Purvynė ir koziriai

Apie purvą ir tikruosius Ukrainos „kozirius“, kurie vis dar galėtų sustabdyti rusijos puolimą savo fb sienoje gegužės 18 d. rašo Evgen Dykyj, politikos ir karinis analitikas, ATO veteranas (2014–2015 m. buvęs bataliono „Aidar“ šturmo kuopos vadas), Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius, visuomenės veikėjas.

 

„Jei jis [putinas] nebūtų įklimpęs į purvą su tais tankais, jie būtų buvę Kyjive per penkias valandas.“ Būtent taip „specialiosios karinės operacijos“ pralaimėjimo priežastis įsivaizduoja kremliaus sąjungininkas Baltuosiuose rūmuose, 47-asis JAV prezidentas Donaldas Trumpas.

Jo pasaulėvaizdyje ukrainiečiai niekada neturėjo jokių šansų sustabdyti putino kariauną; tai galėjo padaryti tik negailestinga gamtos stichija.

O jei išties jokio purvo nebuvo, tai visiškai nesvarbu. Faktai prieštarauja supratimui – tuo blogiau faktams.

Jam lengviau operuoti išgalvota gamtos stichija, nei patikėti mūsų stichijos jėga – liaudies pasipriešinimo stichijos galia. Mes jam – tik kaip koks purvas ant šio pasaulio galingųjų batų, tad rusų tankai nedegė nuo mūsų ugnies, o nuskendo įsivaizduojamose pelkėse.

Tokiame pasaulėvaizdyje akivaizdu, kad derybose su raška „neturime kozirių“ ir viskas, ką galime – sutikti su visais kremliaus reikalavimais.

Su Trumpu viskas aišku, be to, aišku jau seniai.

Donaldas išties paniškai bijo vladimiro, kartu juo žavėdamasis. Jo visatoje vladimiras yra nenugalimas, nepaisant faktų ir argumentų, ir niekas nieko dėl to nepadarys, nepramuš ir nepakeis. Tai tiesiog realybė, kurią galiausiai turėtume priimti ir nustoti nuo jos slėptis iliuzijose.

Tačiau šioje situacijoje neaišku, kokie išties yra mūsų „koziriai“.

2022 m. vasarį turėjome net ne pusę, o vos dešimtadalį dabartinių karinių pajėgumų.

Betgi buvo tas pats „purvas“, kuris sustabdė rusų tankus prie Kyjivo – dešimtys tūkstančių civilių piliečių, kurie vietoj nesamos uniformos ryšėjo geltoną juostelę ant rankovės, pagal pasą gavo „kalašmatą“ su medine buože ir savo automobiliais vyko į Irpinę ir Gostomelį.

Kai po rusų sutriuškinimo „purve“ prie Kyjivo 2022-ųjų balandį jie pirmą kartą pabandė mums įšutinti Stambulo kapituliaciją, mes tuomet dar nebuvome gavę nė vieno sviedinio iš sąjungininkų, jau nekalbant apie tanką ar pabūklą.

Tuomet prie karinių komisariatų dar stovėjo savanorių eilės, o užnugaris gyveno savanoryste.

Tai buvo mūsų koziriai, ir tų kozirių pakako, kad būtų sulaužytas visas rusų žaidimas ir muštos visos jų apgavikiškos kaladės kortos.

Ar šiuo metu rankose dar turime kokių nors kortų? Į tai turime atsakyti būtent mes, Ukrainos užnugaris.

Ar turime kozirių? Tai klausimas ne apie „Patriot“ raketų skaičių; galima gyventi ir kovoti be jų (prisiminkime 2022–2023 m.). Tai klausimas ir ne apie sviedinius, kurių visada trūksta, bet kuriais vis tik esame daugiau ar mažiau aprūpinti.

Juo labiau tai klausimas ne apie dronus, kurių mes nuo nulio vienetų 2022-aisiais jau pramokome gaminti milijonais ir dabar turime visas galimybes padidinti gamybą dar kelis kartus.

Ar turime kozirių – tai klausimas apie tai, ar esame pasiryžę tikrai, visavertei, gerai organizuotai mobilizacijai.

Apie tai, ar pagaliau esame pasiryžę liautis švaistyti surinktus mokesčius gėlynėliams, šaligatviukams ir naujamadiškiems tilteliams, ,,užkasinėti‘‘ jas naujose metro linijose, o nukreipti viską, kas viršija minimalius humanitarinius poreikius, į karinę gamybą.

Apie tai, ar pasiryžę žymiai sumažinti vartojimą ir laikinai pabloginti gyvenimo lygį, kuris šiandien užnugaryje beveik nesiskiria nuo prieškario, kas yra absurdiška ir negali tęstis neribotą laiką.

