Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimui reikalingi trys veiksniai

buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas Evgen Dykyj apie mūšius Ukrainos rytuose ir bendrą situaciją fronte

Padėtis Donbase išlieka labai sunki. Įnirtingiausi mūšiai vyksta Bachmute, Donecko srityje. Nelengva dabar ir Luhansko srityje, nors ten priešas susilpnino puolimo pajėgumus. Apie situaciją Rytų Ukrainoje, Ukrainos kontrpuolimo pradžios perspektyvas ir Rusijos problemas dėl technikos kovo 14 d. Apostrof TV eteryje pasakojo LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės narys, Nacionalinio Antarkties tyrimų centro vadovas, visuomenės aktyvistas, buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas Evgen Dykyj.

Kas naujo Donecko ir Luhansko kryptyse? Visų pirma, kas dabar dedasi Bachmute?

Nieko naujo. Ten jau ne pirmą mėnesį vyksta tie patys baisūs ir įnirtingi mūšiai. Jie tęsiasi ir pačiame mieste, ir jo apylinkėse. Tiesiogiai Bachmute priešo veržimasis sustabdytas. Tai visiškai logiška, nes dabar ten susiformavo natūrali riba, kurią nelengva paimti. Priešas palaipsniui, per kelis mėnesius trukusias sunkias kovas, sugebėjo išstumti mūsų gynėjus iš rytinės miesto dalies ir atsiremti į Bachmutkos upę. Ji bent pora šimtų metrų atskiria mūsų ir priešo pozicijas, o taip buvo toli gražu ne visur ir ne visada. Tiesą sakant, visą laiką vyko mūšiai užstatytoje teritorijoje – tiksliau, griuvėsiuose. Ir atstumas tarp pozicijų būdavo vos keli metrai.

Vienintelis dalykas, kurio, kiek žinau, dar nebuvo – durtuvų kautynių. Tačiau kovos tokiu atstumu, kai vieni kitus tiesiog užmėtydavo rankinėmis granatomis, deja, ten buvo virtusios įprasta praktika. Taigi, po tokių kontaktinių mūšių, žinoma, labai sunkių, ta natūrali kliūtis – Bachmutkos upė – gali labai rimtai sulaikyti tolesnį priešo slinkimą į miestą. Ir rusai tai puikiai supranta. Dabar jie savo pastangas sukoncentravo ne į šturmą kaktomuša mieste, nors vis tiek tai tęsia. Visų pirma, kovos vyksta šiaurėje ir pietuose už miesto. Tarp kraštutinių priešo pozicijų – pietinių ir šiaurinių – apie penkis kilometrus. Faktiškai per tą penkių kilometrų langą vykdoma visa mūsų komunikacija. Per tą langą įvežama viskas: ir amunicija, ir vanduo, ir maistas.

Per ten išvežami sužeistieji, rotacijai atvežami nauji kovotojai. Tai tikrai labai sudėtinga logistika. Jūs patys suprantate, kad 5 kilometrų ruože jau gali būti apšaudomas bet kuris maršruto taškas. Tai yra, visa logistika vykdoma ekstremaliomis sąlygomis, nuolatiniame apšaudyme. Bet galiu pasakyti, kad ji vykdoma visą laiką ir tuo pačiu labai sumaniai,  aktyviai. Ten ne tik tęsiame kovotojų rotaciją, bet net sau leidžiame iš ten išvežti į nelaisvę paimtus priešus. Nepaisant to, jog ši logistika yra ekstremali, labai rizikinga, transporto srautai yra gana dideli. Faktiškai, dabar pagrindinės kovos vyksta ne tiek dėl paties miesto, kiek dėl kelio, dėl transportavimo į miestą. Tai ir nulems tolimesnį Bachmuto likimą, nes priešui mažai šansų jį paimti kaktomuša. O galimybės perkirsti komunikacijas, tas arterijas, kurios maitina garnizoną, deja kaip tik nemažos.

