– LKKSS (taip pat ir LKKSS VAS) garbės narys Evgen Dykyj apie kovinę situaciją kairiajame Dniepro krante ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų planus
Rusijos kariuomenei nepavyksta įsitvirtinti Chersono srities kairiajame krante. Faktiškai, 20 kilometrų pločio zona toje Dniepro pusėje yra neutrali, nes ją pasiekia Ukrainos artilerija. Taip, tame krante jau dirba Ukrainos kariškių grupės, „košmarinančios“ okupantus kairiajame krante. Ir greičiausiai su tuo reikėtų sieti žinią, kad iš Kachovkos išvežami vietiniai kolaborantai.
Kokia situacija Chersono srityje, ar išlaisvinta Kinburno nerija, ir iš kur, siekdamos iš kairiojo kranto išmušti orkus, puls Ukrainos ginkluotosios pajėgos? – lapkričio 28 d. „Apostrof TV“ eteryje pasakojo visuomenės aktyvistas, buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas, Nacionalinio Antarkties tyrimų centro vadovas Evgen Dykyj.
– Pasirodė pranešimai, kad okupuotą Kachovką palieka kolaborantai, ką apie tai žinote?
– Kas vyksta dešiniajame ir kairiajame krantuose Chersono regione? Chersone tai aiškiai matosi, nes dešinysis krantas yra aukštesnis, iš jo patogu apžvelgti kairįjį. Turėjau galimybę pažvelgti iš paties miesto, iš kai kurių mūsų padalinių pozicijų. Vaizdas toks: dešinysis krantas yra visiškai mūsų, o kairysis jau nebe visiškai jų. Žemėlapiuose atrodo, kad dabar fronto linija eina Dniepro salpomis, farvateriu. Tačiau iš tikrųjų dar senais laikais mūsų protėviai kazokai tose salpose jautėsi kaip namie. Ukrainos ginkluotosios pajėgos ten ir dabar jaučiasi kaip namie ir nuolat per salpas persimeta į kairįjį krantą. Be to, kairįjį krantą gan patogu apšaudyti nuo dešiniojo.
Chersonas kenčia nuo priešo apšaudymų, tačiau matyti, kad jis kenčia ne tiek, kiek kentėjo Nikolajevas. Nikolajevas galiausiai perdavė estafetę Chersonui, nes frontas gana toli nuo jo nutolo. Tačiau Nikolajevas buvo apšaudomas beveik kiekvieną dieną. Chersone – pašaudė ir dingo. Taip yra todėl, kad mūsų artilerija neleidžia jiems įsitvirtinti kairiajame krante tinkamose stacionariose pozicijose, iš kurių jie galėtų pasiekti miestą. Mūsų artilerija puikiai išnaudoja tai, kad dešinysis krantas yra aukščiau.
Faktiškai 15-20 kilometrų palei kairįjį krantą yra ne priešo, o veikiau neutrali teritorija. Tai pilka zona, kurioje mūsų artilerija neleidžia priešui užimti jokių stacionarių pozicijų. Tiesiog jie ten negali apsistoti ir metodiškai pliekti į miestą, kaip jie mėgsta. Jie priversti greitai ten atvažiuoti, pašaudyti ir greit pabėgti, kol nespėjo atlėkti „atsakymas“. Į tą juostą ir mes negalime permesti sunkiosios technikos, negalime ten įsitvirtinti kaip placdarme, nes priešo artilerijos taip pat niekas neatšaukė. Bet atitinkamai ir jie tos zonos nebekontroliuoja kaip anksčiau, o tik perkerta ją mobiliomis grupėmis ir jaučiasi labai nekomfortabiliai. Kadangi nuo dešiniojo kranto apšaudo artilerija, o iš salpų išlenda Ukrainos ginkluotųjų pajėgų grupės, kaip reikiant juos pasiaubina ir dingsta – ištirpsta Dniepro rūkuose. Dabar ten labai įtemptai dirba specialiųjų operacijų pajėgos. Internete buvo klaidingų pranešimų apie Ciurupynsko ir Kachovkos išvadavimą. Tiesą sakant, nėra dūmų be ugnies. Taip, jie dar neišlaisvinti. Bet ten tikrai matė mūsų kovotojus. Tiesiog nereikėtų, tik pamačius mūsų kovotoją, tuoj pat apie tai šaukti internete.
Tiesą sakant, specialiosios operacijos iš ten niekur nepasitraukė – jos ir dabar ten vykdo reidus. Kaip tik vykdo reidus. Orkai kandžiojasi, bet nė vienai Dniepro linijai ten nebuvo leista įsikurti. Klausimas, kur daugiau jų, o kur mūsiškių. Bet mūsiškiai – reido grupės be technikos, siaubiančios priešo užnugarį. Greičiausiai dėl to iš Kachovkos ir padėta išvežinėti kolaborantus. Jie ten jau taip nesaugiai jaučiasi, jog jei dar ir nenusprendė atiduoti tuos miestus, tai bent jau mano, kad taip gali nutikti.
Kitas įrodymas, kad jie atsisveikina su Kachovka, Ciurupynsku – jų pradėti kasti apkasai Čonhare. Tai, ko, deja, mes nepadarėme karo pradžioje. Jie kasa galingą gynybinę liniją prie įėjimo į pusiasalį. Vadinasi, jie gana realiai pripažįsta, kad viską iki pusiasalio linijos mes galime greitai išvaduoti.
