Buvęs „Aidar“ bataliono būrio vadas Evgen Dykyj gruodžio 5 d. ryte telemaratono FREEDOM eteryje kalbėjo apie rusijos nuostolius Ukrainoje ir kaip kovoti su rusijos manipuliacijomis
Norėtųsi su jumis aptarti paskelbtą informaciją, jog žiema nesustabdys Ukrainos armijos kontrpuolimo. Buvo daug kalbama, jog rudens lietūs ir pažliugę keliai sulėtino kontrpuolimą. Vėliau buvo keletas versijų, jog žiemą Ukrainos armija negalės judėti į priekį dėl šalčio, ir sudėtingesnių galimybių apsikasti, kita vertus, įšalusia žeme lengviau judėti. Kaip jūs pakomentuotumėte mūsų paskelbtą Amerikos karo instituto informaciją?
Pilnai pritariu Amerikos analitikams. Be jau įvykusio pristabdymo, jokių kitų sulėtėjimų nebelaukiu. Kurį laika abi pusės buvo įstrigę pelkėj. Kol po kojomis buvo rudeninė pliurzė (manau, kad dauguma žiūrovų šį reportažą žiūri jaukiuose butuose), kaip tai išrodė miestuose, fronte tai pasireiškė užlietais apkasais, kur virš auliukų, kitur iki kelių, o kai kur ir iki juosmens. Kol abi pusės apkasuose murkdėsi šaltame purve, nelabai buvo įmanoma imtis kokio nors aktyvesnio veržimosi pirmyn. Ypač, kad ir technika nebūtų pajudėjusi. Bet ir tai fronto nenutildė. Tam momentu nusistovėjusioje apkasų linijoje vyko ypač įnirtingi artilerijos ir netgi artimo kontakto mūšiai. Bachmuto, Solidaro, Avdejevkos miestų teritorijose šalys netgi vykdė ir aktyvius prasiveržimus. Žodžiu, ten, kur mūšiai vyko „ant akmens“, miestų kvartaluose, rudens pliurzė niekaip nepaveikė mūšių intensyvumo, ten tiesiog visi mūšiai buvo kontaktiniai tarp pėstininkų, labai intensyvūs net pastarosiomis savaitėmis.
Dabar aišku, jog žiema bus ne tokia, prie kokios per pastaruosius du-tris metus mus pripratino globalinis atšilimas, o tokia, kaip kadaise, pakankamai standartinė mūsų klimatinei zonai. Minusinė temperatūra stojo dar paskutinėmis lapkričio dienomis. Minusas, rodos, išsilaikys pakankamai ilgai. Vadinasi per savaitę žemė įšals. Dabar dar ne. Tai procesas ir jis kuo toliau, tuo greičiau vyksta. Ir nereikia kreiptis į žiniuonę, kad sužinotume, jog žemei įšalus šarvai pajudės pirmyn. Jau aišku, jog tiek mes, tiek rusai labai aktyviai permetinėjame į kitus fronto sektorius tas dalis, kurios atsilaisvino po kovų dešiniojo kranto Chersono srityje. T. y. ir rusai perdislokuoja tas dalis, kurias išvedė į kairįjį krantą, atitinkama ir mums gynybos ties kairiuoju krantu palaikymui ir net okupantų kairiajame krante siaubinimui nuo dešiniojo kranto pakanka žymiai mažiau pajėgų, nei buvo pritraukta Chersono išvadavimo operacijai. Manau, kad neprireiks ir dviejų savaičių, kai žemėlapyje išvysime didesnius pasistūmėjimus.
Prie kovos veiksmų taktikos dar grįšime. Dar domina šiek tiek kitoks klausimas. Dabar skaitau analizę, kurią perspausdino Ukrinform apie rusijos propagandos naudojamą manipuliavimą skaičiais. Čia minima nesena Britanijos Daily Express informacija apie rusų kariuomenės netektis ir kaip ją „persuko“ rusijos propagandiniai kanalai. Anot Daily Express Ukrainos bataliono „Svoboda“ vadas Petro Kiziuk, atsakydamas į klausimą apie nuostolius, teigė, jog jie nėra didžiuliai bet nėra galimybės suskaičiuoti kūnus, nes tarp kūnų yra ir gyvų žmonių, kurie atsikelia ir toliau kovoja. Bet labiausia stebina, kad to leidinio publikacijos ištrauka buvo išpjauta iš konteksto ir prie jos primontuotas, kaip tai moka daryti rusų propagandistai, nedidelis niuansas, jog būgtai buvo kalbama ne apie Ukrainos, o rusų karius, bei jų nuostolius ir esą jie kovoją tarp saviškių lavonų. Kaip toks rusų propagandos faktų išvertinėjimas veikia iškreiptą psichiką? Ar pristatant kuo didesnius nukautųjų kiekius jiems didėja noras eiti į mirtį? Kaip kariniu požiūriu veikia tokia psichologija? Ir antra, kaip tuos skaičius naudoti ir pagal kokius šaltinius juos pateikti, kad nebūtų preteksto manipuliuoti suvestinėmis apie nuostolius?
