Pastarųjų dienų „raketų saliutai“ – priminimas, kad kariauja visa ukrainiečių tauta, o ne tik Ukrainos ginkluotosios pajėgos, – E. Dykyj
PC „AMSTOR” Kremenčuke po rusų raketos atakos 2022-06-27
2022-06-28
Evgen Dykyj
Ką gi, pakalbėkime apie blogį. Kol kas dar tas blogis tik užuomazgoje, nepadaręs nepataisomos žalos.
Aš kalbu apie tą substanciją, kurią išskyrė mūsų gilaus užnugario herojų apatinės dalys, vis platesniu srautu plūstančią į feisbukų, telegramų ir visokių kitokių bendravimo priemonių platybes.
Po tam tikro raketų taupymo laikotarpio kiauliašuniai tris dienas kasdien rengia raketų šou mūsų užnugaryje. Aš tai priėmiau kaip mūsų gynėjų sėkmės fronte pripažinimą ir bejėgiško įniršio apraišką labai prastų agresoriaus karinių reikalų fone: negalime net Donbaso išspausti, tai bent sunaikinsime visą infrastruktūrą, kurią tik galėsime pasiekti.
Žinoma, apmaudu, kad jie tikrai gali pasiekti beveik bet kur, o raketų jiems vis dar nepritrūko. Apmaudas, sukeldamas dar didesnį pyktį, neleidžia net užnugaryje iki galo neatsipalaiduoti ir nuolat primena, kad vyksta nuožmus ir bekompromisis karas su orda dėl mūsų išlikimo. Visiškai akivaizdūs dalykai, tiesa?
Ogi ne. Pasirodo, raška visai ne aklai siaučia. Ji pripažino savo bejėgiškumą prieš mūsų frontininkus ir nusprendė nusitaikyti į silpnąją grandį – užnugarį. Ir turi tam tikrą pasisekimą, tikiuosi, dar ne lemiamą.
Šiandien vienas iš mano feisbuko draugų taip supyko, kad skubiai atidėjau visus reikalus ir sėdau rašyti šį piktą blogą. Sąmoningai to asmens neįvardinu, nes žmogus toli gražu ne pats blogiausias, protingas ir patriotiškas bičiulis. Jis kaip tik išsakė mintis, kurios, deja, siautėja toli gražu ne vienoje galvelėje. Dabar tos, iš pažiūros logiškai atrodančios mintys pradeda plisti tinkle, ir jei jos taps dominuojančiomis, raška laimės.
Pranešimų esmė:
- Manėme, kad raškai baigėsi raketos, bet jos vis dar nepasibaigė!
- Jos niekada nesibaigs!
- Mes absoliučiai neapsaugoti nuo jų raketų, jie ir toliau plieks kiek nori ir kur nori!
- Bus labai daug aukų.
- Yra tik dvi išeitys – arba Vakarai, na, iš karto mums duoda super ginklą, taip pat įveda čia karius ir uždaro mums dangų, arba reikia derėtis su raška.
Taigi, priplaukėm. Kadangi akivaizdu, jog Vakarai čia ir dabar nieko iš esmės naujo nepateiks, nes tai ilgas procesas, kuris vyksta savo eiga, o nesąmones dėl kitų valstybių karinių dalinių įvedimo net neverta komentuoti. Tiesą sakant, visi, kurie dalijasi šia logine konstrukcija, siūlo derėtis su raška.
Betgi derybos prasidėtų nuo to, jog mes pralaimėjome, nes matote, kaip mus dulkina raketomis į prekybos centrus. Tai būtų derybos dėl mūsų pasidavimo sąlygų.
Jei to imsimės, beliks tik pasveikinti rašką su nuostabia pergale – reikia gi sugebėti keliomis raketomis į tiltus, tuščius vaikų darželius ir prekybos centrus pasiekti tai, ko per 4 mėnesius nesugebėjo pasiekti fronte visa jų kariuomenė!
Šią loginę grandinėlę pavadinau „raketų sindromu“. Raška sąmoningai bando tai įteigti mums bei toliau manipuliuoti mūsų užnugariu ir taip kompensuoti tikrąjį pralaimėjimą fronte.
Eikime per punktus.