– Ar įmanoma Chersoną apsaugoti nuo apšaudymo – net jei jis toks chaotiškas, nenuoseklus, netaiklus? Ir kokios pasistūmėjimų rytinėje Chersono regiono dalyje, taip pat Kinburno nerijoje perspektyvos?
– Iš esmės Kinburno nerija yra strateginėje vietoje. Tai paskutinis taškas, iš kurio orkai gali pasiekti Očakovą ir Mykolajivą. Jei jie bus galutinai išmušti iš Kinburno, Očakovas ir Mykolajivas taps saugia zona, kokia dabar yra Odesa. Tai yra, iki ten jau teatskris tik viską pasiekiančios raketos – visa kita nebepriskris.
Todėl prie Kinburno jau vyksta sunkūs mūšiai, ir daugiausia artilerijos dvikovos tarp vieno kranto ir kito. Ten siauriausioje žiočių vietoje – 7 kilometrai. Artilerijai tai jau ne atstumas. Ten vyksta nuožmios dvikovos. Taip pat Kinburne jau seniai yra mūsiškiai, ir orkai ten patiria labai didelius nuostolius. Bet kadangi jiems tebėra strateginė užduotis siaubti Očakovą ir Mykolajivą – ypač tam, kad Mykolajivas neįsijungtų į grūdų koridorių ir taip nepadidintų mūsų galimybių pakrauti grūdus – jie desperatiškai laikosi šios nerijos. Iš ten juos iššaudo, o jie nuolat vėl ten lenda. Panašiai kaip ir Gyvačių saloje, tik su išimtimi, kad diversinės grupės ten neplaukiojo.
Greičiausiai iš Kinburno artimiausiu metu juos išstums galutinai. Ten labai gerai susiderino artilerijos apšaudymas nuo kranto ir diversinė-partizaninė veikla.
Kalbant apie tai, kas toliau, aš nepritarčiau rusų nuogąstavimams, kad mes pradėsime į Kinburną permetinėti sunkiąją techniką ir iš ten tęsime puolimą Chersono srities kairiajame krante. Nelabai suprantu, kodėl turėtume tai daryti. Tai būtų prasminga, jei visas frontas eitų palei Dnieprą. O mes gi kairiajame krante turime plačias teritorijas Zaporižės srityje. Žinoma, mums logiškiau pulti tiesiai tvirta žeme, nei su didžiuliais nuostoliais forsuoti Dnieprą, statyti pontonines perėjas, nes tiltų nėra. Nemanau, kad taip elgsimės. Tiesiog tos pačios jėgos, kurios jau ir taip vaikšto į kairįjį krantą, kaip į namus, suvaidins tam tikrą vaidmenį žlugdant Rusijos užnugarį, kai puolimas prasidės šiauriau, Zaporižės srityje. Kur tiksliai ir kaip tai įvyks – mums iš anksto žinoti nereikia. Bet įsitikinimui, kad jis bus iš Zaporožės, pakanka tik pažvelgti į žemėlapį.
To perspektyva pakankamai artima, tačiau yra niuansų. Niuansai – išeidami į gatvę pažvelkite po kojomis. Tai, kas yra dabar, nėra nei žiema, nei vasara. Bjaurus rudeninės košės momentas po kojomis, tai pelkė. Negana to, kad žmonėms joje nekomfortabilu. Bet svarbiausia, kad per tokią pelkę neišvažiuoja šarvuočiai. Orkų pavyzdžiu matėme, kas nutinka armijai, kuri tampa visiškai priklausoma nuo kelių. Jie pas mus taip veržėsi pavasarį – keliais. Kijevo ir Černigovo regionai prisimena, kuo jie už tai sumokėjo. Natūralu, kad niekas nekartos jų klaidos. Teks laukti, kol stos šalčiai ir žemė vėl sukietės.
– Kas sunkiau: kai negali važiuoti technika, nes po kojomis pelkė, ar kai dėl šalčio sunku personalui, nes lauke ilgai neužsibūsi?
– Mūsų požiūriu, prie šalčio esame pripratę. Donbase kariavome 8 metus ir 8 žiemas žiemojome ten. Gerai žinome, kaip apšildyti blindažus, turime normalų aprūpinimą termoapatiniais ir žieminėmis uniformomis. Be to, mes dabar puolame. Todėl mums pagrindinė užduotis – kad šarvai galėtų judėti į priekį.
O kaip orkai išgyvens žiemą? Panašu, kad pirmą kartą pamatysime, kaip pagrindinis jų sąjungininkas – „generolas šaltis“ – šį kartą greičiausiai dirbs mums, o ne jiems.
– Yra pranešimų, kad kariuomenė iš Baltarusijos perkeliama į laikinai okupuotas teritorijas, nenurodant konkrečios krypties. Ar matote tokias pastangas? Ar manote, kad tai pavojinga?
– Žinau tai lygiai taip pat, kaip ir jūs – pagal Generalinio štabo suvestines. Chersonas yra viena, Baltarusija – kita. Aš ten nevažinėju. Bet tai visiškai logiška. Net jie turėjo suprasti, kad neturi jėgų pakartoti užpuolimo iš šiaurės.
Tos nuolatinės kalbos apie puolimą iš Baltarusijos – ten nėra kam fiziškai pulti. O tokiu atveju jų fronte atsirastų tokios baisios skylės, kurias jie turėtų kuo nors užlopyti. Visiškai logiška tuos neaktyvius padalinius iš Baltarusijos paimti ir panaudoti ten, kur dar galima ko nors tikėtis.