Žinote, su visa pagarba Jums, turiu pastebėti, jog jūs visiškai nusišnekate. Rusai vadovaujasi viena sistemine klaida, kuri kaip tik ir atvedė juos pas mus ir į tą būseną, kurioje jie yra dabar. Jie niekaip negalėjo patikėti, jog mes, ukrainiečiai, kitokie, nei jie. Jie tikėjo savo propaganda, kad esame viena tauta, ir atitinkamai prognozavo, jog mes turėtume reaguoti taip pat, kaip rusai. Ir kiekvieną kartą, metai iš metų jie lipo ant to paties grėblio. Ir visi jų išskaičiavimai nepasitvirtino. Pradedant tuo, kai jie bandė paveikti mūsų rinkimus ir baigiant mūsų elgesio karo metu prognozėmis. Kiekvieną kartą jie ant mūsų uždėdavo kalkę, kaip tokiu atvejų elgtųsi rusai, tikėdavosi to iš mūsų, o po to stebėdavosi, kad vėl ne taip gavosi.
Taigi, nekartokime jų klaidos. Dabar mes nuolat bandome suvokti, kaip jaučiasi šiuolaikinis rusas, uždėdami savo kalkę. Mes baidome įsivaizduoti, kaip reaguotume, jeigu mūsų šalis kariautų tokį karą, kokį dabar vykdo rusija. Ir pasąmonėje arba sąmoningai mes tikimės iš jų tokių pat reakcijų. Ir kiekvieną kartą nuolat stebimės, jog tos reakcijos nepasirodo.
Laikas priimti kaip faktą, jog jie yra visiškai kitokie. Jie istoriškai nuo pradžių visai kitokie, o per paskutinius tris dešimtmečius tas skirtumas dar padidėjo. Laikas nustoti kartoti jų klaidą ir manyti, kad jie yra labai panašūs į mus. Ne. Jie visiškai nepanašūs. Aš, pavyzdžiui, net nebandau prognozuoti ar analizuoti, kas sukasi vidutinio statistinio ruso galvoje. Tiesiog todėl, kad tai visiškai kitas pasaulis, visiškas užribis lyginant su tuo pasauliu, kuriame gyvename mes, ir bandymai prognozuoti tebūtų tik fantazija ir spekuliacijos. Realiai tai suvokti mes jau nepajėgūs. Tai galioja ir reakcijos į nuostolius atžvilgiu. Įskaitant ir reakciją į skaičius. Į skaičius jie visai nereaguoja. Skaičiai iš esmės abstraktūs dalykai ir į juos suku reaguoti. Bet kokiame kare reaguojama ne į kažkokius per televizorių paskelbtus skaičius, o jie dar per televizorių ir neskelbiami, reikia pasirausti internete, o internete raustis geba toli gražu ne kiekvienas. Bet jei praradimų skaičiai būtų skelbiami ir per TV dėžę, skaičius lieka skaičiumi. Iš ties reakcija kyla tada, kai tavo kaimynas gauna pranešimą apie žūtį, kai tokį pranešimą gauna tavo bendradarbis ar giminaitis. Ir kai tai susikaupia, tik tada susiformuoja suoprotis: oi, kodėl tiek žmonių žūva, kodėl ir t.t. Patys skaičiai visiškai neveikia. Veikia gyvos istorijos, tiesioginiai kontaktai ir pan. Tačiau panašu, kad net taip suvokiant nuostolius, jų jautrumo slenkstis visiškai kitoks nei normalių žmonių. Ir mums laikas tai priimti kaip duotybę, nes tai dalis realybės to karo, kurį mes turime atlaikyti ir laimėti. Iš ties, bet kokia normali visuomenė ir netgi bet kokia normali armija jau po tų praradimų, kurie rusiją ištiko šių metų pavasarį, jau būtų nutraukiusi karą. Nes toks praradimų lygmuo XXI amžiuje laikytinas visiškai nepriimtinu. Kai jie kartais per savaitę netenka tiek, atleiskite, kiek Vakarų kontingentas prarado per dvidešimt metų karo Afganistane, kai jie pagal kukliausius Vakarų vertinimus (apie mūsų šaltinius net nekalbu) prarado dvigubai daugiau, nei SSRS ir rusija neteko Afganistane dviejuose Čečėnijos karuose kartu paėmus, t. y. sudedam 10 metų nuostolius Afganistane ir 10 metų pirmame bei antrame Čečėnijos karuose, dauginam iš dviejų ir gaunam patį kukliausią jų nuostolių per šiuos 9 mėnesius įvertį.