Kelias į Slovjanską užblokuotas ir, tiesą sakant, kol kas nėra perspektyvų jį atkovoti. Tačiau dėl kelio į Kostiantynivką vyksta įnirtingiausios kovos, ir ten – 50 prieš 50. Visi supranta, kad taip truks neilgai. Įvyks viena iš dviejų. Arba blogas variantas – priešai prasiverš į Časiv Jarą ir tada komunikacijos su Bachmutu bus nutrauktos. Per likusias komunikacijas protingiau bus tiesiog atsitraukti ir nerizikuoti, kad garnizonas galėtų likti be tiekimo. Arba, priešingai, pavyks atstumti priešą nuo kelio į Kostiantynivką, bent už Kleščejevkos. Tokiu atveju Bachmutas dar labai ilgai išsilaikytų, nes būtų garantuotas tiekimas.

Dabar prašytume padėtį Bachmute įvertinti plačiau, viso fronto atžvilgiu. Dabar daugiausia girdime apie Bachmutą, bet dar yra ir Avdijivka.

Apie Bachmutą mes kalbame ne šiaip sau, ten tikrai sunkiausia. Palyginti su juo, visur kitur padėtis daug labiau valdoma ir yra daug ramiau. Antroje vietoje po Bachmuto pagal mūšių sunkumą yra Avdijivka. Avdijivkos pramoninis rajonas – ten, deja, vyksta ir artimo kontakto kovos. Žmonės prieš žmones, pėstininkai prieš pėstininkus. Ir tai visada yra sunkiausia.

Labiausiai mane džiugina Vuhledaras. Ten nėra artimo kontakto kovų. Ten yra atvirų laukų zona, ir mūsiškiai, ir priešai negali pereiti tos zonos. Jų bandymai pereiti tą atvirą plotą kuo toliau, tuo labiau primena… Vuhledaras, regis, greitai prilygs Černobajevkai. Tokie ten gana beprasmiški ir savižudiški bandymai kolonomis pralaužti mūsų gynybą. Tiesą sakant, malonu stebėti.

Kremina.

Taip. Ten didelių pokyčių nėra. Galiu tik pacituoti vieną iš ten kovojančių savo pažįstamų. Jei prieš mėnesį ten kasdien tekdavo rusų puldinėjimus atmušinėti– gana sėkmingai, bet kasdien – dabar rusai atakuoja vieną kartą per 3-4, ar net 5 dienas. Tai labai reikšminga. Tai reiškia, kad vis daugiau jiems prireikia laiko surinkti bent šiokią tokią smogiamąją grupę. Tai yra, jie ten pamažu išsikvėpinėja.

Tiesą sakant, apie tai, kad jie prasistums link Kupjansko, berods jau nebekalbama. Jau dabar akivaizdu, kad tos užduoties jie neįvykdys.

Kol kas Siverskui grėsmės dar nėra. Bet jei, neduok Dieve, teks apleisti Bachmutą, tuomet, atvirai kalbant, labai tikėtina, kad Siverskas taps kitu taikiniu. Be Bachmuto jį išlaikyti jau būtų gana sunku. Kol Bachmutas laikosi, jam grėsmės nėra. Ir tai, beje, taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl Bachmutas laikosi tokia mums didele kaina. Bachmutas užtikrina santykinai ramią situaciją Siverske, Slovjanske, Kramatorske ir Kostiantynivkoje. Taigi, keturi miestai visiškai priklauso nuo vieno.

Jau žinome, kad kontrpuolimas bus. Kovotojai Bachmute taip pat sako, jog ten laikosi iš paskutiniųjų, kad Ukraina galėtų surinkti pakankamai jėgų šiam kontrpuolimui. Bet ar ilgai dar teks to laukti? Šiandien savo žiūrovams netgi siūlome apklausą: ar iki mėnesio pabaigos fronte įvyks persilaužimas? Kada tai įvyks, nuo ko tai priklausys?

Prašom, neįsižeiskit, nieko asmeniško, bet pradėsiu nuo to, kad, jums sakant, jog siūlote publikai apklausą, jeigu nuoširdžiai, netgi pyktelėjau. Ar tikrai manote, kad moralu, kai ten dabar miršta mūsų vaikinai, žmonėms čia, užnugaryje, kaip sporto varžybose, lažintis: bus šį mėnesį lūžis ar ne? Jums patiems spaudžiant tą mygtuką – niekas nespaudžia, nejaučiate?

Mes visi laikom frontą. Kažkas laikosi priekinėse linijose, mes laikom žurnalistinį.

Taip, mes visi laikome, bet yra niuansas. Mes esame čia, Kijeve, o jie – apkasuose.

