Trakų ir Elektrėnų krašto laikraštyje „Galvė“ sako kariuomenės kūrėjas savanoris Arturas Čiras

„Galvė“ 2019 m. sausio 11 d. Nr. 2 (7843)

Sustojusio laiko dienos

Pats atsiradimas mano Aukščiausioje Taryboje buvo gana spontaniškas, su studentų būriu. Tuo metu vyko Sąjūdis, mes buvome mitingų dalyviai, buvau savanoris, kai saugojome Spaudos rūmus ir televizijos bokštą, kai dar nebuvo sukurtas Krašto apsaugos departamentas. Tuomet 1990-aisiais kovo mėnesį nuėjau į savanorius, o kai kūrėsi pirmieji Krašto apsaugos departamento padaliniai, likau neprisijungęs. 1991 m. sausio 8 dieną, tuomet aš studijavai Vilniaus pedagoginiame institute, besiruošiant vienai iš paskaitų, atėjo prodekanas ir sako: „Vyrai, greitai renkamės kieme“. Niekas nežinojo, kas nutiko. Studijavau kūno kultūros ir geografijos specialybę, tai mūsų sportininkų daug buvo. Tuomet vienas iš mus sukvietusių į kiemą instituto darbuotojų pasakė, kad reikia padėti, nes „Jedinstvo“ puola Aukščiausiąją Tarybą. Mes čia pat atėjome į Aukščiausiąją Tarybą. Iš pradžių mus įvedė į vidų, vėliau per šoną išėjome į kiemą, kur susibūrė masė lojalių valstybei žmonių. Bet mes po truputį, po truputį juos („Jedinstvo“) išstūmėme! Taip ir pasilikau gyventi Aukščiausioje Taryboje nuo tos sausio 8 dienos visą savaitę iki sausio 14 nakties. Laikas tą savaitę sustojo – įsivaizduokite daug žmonių mažoje patalpoje, nežinai, kada miegi, kada nemiegi, kada dainuoji. Vėliau pradėjau tarnybą Aukščiausios Tarybos Apsaugos skyriuje. Paklausus, ar dabar, iškilus grėsmei, stotų ginti Tėvynės, Arturas Čiras apgailestavo, kad kažkada jam valstybės vardu spjovė į veidą, kai 1993 m. buvo naikinamas Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrius, kuriame tarnavo, kai daugelis tapo nebereikalingi, daug savanorių buvo priversti išeiti iš Aukščiausios Tarybos Apsaugos skyriaus. Tuomet sakiau, kad daugiau niekada… Bet kai prasidėjo įvykiai Ukrainoje, aš vėl stojau į savanorius ir dabar tarnauju Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Nors artimi žmonės ir sakė, kam man to reikia. Matyt, tai yra giminės šaknys, nes močiutės brolis 1918 m. buvo savanoris, mamos brolis partizanas pokaryje žuvo, na ir aš – šeimoje jau trečios kartos savanoris. Sausio 13-oji man iš tikrųjų pergalės diena, o pergalės nebūna be aukų. Mes tuomet kaip valstybė, kaip lietuviai atsilaikėme.