Taigi, jų visuomenėje psichologinis persilaužimas neįvyko. Ir neįvyko tai, kas atsitiko, pavyzdžiui, pirmojo karo Čečėnijoje metu, kai išeidavo kareivių mamytės, rengdavo visokius protestus. Neįvyko net tai, kas buvo Afganistano karo metu. Dešimtys metų praėjo ir jie dabar kitokie. Ir propaganda su tuo jau specialiai dirbo dar nuo pirmojo Čečėnijos karo. T. y. ketvirtį amžiaus buvo specialiai dirbama, kad nepasikarotų pirmojo Čečėnijos karo situacija, kai visuomenė liguistai reagavo į parvežamus cinko karstus ir iš valdžios reikalavo paaiškinimo dėl ko žuvo vaikinai. Ketvirtį amžiaus jie rengėsi tai problemai. Visiškai logiška, jog tos problemos jie dabar neturi.
Gal grįžtume į mūsų pokalbio pradžią prie frazės, kad ne apie tai reikėtų kalbėti. Dabar šiek tiek pakeisiu akcentą. Tikrai niekas nepuoselėja iliuzijų, jog tik išgirdę skaičius jie puls streikuoti prieš savo valdžią, prieš normalios, reproduktyvaus amžiaus vyriškos gyventojų dalies žudymą. Deja, kalba eina apie tai. Niekas jau nebebando jų suprasti. Jau seniai mes ten rašome daugtaškį ir laukiame, jog tai istorijoje „išsivynios“ kitais būdais. Kalba eitų apie kitką, apie tai, jog ta informacija skiriama ne tik rusijos vartotojui, rusijos žiūrovui, ir tą informaciją jie gali bandyti naudoti propagandiniais tikslais kitose šalyse. Pvz. Slovėnijoje ruošiamasi atidaryti Russia Today, kur tie skaičiai bus pateikiami taip, kaip jiems reikia. Taip, dabar vyksta skandalas, mūsų URM reaguoja, gal kaip nors pavyks tai sustabdyti. Klausimas buvo kitoks. Kaip mums visapusiškai apsidrausti, kad mūsų šaltiniai būtų kaip gelžbetoniniai, kad neduotų galimybės (mes gi naudojame argumentus, esame civilizuota šalis) tų skaičių panaudoti, pirmiausia, Vakarų vartotojams, Vakarų žiūrovams, o antra – tam kad paskaičiavus, kiek prarado, būtų galima paskaičiuoti, kiek dar ten liko, ir atitinkamai sudėlioti savo strategiją ir taktiką mūšio lauke. Net prisiminus paskutinį Europos Komisijos vadovės Ursulos von der Leyen pasisakymą apie mūsų nuostolius, kur ji įvardino rusijos federacijos oficialiai skelbiamus skaičius. Iš kažkur ji tuos skaičius paėmė. Kad nebūtų tokio manipuliavimo skaičiais jau ne rusijos visuomenėje, o žymiai platesnėje sferoje, tose visuomenėse, kurios gali įtakoti procesus ir spausti politikus veikti aktyviau, kad būtų nutrauktas genocidas, ypač žiemos metu Ukrainos miestuose.
Atvirai sakant, nematau, kad nuostolių skaičiai įtakotų bendrą šito konflikto vertinimą, norą ar nenorą palaikyti kurią nors pusę. Pavyzdys su Ursula von der Leyen labai tinkamas. Karo analitikai profesionalai labai dėmesingai stebi įvykius. Bet visuomenė, masinio informavimo priemonės, kaip rodo Ursulos von der Leyen pavyzdys, labai nesigilina, kokie kurios pusės nuostoliai. Kažkur ausies krašteliu nugirdo kažkokį skaičių, kuris sujaudino, ir net neišsiaiškinus, su kuo tas skaičius susijęs, tiesiog imą tą skaičių ir transliuoja toliau.
