tatjana Ivanskaja kalbėjo apie Ukrainos ir JAV pasirašytą susitarimą, pagrindinę jo problemą, situaciją fronte, priešo veržimąsi į Dnepropetrovsko sritį.
– Sveikinu jus, žmonės, ir Šlovė Ukrainai. Speciali radijo NV laida tęsiasi. Su jumis Tatjana Ivanskaja. Deja, turime techninių sunkumų, bet vis dėlto esame eteryje. Kartu su mumis rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius.
Pone Eevgenai, džiaugiuosi galėdama jus pasveikinti ir šlovė Ukrainai
– Didvyriams šlovė. Labas rytas
– Pone Evgenai, pirmiausia noriu su jumis aptarti, kaip pasikeitė tam tikra Amerikos administracijos retorika. Kai tik buvo pasirašyti susitarimai dėl naudingųjų iškasenų, iškart Donaldo Trumpo specialusis atstovas Keithas Kellogas kažkaip pamatė, o gal suprato, kad rusai kalba apie tas sėkmes fronte, bet jos pasirodo gerokai perdėtos. Kaip manote, kodėl įvyko toks praregėjimas ir kas tam turėjo įtakos? Tai dėl to, kad pasirašė susitarimą ir kažkiek amerikonai supranta, jog jiems kaip nors teks padėti ukrainiečiams, jei nori mūsų naudingųjų iškasenų, ar kas nutiko?
– Na, visų pirma, taip sakant, šita tikrai gera žinia manęs per daug nesužavėjo. Vis dėlto, su visa pagarba generolui Kellogui, apskritai jis yra beveik niekas. Jis yra specialusis atstovas. kurio vieninteliai įgaliojimai – bendrauti su Ukraina. Netgi priminsiu, kad iš esmės jis turėtų derėtis ir su Ukraina, ir su rusija, bet rusai pareiškė, kad Kelloggo nepriims kaip derybininko, nes jis (o dabar atkreipkite dėmesį) yra, jų požiūriu, per daug proukrainietiškas. ir jų buvo įsiklausyta. Su jais kalbasi labai atvirai prorusiškas Witkoffas. Todėl atleiskite, bet tai, ką sako generolas Keithas Kellogas, visa tai jo asmeninė pozicija.
O jis toli gražu nėra pats blogiausias iš tų, kurie susiję su dabartine administracija. Netgi priešingai. Iš tų, kurie vis dar kažkaip, taip sakant, laikomi trampistais, jis yra bene geriausias mūsų atžvilgiu žmogus. Ir todėl tai, ką jis sako, toli gražu nėra būtinai oficialu, bet gi tai, ką vėliau iš tikrųjų palaikys ir priims Trumpas ir kompanija.
Kellogas išties mums simpatizuoja, ko su visais niuansais, deja, nepasakysi apie pagrindinius jo bosus, ir būtent nei apie Trumpą, nei J. D. Vance‘ą, kurie, vėlgi vadinkime daiktus tikrais vardais, gana atvirai simpatizuoja mūsų priešams. Ir ta Trumpo simpatija putinui niekur nedingo. Tad, kaip sakoma už „porebriko“, gal dėl to nesvaikim.
Kitas dalykas, kad amerikonai… Dabar mes jiems padovanojome tokią sąlyginę pergalingą iki Trampulio pirmojo šimto dienų tą pasirašytą sutartį dėl naudingų iškasenų. Vis dar labai didelis klausimas, kaip toliau klostysis tos sutarties istorija. Klausimas toli gražu nebaigtas. Priminsiu, kad ankstesnė sutarties versija, kurią siūlė JAV, jau nekalbant, kad ji buvo visiškai nepriimtina, na, buvo tokia, jog net nėr apie ką kalbėti. Bet jos buvo 90 puslapių. Ta sutartis, kuri dabar pasirašyta, lygiai tokiu pat šriftu užima 12 puslapių. Tai yra tik 1/8-oji klausimų, kurie, sakykim, bus aptariami tuose 12 puslapių, kuriuos pasirašėme. Ten tikrai nėra nieko tragiško, nieko nebepataisomo. Tai tiesa. Sandoris nėra baisus, lyginant su tuo, ką iš esmės mums siūlė amerikiečiai, nes būtent tie klausimai yra labai svarbūs ir jų dar nespėta suderinti, kadangi šalių pozicijos labai skiriasi. Tad jie turėtų būti įtraukti į vadinamuosius techninius susitarimus.
