Ukrainos karo korespondento Anatolij Stepanov 2024-07-29 pasakojimas ir fotoreportažas
Gailūs dūmai pradeda kutenti šnerves vos tik išvažiavus iš Konstantinivkos. Ryto horizontą vos tik palietė rožiniai saulės spinduliai, bet miesto kontūrai ir atšiaurūs terikonai vis dar išrodo it tamsios dėmės. Pro mus skubiai pralekia apdaužytas Bredlis, paskui pikapai ir mikroautobusai, užversti elektroninės kovos antenomis. Artėjame prie Torecko. Aplink rusena laukai. Prie įvažiavimo į miestą žvilgsnis užkliūva už sudegusių automobilių. Štai ir turgus su suniokotais prekystaliais, autobusų stotis.
Atmintyje iškyla 2019 metai: autobusas ir jo lėtai ryjami pilki žmonės; Įsodinimas, už priekinio stiklo puikuojasi lentelė „Toreckas – Maskva“… Vaikinai iš „Aidar“o, kurių pozicijose pragyvenau keletą parų, pametėjo į autobusų stotį ir panašu, kad į tą autobusą nekreipia dėmesio.. pilki žmonės, pilko miesto važiuoja į Maskvą…
Dabar ta maskva atvažiavo pas juos ir tarsi vaiduoklis iš visur spokso tuščiomis, juodomis akiduobėmis. Juodos apdegusios sienos, juodos langų angos. Artilerijos sudarkyti namai. Štai blokinis devynaukštis su aviacinės bombos išversta sekcija. Vinguriuoja gatve kelelis tarp sudegusių automobilių ir labai pavojingai priartėja net prie šaligatvių, nes aplink viskas užversta sudaužytu stiklu, aštriais gelžgaliais ir suplėšyta mediena. Retkarčiais dideliu greičiu pralekia kariškius vežantys pikapai. Klausa nuolatinėje įtampoje belaukiant FPV bepiločio dūzgesio.
Miestą užlieja ryto šviesa. Girdėti, kaip dar tingiai, pusiau snūduriuodamas alsuoja frontas. Protarpiais suveikia mūsų artilerija. Štai dar vienas pajuodęs devynaukštis. Tiksliau, jo fasadinė siena. Pro jo langų angas šviečia dangus. Šalia antrojo pasaulinio karo didvyrių memorialas. Viskas aplink nusėta nuolaužomis ir atrodo, kad ta rūsti moteris iš akmens ir geležies priekaištingai žvelgia į aplinkinį pasaulį. Užrašas dažais ant paminklo šaukia – RUSIJA OKUPANTAS.
Kitas miesto kvartalas. Prie betoninės priedangos iš kolonėlės vyras pilasi vandenį. Jis stebisi mūsų pasirodymu, pradeda kažką pasakoti apie vis dar likusius mieste gyventojus, kad šitame rajone vandens yra vos keliose kolonėlėse. Su kiekvienu žodžiu girdėti, kaip švokščia ir burbuliuoja oras jo plaučiuose, ir suprantu, kad jis sunkiai serga Staigus šūvis nutraukia mūsų bendravimą. Viskas vyksta taip greitai. Artėja grėsmingas šnaresys, tada sprogimas gana toli priverčia priklaupti. Šį kartą baigėsi gerai. Važiuojam toliau link juodų dūmų, rūkstančių virš penkiaaukščių. Vidury jaukaus kiemo dega daugiabutis. Butai apatiniuose aukštuose jau išdegė ir ryto tyloje girdisi kaip ugnis neskubėdama praryrinėja keletą butų viršutiniuose aukštuose. Su subtiliu traškinimu ir triauškinimu, tarsi suprastų, jog niekas jai nesutrukdys ir ji lėtai viską praris iki galo. Didelis katinas ramiai tupi ant suoliuko prie pat riebaluoto puodo priešais laužavietę, ir man topteli, kad čia gyvena žmonės. Į klausimą ar čia kas nors yra, iš rūsio pasigirsta silpnas moteriškas balsas. Rūsyje tamsu ir tvanku. Vos mirganti žvakelė ant stalo. Isteriškai loja keletas šunų. Jie taip pat išsigandę ir neina į lauką. Dvi senyvo amžiaus moterys, Oksana ir Valentina, rodos mumis džiaugiasi. Valentina pradeda įkūrinėti viryklę, kad mus pavaišintų arbata, Oksana, skundžiasi sąlygom ir kad čia labai baisu, ir kad naktį atskrido į kaimyninį namą ir jis degė… Į lauką stengiasi neiti, nebent tenka bėgti į gretimą laiptinę tualetan. Kodėl čia, ko laukia? Jos atsako, kad nėra nei kur eiti, nei dėl ko, kad niekas jų niekur nelaukia… „Tai eikit bent toliau nuo mirties“, -– išsprūsta man. Iš viršaus pasigirsta moteriškas balsas. „Tai mama atėjo“, – sako Oksana. Prie įėjimo į rūsį dar viena pagyvenusi moteris rūpestingai maitina katę. Šalimais kibirai pilni košės ir kažkokių konservų. Tatjanai jau 72 metai, tačiau kiekvieną dieną ji apeina savo rajoną su neįmantriu ėdalu, kad pamaitintų šeimininkų paliktus šunis ir kates… Atsisveikiname. Pažadu perduoti jų adresą policijai. Gal bus dar viena proga išvykti. Mauname iš Torecko. Saulė jau virš horizonto auksine šviesa užlieja žėruojančius laukus. Drabužiai trenkia trotilu. Rodos, kad ta bjauri, rūgšti smarvė įsiėdė net į smegenis…
Pagal Anatolij Stepanov įrašą jo facebook sienoje