Apie tai, ar esame pasiryžę naujai visuomenės sutarčiai karo metu? Sutarčiai, pagal kurią iš tiesų, tikrai viskas frontui, viskas Pergalei – tiek iš kiekvieno iš mūsų, paprastų piliečių, tiek iš vadovaujančiųjų ir valdžioje esančiųjų?

Jei mūsų atsakymas yra „taip“, turime kozirių bet kokioms deryboms.

O kaip dėl Trumpo, nors, mano nuomone, su juo jau seniai nėra nei apie ką, nei dėl ko kalbėtis.

O kaip su puilu, nors vargu ar jis bus pasiruošęs kalbėtis su tokiais kaip mes, ir vėlgi, realiai nėra apie ką kalbėtis.

Jei mūsų atsakymas toks, koks jis išrodo dabar, pagal nuotaikas socialiniuose tinkluose (ir pokalbius „realiame gyvenime“), tai kozirių tikrai nėra ir jokios „Patriot“ ar „Taurus“ raketos nieko nepakeis.

Jei esame pasiryžę kapituliuoti, kad tik ne mobilizacija – na, ką gi, tai mūsų pasirinkimas.

Pasirinkimas, už kurį teks sumokėti itin didelę kainą – na, betgi ne šiandien, o kiek vėliau, o šiandien svarbiausia „išsisukti“ nuo šaukimo.

Jei mums lengviau atiduoti ir okupuotas teritorijas, ir jose gyvenančius milijonus žmonių, nei atsisakyti savo vartojimo lygio, tai taip pat yra mūsų pasirinkimas, betgi pasirinkimas niekada nebuvęs „koziriu“.

Jei mes, užfrontininkai, jau taip „pavargome nuo karo“, kad labiausiai trokštame „užšaldymų“, „kad visa tai tiesiog pasibaigtų“ ir esame pasiryžę priimti bet kokias agresoriaus sąlygas – to nepridengsi nei trejų metų žygdarbio išsekintų mūsų gynėjų herojiškumu, nei sąjungininkų tiekiamais sviediniais.

2022-ųjų pavasarį į Stambulą žvelgėme pasipiktinę rusų įžūlumu, nustebę, ką mūsų delegacija ten apskritai pamiršo, ir tvirtai nusiteikę į skutelius sudraskyti vadovus, jei šie būtų bandę pasirašyti gėdingus susitarimus.

Mūsų signalą išgirdo ir mūsų koziris ,,sužaidė‘‘. Ir dėl to šiandien Chersonas ir Charkivo sritis yra su mumis ir nesidalina Mariupolio tragedija.

Dabar matau ypatingą nuovargio, susitaikymo su likimu ir netgi vilties – „na, gal jie ten pagaliau ką nors pasirašys?“ – mišinį.

Esant tokioms nuotaikoms užnugaryje, mūsų derybininkai išties neturi kozirių, ir labai sunku nepasirašyti to, ko kartu reikalauja vladimiras ir Donaldas – tos pačios kapituliacijos, kurią pirmiausia mes, o paskui tie, kuriuos išrinkome į valdžią, atmetėme prieš trejus metus.

Jie kol kas yra gana arti to – ir dėl išorinio spaudimo, ir dėl to, kad jaučia aukščiau aprašytas kapituliacines nuotaikas mūsų „pavargusiame“ užnugaryje.

Ar mes tikrai tam pasiryžę? Tada taip, belieka tik lukterti, kol mūsiškius „prispaus“.

Ir dar po šiek tiek laiko sulaukti neišvengiamų katastrofiškų pasidavimo pasekmių mums visiems.

Nesate pasiryžę? Gal pasiryšite įsiklausyti į mus, „kovingą mažumą“, kurie „dėl kažkokių priežasčių“ visą šį laiką buvome teisūs savo prognozėse, kitaip nei „nuosaikieji“ ir „taikingieji“?

Tada dabar būtų pats tas momentas, kai išrinktiesiems į valdžią turėtume pasiųsti labai aiškų ir suprantamą signalą – būtent tokį, kokį jie išgirdo iš mūsų per pirmąsias derybas Stambule.

Mes, ir tik mes, Ukrainos užnugaris, galime duoti savo derybininkams tuos pačius „kozirius“. Būtent užnugaris, nes Ukrainos ginkluotosios pajėgos ir taip daro daug daugiau, nei kas nors manė esant įmanoma.

Turime tapti tais koziriais – arba būti „purvu“, kokiais mus laiko Trumpas ir puilas.

Pasirinkimas, kaip visada, yra mūsų, ir mes turime jį padaryti dabar.

 

Pagal novynarnia.com parengė LL, redagavo V.K.