Na, žinote, tai panašu į tuos bankinius susitarimus, kur kai kurie, kartais patys svarbiausi punktai, yra ne pagrindiniame sutarties tekste, o pastabose su žvaigždute. Ir tos pastabos smulkiu šriftu, kurias iš tikrųjų visada verta perskaityti, ir visa eilė labai rimtų dalykų įtraukiami į vadinamuosius techninius susitarimus, kurie dar nėra parengti. Ir, atvirai kalbant, kol jų nepamatėme, iš vis sunku įvertinti, ką pasirašėme.
Ir tai, kad parlamentas greičiausiai ratifikuos tuos 12 puslapių neturėdamas techninių susitarimų, na, tai man asmeniškai daug ką pasako. Beje, tiesą sakant, tai nereiškia nieko gero.
Betgi vienaip ar kitaip mes dar nieko ypatingai nepraradome. Tiesiog patekome į didelės rizikos zoną. O Trampulis įstengė per 100 dienų pasakyti, kad gerai, pergalė pasiekta, jis pasirašė istorinį, epochinį susitarimą.
Beje, norintiems tai priimti už gryną pinigą, primenu, kad Donaldo Trumpo kalbose kiekvienas jo nusičiaudėjimas, kiekvienas jo atsitraukimas nusiplauti rankų visada yra absoliučiai istorinis ir absoliučiai epochinis. Jis nežengia jokių neistorinių ar neepochinių žingsnių, net jei turi nuo sofos nueiti iki tualeto. Atitinkamai šią sutartį jis taip pat paskelbė istorine ir epochine.
Na, ir aišku, jeigu jis jau pasirašo su mumis ką nors istorinio, epochinio, gero, tai jis, na, negali nežengti bent poros retorinių, sakykim, žingsnių link mūsų. Tuos retorinius žingsnius žengė, būtent, J. D. Vance‘as, paprastai, ramiai ir tiesiai šviesiai pasakydamas, kad gerai, jie dabar taip pat pasirengę derėtis su mumis ir su rusais per kitas 100 dienų. Na, turėtume už tai būti nepaprastai dėkingi.
Pastarąsias 100 dienų jie atvirai mus spaudė rusų naudai, o dabar mainais į susitarimą dėl naudingųjų iškasenų yra pasirengę visa tai pratęsti dar 100 ateinančių dienų. Na, žinoma, turėtume tai labai vertinti. Tiesa, buvo keletas kitų žemesnių pareigūnų pareiškimų bent jau ta tema, kad tos trijų dienų putino paliaubos ne visai tai, ką jie norėtų matyti. Tačiau, beje, visi tie pareiškimai buvo visiškai vienodi.
Taigi, jie apie mus kalba arba atvirai priešiškai, kaip buvo per skandalo Ovaliajame kabinete istoriją (pamenate, kai mūsų prezidentas staiga tapo diktatoriumi), arba jie apie mus kalba taip, kaip dabar, tarsi neva apie draugus, bet visiškai žeminančiai, tarsi patys savaime būtume niekas ir visa savo egzistencija dėkingi Trumpo administracijai.
O apie putiną jie visą tą laiką kalba visai kitu tonu. Netgi tada, kai jie išreiškia kažkokį, sakykim, nepasitenkinimą jo veiksmais, tai pateikiama kaip labai diplomatiškas, labai korektiškas susirūpinimas.
Šiaip atrodo, lyg rusija būtų viena šalis, o ne rusija ir Šiaurės Korėja – dvi šalys, kurios būtent diplomatiškai kartu kalba visam pasauliui. Jų retorika visam pasauliui visiškai nediplomatiška, jų bendravimo maniera absoliučiai chamiška. Ir tik su kremliumi ir, atsiprašau, su Pchenjanu bendraujama labai pagarbiai. Štai ką turime suprasti ir nė minutei nepamiršti, kai kalbame apie bet kokį bendravimą su Trumpo administracija ir ko iš jų tikėtis.
– Na, verta prisiminti, pone Evgenai, mes gi pamename kaip Trumpas pasakė: „Taip, jis geras vaikinas, man patinka mano draugas, mano bičiulis“.
Dabar pakalbėkime apie tai, kas būtent vyksta fronte. Kaip pareiškė Aleksandras Syrskis, rusija dabar gerokai padidino karinių veiksmų intensyvumą, nepaisant to, kad teigia esanti pasirengusi paliauboms tomis greitai būsiančiomis „pobedabesijos“ dienomis. Kartu jis sako, kad daugiausia okupantai dabar pagrindines pastangas sutelkia Pokrovsko kryptimi. Suprantame, kad jie nori pasiekti kokią nors pergalę iki to parado Raudonojoje aikštėje, pasakyti, kad priropojo Donecko srities, atleiskit, Dnipropetrovsko srities ribas. Matėme pranešimus, kad jau iš Dnipropetrovsko srities evakuojamos šeimos su vaikais.