Ar mes galėtume sutrukdyti rusijai manipuliuoti skaičiais? Aišku, kad ne. Vienintelis būdas išvengti rusijos manipuliacijų – tai uždaryti jos kanalus. Jų propaganda jau seniai visiškai nesisieja su realybe. Švelniai kalbant, jie jau ne pirmus metus konstruoja pilną savo realybę. Priminsiu, jog toje realybėje jie išvis kariauja ne su mumis, jie jau seniai kariauja su visu NATO bloku. Ir visiškai nesvarbu, kad NATO apie tai dar nežino ir į ringą dar neišėjo. Rusijos propagandos masinėse informavimo priemonėse jie jau senai kariauja su visomis 30 NATO aljanso šalių, ir bando Ukrainos variantą pateikti kaip to dalį. Mes niekaip negalime paveikti to, ką jie skelbs. Ir neturėdami realių skaičių, neturėdami jų iš viso jie vis vien nupieš tokius skaičius, kokių panorės, bet ką pristatys kaip ikonos bučiavimą, manau žiūrovai jau suprato mano užuominą į rusijos karinio kontingento pikantišką istoriją, ir mes čia nieko nepadarysime. Čia belieka kovoti, jog jiems nebūtų leista tą informaciją transliuoti. Vienintelis kovos su rusijos propaganda būdas – ją visiškai nutraukti ir normalioje visuomenėje, normaliose šalyse duoti per nagus bet kam, kas vienaip ar kitaip ką nors transliuoja remdamasis rusijos šaltiniais. Taigi, čia tik teisinės priemonės. Bandyti su jais kovoti argumentais ir kontrargumentais visiškai nerimta. Argumentais galima kovoti su tais, kurie kažkaip surišti su realybe. Kai galima pasakyti, kur oponentas pamelavo, jog faktai iš tiesų yra tokie ir tokie, kai žmogus galiausiai pripažįsta, jog jūs įrodėte, yra faktas ir imkime jį kitaip įvertinkime, ne viskas yra vienareikšmiška, tai čia dar galima diskutuoti. Rusiška propaganda jau seniausia piešia bet kokius faktus. Jie jau seniai gyvena Orvelo pasaulyje. Pas juos jau seniai pati propaganda sprendžia kokie asmenys ir įvykiai buvo, kokių niekada nebuvo, kokius, priešingai, galima sugalvoti ir reikalauti, kad visi patikėtų, jog jie buvo. Tokioje situacijoje jokia diskusija, joks faktų nagrinėjimas, analizė, faktų tikrinimas jau seniai neturi prasmės. Informaciniu požiūriu juos tiesiog reikia izoliuoti visiškai.
Dar vienas klausimas apie šimtą raketų, kuriuo buvo daug rašoma ir kalbama įvairiose masinės informacijos priemonėse, kad pasirengta jas paleisti iš dviejų jūrų. Juodojoje jūroje jas pasirengęs paleisti 21 priešo laivas, kurių tarpe 4 laivai sparnuotųjų raketų „Kalibr“ nešėjai, galintys paleisti 24 raketas, o Viduržemio jūroje 9 laivai, įskaitant 5 sparnuotųjų raketų „Kalibr“ nešėjus su 76 raketomis. Buvo daug prognozių, kad atakų tradiciškai reikėtų laukti pirmadienį, bet žinant, jog gruodžio 6-ąją Ukrainos ginkluotųjų pajėgų diena, „siurprizą“ galėtų ruošti rytdienai…
Arba poryt… Atakos gali būti bet kurią dieną, Aš nesiečiau jų su kokiomis nors mūsų datomis. Kiek jau buvo prognozių, sietų su mūsų istorinėmis datomis, ir jos nė karto nepasitvirtino. Nuspręsdami, kada smogti, jie vadovaujasi visai kitokias sumetimais. Akivaizdu, jog jie ruošia galingą smūgį, jau vien dėl to, jog mes jau apsitvarkėme su didžiąja dalimi pasekmių po paskutinio smūgio. T. y. mūsų energetinė sistema iš esmės apsilopė skyles, vėl bando funkcionuoti daugmaž normaliu režimu. Tai iš tiesų ir yra signalas jiems, kad vėl metas smogti dar