1. O kas jums sakė, kad raketos Rusijoje jau turėjo baigtis? Jei domina smulkmenos, skaitykite analitiką. Atviruose šaltiniuose yra daugybė Vakarų žvalgybos vertinimų, kiek procentų kokių raketų jau panaudota iš tų, kokios buvo naudojamos nuo karo pradžios – nuo 30% iki 70% priklausomai nuo raketų tipo, be to dabar dar iškonservuotos kai kurių anksčiau nenaudotų tipų – senovinės, kaip mamutų mėšlas, tokios pat bukos, nes nekontroliuojamos, bet sunkios ir todėl destruktyvios. Taigi raketų vis dar yra labai daug (ir tai nėra naujiena, nereikėjo anksčiau savęs apgaudinėti, dabar nebūtų taip „netikėta“), bet visai ne be galo.
2. 2 punktas – visiškas mėšlas, nes kad ir kokie bebūtų dideli sandėliai mordore, svarbiausia, kad orkai nebekniedytų naujų raketų – importo pakeitimas visiškai nepasiteisino, ir tai yra kaip tik didžiausia Vakarų sėkmė, žymiai svarbesnė net už maskovijos defoltą. Raketų liko daugmaž dar tokiam laikotarpiui, kiek jau trunką šis karas, tai yra tiek, kiek jau sėkmingai atlaikėme, ir dar ekonominiame režime. Tokie saliutai, kaip šiomis dienomis, atsargas išnaudos dar greičiau.
Gal orkai to nesupranta ir išlaidauja? Žinoma ne. Jie tikisi, kad mes nelauksime, kol baigsis jų atsargos, o padarysime būtent tokią loginę klaidą – po 1 punkto („raketų dar yra pakankamai“) visiškai nepagrįstai prileisime 2 punktą („jų visada užteks“), dėl ko pulsime į neviltį, paniką ir prašysime taikos, tai yra kapituliuosime.
3. Mes nesame visiškai bejėgiai, mūsų oro gynyba daro beveik neįmanomus dalykus, atsižvelgiant į tai, kuo yra ginkluota, ir net pusė raketų nepasiekia taikinių. Tai labai geras rodiklis net ir Vakarų oro gynybai, o nei viena oro gynyba pasaulyje ir neperima šimtu procentų. Žinoma, būtų dar geriau, ir bus geriau, kai iš sąjungininkų atkeliaus naujos oro gynybos sistemos. Taip, šis procesas yra labai lėtas, o jį žymiai pagreitinti sunku. Tam yra daug priežasčių, dalį aptariau gegužės 29 dienos tinklaraštyje, apie kitą dalį (kuri yra mūsų pusėje nuo Ukrainos vakarinės sienos) parašysiu atskirai. Bet procesas tikrai vyksta, ir tik vienas dalykas gali jį visiškai sustabdyti – mūsų ankstyvas pasidavimas, nes, matot, užnugaris pasirodė nekantrus ir nusprendė nelaukti ginklų, o atsiduoti maskolių malonei.
4. Ketvirtą punktą sunku aptarti dėl etinių priežasčių. Bet vis tiek reikia. Taip, kiekviena mūsų pusės auka yra žmogiška tragedija ir nepataisoma tautos netektis. Bet karas yra toks dalykas, kad be aukų galima tik iš karto pasiduoti.
Ir kaip rodo visa mūsų istorija, pasidavimo orkams atveju, okupacijos metu aukų visada būna nepalyginamai daugiau nei būtų žuvę kovoje. Kol kas niekas nepasikeitė – orkai, kaip visada, atėjo mūsų žudyti, ir vienintelis būdas jiems to neleisti – kovoti iki pergalės. Aukos jau patirtos, jos aukojamos kiekvieną dieną, ir tai tęsis iki pergalės dienos.
Taigi, išeitų, jog aukos fronte būtų vienokios, o štai pas mus užnugaryje – visiškai kitokios? Ir civilio, tapusio atsitiktine į prekybos centrą nutaikytos raketos auka, gyvybė sveria ir kainuoja brangiau nei gyvybė apkase vaikino ar merginos, kurie tuo metu stovi tarp mūsų, užnugarinių, ir ordos? Gaunasi kažkoks iškreiptas vaizdelis, ar ne?
Ką, ne tai turėjote omenyje? O ukrainiečių gyvybės užnugaryje ir fronte ar ne vienodai neįkainojamos? Na, šiuo atveju tai labai paprasta aritmetika: net jei per ateinančias 120 dienų dėl antskrydžių kasdien užnugaryje žūtų tiek pat žmonių, kaip per paskutines tris dienas, bendri civilių nuostoliai užnugaryje per tą laiką prilygtų savaitiniam (!) Ukrainos ginkluotųjų pajėgų nuostoliui fronte dabartiniame frontiniame karo etape.