Kokia situacija ten dabar? Ir ar tikrai matote, kad dėl „pobedabesijos“ jie pradėjo dar labiau spausti, ar tai tokia permanentinė situacija?
– Tai permanentinė situacija, tiesiogiai susijusi su „pobedabesija“, su ta trijų dienų paliaubų istorija. Tos trijų dienų paliaubos tikrai naudingos išskirtinai putinui. Na, jūs suprantate, kad jei jis oficialiai tai paskelbia, tai, atsižvelgiant į mūsų sudėtingus santykius su buvusiu pagrindiniu sąjungininku, kuris dabar faktiškai yra pagrindinis putino sąjungininkas (konkrečiai turiu omeny Jungtines Valstijas) ir atsižvelgiant net į, sakykim, vis dar labai atsargią ir „pirmyn-atgal“ poziciją mūsų europiečių, na, tikrai be kabučių, tikrai sąjungininkų, bet vis tiek labai atsargių sąjungininkų, taigi, atsižvelgiant į visa tai, negalime sau leisti nutraukti tų paliaubų, jei rusai jų laikysis.
O rusams niekas negresia, jei dvi paras nešaudys. O dar ir turės garantiją, kad jei jie atlikinės tą savo religinį ritualą… O tas „pobedabesijos“ paradas yra ne kas kita, kaip būtent religinis ritualas. Jie apie Antrąjį pasaulinį karą sukūrė būtent tokį, na, galima sakyti, nekrofilinį kultą, turintį visus tokios pseudoreligijos požymius. Ir štai toje jų pseudoreligijoje jie turi didžiausią šventę, didžiausią ritualinį įvykį.
Ir tokiu būdu jie gauna garantiją, kad tame „pobedabesijos“ parade nedalyvaus Ukrainos dronai, kurie iš tikrųjų galėjo tapti to parado oro komponento dalimi. Ne tik su tam tikrais niuansais. Paprasčiausia jie galėjo, pavyzdžiui, ne šiaip paraduodami praskristi virš Raudonosios aikštės, bet ir, pavyzdžiui, nusileisti ant Mauzoliejaus tribūnos.
Ir štai putinas faktiškai užsitikrino tą „pobedaobesiją“, paskelbdamas savo taikos iniciatyvą. O visa kita fronte? Tiesą sakant, fronte, niekas niekada nebuvo siejama su jokiomis iškilmingomis datomis. Beje, karas vyksta ketvirtus metus ir jau ketvirtus metus man tenka reguliariai komentuoti šią temą. Kažkodėl mes ieškome kažkokių sąsajų tarp fronto įvykių ir kalendorinių datų. Kažkodėl mes patys sugalvojome mitą, kad putinas yra apsėstas kalendorinių datų. Ir jie jau seniai pademonstravo, kad taip nėra, nes pats putinas yra kremliuje, o jo generolų nuvertinti nereikėtų. Tai nėra situacija su Kijevo užėmimu draugo Stalino įsakymu, kai iš ties buvo duotas įsakymas bet kokia kaina užimti Kijevą iki 1943 m. lapkričio 7-osios., spalio revoliucijos metinių. Ir todėl per tą operaciją paguldė galvas kone 600 000 karių. Betgi šiuo atžvilgiu laikai pasikeitė, niekas ten nesiųs papildomų pajėgų į nuostolius, be tų, kuriuos ir taip kasdien patiria nepaprastai didelius.
Būtent gegužės 9-osios istorija yra šiek tiek kitokia. Jiems išties jau ne pirma diena nuo tos istorijos su derybomis Rijade pradžios. Jiems duotas įsakymas panaudoti paskutines jėgas, imituoti tai, ko iš tikrųjų nebuvo jau kelis mėnesius.
Tiesą sakant, jie jau iš esmės prarado iniciatyvą. Jų galios, iniciatyvumo pikas buvo praėjusių metų rudenį ir žiemą. Tada taip, tada jie tikrai galingai slinko iš visų pusių. Dabar taip jau seniai nėra. Štai, Pokrovskas ryškiausias pavyzdys. Jie iki jo prišliaužė, jie į jį įsirėmė ir realiai mato, kad niekada jo nužims.