kartą. Jie ruošiasi visą žiemą mus sekinti tokiais smūgiais. Jie turi du variantus – arba vienu kartu smogti taip, kad mums viskas išeitų iš rikiuotės ir atsistatymui prireiktų mėnesio, bet po to jie nebeturėtų kuo mums smogti, arba antras variantas, ir kol kas jie vadovaujasi tuo scenarijumi – smūgiuoti stipriai, bet taupant savo raketas, kad po kiekvieno karto jų dar liktų ilgam, skirti mums laiko išleisti pinigus, deficitines atsargines dalis pažeidimų atstatymui ir po to vėl smogti. Dėl to daugmaž ir gaunasi smūgių kartą per savaitę ritmas. Pradžioje jis griežtai rišosi prie pirmadienių, vėliau šiek tiek kito, bet idėja liko – vidutiniškai kartą per savaitę smūgis, duodama laiko išlaidoms atsistatymui ir vėl smūgis. Kadangi dabar atsistatymas yra aktyvioje fazėje, tai būtų logiška laukti kito smūgio…
Eina kalbos, kad yra problemų dėl „šachidų“. „Šachidas“ –iranietiškas šiltųjų kraštų paukštelis ir, pasirodo, labai prastai lekioja šaltyje. Ir tai kaip tik dabar įtakoja jų planus. „Šachidų“ jie turi daug, „šachidai“ jų požiūriu pasitvirtino, nes skrenda didelėmis rujomis ir bent kažkas priskrenda iki tikslo, o tam, kas nepriskrenda, mums tenka eikvoti brangias priešlėktuvinės gynybos raketas. O dabar pasirodo, kad šiltųjų kraštų paukštelis negali pakilti į žiemišką dangų. Jiems šalta. Tad belieka kliautis tik senais sovietiniais gaminiais. Iš „Kalibr“, tai mums realiai grasina tos 24 raketos, esančios Juodojoje jūroje. Viduržemio jūroje esančios 76 raketos mums niekaip nepavojingos Pakanka žvilgterti į žemėlapį, kad matytume, jog jos niekaip nepasiektų Ukrainos nekirsdamos NATO bloko oro erdvės. NATO blokas taip išsiplėtė, kad nuo Viduržemio jūros pusės mus pilnai dengia aljanso oro erdvė. Aš nemanau, kad rusija būtų visiškai pribrendusi paskelbti karą NATO, Tiesa, propagandiniame lygmenyje jie jau seniai su NATO kariauja. Bet realiame gyvenime jie kruopščiai stengiasi neperžengti tos raudonos linijos ir nesuteikti pagrindo, kad būtų pritaikytas Vašingtono chartijos 5-asis straipsnis dėl kolektyvinės gynybos. Jiems paleidus 76-ias „Kalibr“ į Ukrainą per NATO erdvę, nors būtų taikomasi už bloko ribų, pats poelgis automatiškai suaktyvintų 5-ąjį straipsnį. Tad tas 76-ias „Kalibr“ galime pamiršti, jos skirtos tik pasipūtėlių pozai. Turkija jų į Juodąją jūra nepraleido kaip nustatyta konvencijoje dėl Juodosios jūros sąsiaurių. Leisti raketas iš Viduržemio jūros jiems butų tolygu savižudybei. Tai būtų tas pats, kaip smogti Lenkijos aerodromui, ar pabandyti įsiveržti į Lietuvą. [Tarptautinės] teisės požiūriu tai būtų visiškai tas pat. Tad laukiame tik tų 24 „Kalibr“ iš Juodosios jūros, Deja, be „Kalibr“, dar niekur nedingo nei „iskanderiai“, nei „kindžalai“… Kol kas jiems pakanka priemonių vidutiniškai kartą per savaitę gadinti mums gyvenimą ir organizuoti blokautus.
Be adekvataus požiūrio, kaip jūs sakėte, yra dar ir iškreiptas propagandinių kanalų požiūris. Jų nauja idea fixe, jog prieš pereinant prie aktyvių veiksmų prieš NATO dar reikia nugalėti satanistus. Taigi reikia pereiti per satanistų armiją, kad būtų galima prieiti iki NATO armijos. Bet tai jau visiškai kita istorija ir, suprantama, visai ne rimtame informaciniame eteryje. Labai jums ačiū.
Dalius
Pagarba Jevgenui