Na ką, nuostoliai fronte lygtai pagal formulę „karas yra karas“, o mes čia, užnugaryje, esame civiliai, pagal bet kokią humanitarinę teisę lyg ir ne konflikto zonoje ir priklausytume „nekaltų aukų“ kategorijai? Come one, ne su tokiu priešu ir ne dėl to kovojame. Mes visi orkams esame „kalti“, vien dėl to, kad esame ukrainiečiai ir norime savo šalies. Tai jau „nusikaltimas“ už kurį raška visada bausdavo. Niekas nepasikeitė. O tie, kurie dabar fronte, prieš porą mėnesių buvo lygiai tokie pat civiliai, ir apsivilko uniformą tik todėl, kad raška jiems irgi nepaliko pasirinkimo. Todėl mus skirstyti į „priimtinus nuostolius“ ir „nekaltas aukas“ būtų bent jau nesąžininga, mes visi vienodai „nusikaltome“ raškai ir visi galime tapti karo aukomis – tiktai tie, kurie dabar apkasuose sąmoningai save išstato daug didesniam pavojui vardan mūsų, likusių užnugaryje. Ir isterikuoti dėl to, kad, pasirodo, mes ne visu šimtu procentų esame paslėpti už jų nugarų, o kartais ir galime nukentėti dėl antskrydžių – švelniai tariant, šiek tiek negražu.
Visų mūsų raketomis neišžudys ir net visos infrastruktūros nesugriaus. Tam per mažos supuvusios imperijos raketų atsargos, net jei jos visos tiksliai atskristų – mūsų šalis yra didelė. Na, o kažkas iš mūsų ir dalis užnugaryje esančio turto, deja, tikrai papildys nuostolių statistiką ir pridės visiškai nežymų kiekį prie visų mūsų tautos aukų šioje egzistencinėje kovoje už gyvenimą, nes pagrindinės aukos ant laisvės aukuro aukojamos fronte.
Kažkodėl tie apkasuose, kuriems daug sunkiau nei mums su jumis užnugaryje, ir kurių tikimybė nesulaukti rytojaus yra šimtą kartų didesnė, neverkšlena ir neprašo susitaikyti su orda už laisvės kainą. laisvės. Gal prieš paleidžiant dūdas ir pradedant „filosofuoti“ reikėtų tiesiog juos prisiminti? Ir pasidarys šiek tiek gėda prieš juos dėl savo nevilties ir beviltiškumo?
5. Na, o penktasis punktas yra ryškus klaidingos dilemos pavyzdys. Neturime pasirinkimo iš dviejų variantų – „Dievas iš mašinos“ NATO gelbėjimo desanto išsilaipinimo arba taikos derybų su orkais pavidalais. Pasirinkimas yra visiškai kitoks: mūsų pasidavimas, kuris būtų vienintelis pasirinkimas derybų atveju pozicijoje „oi, baikite mus bombarduoti raketomis…“ arba orkų pasidavimas, kurio prielaida bus jų sausumos pajėgų mūsų teritorijoje sutriuškinimas – nežiūrint kiek jie dar turės neiššautų raketų. Iš šių dviejų variantų turime pasirinkimą, nieko daugiau. Ir atrodo visiškai akivaizdu, kuris iš jų garantuoja mums gyvenimą, o kuris geriausiu atveju tik šiek tiek atitolins mūsų galutinį pralaimėjimą ir Ukrainos likvidavimą.
Apskritai mintis, kad raška pajėgs be galo mus daužyti raketomis, visa tai liks absoliučiai nebaudžiama, mus visus subombarduos į šipulius ir to nebus įmanoma atlaikyti – tiksliai iš tos pačios kolekcijos, kaip ir karo pradžioje dalies gyventojų (dėl keisto sutapimo, taip pat užnugaryje) tarpe gyvavęs „nenugalimosios“ rusijos federacijos armijos įvaizdis iki orkų pralaimėjimo prie Kyjivo. Ir tos idėjos realaus pagrindo turi lygiai tiek pat.