Betgi dabar dėl šių derybų, kad mus kaip nors prispausti iki kapituliacijos, reikia imituoti, kad jie vėl atseit perima iniciatyvą, kad vėl sprendžia, kur, kada ir kaip kovoti. šiuo klausimu jie dabar čiupinėja Zaporižės kryptį. Tam jie net bando įvykdyti kai kuriuos, na, dar ne rimtus desanto išmetimo, bet jau žvalgybos mūšiu veiksmus net į dešinįjį Chersono srities krantą.
Visa tai yra dalis vieno dalyko. Tai toks didelis galingas spaudimas, kuris ir mūsų sąjungininkams, ir, jei pasiseks, tai ir mums, turėtų sudaryti tokį įspūdį, jog dabar vienintelė mūsų galimybė bėra pasirašyti tuos Trumpo susitarimus, kurie faktiškai yra kremliaus susitarimai.
Jie turi sukurti vaizdelį, kuris atitiktų tai, ką pareiškė Trumpas. Pamenate, ką jis pasakė, kai buvo paklaustas: „Kur yra rusijos nuolaidos šiame pasiūlytame susitarime?“ O Trumpas pasakė: „Kaip? rusija padarė didžiulę nuolaidą. Ji neužims visos Ukrainos“.
– Tai yra visiškas nesvarumas. Taip. „Pagarba man, nes ji neužėmė visos teritorijos“.
– Taip, tai Ukrainos ginkluotosios pajėgos sukūrę situaciją, kad buvo užgrobta ne visa Ukrainos teritorija. Jau seniai apie tai net nekalbama.
Ne. Pasirodo, putinas žengė link Trumpo ir tik dėl to jis nenori sutikti. Tebūnie, neužims visos Ukrainos. O kitaip ji tiesiog guli pasiruošusi, tik ir laukia, kad jis ją užgrobtų. Taigi pagal tą Trumpo pareiškimą, kai žmogus gyvena jo išsigalvotoje realybėje, žmogus gyvena visiškai kitoje visatoje.
Bet jiems reikia tai paremti bent kažkokiu paveikslu, todėl dabar rusai turi įsakymą pulti visur, kur tik pasiseks, ir neskaičiuoti nuostolių. Ir todėl Dnipropetrovsko sritis labai tinka visam paveikslui. Net jei jie turėtų tik vieną Dnipropetrovsko srities linijinį metrą, o daugiau ten vargu ar galima tikėtis. Bet jie iš to vieno linijinio metro padarytų reportažą ir paskelbtų, kad į kontrolę perimta dar viena sritis, ir tuo atitinkamai mojuotų derybose.
– Pone Evgenai, aš jums taip pasakysiu. Dabar žiūriu į Donaldo Trumpo pranešimą jo tinkle ir dabar jums pasakysiu, kad yra dar viena pergalės diena. Trumpas paskelbė Jungtinėse Valstijose gegužės 8-ąją pergalės diena Antrajame pasauliniame kare. Jis pareiškė, kad JAV nuveikė daug daugiau nei kitos šalys, kad pasiektų tą pergalę.
O mes laimėjome abiejuose karuose ir niekas net nepriartėjo prie mūsų drąsa, narsa ir įgūdžiais. Na, o be to, lapkričio 11-ąją Jungtinėse Valstijose dar minima pergalės Pirmajame pasauliniame kare diena. Na, taip. Tokie reikalai. Turbūt jie tikriausiai dabar varžysis, kas laimėjo. Bet čia kažkodėl, žinote, kaip tik pamirštama Ukraina…
– Atsiprašau, kad įsiterpiau. Trumpui dar ir iš vis ne itin kas dėl mokyklinio istorijos kurso. Europoje Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1945-ųjų gegužės 8-ąją. Tačiau išties JAV kariavo iki 1945-ųjų rugsėjo 2-osios, nes pagrindinis JAV karinių operacijų teatras buvo Ramusis vandenynas. o Japonija kapituliavo tik 1945 metų rugsėjo 2 dieną po branduolinių smūgių Hirošimai ir Nagasakiui.
Na, Trumpas pasirodo besąs netgi visiškai elementarus… Vadinasi, jei jis skelbia būtent pergalės dieną Antrajame pasauliniame kare, tai Valstijoms tai tikrai rugsėjo 2-oji. Na, Trumpas pasirodo besąs toks beraštis, kad net to nežino. Jis tiesiog pažiūrėjo, ką sąjungininkai Europoje švenčia gegužės 8-ąją. „Nagi paimkime iš jų ir pasakykime, kad iš tikrųjų tai mūsų“.
Be to, sąjungininkai ne švenčia gegužės 8-ąją, o prisimena, nes tai yra atminimo diena.
– Pone Evgenai, labai ačiū.
Su mumis buvo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj.
Parengė LL, redagavo V.K.