Priimu jūsų žodžius, bet jei kalbėtume apie ateitį?

Nepersistenkime su tuo, kad mes su jumis taip pat laikome frontą. Suprantu, kad jei mūsų užnugaris nustotų normaliai veikti, ir mes čia pradėtume verkti, fronte pasidarytų dar blogiau. Bet mes vis tiek nelyginame savo kasdienių nepatogumų su tuo, ką žmonės ten aukoja.

Bet jei jus domina pati nuomonė… Aš nevadinu savęs karo ekspertu, neduok Dieve, aš toks nesu. Bet kaip parako uostęs žmogus, pasakysiu, kad šį mėnesį negali būti jokio persilaužimo. Kategoriškai ne.

Jei persilaužimu laikote mūsų puolimą, tai kartu pagalvokime, ko mums reikia, kad tai įvyktų. Tam reikalingi trys veiksniai: žmonės, geležis – tiek ginklai, tiek ir šaudmenys jiems, kas dar labai svarbu – ir tvirta žemė po kojomis. Iš šių trijų veiksnių turime vieną pakankamą – žmones. Mobilizacija pavyko. Nepaisant to, kaip kreivai ji vyko, nepaisant visų tų labai kvailų ekscesų. Beje, vienam mano draugui, užvakar rotacijos tvarka išvestam iš Bacmuto, prieš kelias dienas, kai dar buvo Bachmute, į namus Kyjive atėjo šaukimas. Tiesą sakant, dėl to ilgai linksminomės, ir tokių kvailysčių daugybė. Tačiau, nepaisant visų šių nesąmonių, mobilizacija pavyko. Žmonių surinkta pakankamai, žmonės poligonuose, vyksta jų parengimas.

Tačiau yra dar du veiksniai. Geležis – ji labai lėtai atkeliauja iš mūsų sąjungininkų, o geležies atžvilgiu mes nuo sąjungininkų priklausome šimtu procentų. Ir trečia – tvirtas gruntas. Jis turi išdžiūti. Tad iki antrosios balandžio pusės – gegužės nematau jokių vilčių, kad pradėtume. Tiesą sakant, nėra kur skubėti. Kol kas šiuo požiūriu mėnesį, du ar tris, laikas vis dar dirbs mums. Ilgainiui, ilgesnėje perspektyvoje laikas, deja, gali pradėti dirbti priešo labui. Tačiau ateinančius porą mėnesių mums kaip tik nereikia skubėti.

Išeitų, jog pagal Podoliako pareiškimą, kad kontrpuolimas prasidės po dviejų mėnesių – laiko skaičiavimas dar neprasidėjo?

Nuo šiandien galime skaičiuoti daugmaž du mėnesius.

Pakalbėkime apie rusijos federacijos karinį potencialą. Yra daug nuomonių, kad rusija išseko, kad nėra ginklų. Kokią informaciją jūs turite apie karinę techniką – ar jos pakanka, ar ne?

Tai aiškiai matyti netgi iš to, kaip dabar rusai puola. Jie puola kaip armija, turinti pakankamai patrankų mėsos, bet viso kito trūksta. Tai keliais kartais skiriasi nuo to, kas buvo prieš metus ar pusmetį. Anksčiau jie stengėsi išnaudoti kaip tik savo techninį pranašumą. Viskas – jau nebėra to techninio pranašumo.

Kalbant apie šarvuotą techniką. Vieni ekspertai tvirtina, kad sunaikinta pusė viso tankų parko, kurį rusijos federacija turėjo prieš karą, turima omenyje ne tai, ką ji į čia nukreipė, bet viskas, kas buvo – toks būtų minimalus įvertinimas. Tačiau kai kurie sako, kad jau sunaikinta iki dviejų trečdalių. Jų galimybės gaminti naujus tankus ar šarvuočius dabar yra lygios nuliui. Būtent nuliui, nėra kalbos net dėl poros vienetų per mėnesį.

Ir kodėl? Nedirba rusijos karinis-pramoninis kompleksas?

Faktas, kad jų gynybos pramonė yra paralyžiuota. Ji nėra mirusi, o paralyžiuota sankcijų. Kol jie nerado patikimų būdų apeiti sankcijas ir reguliariai aprūpinti save visais reikalingais vakarietiškais komponentais, jų gynybos pramonė apmirusi. Visos jų pastarųjų 20 metų kalbos apie importo pakeitimą pasirodė besą visišku melu. Paaiškėjo, kad buvo visiška priklausomybė nuo importo. Todėl taikant sankcijas jie ne mirę, o paralyžiuoti.