Pastarųjų dienų raketų saliutas – ne karinė, o informacinė psichologinė rusijos federacijos operacija. Jos tikslinė auditorija yra tie iš mūsų, iš užnugario, kurie mūsų karo antrajame frontiniame etape nustojo jausti šalia esantį karą. Tie, kurie atsipalaidavo, nustojo reaguoti į oro antskrydžių aliarmus, nes nuolatinis bėgiojimas į rūsį trukdo patogiai gyventi, tačiau neįgijo fronto fatalizmo savo pačių gyvenimo atžvilgiu („jei atskris, tai atskris“). Kurie perdozavo kolektyvinio arestovičiaus, bet kažkodėl susigalvojo, kad jau beveik laimėjome, kad visiškai nebedaug iki orkai dings „kaip rasa saulėje“, be to pastangomis kažkokių tolimų, beveik mistinių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, kuriomis reikia „tikėti“, o ne kurioms privalu kasdien padėti.
Nieko panašaus, orkai tikrai „tirpsta“, įsirėžę į mūšį už kiekvieną mūsų miestą, bet mes to sulauksime dar negreitai ir tik dėka ilgo ir sunkaus kiekvieno iš mūsų darbo užnugaryje bei kasdieninių mūsų gynėjų aukų fronte.
Ir raketų saliutai yra ne kas kita, kaip priminimas mums, kad kovoja visa mūsų tauta, o ne tik Ukrainos ginkluotosios pajėgos. Kad šiame kare užstatytas mūsų šalies egzistavimas. Kad visi kartu renkamės – pasiduoti ir mirti, arba laimėti per darbą bei aukas ir gyventi toliau.
Jei kiekvienas antskrydis mums taps signalu dar labiau sukąsti dantis, dar labiau užsipildyti įniršiu priešui ir paklausti savęs: ką aš šiandien padariau čia, nepaisant visų antskrydžių, tačiau beveik saugiame giliame užnugaryje dėl pergalės fronte? – tada ši raškos operacija baigsis tokia pačia nesėkme, kuria baigėsi jų „spec. operacija“.
Mūsų ginklai yra ištvermė, ramybė ir sąmoningas įniršis prieš priešus. O kai bus sunku ištverti ir kils nevilties pagunda, prisiminkime, kad iš visų ukrainiečių kartų, mėginusių atgauti nepriklausomybę, mums ir taip yra nepalyginamai lengviau. Nė viena jų neturėjo patikimo užnugario, jokio pasaulinio pripažinimo, juo labiau karinės pagalbos, net šimtosios dalies ginklų ir kitų atsargų. Tad būtų gėdinga pralaimėti mums palankiausiomis aplinkybėmis per šimtmetį, ir tik dėl kažkokių ten maskoliškų „petardų“.
Taigi nepasiduokime „raketų sindromui“ ir neleiskime rėksmingam orkų saliutui nubraukti mūsų brolių ir seserų labai didele kaina įgytų pasiekimų fronte. Ir viskas bus gerai, бо все буде Україна.
Pagal novynarnia.com
Šis tekstas kelias valandas buvo skelbiamas LKKSS VAS garbės nario facebook,o sienoje…
„Raketų sindromas“ ir „Neutralumo sindromas“
Politiškai korektiškas feisbukas pašalino mano paskutinį įrašą apie raškos raketų terorą dėl „neapykantos kalbos“.
Kaip ir dera demokratinių vertybių pasaulyje, skųsti šį sprendimą ir gauti paaiškinimą, kas būtent „pažeidė bendruomenės standartus“ yra nerealu, ten mums galioja „ekstremizmo prezumpcija“.
Gaila, nes pora tūkstančių žmonių suspėjo tuo įrašu pasidalinti, tad kažkam jis kuo nors padėjo.
Nuoširdžiai linkiu mordoknygelės komandai tokio raketų lietaus ant jų galvelių, kokį patiriame mes dabar, svajoju pamatyti, kaip į jų jaukų, sotų politkorektišką pasaulį ateitų užkariautojai, užgrobtų pusę šalies, sunaikintų dešimtis tūkstančių nekaltų žmonių – ir lai tada jie mums, vargšams, apie visa tai papasakotų išskirtinai politiškai korektiška kalba, absoliučiai neutralia ir subalansuota, su pagarba kiekvienam savo žudikui ir jų subtiliems jausmams. Pasiruošęs tada iš jų pasimokyti.
Dabar gi aš pasiruošęs išmokti čia ir dabar, jei kas nors iš mūsiškių žino, kaip kovoti su ta niekšiška tinklo diktatūra, nes tinklas apskritai ir konkrečiai mordorknygelė mums toli gražu nėra paskutinė komunikacijos priemonė, ir karo metu mums nepaprastai svarbu turėti galimybę laisvai bendrauti, tai yra mūsų kovos už išlikimą dalis.