Jie gali paimti užkonservuotą techniką – ir tai daro. Bet net ir tokių „senovinių“ tankų kaip T-62, jų iškonservavimo tempai – 8 mašinos per mėnesį. Atleiskit, mes per dieną daugiau sunaikiname. Todėl, taip, dabar jie tikrai turi problemų dėl technikos ir amunicijos papildymo.

Neduok Dieve, Kinija padėtų. Tai tikrai vienintelė rimta grėsmė, jei draugas Xi vis tik nuspręstų atidaryti jiems didžiulius Kinijos rezervus.

Ar padėtų tankais, ar amunicija?

Pradžiai, kad ir amunicija – tai jau būtų rimta. Jie jau dabar labai kenčia nuo to, kas jų supratimu yra sviedinių stygius. Tiesą sakant, jie vis tiek iššauna daug daugiau sviedinių, nei mes sau maksimaliai galime leisti. Tačiau jų taktika visiškai kitokia. Jie temoka tik išdeginti aikštes ugnies mūša.

Vadinasi net Irano atsargų, atplukdytų laivu per Kaspijos jūrą, taip pat nebėra?

Pagal jų apetitus to, ką pametėjo Iranas, užteko maždaug savaitei.

Rusijai gana sunku kompensuoti techniką. Bet matome, kad jie gali mesti į mūšį neparengtus mobilizuotuosius. Kokiu santykiu tai vyksta kare? Kiek mobilizuotųjų atstoja vieną tanką?

Čia nėra vieningos aritmetikos, nes tai visiškai skirtingos strategijos. Kai tu puoli vadovaudamasis tam tikromis taisyklėmis, su technika, žmonės slepiasi už technikos, juos ten slepia artilerija. Kai tu tiesiog varai mėsos bangas, kaip jie daro Bachmute ir Avdijivkoje – tai kitoks karas. Tokia paprasta aritmetika, kaip kažkada būdavo juokaujama sovietų armijoje, kad du kariai iš „stroibato“ (statybų bataliono) pakeičia ekskavatorių, šiuo atveju tiksliam skaičiavimui netinka.

Ar jūsų pažįstami dabar mato fronte „kadyrovcus“ ir kokiose kryptyse jie labiau sutekti?

Kaip tik Bachmuto kryptyje jie netgi gerai matomi, žinomi. Vadina juos tarpusavyje – pritaikytai eteriui – „avių mėgėjais“. Toliau suprasite, kaip tai fronte realiai skamba. Niuansas tas, kad tie „avių mėgėjai“ patys nepuola. Jie eina trečioje ar ketvirtoje eilėje už „vagnerovcų“. Tiesiog jie atlieka tą klasikinę barjerinių būrių funkciją – nušauti tuos, kurie apsisuks ir bandys pabėgti.

Ar fronte yra rusijos federacijos ginkluotųjų pajėgų? Nuolat girdime tik apie „vagnerovcus“ ir „kadyrovcus“.

Žinoma, yra. Apskritai, visos šios „pergalės“, visi „vagnerovcų“ pasiekimai, pavyzdžiui, Soledaro užgrobimas, įvyko tik tada, kai sąveikai su jais buvo skirti paprasti kadriniai daliniai. Pavyzdžiui, tame pačiame Bachmute juos dengia dvi oro desantininkų dalys, ir tai ne mobilizuotieji, o kontraktininkai. O taip pat jiems paramą suteikia artilerija ir aviacija. Tik tada tie „vagnerovcai“ kažką pasiekia. Vadinasi, Prigožino kalbos, kad jis ten kovoja vienas – visiškas melas. Be reguliarios rusų kariuomenės jie nieko nesugeba. Ir vienintelė jų supergalia yra ta, kad jie gali sau leisti daug didesnius nuostolius nei reguliarioji Rusijos kariuomenė – zekų negaila.

Pagal 2023-03-15  Адріан Радченко. Для контрнаступу ЗСУ треба три фактори – екс-командир „Айдару” (apostrophe.ua)

Paskelbta Rusijos agresija, VAS nariai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *